Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-434-464/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-09-20
Bylos Nr.: e2A-434-464/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-01474-2016-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Dalia Kačinskienė, Aldona Tilindienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Reston Solutions“
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė Šiaulių bankas

Kategorijos

2.6.2.1Netesybos

Civilinė byla Nr. e2A-434-464/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01474-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1.; 2.6.7.; 2.6.8.11.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių bankrutavusios individualios V. J. įmonės ,,Viktorija“, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Viva Victoria“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Reston Solutions“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1485-230/2017 pagal ieškovių bankrutavusios individualios V. J. įmonės „Viktorija“ ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Viva Victoria“ ieškinius atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Reston Solutions“ dėl restitucijos taikymo ir su turtu susijusių dokumentų grąžinimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė Šiaulių bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė bankrutavusi individuali V. J. įmonė „Viktorija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) taikyti restituciją – grąžinti jai nuosavybės teises į pastatą–kavinę, pastatą–šaudyklą, kitus statinius (inžinerinius)–teniso kortus, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti visus su nekilnojamuoju turtu susijusius ir atsakovės turimus dokumentus (nekilnojamojo turto inventorines / kadastro bylas); 3) pažeidus įpareigojimą, paskirti atsakovei 10 Eur baudą už kiekvieną dokumentų neperdavimo dieną, baudą sumokant ieškovės naudai; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė BUAB „Viva Victoria“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) taikyti restituciją – grąžinti jai nuosavybės teises į pastatą–maitinimo ir pramogų kompleksą, 11 poilsio namelių, pastatą–poilsio korpusą, pastatą–sandėlį, pastatą–katilinę, pastatą–sandėlį, pastatą–siurblinę, pastatą–kiemo rūsį, pastatą–sandėlį, pastatą–salę, pastatą–prekybos kioską, pastatą–siurblinę, kitus statinius (inžinerinius), esančius (duomenys neskelbtini); 2) grąžinti žemės nuomos teisę į 6,2181 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti visus su nekilnojamuoju turtu susijusius ir atsakovės turimus dokumentus (nekilnojamojo turto inventorines / kadastro bylas); 4) pažeidus įpareigojimą, paskirti atsakovei 10 Eur baudą už kiekvieną dokumentų neperdavimo dieną, baudą sumokant ieškovės naudai; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2017-04-26 nutartimi civilinės bylos pagal ieškovių ieškinius sujungtos į vieną bylą. Ieškovės nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2010-05-20 bei 2013-09-02 nutartimis UAB „Viva Victoria“ bei individualiai V. J. įmonei „Viktorija“ iškeltos bankroto bylos, abiejų bendrovių administratoriumi paskirta UAB „Forum regis“. Ieškovių kreditorių susirinkimuose 2015-09-02 buvo priimti nutarimai parduoti įmonėms nuosavybės teise priklausantį, AB Šiaulių bankas įkeistą nekilnojamąjį turtą kaip vieną turtinį vienetą be varžytinių už ne mažesnę nei 101 000 Eur plius PVM sumą, jei toks būtų, – pirkėjui, kuris tuo pat metu nupirks abiems bendrovėms priklausantį turtą. Bendra įkeisto turto pardavimo kaina – 651 700 Eur plius PVM. Turtą parduoti pirkėjui (perleidžiant nuosavybės teisę) iki pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo sumokėjusiam ne mažiau kaip 11 300 Eur, visos sumos sumokėjimą atidėti ne daugiau kaip 60 d. Atsakovė UAB „Reston Solutions“ 2016-04-14 pateikė pasiūlymą įsigyti ginčo turtą už bendrą 651 700 Eur sumą. Šalys 2016-04-20 pasirašė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartis. Atsakovė iki sutarties pasirašymo dienos ieškovei bankrutavusiai individualiai V. J. įmonei „Viktorija“ sumokėjo 11 300 Eur, likusią sumą – 90 100 Eur įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip per 60 d. nuo sutarties pasirašymo dienos (iki 2016-06-20), o ieškovei BUAB „Viva Victoria“ atsakovė sumokėjo 61 100 Eur, likusią sumą – 482 200 Eur, įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip per 60 d. nuo sutarties pasirašymo dienos (2016-06-20). Pasak ieškovių, terminas likusiai sumai sumokėti atsakovei buvo atidėtas du kartus, tačiau ir iki sutartos datos – 2016-10-20, mokėjimai nebuvo atlikti. Todėl ieškovės 2016-11-28 elektroniniu paštu informavo atsakovę apie sutarčių nutraukimą nuo 2016-10-20. Taip pat pareikalavo iki 2016-12-06 grąžinti pagal sutartį perduotą turtą bei su turtu susijusius dokumentus, bet atsakovė joms turto negrąžino.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2017-09-20 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) įpareigojo atsakovę UAB „Reston Soliutions“ grąžinti ieškovei bankrutavusiai individualiai V. J. įmonei „Viktorija“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą: pastatą–kavinę, pastatą–šaudyklą, kitus statinius (inžinerinius)–teniso kortus, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini); 2) įpareigojo atsakovę UAB „Reston Soliutions“ grąžinti ieškovei BUAB „Viva Victoria“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą: pastatą–maitinimo ir pramogų kompleksą, 11 pastatų–poilsio namelių, pastatą–poilsio korpusą, pastatą–sandėlį, pastatą–katilinę, pastatą–sandėlį, pastatą–siurblinę, pastatą–kiemo rūsį, pastatą–sandėlį, pastatą–salę, pastatą–prekybos kioską, pastatą–siurblinę, kitus statinius (inžinerinius), esančius (duomenys neskelbtini); 3) įpareigojo atsakovę UAB „Reston Soliutions“ grąžinti ieškovei BUAB „Viva Victoria“ žemės nuomos teisę į 6,2181 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) priteisė iš atsakovės UAB „Reston Soliutions“ 7 675,17 Eur žyminį mokestį valsybei, ieškovei bankrutavusiai individualiai V. J. įmonei „Viktorija“ 630 Eur bylinėjimosi išlaidų, o ieškovei BUAB „Viva Victoria“ – 630 Eur bylinėjimosi išlaidas; 5) kitą ieškinio dalį atmetė. Papildomu 2017-10-16 sprendimu teismas priteisė trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankui iš ieškovių po 16 Eur, iš atsakovės – 288 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, įvertinęs sutarčių nuostatas (2.1. 2.4. p.), priėjo prie išvados, kad šalys yra sulygusios visos sumos (kainos) nustatytu terminu nesumokėjimą laikyti esminiu sutarties pažeidimu. Atsakovė tokių sutarčių sąlygų neginčijo ir pripažinti jas negaliojančiomis neprašė. Be to, ji nėra ir silpnesne sandorio šalimi, nes šie sandoriai sudaryti tarp dviejų privačių juridinių asmenų, kurie yra patys atsakingi už savo veiksmus ir tų veiksmų pasekmes ir kuriems keliami didesni atidumo bei rūpestingumo standartai. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės atsikirtimus į ieškinį, kad pačios ieškovės neįvykdė joms tenkančių sutartinių įsipareigojimų perduoti nekilnojamąjį turtą, todėl ši turėjusi teisę sustabdyti priešpriešinių prievolių vykdymą. Atsakovė pasirašė pirkimo–pardavimo sutartis, kurios, šalių susitarimu, kartu yra ir turto priėmimo–perdavimo aktas, vadinasi, įsipareigojimą perduoti turtą ieškovės yra įvykdžiusios. Teismo vertinimu, aplinkybę, jog turtas atsakovei buvo perduotas, patvirtina ir tai, jog atsakovė įregistravo nuosavybės teises į nupirktus daiktus, nereiškė pardavėjoms (ieškovėms) jokių pretenzijų dėl turto jai (ne)perdavimo iki ieškovės pareiškė sutartis nutraukiančios. Teismas nesutiko ir su tokiais atsakovės argumentais, kad ji nebuvo informuota apie dalies žemės sklypo išnuomojimą trečiajam asmeniui, o būtinumas gauti banko sutikimą apsunkino disponavimą turtu, pažymėjęs, kad dalies valstybinės žemės sklypo nuomos teisė ne tik teisiškai, bet ir faktiškai nebuvo kliūtimi atsakovei valdyti įsigytą turtą, juolab kad bankas iš karto sutiko perleisti nuomos teisę į žemės sklypo dalį, kai tik dėl to kreipėsi atsakovė. Atmesdamas atsakovės argumentus, kad dalis turto nebuvo perduota / perduota kitokios nei sutartyje numatytos paskirties statiniai, teismas nurodė, kad atsakovė yra įregistravusi nuosavybės teise visus jai parduotus nekilnojamojo turto objektus, tuo leidžia įsitikinti ir nekilnojamojo turto registro duomenys. Atsakovė turėjo pakankamai laiko tiek apžiūrėti įgyjamą turtą, tiek ir pareikšti bet kokias pretenzijas pardavėjoms, tačiau šio pobūdžio pretenzijas faktiškai pradėjo reikšti tik iškėlus nagrinėjamą bylą.Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad ieškovės, atsakovei pažeidus esminį pirkimo–pardavimo sutarčių įsipareigojimą – nustatytu terminu atsiskaityti už parduotą turtą, turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartis. Spręsdamas dėl restitucijos natūra taikymo teismas visų pirma pažymėjo, kad atsakovė, nesutikdama su restitucija, ir teigdama apie turėtas turto saugojimo, priežiūros, remonto bei kitas išlaidas, tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Antra, pačios šalys sutarčių 2.4., 7.3. punktuose susitarė dėl restitucijos taikymo, taigi ieškovės pagrįstai ir teisėtai pasirinko būtent sutartyse numatytą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Nesumokėtos kainos dalies išieškojimas atsižvelgiant į tai, kad ieškovės yra bankrutavusios įmonės, bei įvertinus apsunkintą turto pardavimą neapgintų ieškovių teisių, pažeistų kreditorių teises ir interesus.Kita vertus, sutarčių 5.3. punktuose šalys sutarė ir dėl to, kad, pardavėjai nutraukus sutartį, pirkėjos sumokėta suma negrąžinama ir yra laikoma minimaliais pardavėjos nuostoliais, atsiradusiais dėl pirkėjo įsipareigojimų netinkamo vykdymo. Teisinio pagrindo netesyboms mažinti įvertinus tai, kad atsakovė ilgiau nei metus nevykdė prievolės, kurios vykdymas jai buvo ne kartą pratęstas, visą šį laiką naudojosi turtu, gavo pajamas, teismas nenustatė. Be to, dėl tokių atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovės – bankrutavusios bendrovės ir jų kreditoriai, patyrė nuostolius. Ieškinio reikalavimų dalį dėl dokumentų perdavimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, ieškovėms neįrodžius, jog atsakovei tokie dokumentai buvo perduoti. Pažymėjo, kad dokumentų perdavimą patvirtina tik ieškovių administratoriaus įgalioto asmens A. Š. paaiškinimai, tačiau atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jokie dokumentai nebuvo perduoti. Kitokių įrodymų į bylą nepateikta, o ir sutartyse nėra jokių nuorodų apie dokumentų perdavimą, nors visos kitos sąlygos yra pakankamai detaliai aptartos. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas pripažino, kad buvo patenkinta 90 proc., o atmesta – 10 proc. reikalavimų. Atsižvelgdamas į šią proporciją ir paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat valstybei iš atsakovės priteisė už ieškinius mokėtiną žyminį mokestį.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovės bankrutavusi individuali V. J. įmonė ,,Viktorija“ ir BUAB ,,Viva Victoria“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017-09-20 sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti, nurodant, kad taikoma restitucija ir ieškovėms grąžinamos nuosavybės teisės į ginčo turtą bei žemės nuomos teisė. Taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Ieškinyje buvo prašoma taikyti restituciją ir grąžinti nuosavybės teises į ginčo turtą, o teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje pasisakyta tik dėl atsakovės pareigos grąžinti turtą, bet nenurodoma, jog taikoma restitucija. Toks teismo sprendimas, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymu (11 str., 22 str.) bei CK normomis, t. y. nesant teismo sprendimo, jog taikoma restitucija ir grąžinama ieškovėms nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, neteikia pagrindo perregistruoti nuosavybės teisę ieškovių vardu. Todėl šalys faktiškai lieka toje pačioje padėtyje, kokioje buvo iki kreipimosi į teismą – atsakovė turi perduoti turtą ieškovėms pasirašydama turto grąžinimo aktus ir tik šių aktų pagrindu ieškovės galės perregistruoti nuosavybės teisę į turtą. Teismas, įpareigodamas atsakovę grąžinti ieškovėms nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį turėjo nustatyti konkretų terminą, per kurį toks sprendimas turi būti įvykdytas, taip pat nurodyti, kokio dydžio bauda skirtina tuo atveju, jeigu jis nebus įvykdytas.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovė UAB ,,Reston Solutions” apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017-09-20 sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas nepagrįstai vien iš nuorodos sutartyje, kad ji yra ir priėmimo–perdavimo aktas, nusprendė, kad ieškovės tinkamai įvykdė savo pareigą perduoti daiktus. CK 6.398 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodoma, kad aplinkybė, jog pirkėjas priėmė pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų neatitinkantį nekilnojamąjį daiktą, nėra pagrindas atleisti pardavėją nuo atsakomybės už netinkamą sutarties įvykdymą net ir tais atvejais, kai toks neatitikimas buvo aptartas nekilnojamojo daikto perdavimo dokumente. Teismas nepagrįstai nuosavybės teisės pasikeitimą (perėjimą) ir nekilnojamojo turto įregistravimą atsakovės vardu įvertino kaip tinkamą ieškovių prievolių įvykdymą. Nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-20 nutartis byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2003-12-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-1158/2003). Teismas nepagrįstai ignoravo byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovės neįvykdė sutartinių įsipareigojimų ir neperdavė viso turto pagal sutartį. Pati ieškovė bankrutavusi individuali V. J. įmonė ,,Viktorija“ dublike yra nurodžiusi, kad neegzistuojantis turtas nebuvo išregistruotas, o ieškovė BUAB ,,Viva Victoria“ dublike nurodė, kad faktiškai neperdavė rūsio, sandėlio bei prekybos kiosko. Šias aplinkybes patvirtino ir ieškovų atstovė 2017-06-20 teismo posėdyje (1 val. 05 min, 1 val. 9 min.). Teismas neteisingai nustatė sutartis pažeidusį asmenį. Ieškovės pirmosios pažeidė savo sutartines pareigas, todėl ne ieškovės, o atsakovė galėjo reikalauti jų atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę. Teismas ignoravo aplinkybę, kad ieškovių vienašališkai parengtose sutartyse nebuvo įtvirtina ar numatyta jokių sankcijų ieškovėms. Teismas nepagrįstai netesybų nelaikė nepagrįstai didelėmis ir jų nesumažino. Ignoravo aplinkybę, kad atsakovė sumokėjo daugiau kaip 11 proc. sutarčių kainos. Ignoravo tai, kad ieškovių bankroto bylos tęsiasi daugiau kaip 6 m. ir atsakovė buvo vienintelė pirkėja, todėl jokių nuostolių joms atsirasti negalėjo. Be to, iš turto realizavimo gautos lėšos iš esmės būtų nukreiptos komercinio banko interesų patenkinimui. Nuostolius patyrė atsakovė, kuri šį turtą prižiūrėjo, o ieškovės tokiu būdu išvengė jo išlaikymo išlaidų. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK nuostatas, reglamentuojančias restitucijos taikymą. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija gali būti taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento). Taigi net ir nustatęs, kad atsakovė nėra sumokėjusi visos sumos, teismas turėjo priteisti likusią nesumokėtą pagal sutartis kainos dalį.

Ieškovės bankrutavusi individuali V. J. įmonė ,,Viktorija“ ir BUAB ,,Viva Victoria“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: Priešingai nei teigia atsakovė, teismas nesutapatino nuosavybės teisės ar valdymo teisės atsiradimo su teisine turto registracija, tačiau pažymėjo, jog atsakovės nurodytos kliūtys nebuvo ir negali būti laikomos priežastimi atsisakyti vykdyti įsipareigojimus.Atsakovės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse kilusių ginčų faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo esamo šalių ginčo, nes ieškovės jokių kliūčių atsakovei valdyti jos įsigytą turtą nesudarė. Priešingai nei teigiama skunde, nėra ginčo, kad dalis UAB „Viva Victoria“ turto nebuvo perduota, nes jis faktiškai neegzistuoja. Teismas šią aplinkybę įvertino, juolab kad neegzistuojantis, bet sutartyje nurodytas turtas sudaro tik 0,66 proc. viso turto, t. y. itin mažą dalį. Be to, atsakovei papildomai buvo perduoti du pastatai – poilsio nameliai, kurie nėra įregistruoti. Todėl toks neatitikimas negali turėti ir neturėjo jokios įtakos sutarties sudarymui ar atsakovės apsisprendimui ją sudaryti bei vykdyti. Su ieškove BI V. J. įmone ,,Viktorija“ sudarytoje sutartyje nurodytas turtas faktiškai egzistuoja, atsakovė savo nuosavybes teises į jį įregistravo. Teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl sudarytos sutartys nėra ir negali būti laikomos sudarytomis prisijungimo būdu, o atsakovė – silpnesniąja jų šalimi. Sutarčių šalys yra juridiniai asmenys, ieškovės neteikė specializuotų paslaugų pagal parengtas standartines sutartis, jų sąlygos buvo abiejų šalių aptartos ir suderintos, atsakovė tą patvirtino jas pasirašydama. Atsakovė galėjo po sutarčių sudarymo jas nutraukti ir reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo; arba sutarčių nenutraukti, bet reikalauti pakeisti sutarčių kainą; arba, ieškovėms pareiškus ieškinius, ginčyti sutarties sąlygas ar reikšti kitokius reikalavimus priešieškiniu, tačiau to nedarė. Toks atsakovės elgesys tik patvirtina, kad jai iki sutarčių sudarymo buvo žinomos visos esminės aplinkybės, susijusios su turtu. CK numatyti atvejai (CK 6.253 str., 6.256 str. 4 d., 6.258 str. 3 d.), kuomet atsakomybė gali būti netaikoma, arba netesybos gali būti mažinamos. Atsakovė neįrodinėjo ir nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog sutarčių neįvykdė dėl aplinkybių, kurioms esant ji galėtų būti atleista nuo atsakomybės. Teismas, išsamiai ištyręs faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius rašytinius įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo netesyboms mažinti. Teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl restitucijos taikymo ir jos apimties, pagrįstai pažymėjo, kad restitucija turi būti taikoma natūra, nes tai atitinka sutarčių sąlygas.

Atsakovė UAB ,,Reston Solutions“ atsiliepime į ieškovių apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: Ieškovių apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės yra nukreipti ne į ginčijamo sprendimo pagrįstumą ar teisėtumą procesinių ar materialinių teisės aktų aspektu, o į sprendimo, kaip procesinio dokumento, vykdymo tvarką ir su procesinio sprendimo vykdymu susijusius aspektus, kas nėra apeliacijos objektas. Jeigu ieškovėms kilo neaiškumų dėl sprendimo, jos galėjo pasinaudoti CPK 276-278 straipsniuose įtvirtintais procesiniais institutais.Ieškovės netinkamai aiškina CK 1.138, 6.145-6.153, 6.222 straipsnius bei ignoruoja pačių pareikštą reikalavimą taikyti restituciją ir jos sukeliamas teisines pasekmes. Reikalavimai dėl restitucijos buvo reiškiami ne dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau dėl teisinių pasekmių, nutraukus sandorius.

Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepime į ieškovių apeliacinį skundą nurodė, kad su juo sutinka ir prašo tenkinti visiškai; atsakovės apeliacinio skundo prašo netenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai: Teismas teisingai nusprendė, kad atsakovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų – nesumokėjo už turtą. Ieškovės yra įvykdžiusios visus savo, kaip pardavėjų, įsipareigojimus, turtas yra perduotas atsakovei, ji šiuo turtu naudojasi ir jį valdo be jokių apribojimų. Teismas, įvertinęs nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatas, neturėjo jokio pagrindo spręsti dėl 72 400 Eur sumos grąžinimo atsakovei. Atsakovė priešieškinio byloje neteikė, o sutartis šalims turi įstatymo galią ir turi būti vykdoma (sutarties 5.3. p.).Atsakovė su netesybų suma sutiko laisva valia, pasirašydamas sutartis ji turėjo būti rūpestinga ir numatyti pasekmes, kurios kiltų neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų. Be to, prieš sutarčių sudarymą ir pasirašymą turėjo visas galimybes pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sutartinių įsipareigojimų (ne)įvykdymo

Kiekviena sutartimi šalys, laisvai suderindamos savo valią, siekia sukurti tam tikras teises ir pareigas. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, kurios galiojančios sutarties šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.). Šalys, sudarydamos sutartį, paprastai siekia tam tikrų tikslų įgyvendinimo ir interesų patenkinimo. Nagrinėjamos bylos šalių ginčas susijęs su nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymu. Esminės tokios sutarties sąlygos yra nekilnojamojo turto pardavėjo pareiga perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 str. 1 d.,6.397 str. 1 d., 6.398 str.1-2 d., ). Taigi, kiekvienas pardavėjas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, turi teisėtą ir pagrįstą lūkestį už parduodamą daiktą gauti sutartą pinigų sumą, o pirkėjas – sutartą daiktą. Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos taikyti restituciją ir grąžinti jų nuosavybėn atsakovei pagal sutartį perduotą turtą, už kurį joms taip ir nebuvo sumokėta. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės su atsakove 2016-04-20 sudarė dvi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartis, kuriomis, atsakovė įsipareigojo nupirkti iš ieškovės BI V. J. įmonės ,,Viktorija“ šios nutarties 1 punkte nurodytą turtą už 101 400 Eur (toliau – ir sutartis Nr. 1), o iš ieškovės BUAB ,,Viva Victoria“ – nutarties 2 punkte nurodytą nekilnojamąjį turtą už 550 300 Eur (toliau – ir sutartis Nr. 2) (sutarčių 1 p., 2.1. p.). Byloje nėra ginčo, kad atsakovė, vykdydama sutarčių 2.2. punktus, sumokėjo tik nežymią dalį sutartos sumos (kainos), t. y. pagal sutartį Nr. 1 – 11 300 Eur, pagal sutartį Nr. 2 – 61 100 Eur, likusią kainos dalį įsipareigojusi sumokėti per 60 d. nuo šių sutarčių pasirašymo dienos (iki 2014-06-20) (2.3. p.). Atsakovė taip pat neginčija aplinkybės, kad minėto įsipareigojimo per nustatytą ir ne kartą jai pratęstą terminą ji neįvykdė. Esant tokiai situacijai, ieškovės pagal sutarčių 2.4. punkte įtvirtintą susitarimą 2016-11-28 pranešimais pranešė atsakovei, kad sutartys yra nutraukiamos nuo 2016-10-20 dėl esminio jos pažeidimo, t. y. dėl likusios turto kainos nesumokėjimo (7.3. p.). Taip pat pareikalavo iki 2016-12-06 grąžinti perduotą turtą bei visus su juo susijusius dokumentus. Atsakovė neginčija fakto, kad turto per nustatytą terminą negrąžino, sutarčių vienašalio nutraukimo pripažinti neteisėtu neprašė ir jo neginčijo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sutarties neįvykdymu pagal įstatymą pripažįstamas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.), kas leidžia kitai sutarties šaliai sutartį nutraukti, jeigu neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Sutartis vienašališkai gali būti nutraukta ir joje numatytais atvejais (CK 6.217 str. 5 d.), o nagrinėjamu atveju pačių šalių valia sutarties kainos nesumokėjimas ir yra esminis sutarties pažeidimas, leidęs pardavėjoms sutartį nutraukti. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovė laikosi nuoseklios pozicijos, kad tai pačios ieškovės neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų perduoti visą sutartyje numatytą turtą, todėl ir jai, atitinkamai, nekilo pareiga sumokėti visos sutartos turto kainos. Atsakovės įsitikinimu, nei faktas, kad sutarčių 3.2. punktu buvo sutarta, jog sutartys kartu yra ir daikto priėmimo–perdavimo aktas, nei tai, kad ji VĮ Registru centre įregistravo nuosavybės teisę į ginčo turtą, negali būti vertinami kaip ieškovių sutartinės pareigos perduoti turtą tinkamas įgyvendinimas. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovės skundo argumentais nesutinka. Pagal CK 6.398 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo (CK 6.398 str. 2 d.). Atsakovė neginčija, kad tikroji šalių valia, pasirašant minėtas sutartis, ir buvo tokia, jog šios sutartys kartu yra parduodamo turto priėmimo–perdavimo aktas (3.2. p.). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad abi šalys yra juridiniai asmenys, o joms keliami visiškai vienodi atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Ieškovių veikla buvo susijusi su apgyvendinimo bei maitinimo paslaugų teikimu ginčo objekte. Įrodymų, kad jos (ar jas atstovaujantis bankroto administratorius) vertėsi, be kita ko, ir nekilnojamojo turto prekyba, o pačios sutartys laikytinos sudarytomis standartinėmis sąlygomis, prie kurių atsakovė tik prisijungė (t. y. besąlygiškai priėmė visas teises ir pareigas), byloje nėra. Be to, atsakovė turėjo įvertinti ir savo gebėjimą įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus, savo mokumą ir/ar finansavimo šaltinius dar prieš pasirašydamas tokias sutartis, o ne tada, kai jai kilo finansinių keblumų jas įvykdyti. Bet kuriuo atveju, kilus abejonėms dėl sutarties sąlygų reikšmės ar būsimo vykdymo, ji galėjo pasinaudoti teisininkų pagalba, o to nepadariusi ir pasirašiusi atitinkamas sutartis – turi prisiimti neįvykdytų įsipareigojimų padarinius, be kita ko, ir sutarties nutraukimą kainos nesumokėjimo atveju, kam ji iš anksto pritarė jau pasirašydama šias sutartis. Jokių įrodymų apie tai, kad iki sudarant sutartis ar po jų sudarymo atsakovė būtų reiškusi pretenzijas pardavėjoms dėl jai (ne)perduoto sutartimis turto – kokybės, kiekio, konkrečių neperduotų nekilnojamojo turto objektų, ir būtent dėl šios priežasties nesumokėjo esminės (didžiosios) dalies nupirkto turto kainos, byloje nėra. Priešingai, tiek 2016-06-15, tiek 2016-08-11 atsakovės ieškovių bankroto administratoriui siųstų raštų turinys akivaizdžiai patvirtina, kad pretenzijos pardavėjoms dėl turto (ar jo dalies) neperdavimo nebuvo reiškiamos, o priežastimi, dėl kurios atsakovė negali per nustatytą terminą atsiskaityti su ieškovėmis, nurodoma investuotojo paieška. Ir nors minėtuose raštuose atsakovė įvardija ir tokią derybų su investuotojais kliūtį, kaip neperrašytos žemės nuomos sutartys, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovė neatskleidžia, kokią įtaką turto valdymui bei disponavimui juo tai turėjo. Šiame kontekste pažymėtina, kad sutarties Nr. 2 1.2. punkte buvo aptarta, jog kartu su turtu atsakovei yra perleidžiama žemės nuomos teisė į po pastatais esantį žemės sklypą, kuris yra valstybės nuosavybė. Jokių įrodymų ar faktinių duomenų, kad atsakovė savo teisių į sklypo nuomą negalėjo realizuoti būtent dėl ieškovių kaltės ar su jomis susijusių aplinkybių, taip pat byloje nesama. Pagal CK 6.348 straipsnio 1 dalį pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie sutarties sąlygų, nustatančių daikto kokybę, kiekį, komplektiškumą pažeidimus per įstatymų ar sutarties nustatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas – per protingą terminą po to, kai buvo ar turėjo būti nustatytas atitinkamos sąlygos pažeidimas. Atsakovė neginčija fakto, kad dar iki sutarčių pasirašymo jai buvo suteikta galimybė apžiūrėti perkamą turtą, įvertinti jo būklę. Ieškovės taip pat teigia, kad atsakovei buvo žinoma, jog sutartyje Nr. 2 nurodyti nekilnojamojo turto objektai – siurblinė, kiemo rūsys bei prekybos kioskas yra nugriauti. Ši aplinkybė nurodyta ir ieškovės BUAB ,,Viva Victoria“ pateiktoje ir jos iniciatyva Alliance Group 2012-06-12 atliktoje Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje (žr. 44 atskaitos lapą). Be to, sutarčių 4.3.1. punktu atsakovės patvirtino, kad turėjo galimybę susipažinti su turto būkle ir pretenzijų dėl jos neturi. Kaip minėta, atsakovė pretenzijas dėl perduotų daiktų kiekio bei būklės pradėjo reikšti tik po to, kai gavo ieškovų ieškinius. Todėl toks atsakovės elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningo sutartinių santykių dalyvio elgesys, ar, juo labiau, daroma išvada, kad minėtos aplinkybės galėjo turėti esminės įtakos atsakovės apsisprendimui sudaryti sutartis atitinkamomis sąlygomis. Labiau tikėtina yra tokia išvada, kad atsakovei taip ir nepavyko surasti investuotojo į jos įsigytą iš ieškovių turtą, o jos turimų lėšų nepakako atsiskaityti su ieškovėmis. Taigi aptarti atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ji savo prievolės sumokėti turto kainą neįvykdė dėl neperduoto jai turto (dalies turto) tėra gynybinė pozicija.Byloje yra nustatyta ir tokia aplinkybė, kad ieškovės bendradarbiavo su atsakove, sutiko pratęsti nesumokėtos didžios dalies pardavimo kainos sumokėjimo terminus, 2016-06-20 atsakymuose į atsakovės prašymus nurodė, kad sutinka terminą pratęsti iki 2016-08-20. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė 2016-08-11 pakarotinai kreipėsi į ieškovių bankroto administratorių, prašydama dar kartą pratęsti apmokėjimo terminą, šį kartą iki 2016-10-20. Nors byloje ir nėra ieškovių administratoriaus atsakymo į šį prašymą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sutartys buvo nutrauktos tik nuo 2016-10-20, spęstina, jog ir pakartotinis atsakovės prašymas buvo patenkintas, leidžiant jai sutartį įvykdyti per papildomą terminą. Įstatymų leidėjo valia, net ir tuo atveju, jeigu termino praleidimas nebūtų esminis sutarties pažeidimas, nukentėjusi šalis, nustačiusi protingą papildomą terminą, gali šiam terminui pasibaigus sutartį nutraukti (CK 6.209 str. 3 d.). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ir atsakovės nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimas papildomai patvirtina faktinį sutarčių dalyko jai perdavimą. Viena vertus, atsakovė teisi teigdama, kad pagal kasacinio teismo praktiką teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo juridiniai faktai, tokia registracija nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-20 nutartis byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2003-12-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-1158/2003). Kita vertus, atsakovės nurodytose bylose kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne pats teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4 str.). Nagrinėjamoje byloje, kitaip nei atsakovės cituotoje praktikoje, aplinkybę, kad turtas yra faktiškai valdomas ir neabejotinai buvo perduotas atsakovei, patvirtina ne vien duomenys, esantys viešajame registre, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš bylos esančių VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovė savo nuosavybės teises į ginčo turtą įregistravo 2016-05-24, registracijos pagrindu nurodytos ginčo sutartys. Šios sutartys vienašališkai ieškovių buvo nutrauktos nuo 2016-10-20, taigi registracijos metu jos buvo galiojančios ir vykdytinos. Be to, byloje esančiame antstolės V. Š. 2017-06-12 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti tokie duomenys, kad ginčo turte vykdoma veikla – teikiamos apgyvendinimo, maitinimo bei kitos paslaugos, priimami užsakymai. Tai tik dar kartą patvirtina, kad atsakovė turtą perėmė ir faktiškai juo naudojosi pelno gavimo tikslu. Kadangi atsakovė nuosavybės teises į nupirktą daiktą įregistravo nekilnojamojo turto registre, nereiškė jokių pretenzijų pardavėjui dėl turto neperdavimo, naudojo jį pagal paskirtį, pirmosios instancijos teismas padarė testingą ir įrodymais pagrįstą išvadą, kad būtent atsakovė netinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir nesumokėjo sutartos turto kainos, kas, atitinkamai, lėmė sutarčių nutraukimą.Pagrindo priešingai išvadai neteikia ir tokie atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad sutartyse nebuvo aptarta ieškovių atsakomybė joms pačioms netinamai įvykdžius sutartį –neįvykdžius pareigos perduoti sutartyse nurodytą turtą pirkėjui. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad atsakovė neprašė sutarčių pripažinti negaliojančiomis, nepateikė įrodymų, kad, jas sudarant, ji neturėjo galimybės siūlyti kitokių jų sąlygų, t. y. buvo pažeista šalių interesų pusiausvyra ar jos, kaip sutarties šalies, teisės, įtvirtintos CK 6.156 straipsnio 1 dalyje. Be to, jeigu sutartis nenumato tam tikrų aplinkybių ar sąlygų – taikomos CK nuostatos. Taigi, nepriklausomai nuo to, kad minėta sąlyga sutartyje nebuvo aptarta, atsakovė galėjo pasinaudoti CK 6.324 straipsnyje numatyta teise – atsisakyti vykdyti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad sutartyse nebuvo nustatyta ieškovės atsakomybė už netinkamai įvykdytas sutartis, neturi teisinės reikšmės.

Dėl netesybų dydžio ir pagrindo jas mažinti

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 str. 1 d.), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 str.).Nagrinėjamos bylos atveju šalių susitarta, kad pardavėjui nutraukus sutartis 7.3. punkte nustatyta tvarka, t. y. pirkėjui pažeidus galutinio atsiskaitymo su pardavėju terminą, pirkėjo sumokėta sutarčių 2.2. punkte numatyta suma pirkėjui negrąžinama ir yra laikoma minimaliais pardavėjo nuostoliais, atsiradusiais dėl pirkėjo įsipareigojimų netinkamo vykdymo (5.3. p.). Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad, priešingai nei sprendė teismas, egzistuoja CK 6.73 straipsnio 2 dalyje bei 6.258 straipsnio 3 dalyje numatyti pagrindai netesyboms sumažinti. Pasak ieškovės, ji sumokėjo daugiau nei 11 proc. sutartos kainos, ji buvo vienintelė turto pirkėja, be to, visa gauta suma būtų nukreipta vienintelio ieškovių kreditoriaus, kurio naudai ginčo turtas buvo įkeistas, reikalavimui patenkinti. Teigia, kad ieškovės išvengė turto išlaikymo išlaidų, todėl nuostolius patyrė ne jos, o atsakovė. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 str.), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009).Todėl šalių sutartyse sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, – ir nustatė, kad sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 sudarytos laisva šalių valia, atsakovė – verslo subjektas, turinti verslo patirties. Jai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl laikytina, kad atsakovė, sudarydama sutartis, turėjo (galėjo) įvertinti sutarčių nuostatas, įvertinusi savo finansines bei teisines galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartis, o jų pažeidimo atveju – galimas sutarčių nevykdymo teisines pasekmes. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji, sudarydama sutartis, neturėjo realios galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų (įskaitant ir sąlygą dėl netesybų), be to, sutarčių 5.3. punktu patvirtino, kad minėta sutarties sąlyga buvo aptarta iš anksto ir atitinka jos valią. Maža to, nei šios nuostatos, nei sutarčių nutraukimo neginčijo. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste svarbi yra ir ieškovių (pardavėjų) teisinio statuso, sudarant atitinkamus susitarimus, aplinkybė. Jos abi yra bankrutavę juridiniai asmenys, todėl akivaizdu, kad tinkamas ir savalaikis atsiskaitymas už bankrutuojantiems/bankrutavusiems subjektams priklausiusį turtą leidžia operatyviai vykdyti ir užbaigti bankroto procedūras. Tokiu atveju aptariamos netesybų sąlygos įtvirtinimas ginčo sutartyse buvos skirtas dar ir šių tikslų įgyvendinimui, t. y. tokia sąlyga buvo itin svarbi ir aktuali pardavėjoms. Atsakovė taip pat tvirtina, kad ji patyrė turto išlaikymo kaštų, į ką pirmosios instancijos teismas, spręsdamas netesybų dydžio klausimą, neatsižvelgė, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių tokių kaštų faktą bei dydį, neteikė. Be to, aplinkybė, kad pagal bylos įrodymus atsakovė objekte vykdė veiklą – teikė apmokamas apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, suponuoja kitokią išvadą. Tuo pačiu pažymėtina, kad atsakovės sumokėta suma, lyginant su jai perduoto turto verte, negali būti laikoma didele. Dėl šių priežasčių atmestini kaip nepagrįsti taip pat ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad nuostoliai ieškovėms, kuriuos turėtų kompensuoti netesybos, nebuvo padaryti. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad mažinti šalių sulygtas netesybas nagrinėjamu atveju nėra prielaidų.

Dėl restitucijos taikymo

Tiek ieškovės, tiek atsakovė kvestionuoja teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas restitucijos taikymo klausimas, teisėtumą bei pagrįstumą. Atsakovės teigimu, restitucija galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei sandoris būtų pripažintas negaliojančiu arba tuomet, jei būtų pripažinta, jog turtą ji gavo per klaidą. Taigi šiuo konkrečiu atveju teismas nebent galėjo priteisti iš atsakovės likusią nesumokėtą turto kainą. Tuo tarpu ieškovės iš esmės nesutinka tik su teismo pasirinkta rezoliucinės sprendimo dalies formuluote – įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovėms turtą, nurodydamos, kad tokio sprendimo pagrindu ieškovės negalės įgyvendinti sprendimo ir įregistruoti nuosavybės teisių į ginčo turtą. Priešingai nei savo skunde tvirtina atsakovė, restitucija taikytina ne tik CK 6.145 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, bet ir kaip sutarties nutraukimo padarinys. CK 6.222 straipsnyje aiškiai pasisakyta, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi; kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Tą ne kartą savo praktikoje yra nurodęs ir kasacinis teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-11-12 nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-472/2012, išaiškino, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukiama dėl vienos iš sutarties šalių padaryto esminio jos pažeidimo, pagal sutarties nutraukimo padarinių bendrąją taisyklę vienos iš šalių reikalavimu gali būti taikoma dvišalė restitucija, t. y. šalys grąžinamos į tokią padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo, jeigu tai neprieštarauja pačios sutarties esmei ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, o nukentėjusi šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, sumokėti netesybas. Todėl nesutiktina su atsakove, kad restitucija galima tik sutarčių negaliojimo atveju. Aplinkybė, kad atsakovė neįrodinėjo savo pačios patirtų nuostolių bei jų dydžio, nereiškė ieškovėms reikalavimo juos kompensuoti, neeliminuoja ieškovių teisės susigrąžinti visą, ką buvo perdavusios pagal sutartis, įskaitant ir teisės gauti iš anksto nustatytų sutartyje minimalių nuostolių kompensaciją (atsakovės sumokėtos sumos dydžio netesybas). Tokie atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad, vadovaujantis CK 6.345 straipsnio 1 dalimi, jai neįvykdžius pareigos sumokėti visos turto kainos ieškovės turi teisę reikalauti tik nesumokėtos daikto kainos dalies, taip pat aiškiai stokoja teisinio pagrįstumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės nurodytas teisinis reguliavimas (CK 6.345 str. 1 d.) yra specifinis ir taikomas tiems atvejams, kuomet sutarties objektas yra kilnojamieji daiktai. Šiuo gi atveju buvo parduotas nekilnojamasis turtas, todėl ir minėta taisyklė netaikytina. Atsakovei nesumokant gera valia, vien kainos priteisimas negarantuotų tokio sprendimo įvykdymo, kas neatitiktų ieškovių ir jų kreditorių interesų, juolab kad teismas net ir negali spręsti tokių reikalavimų, kurie nepareikšti byloje, ar parinkti už ieškovą jo teisių gynimo būdą, antraip pažeistų dispozityvumo principą, lemianti, kad pati šalis pasirenka geriausiais jos interesus atitinkantį teisminės gynybos būdą (CK 1.137 str.1 d. ir 1.138 str., CPK 5 str., 13 str. ir 265 str. 2 d.). Restitucijos instituto tikslas grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki ginčo sandorių sudarymo. Paprastai taikoma dvišalė restitucija, tačiau atsakovės sumokėta suma yra pripažinta iš anksto aptartais ieškovių nuostoliais ir negali būti grąžinama. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas sprendimą dėl restitucijos taikymo, be kita ko, nurodė, kad šalys yra susitarusios dėl restitucijos taikymo, todėl ieškovės pagrįstai pasirinko tokį savo pažeistų teisių gynimo būdą, sutiko, kad šalys turi būti grąžinamos į padėtį buvusią iki sutarties sudarymo. Taigi, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovių reikalavimas grąžinti jas į padėtį, buvusią iki ginčo sutarties sudarymo, yra pagrįstas ir dėl to ginčo nekyla. Tačiau, kaip teisingai nurodo savo apeliaciniame skunde ieškovės, rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje ši teismo pozicija neatsispindi, t. y. skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad atsakovė įpareigojama grąžinti ieškovėms turtą, tačiau nenurodoma, jog jis grąžintinas restitucijos pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės teismo sprendimo dalies neatitikimas vertintinas kaip rašymo (techninis) apsirikimas, kadangi iš teismo sprendimo motyvų akivaizdu, kad teismas tenkino ieškovių reikalavimą dėl restitucijos taikymo, tačiau teismo rezoliucinėje dalyje šios fakto nenurodė. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovėmis, kad tai, kaip pirmosios instancijos teismas suformulavo savo sprendimo rezoliucinę dalį, gali sukelti joms papildomų keblumų, siekiant perregistruoti teises į turtą, t. y. įvykdyti teismo sprendimą. Todėl ši teismo klaida ištaisoma apeliacinės instancijos teisme, sprendimo nekeičiant, bet patikslinant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo rezoliucinę dalį bei nurodant, kad taikytina restitucija ir atitinkamas turtas grąžinamas ieškovėms (CPK 328 str.). Atmestini kaip nepagrįsti tokie ieškovių apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, vadovaudamasis CPK 273 straipsnio 3 dalimi, turėjo nurodyti terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas bei kokio dydžio bauda skirtina tuo atveju, jei jis nebus įvykdytas. Pagal CPK 273 straipsnio 1 dalį priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar pinginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Ieškovės nurodyto straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu nurodytus veiksmus gali nutraukti arba atlikti tik atsakovas arba jeigu atsakovas įpareigojamas pašalinti statybos pažeidimus teisės aktų reikalavimus padarinius, teismas sprendimu nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda yra skiriama, jei sprendimas per nustatytą terminą nebus įvykdytas. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymo leidėjas numatė konkrečius atvejus, kuomet sprendime turėtų būti nurodomi sprendimo įvykdymo terminai ir jų pažeidimo padariniai, t. y. tuo atveju, kai konkretus asmuo įpareigojamas nutraukti arba atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar pinginių lėšų perdavimo. Nagrinėjamu atveju buvo pareikštas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto grąžinimo taikant restituciją, o ne dėl konkrečių pareigų atsakovei nustatymo, todėl CPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra aktualios.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Ieškovės prašo priteisti iš atsakovės po 375 Eur išlaidų, patirtų ruošiant apeliacinį skundą bei atsiliepimą į atsakovės skundą, taip pat 300 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas prašo priteisti iš atsakovės 260 Eur išlaidų, patirtų ruošiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Byloje dalyvaujantys asmenys pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad dalis ieškovų prašyme nurodytų išlaidų – 300 Eur, yra patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (ruošiant atsiliepimą į atskirąjį skundą) ir jas patvirtinantys įrodymai šiam teismui nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės tos instancijos teisme pabaigos, kad ieškovės nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kodėl jas patvirtinantys įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau, šių išlaidų (300 Eur) nepriteisia. Pažymėtina, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi, aiškinant šią normą kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atstovavimo išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2016, 20 p.; 2018-06-27 nutartis byloje Nr. e3K-3-317-469/2018, 106 p.). Kitos ieškovių prašyme nurodytos ir patirtos būtent apeliacinės instancijos teisme išlaidos, t. y. išlaidos už apeliacinį skundą, kurio surašymo poreikį lėmė nepakankamai tiksliai ir pilnai suformuluota teismo sprendimo rezoliucinė dalis (CPK 93 str. 4 d.), o atsakovė prieštaravo ieškovių apeliaciniame skunde nurodytiems prašymams bei argumentams, taip pat atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių jų dydžių (Rekomendacijų 8.10, 8.11. p.), todėl laikytinos pagrįstomis ir priteisiamos ieškovėms iš atsakovės lygiomis dalimis – kiekvienai po 375 Eur (CPK 98 str. 1, 2 d.). Iš atsakovės taip pat priteistinos ir trečiojo asmens AB Šiaulių banko patirtos išlaidos rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, su kuriuo pastaroji taip pat nesutiko. Prašomos priteisti išlaidos – 260 Eur, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalų dydžių, pagrindo jas mažinti nenustatyta, todėl jos priteisiamos iš pralaimėjusios šalies – atsakovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti tik teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuria patenkintas ieškovių reikalavimas dėl turto grąžinimo (atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Reston Soliutions įpareigojimo turtą grąžinti), ir šią dalį išdėstyti taip:

,,Taikyti restituciją – grąžinti ieškovės bankrutavusios individualiosios V. J. įmonės „Viktorija“ (į. k. 185112660) nuosavybėn nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini),: 219,17 kv. m bendro ploto pastatą – kavinę, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 17,81 kv. m bendro ploto pastatą – šaudyklą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius (inžinerinius) – teniso kortus, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), paimant jį iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Reston Soliutions“ (į. k. 302881686).

Taikyti restituciją – grąžinti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Viva Victoria“ (į. k. 185611147) nuosavybėn nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini),: 1 410,94 kv. m bendro ploto pastatą – maitinimo ir pramogų kompleksą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini),43 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 1 541,21 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio korpusą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 194,82 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 95,93 kv. m bendro ploto pastatą – sandėlį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 164,69 kv. m bendro ploto pastatą – katilinę-dušus, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 158,39 kv. m bendro ploto pastatą – sandėlį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 10,63 kv. m bendro ploto pastatą – siurblinę, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 37,05 kv. m bendro ploto pastatą – kiemo rūsį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 190,67 kv. m bendro ploto pastatą – sandėlį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 27,72 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 41,10 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 171,85 kv. m bendro ploto pastatą – salę, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 52,10 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 52,10 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 52,10 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 52,10 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 52,10 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 52,10 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 52,10 kv. m bendro ploto pastatą – poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); 20,49 kv. m bendro ploto pastatą – prekybos kioską, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - siurblinę, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius (inžinerinius), unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius (inžinerinius), unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), paimant jį iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Reston Soliutions“ (į. k. 302881686).

Taikyti restituciją – grąžinti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Viva Victoria“ (į. k. 185611147) žemės nuomos teisę į 6,2181 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), paimant ją iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Reston Soliutions“ (į. k. 302881686).“

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Reston Soliutions“ (į. k. 302881686) ieškovėms bankrutavusiai individualiai V. J. įmonei „Viktorija“ (į. k. 185112660) ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Viva Victoria“ (į. k. 185611147) po 375 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Reston Soliutions“ (į. k. 302881686) trečiajam asmeniui akcinei bendrovei Šiaulių bankui (į. k. 112025254) 260 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjaiDalia KačinskienėGintaras PečiulisAldona Tilindienė