Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 3 punktą, 5 punktą ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą - keturiolikos metų laisvės atėmimo bausme;pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 3 punktą, 5 punktą – devynerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Ž. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų.

Iš Ž. K. priteista D. G. 353 Eur turtinei žalai atlyginti ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš Ž. K. priteista L. G. 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš Ž. K. priteista E. G. 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš Ž. K. priteista L. K. 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš Ž. K. priteistos Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 148,34 Eur gydymo išlaidos.

Iš Ž. K. priteistos valstybei 217,13 Eur išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

Iš Ž. K. priteistos valstybei 7,04 Eur proceso išlaidos - kelionės išlaidos išmokėtos liudytojui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. K. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. vasario 15 d. apie 3 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su sugyventine R. G. metu, tyčia 17 kartų peiliu smogė nukentėjusiajai į krūtinę, nugarą, plaštakas bei kaklą, tuo padarė jai durtines pjautines žaizdas krūtinės dešinėje ir kairėje pusėse, nugaros dešinėje pusėje, abiejose plaštakose, odos nubrozdinimus kaklo kairėje pusėje, krūtinės dešinėje pusėje ir kairėje plaštakoje, durtines pjautines kiaurymines žaizdas krūtinės kairėje pusėje su pasieninės pleuros, šonkaulių, plaučių ir aortos sužalojimu bei nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę. Nuo durtinių pjautinių kiauryminių žaizdų krūtinės kairėje pusėje su pasieninės pleuros, šonkaulių, plaučių ir aortos sužalojimu bei nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę, netrukus įvykio vietoje R. G. mirė, taip Ž. K. nužudė savo šeimos narį – sugyventinę R. G.. Netrukus po to Ž. K. nuėjo į kitą kambarį, kur siekdamas nužudyti miegančius, tai yra bejėgiškos būklės buvusius, kartu gyvenusius sugyventinės R. G. vaikus – mažametį E. G., gimusį 2006 m. spalio 4 d. ir L. G., tyčia užsisėdo ant lovoje miegojusio L. G. ir ėmė šį smaugti bei išsakydamas žodžius: „Nužudžiau tavo motiną. Dabar nužudysiu tave su Edgaru“, tyčia peiliu du kartus smogė jam į kaklą, taip padarė kaklo priekinės dalies pjautines žaizdas, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tuo pasikėsino nužudyti Luką bei E. G., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi L. G. pasipriešinęs atėmė peilį ir kartu su E. G. pabėgo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis Ž. K. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis R. G. nužudymo bei pasikėsinimo nužudyti Luką ir E. G. aplinkybėmis. Nuteistasis tvirtina, kad byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis padarė nusikalstamas veikas. Apeliantas nesutinka ir su apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtindamas, kad teismas pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, jo kaltę grindė vien nukentėjusiųjų nepilnamečio L. G. ir mažamečio E. G. parodymais. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija įrodymų vertinimą, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl R. G. nužudymo bei pasikėsinimo nužudyti nepilnametį L. G. ir mažametį E. G. aplinkybes. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl Ž. K. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Tuo tarpu aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs nuteistajam Ž. K., neleidžia teigti, jog teismo išvados dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra neteisingos.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukščiau nurodytos nuteistojo Ž. K. tiriamo įvykio versijos buvo tikrinamos tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Ž. K. parodymus, kitus byloje surinktus duomenis – kiekvieną iš jų atskirai ir jų visetą, padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad R. G. nužudė, taip pat L. G. bei E. G. pasikėsino nužudyti būtent Ž. K.. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (apklausa atlikta iš karto po tiriamo įvykio) bei pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis L. G. parodė, jog tiriamo įvykio dieną jų šeimai grįžus į namus, tarp jo motinos R. G. ir jos sugyventinio Ž. K. kilo žodinis konfliktas, be to, jie abu gėrė alkoholinius gėrimus. Vakare jis nuėjo miegoti ir jiems su broliu E. G. miegant vienoje lovoje, jis pajuto, kad jo kaklas yra spaudžiamas. Kambaryje buvo įjungta šviesa. Pabudęs pamatė Ž. K., kuris buvo užsilipęs ant jo ir kuris jam pasakė „Nužudžiau tavo motiną. Dabar nužudysiu tave su Edgaru“. Jis iš karto pažadino Edgarą ir pasakė jam bėgti iš čia ir Edgaras išbėgo iš kambario. Tuo tarpu Ž. K. peiliu jam sužeidė kaklą, netrukus dar kartą pajuto skausmą, todėl suprato, kad vėl buvo sužalotas. Grumtynių metu iš Ž. K. atėmęs peilį išbėgo iš namų. Nežino, ar grumtynių metu sužalojo Ž. K.. Po to, nubėgo pas senelę A. A. į namus prašyti pagalbos (t. 2, b.l. 3-9, t. 4, b.l. 12). Iš aukščiau aptartų nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad Ž. K. įėjus į kambarį abu vaikai miegojo. Taip pat nustatyta, kad Ž. K. pradėjus spausti L. G. kaklą, jis iš karto pabudo ir jis ant savęs pamatė Ž. K., nes kambaryje buvo įjungta šviesa. Taigi nukentėjusiojo parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių viso proceso metu buvo nuoseklūs, logiški, išsamūs ir dėl esminių aplinkybių nesiskyrė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo L. G. byloje duotais parodymais, kadangi, pirma, iš bylos duomenų nustatyta, kad nukentėjusiojo ir Ž. K. santykiai nebuvo ir nėra priešiški, nenustatyta ir jokių kitų aplinkybių, leidžiančių manyti, kad jis turi pagrindo apkalbėti nuteistąjį; antra, tokie nukentėjusiojo L. G. parodymai sutampa ir su baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymais. Iš esmės tokius nukentėjusiojo L. G. parodymus patvirtina liudytojų A. A. ir L. S. parodymai, kuriuose jos teigė, jog 2014 m. vasario 15 d. apie 3.30 val. pas juos į namus atbėgo kruvinas L. G., kuris rankoje laikė peilį. L. G. buvo sužeistas į kaklą, buvo kraujuota krūtinė. L. G. atėjęs paaiškino, kad jiems su broliu E. G. gulint lovoje, į kambarį įėjęs Ž. K. jam su peiliu įpjovė, tuo metu jis broliui E. G. liepė pabėgti. Taip pat L. G. sakė, jog nežino, bet gal ir mamą Ž. K. papjovė. Vaikas buvo basas, be striukės. Vėliau jos iškvietė policijos pareigūnus. Atvykus policijos pareigūnams, peilį, kurį turėjo L. G., atidavė policijos pareigūnams (t. 4, b.l. 31-33). Taip pat nukentėjusiojo L. G. parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojų R. P. ir R. P. parodymai, kuriuose jie teigė, kad nuvykus į įvykio vietą, ten buvo berniukas, kurio kaklas buvo sužalotas ir, kuris sakė, kad Ž. K. jam bandė perpjauti gerklę. Iš berniuko buvo paimtas peilis. Taip pat berniukas sakė, kad tuo peiliu buvo sužalota ir jo mama (t. 4, b.l. 33-34). Taip pat nukentėjusiojo L. G. parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo E. G. parodymai, kuriuose jis teigė, jog tiriamo įvykio naktį, į jų su broliu kambarį, atbėgo Ž. K. su peiliu rankoje ir pasakė žodžius „kaip tavo mamą nužudžiau, taip ir jus dabar“. Brolis L. G. liepė jam bėgti, todėl jis pabėgo ir pasislėpė už namo ir pasirodė tuomet, kai atvyko policija (t. 4, b.l. 11). Taigi, šių asmenų aptartais parodymais paneigtas Ž. K. aiškinimas, kad R. G. galėjo nužudyti jos sūnus L. G.. Esminiai minėtų asmenų apklausos duomenys nuosekliai atitinka tiek vieni kitus, tiek veikų, kurios teismo nuosprendžiu pripažintos įrodytos, aplinkybes. Be to, ir specialisto išvadoje Nr. G 567/14 (09) nurodyta, jog L. G. konstatuoti kūno sužalojimai (kaklo priekinės dalies pjautinės žaizdos) galėjo būti padaryti dviem poveikiais, galimai peiliu ar kitu, kietu plokščiu pjaunančių savybių turinčiu įrankiu (t. 2, b.l. 19-20), kas iš esmės taip pat patvirtina nukentėjusiojo L. G. parodymus, jog Ž. K. jam peiliu įpjovė du kartus į kaklą. Taip pat nukentėjusiojo L. G. parodymus patvirtina ir išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame aprašant ligos priežastis, nurodyta, kad L. G. pažįstamas asmuo užpuolė su peiliu ir sužalojo kaklą (t. 1, b.l. 146), kaip matyti analogiškas sužalojimo aplinkybes L. G. nurodė iš karto po įvykio ir jį gydžiusiems gydytojams. Šiuo atveju nuteistasis Ž. K. ginčija nukentėjusiojo L. G. parodymų patikimumą motyvuodamas tuo, kad šis sąmoningai jį apšneka, be to, jis užpuolimo metu miegojo ir galėjo nematyti kas jį užpuolė. Tokie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti, kadangi, kaip jau minėta, L. G. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa su liudytojų bei nukentėjusiojo E. G. parodymais bei kitais rašytiniais bylos duomenimis. Be to, jau minėta, kad L. G. pasakodamas apie įvykį nurodė, kad kambaryje degė šviesa, jis nedvejodamas nurodė, kad jam pagrasinęs ir pasikėsinęs nužudyti asmuo buvo Ž. K..

Apygardos teismas atmesdamas Ž. K. versiją dėl to, kad L. G. nužudė R. G. ir sužalojo Ž. K., taip pat pagrįstai vadovavosi 2014 m. vasario 18 d. parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolu, kuriame užfiksuota, kad parodymų patikrinimo metu Ž. K. detaliai ir aiškiai nurodė visas tiriamo įvykio aplinkybes, tai yra kur ir kaip smūgiavo R. G. (kad pirmiausia smūgiavo į krūtinę, po to į nugarą), kaip turėdamas rankoje peilį grūmėsi su L. G., kaip jiems grumiantis kažkas išbėgo iš kambario (t. 3, b.l. 32-44). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje dalyvavo ir įtariamojo Ž. K. gynėjas advokatas Remigijus Uckus, taip pat įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolą Ž. K. patvirtino savo parašu.

Specialisto išvadoje Nr. M 38/14(09) konstatuota, kad mirtį lėmę sužalojimai R. G. buvo padaryti aštriu duriančiai pjaunančio tipo įrankiu, kad ir peiliu, taip pat specialisto išvadoje Nr. G 567/14 (09) nurodyta, jog L. G. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti galimai peiliu ar kitu, kietu plokščiu pjaunančių savybių turinčiu įrankiu (t. 2, b.l. 19-20), taip pat specialisto išvadoje Nr. G 133/14(09) konstatuota, kad Ž. K. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti galimai peiliu ar kitu, kietu plokščiu aštriabriauniu, pjaunančių savybių turinčiu daiktu (t. 3, b.l. 54-55). Kaip matyti, minėtiems asmenims sužalojimai galimai buvo padaryti peiliu. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos medžiagos, tai yra iš nukentėjusiojo L. G. bei liudytojų R. P., A. A. parodymų ir 2014 m. vasario 15 d. daiktų pateikimo protokolo (t. 2, b.l. 3-9, 96, t. 4, b.l. 12, 31-33) nustatyta, jog iš karto po įvykio iš nukentėjusiojo L. G. buvo paimtas peilis, kurį kaip teigia nukentėjusysis L. G., jį atėmė iš Ž. K. ir kuriuo jis buvo sužalotas, taip pat su kuriuo tikriausiai buvo nužudyta jo mama. Specialisto išvadoje Nr. 140-(3387)-IS1-6906 nustatyta, jog ant minėto peilio buvo rasta dviejų vyrų biologinių pėdsakų, kurie sutampa su L. G. ir Ž. K. genotipu (t. 1, b.l. 124-130). Kartu pažymėtina, jog specialisto išvada 140-(3387)-IS1-6906 patvirtina, kad ant tirti pateiktų L. G. nagų nuokarpų su panagių turiniu nerasta R. G. kraujo, tuo tarpu ant tirti pateiktų Ž. K. rankų nagų su panagių turiniu rasta R. G. kraujo (t. 1, b. l. 124-130). Taip pat specialisto išvadoje Nr. 140-(3387)-IS1-6906 nustatyta, jog ant apkloto ir palaidinės paimtų 2014 m. vasario 15 d. iš kambario nuo lovos (iš įvykio vietos apžiūros protokolo nustatyta, kad minėti daiktai buvo paimti iš kambario, kuriame miegojo vaikai) buvo rasta biologinių pėdsakų, kurie sutampa su L. G. ir R. G. genotipu (t. 1, b.l. 124-130). Tuo tarpu specialisto išvada Nr. M 38/14(09) patvirtina, jog mažai tikėtina, kad po sužalojimų padarymo R. G. galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus (t. 1, b.l. 117-118). Taigi, minėti duomenys taip pat patvirtina nukentėjusiojo L. G. parodymus, kad peiliu, kurį jis atėmė iš Ž. K. ir atidavė policijos pareigūnams, Ž. K. pirmiausia nužudė jo motiną R. G., o po to pasikėsino nužudyti jį ir jo brolį E. G.. Taip pat patvirtina, kad L. G. tiriamo įvykio naktį nekontaktavo su savo motina ir prie jos nebuvo. Bei priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad būtent Ž. K. nužudė R. G. bei pasikėsino nužudyti jos nepilnamečius vaikus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. vasario 17 d. Ž. K. duoti parodymai (kuriuose jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas) (t. 3, b.l. 23-24) bei parodymų patikrinimo metu nurodytos aplinkybės apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes (t. 3, b.l. 32-44), visiškai atitinka įvykio vietos bei lavono apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes, tai yra R. G. lavono suradimo vietą bei padėtį, name užfiksuotus kraujo pėdsakus, R. G. padarytus kūno sužalojimus (t. 1, b.l. 5-31, 93-102), taip pat atitinka nukentėjusiojo L. G. parodymus bei baudžiamojoje byloje pateiktas specialistų išvadas dėl R. G. ir L. G. sužalojimo. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas ne tik nukentėjusiųjų L. G. ir E. G. parodymais, bet ir aukščiau aptartais bei pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais.

Taip pat nepagrįstu pripažįstamas ir nuteistojo argumentas, jog R. G. nužudė ir pasikėsino nužudyti Luką ir E. G. kažkokie kiti į namą įsibrovę asmenys, kadangi byloje nėra jokių minėtas aplinkybes patvirtinančių duomenų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad tiriamo įvykio naktį Ž. K. ir R. G. namuose būtų buvusių pašalinių asmenų, taip pat, kad į jų namą būtų įsibrovę, pašaliniai asmenys. Be to, Ž. K. keltos gynybinės versijos yra paneigtos aukščiau aptartais objektyviais bylos duomenimis.

Esant aptartiems įrodymams, apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų intensyvumą, nusikaltimo padarymo įrankį, padarytų sužalojimų lokalizaciją, kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo Ž. K. veiksmų ir kilusių padarinių - R. G. mirties bei pasikėsinimo nužudyti Luką ir E. G. - L. G. sužalojimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taip pat byloje nustatytos aplinkybės, tai yra nustatyti daugybiniai sužalojimai R. G. kūne (peiliu smogta 17 kartų), jų lokalizacija (peiliu smogta į krūtinę, nugarą, kaklą) ir padarymo mechanizmas leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis neabejotinai suvokė, jog peiliu stipriai smūgiuodamas į gyvybiškai svarbius organus gali atimti gyvybę nukentėjusiajai ir to siekė, tai yra apygardos teismas pagristai konstatavo, jog Ž. K. veikė tiesiogine tyčia. Taip pat byloje nustatytos aplinkybės, tai yra tai, kad Ž. K. naktį įėjo į vaikų kambarį su peiliu rankoje ir teigė, jog „nužudžiau jūsų motiną. Dabar nužudysiu tave su Edgaru“ bei du kartus peiliu įpjovė L. G. į kaklą, leidžia teigti, jog nuteistasis neabejotinai suvokė, jog peiliu L. G. pjaudamas į gyvybiškai svarbų organą - kaklą gali atimti gyvybę nukentėjusiajam ir to siekė, tai yra apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog Ž. K. veikdamas tiesiogine tyčia pasikėsino nužudyti Luką ir E. G., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, kadangi L. G. pasipriešino ir atėmė iš jo peilį, o mažametis E. G. pabėgo. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent Ž. K. nužudė savo šeimos narį – sugyventinę R. G., po ko pasikėsino nužudyti savo šeimos narius – sugyventinės R. G. vaikus - mažametį E. G. ir nepilnametį L. G., yra teisinga ir pagrįsta. Minėtų teismo išvadų taip pat nepaneigia nuteistojo teiginiai, jog jis neturėjo tikslo (motyvo) nužudyti savo sugyventinės ir jos vaikų. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad Ž. K. nužudė R. G. kilusio konflikto metu, po ko pasikėsino nužudyti sugyventinės vaikus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia apygardos teismo išvada sutinka, kadangi aplinkybes dėl tiriamo įvykio naktį tarp R. G. ir Ž. K. vykusio konflikto patvirtino ne tik pats nuteistasis, bet ir nukentėjusysis L. G.. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Ž. K. pagrįstai ir teisingai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 punktus.

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo Ž. K. nusikalstamus veiksmus teismas teisingai kvalifikavo kaip tyčinį šeimos nario – sugyventinės R. G. nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, taip pat kaip tyčinį pasikėsinimą nužudyti šeimos narius – sugyventinės R. G. vaikus Luką ir E. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Iš liudytojų D. G., D. G., A. A., A. G. parodymų, taip pat ir iš paties nuteistojo parodymų nustatyta, kad Ž. K. apie šešerius metus gyveno kartu su nukentėjusiąja R. G. ir jos vaiku E. G., o savaitgaliais ir su L. G. (t. 4, b.l. 13-14, 31-32). Be to, gyvendami kartu susilaukė ir bendro vaiko – L. K.. Taip pat nustatyta, kad jie vedė bendrą ūkį. Taigi, aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma, neabejotinai patvirtina, jog kartu gyvenusių R. G. ir Ž. K. santykiai savo turiniu priskiriami šeimos narių santykiams ir atitinkamai R. G. nužudymas bei pasikėsinimas nužudyti R. G. vaikus Luką ir E. G. vertintinas kaip šeimos nario nužudymas bei pasikėsinimas nužudyti šeimos narius.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ž. K. pasikėsino nužudyti du asmenis, tai yra Luką ir E. G., kurių vienas veikos metu buvo mažametis – E. G., gim. 2006 m. spalio 4 d., kitas nepilnametis – L. G., gim. 1998 m. rugsėjo 18 d. Taigi, nuteistojo Ž. K. veika taip pat teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktus.

Taip pat Ž. K. padarytas pasikėsinimas nužudyti pagrįstai kvalifikuotas ir pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pagal galiojančią teisminę praktiką asmens bejėgiška būsena gali būti dėl ligos, invalidumo, senatvės, apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-183/2007, 2K-815/2007, 2K-472/2008, 2K-98/2009). Ž. K. pasikėsinimas nužudyti bejėgiškos būklės asmenis inkriminuotas dėl tos aplinkybės, kad jis siekė nužudyti miegančius vaikus. Nukentėjusieji Lukas ir E. G. parodė, kad jie abu tiriamo įvykio naktį miegojo. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Ž. K. pradedant smurtinius veiksmus L. G., tiek jis, tiek E. G. miegojo, tai yra buvo bejėgiškos būklės. Taip pat byloje nustatyti konkretūs nuteistojo Ž. K. atlikti veiksmai: užlipo ant miegančio L. G., spaudė (smaugė) jo kaklą bei vėliau du kartus jį perpjovė ir išsakė grasinančius žodžius dėl vaikų nužudymo, teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog Ž. K. suprato, kad vaikai yra bejėgiškos būklės ir pasinaudodamas ja siekė juos nužudyti.

Dėl Ž. K. paskirtų bausmių

Nuteistasis Ž. K. dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės jokių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam Ž. K. paskyrė teisingą bausmę. Skirdamas bausmę Ž. K. pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į nusikaltimų pobūdį, jais sukeltas pasekmes, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (Ž. K. per vienerius metus administracine tvarka nebaustas (t. 3, b. l. 101–103), į psichiatro ar narkologo įskaitą neįrašytas (t. 3, b. l. 117), apylinkės inspektoriaus charakterizuojamas patenkinamai (t. 3, b. l. 115), į tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo veiksmams, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Įvertinęs šių aplinkybių visumą, apygardos teismas už baigtą tyčinį R. G. nužudymą Ž. K. pagrįstai paskyrė sankcijos vidurkiui lygią keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Ši paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina neteisinga ar akivaizdžiai per griežta. Už pasikėsinimą nužudyti L. G. ir E. G. nuteistajam paskirta tik vieneriais metais už minimalią didesnė devynerių metų laisvės atėmimo bausmė taip pat nėra aiškia per griežta ir nešvelnintina. Abi paskirtos bausmės tinkamai subendrintos nuteistajam palankiausiu bausmių apėmimo būdu, todėl ir galutinė bausmė jam paliekama nepakeista.

Civiliniai ieškiniai byloje išspręsti tinkamai, apeliaciniame skunde klausimas dėl civilinių ieškinių dydžių ir priteisimo pagrįstumo nekeliamas, todėl ir ši skundžiamo nuosprendžio dalis yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl bausmės atlikimo vietos

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neparinko ir skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė nuteistajam paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, nors pagal Lietuvos Respublikos BK 50 straipsnio 3 dalį bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą.

Apeliacinės instancijos teismas šią baudžiamąją bylą nagrinėja tik pagal nuteistojo Ž. K. skundą, todėl negali pasunkinti jo teisinės padėties. Todėl kolegija nenustato nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Pirmosios instancijos teismo padaryta klaida vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 361 straipsnio nuostatomis gali būti ištaisyta skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.