Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. M., G. O., B. M., Z. M., S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. M., G. O., B. M., Z. M., S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų deklaruojama (duomenys neskelbtini) baimė neatitinka atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos, nes nėra informacijos, kad (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Be to, nagrinėjant prieglobsčio prašymą, atsižvelgiama į prašymo nagrinėjimo metu esančią informaciją apie padėtį kilmės valstybėje. Pareiškėjų baimė patirti persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini) yra paremta tik jų pačių subjektyviomis prielaidomis, yra išimtinai hipotetinė ir nėra visiškai pagrįsta.

9. Teismo posėdyje pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini).

10. Teismas sutiko su atsakovu, kad nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti prielaidą, jog pareiškėjams grįžus į kilmės valstybę, grėstų reali individualaus persekiojimo rizika dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai Migracijos departamento Sprendimu nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai ar mirties bausmė, taip pat grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

11. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjams kilmės valstybėje kyla reali ir individuali grėsmė patirti persekiojimą ar nežmonišką elgesį, kad šalyje vyktų veiksmai, prilygstantys beatodairiškam smurtui, t. y., jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, išanalizavęs ir įvertinęs pareiškėjų apklausos metu pateiktą pasakojimą kartu su surinkta informacija apie kilmės valstybę, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjams prieglobstis nesuteikiamas, kadangi jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Teismas taip pat pažymėjo, kad nepilnamečių pareiškėjų saugumą kilmės valstybėje pirmiausia turi pareigą užtikrinti jų tėvai. Konstatavus, kad pastarieji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies nustatytų kriterijų, laikytina, jog nėra pagrindo suteikti prieglobstį bei papildomą apsaugą taip pat ir nepilnamečiams pareiškėjams, kadangi nei prašyme suteikti prieglobstį, nei apklausose jų tėvai jokiais argumentais negrindė nei persekiojimo tikimybės, nei baimės patirti nežmonišką elgesį, mirties bausmės ar egzekucijos grėsme.

12. Tačiau teismas laikė, kad pareiškėjams (nepilnamečių pareiškėjų tėvams) nustatyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybės terminai yra neproporcingi, todėl juos sutrumpino iki 2 metų.

III.

16. Pareiškėjų vertinimu, jiems taip pat nepagrįstai nesuteikta papildoma apsauga, kadangi kilmės valstybėje jiems gresia žiaurus elgesys. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 21M57449 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (nurodyta tik tai, kad jie norėtų ir turėtų būti išklausyti tiesiogiai), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėjai negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tenkinti nėra pagrindo.

22. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdami reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jo neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, esant nepagrįstas dėl netinkamo jų nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį kilmės valstybėje vertinimo. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovas neįvykdė pareigos tyrimą dėl pareiškėjų prašymo atlikti atidžiai, jų nurodytas aplinkybes įvertinti naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste.

23. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

24. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2021).

25. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

26. Vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs. Pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d. ir priedo 19 p.), 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas. Pažymėtina, kad šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai baimę grįžti į kilmės šalį grindė (duomenys neskelbtini).

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo: teiginiai, kad (duomenys neskelbtini). Kita vertus, vien tik (duomenys neskelbtini) negali būti prilyginamas grėsme pabėgėlio apibrėžimo kontekste, tokio pobūdžio grėsmės nelaikytinos 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 3 straipsnyje nustatytų draudimų pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3618-415/2020, 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2401-822/2020, 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2929-756/2021). Įvertinus atsakovo surinktus duomenis, susijusius su (duomenys neskelbtini). Pagal gresiančių veiksmų formą ir pobūdį minėti ribojimai nekelia pavojaus prieglobsčio prašytojų gyvybėms, neprilygsta kankinimams, žiauriam, nežmoniškam elgesiui arba orumo žeminimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3618-415/2020).

29. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo (duomenys neskelbtini).

30. Pareiškėjai taip pat teigė, kad baiminasi dėl (duomenys neskelbtini). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo pozicija, kad pareiškėjų baimės dėl (duomenys neskelbtini) nėra pagrįstos jokiais objektyviais vertinimais. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad jie gali būti persekiojami dėl to, jog gali būti (duomenys neskelbtini), yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais ir subjektyvūs.

31. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl (duomenys neskelbtini), pažymi, jog Jungtinių tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro 2014 m. lapkričio 12 d. Tarptautinės apsaugos gairėse siekiant pabėgėlio statuso dėl karo tarnybos (toliau – ir Gairės) numatyta, kad valstybės turi teisę į savigyną pagal Jungtinių Tautų chartiją ir tarptautinę paprotinę teisę. Valstybės turi teisę reikalauti, kad jos piliečiai atliktų karo tarnybą ir tai savaime nepažeidžia asmens teisių. Valstybės taip pat gali numatyti baudas asmenims, kurie dezertyruoja ar vengia karo tarnybos, kai jų dezertyravimas ar vengimas nėra grindžiamas priežastimis, susijusiomis su sąžinės nuostatomis, jeigu tokios baudos ir su jomis susijusios procedūros atitinka tarptautinius standartus. Karo tarnyba turi būti numatyta įstatymuose, taikoma nešališku ar nediskriminuojančiu būdu, jos funkcijos turi atitikti poreikius ir planus ir reikalavimas ją vykdyti gali būti ginčijamas teisme (Gairių 5, 6 p.). Taigi, bendriausia prasme, pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini) pilietybę turintis asmuo, gali būti kviečiamas prisidėti prie kilmės valstybės gynybos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2852-858/2015, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4098-858/2017).

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus informacijos apie padėtį jų kilmės valstybėje kontekste, neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjai neįrodė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl jų nurodytų priežasčių kilmės šalyje grįžimo į ją atveju. Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio nuostatų pabėgėlio statusui gauti.

33. Migracijos departamentas, vertindamas papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės tikimybės. Todėl nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pažymėtina, kad atsakovas įvertino, kad (duomenys neskelbtini) nėra užfiksuota susirėmimų ir prieglobsčio prašytojų gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjai išdėstytų argumentų konkrečiais įrodymais ir (ar) motyvuotais ir išsamiais teiginiais nepaneigė.

34. Pažymėtina, kad nors nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl nepilnamečių pareiškėjų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, tiesiogiai nepasisakė, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos, bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, į kuriuos atsižvelgiant yra aiškinamas ir Įstatymas, įvertinus tiek jo vykdyto tyrimo dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu gautus duomenis, tiek teisme gautus duomenis, taip pat kilmės valstybės informaciją šiuo aspektu, nėra galima teigti esant priešingai. Nagrinėjamu atveju nėra teigiama, kad pareiškėjų N. M. ir G. O. nepilnamečiams vaikams kilo grėsmė būti asmeniškai persekiojamiems dėl jų tėvų nurodytų priežasčių; taip pat nėra duomenų, kad nepilnamečiai pareiškėjai atitiktų profilius vaikų, kurie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, taip pat kad būtų įvairių priemonių sankaupa, kuri, kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveiktų juos panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu visgi yra aplinkybių, dėl kurių nepilnamečiams pareiškėjams gali kilti grėsmė būti asmeniškai persekiojamiems kilmės valstybėje bei kurių pareiškėjai N. M. ir G. O., atstovaudami savo nepilnamečių vaikų – pareiškėjų B. M., Z. M., S. M. – interesus nesugebėjo nurodyti, taip pat jos nepaaiškėjo prašymo suteikti prieglobstį ir ginčo nagrinėjimo metu, tokios aplinkybės galėtų būti pagrindas teikti paskesnis prašymą suteikti prieglobstį (Įstatymo 2 str. 18¹ d.).

35. Apeliaciniame skunde atskiri argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nespręsta dėl ginčijamo Migracijos departamento sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjų išsiuntimu, uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimu į C.SIS II, teisėtumo ir pagrįstumo nėra nurodyti, pagrindai manyti šią teismo sprendimo dalį esant neteisėta bylos nagrinėjimo metu nenustatyti.

36. Nors pareiškėjai taip pat nurodė, kad atsakovas nesirėmė aktualia informacija, o jo surinkti duomenys yra selektyvūs, duomenų, kad Migracijos departamento informacija neatitinka vertinimui renkamos ir esminę reikšmę turinčios informacijos reikalavimų, kad šiuo metu situacija kilmės valstybėje yra pasikeitusi ir pareiškėjų individualių aplinkybių vertinimas yra nepagrįstas, nėra.

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas, nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų N. M., G. O., B. M., Z. M., S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.