Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens akcinės bendrovės Šiaulių bankas atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovių bankrutavusios individualios V. J. įmonės „Viktorija“ ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Viva Victoria“ ieškinius atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Reston Solutions“ dėl restitucijos taikymo ir su turtu susijusių dokumentų grąžinimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė Šiaulių bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo. Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo: 1) taikyti restituciją – grąžinti ieškovėms nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini): 219,17 kv. m. bendro ploto pastatą - kavinę, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 17,81 kv. m. bendro ploto pastatą - šaudyklą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) - teniso kortus, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 1 410,94 kv. m. bendro ploto pastatą - maitinimo ir pramogų kompleksą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 395,43 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 1 541,21 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio korpusą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 194,82 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 95,93 kv. m. bendro ploto pastatą - sandėlį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 164,69 kv. m. bendro ploto pastatą - katilinę - dušus, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 158,39 kv. m. bendro ploto pastatą - sandėlį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 10,63 kv. m. bendro ploto pastatą - siurblinę, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 37,05 kv. m. bendro ploto pastatą - kiemo rūsį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 190,67 kv. m. bendro ploto pastatą - sandėlį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 27,72 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 41,10 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 171,85 kv. m. bendro ploto pastatą - salę, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 52,10 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 52,10 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 52,10 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 52,10 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 52,10 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 52,10 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 52,10 kv. m. bendro ploto pastatą - poilsio namelį, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), 20,49 kv. m. bendro ploto pastatą - prekybos kioską, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - siurblinę, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius), unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius), unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), žemės nuomos teisę į 6,2181 ha žemės sklypą, Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovėms visus su nekilnojamuoju turtu susijusius ir atsakovės turimus dokumentus (nekilnojamojo turto inventorines / kadastro bylas); atsakovei pažeidus įpareigojimą, paskirti jai 10 Eur baudą už kiekvieną dokumentų neperdavimo dieną, įpareigojant šią baudą sumokėti ieškovės naudai; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB Šiaulių bankas teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovei eksploatuoti AB Šiaulių bankas įkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei naudotis turtu, taip pat uždraudžiant atsakovei perduoti nurodytą turtą naudotis, nuomotis tretiesiems asmenims nuomos, panaudos ar kitais pagrindais. Nurodo, kad antstolės V. Š. 2017 m. birželio 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina aplinkybę, jog atsakovė net ir prasidėjus teisminiams procesams naudojasi ir eksploatuoja bankui įkeistą turtą ir gauna iš to finansinę naudą. Kadangi vasaros sezono metu turtas generuoja atsakovei didesnes pajamas, atsakovė nėra suinteresuota greitu bylos išnagrinėjimu. Be to, atsakovės ir trečiųjų asmenų eksploatuojamas turtas dėvisi, blogėja jo būklė, yra rizika, kad tretiesiems asmenims naudojant turtą, turtas gali būti suniokotas, sugadintas. Ieškinio tenkinimo atveju turtas bus grąžintas ieškovei nepalyginamai blogesnės būklės, negu kad buvo perduotas atsakovei. Tokie objektai, kaip pirtys, dušai, teniso kortai reikalauja tinkamos nuolatinės priežiūros ir naudojami greitai dėvisi. Tokiu būdu tiek ieškovė, tiek bankas, kaip įkaito turėtojas, patirs nuostolių, nes realizuojant turtą, reiks įvertinti jo nusidėvėjimą ir atitinkamai mažinti turto pardavimo kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 20 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.Teismo vertinimu, ieškinys atsakovei dėl restitucijos taikymo ir su turtu susijusių dokumentų grąžinimo yra tikėtinai pagrįstas, jame ieškovė aiškiai suformulavo reikalavimo faktinį pagrindą, atskleidė teisinius reiškiamo reikalavimo atsakovei argumentus, pridėjo rašytinius įrodymus, kuriais įrodinės ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Todėl tenkinta viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų (preliminarus ieškinio pagrįstumas).Teismas sprendė, kad antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga (grėsmė būsimo teismo sprendimui įvykdymui) netenkintina, todėl nėra pagrindo ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė reiškia atsakovei reikalavimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą grąžinimo, o prašomos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atsakovei naudotis ginčo turtu ir juo disponuoti (nuomoti, leisti naudotis tretiesiems asmenims nuomos, panaudos pagrindais). Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos tam, kad užtikrintų pareikštų reikalavimų įvykdymą, jeigu bus priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Tuo tarpu iš prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių matyti, kad jos yra nukreiptos ne tiesiogiai ir ne tiek į byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimą, o į atsakovės vykdomą ūkinę komercinę veiklą. Todėl prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – draudimas naudoti ir disponuoti (nuomoti) ginčo turtu, nėra taip susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais – grąžinti nuosavybės teisę į ginčo turtą, kad jų netaikymas lemtų teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą ar, juo labiau, įvykdymo negalimumą ir tinkamas įvykdymas galimas tik jų taikymo atveju. Kitaip tariant, nėra grėsmės, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidarytų nebeįmanomu. Be to, trečiasis asmuo nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių netinkamus (tyčinius) atsakovės veiksmus, siekiant sumažinti ginčo turto vertę, šį turtą sugadinti, sunaikinti arba perleisti ir pan. Todėl vien deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui negali būti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu. Taikius trečiojo asmens prašymą ir uždraudus atsakovei naudoti ginčo turtą ir juo disponuoti (nuomoti), tektų spręsti klausimą dėl ginčo turto saugojimo bylos nagrinėjimo laikotarpiu, kas susiję su papildomomis išlaidomis, kurios turėtų būti dengiamos ieškovės sąskaita, kuri yra bankrutuojanti įmonė, todėl nukentėtų ieškovės kreditorių interesai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Trečiasis asmuo (toliau ir – apeliantė) atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nutartis nepagrįsta, pažeidžianti apeliantės kaip kreditorės ir įkaito turėtojos interesus. Teismo padarytos išvados yra nepagrįstos ir nesudaro pagrindo byloje atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Nepagrįsta teismo išvada, kad nepritaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti tinkamai įvykdytas. Teismas neįvertino, kad ginčas vyksta dėl nekilnojamojo turto, kuris yra įkeistas apeliantei už ieškovės prievolių įvykdymą pagal kreditavimo sutartis. Ieškiniu prašoma taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei nuosavybės teisę į ginčo turtą. Atsakovei yra perleista nuosavybės teisė į apeliantei įkeistą turtą, atsakovė už nupirktą turtą vengia atsiskaityti. Nežiūrint į tai, koks bus priimtas teismo sprendimas – ar turtas bus grąžintas ieškovei, ar atsakovė įsipareigos sumokėti likusią nesumokėtą sumą už nupirktą turtą, ar šalys bylą baigs taikos sutartimi, lėšos už nekilnojamąjį turtą (atskaičius administravimo išlaidas) turės būti pervestos apeliantei įsiskolinimo pagal kreditavimo sutartis dengimui. Todėl apeliantės gautinų lėšų už realizuotą įkeistą turtą suma yra tiesiogiai susijusi ir priklauso nuo turto būklės. Apeliantė yra suinteresuota, kad jai įkeistas turtas nesidėvėtų ir būtų grąžintas ieškovei tokios būklės, kokios buvo perduotas.Apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kuriais grindė savo reikalavimą dėl būtinumo byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 2017 m. birželio 12 d. antstolės V. Š. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Jame nurodyta, jog poilsiavietėje „Viktorija“ vykdoma ūkinė-komercinė veikla, atliekama rezervacija klientų apgyvendinimui 2017 m. birželio-rugpjūčio mėnesiams. Šis įrodymas patvirtina apeliantės teiginius, kad įkeistas turtas, už kurį su apeliante nėra atsiskaityta, dėvisi bei kyla rizika, kad turtas gali būti suniokotas ar sugadintas. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė turi visas galimybes apeliantei įkeistą turtą išnuomoti tretiesiems asmenims (verslo subjektams) ilgesniam laikotarpiui, tuo apsunkinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą.Nepagrįsta teismo išvada, kad uždrausti naudotis ir disponuoti ginčo turtu nėra susiję su pareikšto ieškinio reikalavimais. Apeliantė nereikalauja, kad būtų areštuotos atsakovės lėšos ar apribotas atsakovės verslas ar ūkinė veikla. Apeliantė gina savo teisėtą interesą, siekiant, kad jai įkeisto turto būklė nebūtų bloginama ar turtas nebūtų apsunkinamas nuomos ar panaudos sutartimis. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas atsakovei neigiamų pasekmių nesukeltų ir žalos nepadarytų.Ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą tenkinti, priimti naujus įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantės nurodyti teisiniai argumentai ir su prašymu pateikti įrodymai patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Ieškinys pareikštas dėl restitucijos taikymo – viso atsakovei parduoto ir anksčiau ieškovėms nuosavybės teise priklausiusio, turto grąžinimo nuosavybės teise ieškovėms. Apeliantės prašymas pagal savo esmę yra ne kas kita, kaip turto areštas (apribojama disponavimu turtu teisė). Todėl prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su pareikšto ieškinio reikalavimais – turtu ir jo naudojimo ribojimu.Nepagrįsta teismo išvada, kad neįrodytas sprendinio įvykdymo pasunkėjimas, nes tam tikrais atvejais pakanka nurodyti hipotetiškai įmanomą situaciją ir aplinkybes. Todėl antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog atsakovė, nuomodama ginčo turtą, blogina jo būklę, taip pat turtas gali būti visiškai sunaikintas, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių pažeidžiamas ekonomiškumo ir proporcingumo principas, nes ieškovėms jau nuo 2016 m. gruodžio 6 d. turėjo grįžti nuosavybės teisės į turtą, tačiau faktiškai tol, kol nebus šioje byloje priimtas sprendimas, atsakovė ginčo turtą naudoja, taip blogindama jo būklę. Tai, kad atsakovė nuomoja ginčo turtą be apeliantės kaip įkaito turėtojo sutikimo, iki šiol nesurado lėšų atsiskaitymui už jį, patvirtina atsakovės nesąžiningumą bei rodo, jog atsakovė ir toliau imsis veiksmų apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.Nepagrįsta teismo išvada, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra nukreiptos į atsakovės ūkinės komercinės veiklos ribojimą. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kad atsakovė vykdo veiklą išimtinai susijusią su ginčo turto. Iš viešai skelbiamos informacijos matyti, kad atsakovė turi ir kitų veiklų, todėl prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemones nepažeis atsakovės interesų labiau nei šiuo metu yra pažeidžiami ieškovių ir apeliantės teisėti interesai.Nepagrįsta teismo išvada dėl papildomų išlaidų ieškovėms atsiradimo, nes apeliantė bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad padengs ginčo turto apsaugos išlaidas. Ieškovės prašo priimti naujus rašytinius įrodymus: su ieškovėmis sudarytų nekilnojamojo turto pirkimų pardavimo sutarčių kopijas ir pranešimus apie sutarčių nutraukimą; Šiaulių banko hipotekų lakštų kopijos bei iš interneto svetainių atspausdintą informaciją apie atsakovės vykdomą veiklą ir turėtas apyvartas. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu, nes apeliantės trečią kartą pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas.Apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų, kurie galėtų sąlygoti išvadas dėl neva ginčo turto išvaistymo, perleidimo, ar sugadinimo. Atsakovė nėra atlikusi jokių neteisėtų ar draudžiamų veiksmų, susijusių su turtu, kuris teisėtai jai priklauso. Nesant duomenų, jog atsakovė ketintų ar ketina perleisti, išvaistyti, suniokoti ginčo turtą, nėra grėsmės galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui.Atsakovė yra teisėta turto savininkė jau daugiau nei vienerius metus. Tai pakankamas laiko tarpas turtą paslėpti, išvaistyti, perleisti ar suniokoti, tačiau ji yra sąžininga savo nuosavybės teise valdomo turto naudotoja (valdytoja) ir suinteresuota kuo geresnės būklės turto išsaugojimu. Visą šį laiką atsakovė ginčo turtą saugojo, tvarkė, prižiūrėjo, remontavo. Tai, jog iki įsigyjant atsakovei turtą, jis buvo neprižiūrėtas, neginčijamai patvirtino ir pati ieškovė.Nepagrįsti išvedžiojimai dėl neva galimų ilgalaikių turto apsunkinimų ar atitinkamų atsakovės veiksmų šioje dalyje. Tokie samprotavimai yra ne tik niekuo nepagrįsti išvedžiojimai, tačiau ir prieštaraujantys teisės aktų nuostatoms. VĮ Registrų centras neatlieka jokių juridinių faktų registracijos esant nagrinėjamai civilinei bylai dėl nekilnojamojo turto. Todėl, net ir nesant laikinųjų apsaugos priemonių, nepaisant to, kad atsakovė tokių veiksmų nėra atlikusi, ji to ir negalėtų padaryti. Teismas teisėtai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra ne tik nepagrįstas, pažeidžiantis proporcingumo ir ekonomiškumo principus, tačiau prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės ir nukreiptos į neteisėtą tikslą – atsakovės teisėtai vykdomos ūkinės veiklos sustabdymą bei žalos jai padarymą. Pritaikius apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė patirtų neproporcingų suvaržymų ir nuostolių. Be to, pagal CPK 145 straipsnį neegzistuoja apeliantės prašoma laikinųjų apsaugos priemonių rūšis.Atsakovė nuolatos atlieka turto pagerinimo darbus, einamuosius remontus, turtas yra prižiūrimas, tvarkomas bei saugomas. Atsakovė atsakingai prižiūri turtą, o nenaudojamas ir nesaugomas turtas turi žymiai didesnę nusidėvėjimo riziką. Per aštuonis metus, kuriuos vyksta bankroto byla, atsakovė buvo vienintele turto pirkėja. Byloje nėra įrodymų, kad iki atsakovės šiuo turtu kas nors rūpinosi, jį saugojo, tausojo, kokia turto būklė buvo iki atsakovės įsigijimo.Apeliantės pakartotinis kreipimasis dėl to paties klausimo suponuoja piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą (CPK 95 str.). Tokiais savo veiksmais apeliantė gali padaryti žalos ne tik atsakovei, bet ir ieškovėms, nes pritaikius laikinąsias apsaugos priemones tektų spręsti klausimą dėl ginčijamo turto saugojimo, kas įtakotų papildomas išlaidas ieškovėms.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nepriima ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikiamų rašytinių įrodymų: nekilnojamojo turto pirkimų pardavimo sutarčių kopijų ir pranešimų apie sutarčių nutraukimą; Šiaulių banko hipotekų lakštų kopijų bei iš interneto svetainių atspausdintos informacijos (CPK 314 str.). Visų pirma, naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui yra ribojamas, antra, ieškovės teikia įrodymus, kurie jau yra byloje (sutartys, hipotekos lakštai bei pranešimai apie sutarčių nutraukimą), trečia, informacija iš interneto svetainių ir taip yra vieša, todėl teismas gali ja naudotis savo iniciatyva. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą.Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.Nagrinėjamu atveju apeliantė pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei eksploatuoti apeliantei įkeistą ginčo turtą, uždraudžiant atsakovei juo naudotis, taip pat uždraudžiant atsakovei perduoti jį tretiesiems asmenims naudotis, nuomotis nuomos, panaudos ar kitais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas jas taikyti atsisakė, nenustatęs grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nes laikinosios apsaugos priemonės nukreiptos ne į byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimą; nepateikti duomenys, kad atsakovė siektų sumažinti ginčo turto vertę, jį sugadinant, sunaikinant ar perleidžiant; pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, dėl ginčo turto saugojimo kaštų nukentėtų ieškovės kreditorių interesai. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės grindė tuo, kad atsakovė, įsigijusi apeliantei įkeistą ginčo turtą, vykdo ūkinę – komercinę veiklą, todėl turtas dėvisi bei kyla rizika jo sugadinimui ir/ar sunaikinimui, be to, atsakovė gali įkeistą ginčo turtą išnuomoti tretiesiems asmenims, taip apsunkinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis bei apeliantės ir šalių paaiškinimus, iš dalies sutinka su apeliantės skunde išdėstytais argumentais.Minėta, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai prima facie (preliminariai) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad jame nurodyti argumentai bei pateikti juos pagrindžiantys dokumentai, kurie, apeliantės manymu, patvirtina pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi ieškinio pagrįstumą vertinti tik (ne)tikėtinumo aspektu (CPK 144 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad šioje proceso stadijoje yra tik preliminariai vertinamas pareikštų reikalavimų pagrįstumas, sprendžia, kad byloje nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal apeliantės pareikštą reikalavimą ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad byla jau išnagrinėta iš esmės ir 2017 m. rugsėjo 20 d. priimtas sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies – atsakovė įpareigota grąžinti ieškovėms nuosavybės teises į ginčo turtą. Nors minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs (paduotas apeliacinis skundas), tačiau tai tik patvirtina, kad minėta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga (reiškiamų reikalavimų prima facie pagrįstumas) tenkintina. Taip pat pažymėtina, kad ne šis klausimas buvo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindas, todėl nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui antrosios sąlygos – sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų – įvertinimas.Ieškovės yra pareiškusios reikalavimus atsakovei, kuriais inter alia (be kita ko) prašo grąžinti joms nuosavybės teises į 2016 m. balandžio 20 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo be varžytynių sutartimis perleistą nekilnojamąjį ginčo turtą. Apeliantė laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia, kad jai įkeisto ginčo turto būklė nebūtų bloginama bei jis nebūtų apsunkintas nuomos, panaudos ar kt. sutartimis. Taigi, apeliantė prašo taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalyje 12 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Iš esmės ji gali būti taikoma atsižvelgiant į bendrą tokių priemonių tikslą – užtikrinti galimo ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymą, bet ji kartu yra susijusi ir su prevenciniu siekiu nebeleisti didėti padarytai žalai, taip pat užkirsti kelią naujos žalos atsiradimui. Todėl šiame kontekste atmestini atsakovės argumentai dėl prašomų laikinųjų apsaugos priemonių rūšies neegzistavimo. Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nėra pagrindo išvadai, jog apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas lemtų teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Taigi, nėra pagrindo manyti, kad nuosavybės teisių grąžinimas ieškovėms, tenkinus ieškinį, būtų komplikuotas ar apskritai negalėtų būti įvykdytas. Tačiau, kaip minėta, apeliantė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones prevenciniu tikslu – užkertant kelią žalos atsiradimui. Todėl ji turi pagrįsti teiginį, kad tokios priemonės taikymas padės išvengti naujos ar papildomos žalos atsiradimą, kitaip tariant, neįpareigojus atsakovės atlikti tam tikrų veiksmų atsiras žala arba padidės jau padarytos žalos mastas (CPK 12 str., 178 str.).Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovių, tiek atsakovės, tiek apeliantės, kuriai ginčo turtas yra įkeistas, teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.Apeliantė prašo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovei taikyti dvejopo pobūdžio laikinus suvaržymus: (1) uždrausti atsakovei eksploatuoti bei naudotis apeliantei įkeistu ginčo turtu; (2) uždrausti perduoti tretiesiems asmenims ginčo turtu naudotis nuomos, panaudos ar kitais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių netinkamus (tyčinius) atsakovės veiksmus, siekiant sumažinti ginčo turto vertę, šį turtą sugadinti, sunaikinti ar perleisti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo nesutikti. Nepagrįstai apeliantė teigia, kad minėtas aplinkybes patvirtina 2017 m. birželio 12 d. antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Pažymėtina, kad šiame protokole tik konstatuotas atsakovės ūkinės – komercinės veiklos vykdymas, tačiau šis rašytinis įrodymas nepatvirtina nei ginčo turto vertės sumažinimo, nei tai, kad turtas yra žalojamas ir/ar mažinama jo vertė. Kitų įrodymų patvirtinančių apeliantės nurodomas aplinkybes nepateikta. Todėl spręstina, kad tiek apeliantė, tiek ieškovės teigdamos, kad atsakovei naudojantis ginčo turto kyla grėsmė jo sugadinimui ir/ar sunaikinimui, vadovaujasi prielaidomis. Juolab, kad nepaneigtos atsakovės nurodomos aplinkybės, kad ji šį turtą prižiūri, saugo, atlieka einamuosius remontus bei pagerinimo darbus. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia grėsmės ginčo turto sąmoningam sunaikinimui, gadinimui iš atsakovės pusės, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad atsakovei naudojantis ginčo turtu jis savaime ženkliau dėvėtųsi, mažėtų jo vertė nei uždraudus juo naudotis. Dėl šių priežasčių atmestinas kaip nepakankamai pagrįstas apeliantės prašymas dėl draudimo atsakovei eksploatuoti ir naudotis ginčo turtu. Tačiau sprendžiant dėl draudimo tretiesiems asmenims naudotis ginčo turtu, atsižvelgtina į pasikeitusią situaciją, ją lyginant su ta, kuri buvo skundžiamos nutarties priėmimo metu. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje 2017 m. rugsėjo 20 d. jau yra priimtas sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies – atsakovė įpareigota grąžinti ieškovėms nuosavybės teises į ginčo turtą. Nors šis sprendimas neįsiteisėjęs, tačiau nenaudingo atsakovei sprendimo faktas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, keičia situacijos vertinimą dėl trečiųjų asmenų naudojimosi ginčo turto. Esant jau priimtam teismo sprendimui dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą grąžinimo ieškovėms, sutiktina su apeliante, kad iki jo įsiteisėjimo nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti sudarytos sąlygos naudotis turtu tretiesiems asmenims, nes atsakovė turi visas galimybes ginčo turtą perduoti tretiesiems asmenims (neatmestina – ilgalaikės) nuomos, panaudos ar kt. pagrindais, taip apsunkinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Dėl šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovei perduoti tretiesiems asmenims ginčo turtu naudotis nuomos, panaudos ar kitais pagrindais (CPK 145 str. 1 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taikytina laikinoji apsaugos priemonė nepažeis atsakovės interesų daugiau nei šiuo metu, jau esant priimtam teismo sprendimui, yra būtina tikslui pasiekti. Be to, atsižvelgtina ir į proporcingumo principą – atsakovė, naudodamasi ginčo turtu, už kurį nėra su ieškovėmis atsiskaičiusi, gali apsunkinti jo nuosavybės teisių sugrąžinimą ieškovėms, taip pažeidžiant tiek ieškovių, tiek ir apeliantės, kuriai ginčo turtas yra įkeistas, interesus. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgtina ir į ginčo turto specifiką bei sezoniškumą (ne sezono metas), taip pat į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o byla su apeliaciniais skundais jau yra persiųsta apeliacinės instancijos teismui, dėl ko apsaugos priemonių taikymo laikotarpis neturėtų būti ženklus. Dėl to itin neproporcingos pasekmės atsakovės ūkinei komercinei veiklai neturėtų kilti. Pažymėtina ir tai, atsakovė, jei yra tam pagrindas, gali prašyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo ar vėliau reikšti tokio pobūdžio ieškinį (CPK 146 str.).Dėl pirmiau paminėtų motyvų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiausia, nėra pagrindo spręsti, jog jokia grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui apskritai neegzistuoja, antra, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal savo pobūdį nustato reikšmingai neproporcingus suvaržymus atsakovės ūkinei komercinei veiklai. Todėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas iš dalies ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždraustina atsakovei perduoti tretiesiems asmenims ginčo turtą naudotis nuomos, panaudos ar kitais pagrindais (CPK 145 str. 1 d. 6 p., 337 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.

Ieškovių bankrutavusios individualios V. J. įmonės „Viktorija“ (duomenys neskelbtini) ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Viva Victoria“ (duomenys neskelbtini) reikalavimų užtikrinimui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Reston Solutions“ (duomenys neskelbtini) perduoti tretiesiems asmenims nekilnojamąjį turtą, įkeistą akcinei bendrovei Šiaulių bankas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), naudotis nuomos, panaudos ar kitais pagrindais.

Kitą prašymo dalį atmesti.