Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-2929-756/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-12
Bylos Nr.: eA-2929-756/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03461-2020-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas: D. S.
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-2929-756/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03461-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. (D. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-133 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas), taip pat įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė tokias aplinkybes:

2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis ir priklauso sunitų pakraipai – salafitų grupei. Pareiškėjas, vadovaudamasis Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija, teigė, kad 2009 m. (duomenys neskelbtini) priėmus Religijos įstatymą, vyrams draudžiama nešioti ilgas barzdas (ilgesnes už kumštį). (duomenys neskelbtini) valdžia barzdas sieja su sunitų pakraipos konservatyvia salafitų mokykla, kuri (duomenys neskelbtini) yra uždrausta nuo 2009 m., nes salafitai laikomi ekstremistais. (duomenys neskelbtini) valdžia savo veiksmus aiškina kaip kovą prieš radikalizmą ir ekstremizmą, o ilgos barzdos draudimas – tai viena iš priemonių, nes ilga barzda nėra susijusi su tadžikų papročiais ir kultūra. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2015 m. apie 15 tūkstančių vyrų buvo priverstinai nuskustos barzdos, o apie 100 tūkstančių vyrų (duomenys neskelbtini) buvo areštuoti už ilgos barzdos nešiojimą.

2.2. Pareiškėjo įsitikinimu, nurodytos aplinkybės, t. y. surinkta kilmės valstybės informacija ir apklausų metu jo pateikti paaiškinimai, yra tiesiogiai susijusios su ateityje jam gresiančio persekiojimo priežastimis, todėl turėjo būti laikomos reikšmingomis tinkamam prieglobsčio prašymo išnagrinėjimui ir negalėjo būti laikomos aplinkybėmis, kurios savaime neturi įtakos sprendimui dėl prieglobsčio suteikimo.

2.3. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo atlikta tinkama faktinė jo atvejo analizė, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad prieglobsčio prašymas bei jo paaiškinimai nebuvo įvertinti kaip visuma. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

2.4. Pareiškėjo įsitikinimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Migracijos departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

2.5. Pareiškėjas nesutiko ir su Migracijos departamento išvada, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjo tvirtinimu, jis turi visiškai pagrįstą baimę, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju labai tikėtina, kad jis susidurs ne tik, kaip nurodo atsakovas, su reikalavimu nusiskusti barzdą, bet ir griežtesnėmis priemonėmis (priverstinis barzdos skutimas, kankinimai). Šios aplinkybės turi būti pripažintos pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje jam suteikimo. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad jo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog jį išsiuntus į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

Šalies argumentai

3.1. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Savo prieglobsčio prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad jis baiminasi būti sulaikytas (duomenys neskelbtini) dėl priklausymo salafitų grupei.

3.2. Atsakovas pripažino, kad surinkta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) salafizmas yra uždraustas, salafitai laikomi ekstremistais, taip pat šalyje draudžiama nešioti ilgas barzdas, yra kontroliuojamas religinis žmonių gyvenimas, o asmenys, kurie to nepaiso, patenka į teisėtvarkos pareigūnų akiratį. Migracijos departamentas, remdamasis kilmės valstybės informacija, teigė, kad (duomenys neskelbtini) nepagrįstai salafizmu yra kaltinami opozicinės TIAP nariai, žmogaus teisių aktyvistai, advokatai ir kiti asmenys, kritikuojantys valdžią ar jai prieštaraujantys. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jis būtų kritikavęs valdžią ar priklausęs opoziciniam judėjimui. Taip pat buvo patikrintas (duomenys neskelbtini) nacionalinio banko finansinio monitoringo departamento informacinis puslapis, kuriame skelbiamas organizacijų ir fizinių asmenų, apie kuriuos yra duomenų, jog jie susiję su ekstremistine veikla arba terorizmu, sąrašas, tačiau įrašų apie pareiškėją nerasta.

3.3. Apklausos metu pareiškėjas kelis kartus paminėjo asmenį vardu „Šaloizota“, kuris, anot jo, buvo grąžintas iš Austrijos į (duomenys neskelbtini) bei įkalintas 20-iai metų. Tyrimo metu rasta informacijos (įskaitant šaltinyje, kurį per apklausą buvo minėjęs prieglobsčio prašytojas), patvirtinančios, jog 2020 m. kovo mėn. iš Austrijos į (duomenys neskelbtini) buvo grąžintas H. Š., kuriam 2020 m. birželio mėn. (duomenys neskelbtini) Aukščiausiasis Teismas skyrė 20 metų kalėjimo. Minėtas asmuo buvo kaltinamas dalyvavimu ekstremistinėje organizacijoje ir išdavyste, teigiama, jog jis buvo praėjęs karinį parengimą užsienyje, jam buvo paskelbta tarptautinė paieška. Migracijos departamento teigimu, tyrimo metu surinkta informacija nepagrindžia prielaidos, jog pareiškėjas būtų ieškomas, įtrauktas į „teroristų ir ekstremistų sąrašą“, susijęs su (duomenys neskelbtini) uždraustomis organizacijomis. Pareiškėjo ir H. Š. profiliai reikšmingai skiriasi, pastarasis nelaikytinas tinkamu analogu ir „panašioje situacijoje esančiu asmeniu“, kurio padėtis būtų aktuali vertinant riziką prieglobsčio prašytojui. Pareiškėjo situacija nekoreliuoja ir su kita jo paminėta asmenų kategorija – asmenų, kurie buvo grįžę iš kitų užsienio valstybių (Pakistano, Irano), kuriose studijavo. Pareiškėjui yra žinomi tam tikri asmenų sulaikymo (duomenys neskelbtini) atvejai, kuriais jis naudojasi, stengdamasis pagrįsti deklaruojamą baimę grįžti į kilmės šalį. Užsienietis apklausos metu nesugebėjo susieti minėtų asmenų situacijų su savo individualia padėtimi.

3.4. Atsakovas, remdamasis pareiškėjo pase esančiomis sienos kirtimo spaudų žymomis, Lietuvos Respublikos ambasadai Gruzijoje pateiktais dokumentais, Vizų informacinės sistemos duomenimis, Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, nustatė, kad 2017 m. balandį užsienietis išvyko iš kilmės valstybės į Rusiją, kurioje gyveno iki 2018 m. rugpjūčio. Trumpam (4,5 mėn.) grįžęs į (duomenys neskelbtini), 2018 m. gruodį prieglobsčio prašytojas vėl išvyko iš kilmės šalies, šį kartą – į Lietuvą, kurioje gyvena iki šiol. Atsakovo nuomone, nurodyta chronologija nėra suderinama su prieglobsčio prašytojo pasakojimu, neva 2017 m. pabaigoje – 2018 m. jis prisijungė prie salafitų grupės savo gimtajame kaime, nes aktualiu laikotarpiu jis gyveno Rusijoje. Atsižvelgus į tai, jog nuo 2017 m. pradžios pareiškėjas beveik visą laiką gyveno už kilmės valstybės ribų, į (duomenys neskelbtini) buvo grįžęs tik trumpam, iš karto pradėjo rinkti dokumentus įsidarbinimui Lietuvoje, o sutvarkęs reikiamus dokumentus vizai gauti, vėl išvyko, labai tikėtina, kad pareiškėjas nesieja savo ateities su gyvenimu kilmės valstybėje bei yra linkęs ieškoti galimybių gyventi ir dirbti užsienyje.

3.5. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į nustatytus prieštaravimus prieglobsčio prašytojo pasakojime apie jo prisijungimą prie salafitų grupės bei į tai, jog jo žinios apie salafizmą apsiriboja abstrakčiu teiginiu – „jie meldžiasi šiek tiek kitaip“, tvirtino, kad pareiškėjo pasakojimas apie prisijungimą prie salafitų grupės bei įsitraukimą į šios grupės veiklą vertintinas kritiškai bei nelaikytinas patikimu įrodymu. Taip pat nėra tikėtina, jog tiek prieglobsčio prašytojo išvykimas iš kilmės valstybės, tiek jo nenoras grįžti į kilmės valstybę, būtų nulemti jo deklaruojamos baimės nukentėti dėl sąsajų su salafitų grupe. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai bei į pareiškėjo pasakojimo apie tariamą „pokalbį“ su milicijos pareigūnu neišsamumą ir abstraktumą, tvirtino, kad ši jo pasakojimo dalis yra improvizuota, o ne paremta tikrais prisiminimais, todėl taip pat nelaikytina patikimu įrodymu. Pareiškėjo pasakojimo apie tariamą pokalbį su broliu atsakovas taip pat nelaikė aktualiu įrodymu, nes pareiškėjo perteiktas šio pokalbio turinys apsiribojo teiginiu, jog (duomenys neskelbtini) vėl sulaiko salafitus. Tokio pobūdžio aplinkybė yra Migracijos departamento renkamos kilmės valstybės informacijos objektas (šią informaciją Migracijos departamentas ir surinko), tuo tarpu iš prieglobsčio prašytojo tikimasi autobiografinių aplinkybių (šių aplinkybių pareiškėjas nepateikė).

3.6. Atsakovas atliko tyrimą bei analizę ir visą pareiškėjo pateiktą informaciją įvertino surinktų duomenų visumoje. Migracijos departamentas sprendime detaliai nurodė, kodėl tyrimo metu nenustatyta tikėtinų tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų) motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, siekti jį sulaikyti ar nustatyti jo buvimo vietą. Pareiškėjas, nors ir teigė, kad yra salafitų grupės narys, tačiau neatitinka profilio asmens, kuriam remiantis kilmės valstybės informacija gali grėsti persekiojimas. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai salafizmu yra kaltinami opozicinės TIAP nariai, žmogaus teisių aktyvistai, advokatai ir kiti asmenys, kritikuojantys valdžią ar jai prieštaraujantys. Duomenų apie tai, kad prieglobsčio prašytojas būtų kritikavęs valdžią ar priklausęs opoziciniam judėjimui, nėra. Migracijos departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytus motyvus, ją įvertino individualių aplinkybių (veiklos) kontekste, ir būtent surinktos informacijos pagrindu padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka profilio asmens, kuriam (duomenys neskelbtini) gali grėsti persekiojimas dėl jo veiklos.

3.7. Migracijos departamentas nesutiko su užsieniečio teiginiu, kad prieglobsčio prašyme ir apklausos metu nurodytos aplinkybės atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Migracijos departamentas sprendime detaliai nurodė, kodėl pareiškėjo pasakojimas įvertintas kritiškai bei nelaikomas patikimu įrodymu. Nustatytos aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai.

Atsiliepimas

3.8. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis gali būti apkaltintas dėl barzdos nešiojimo, pastebėjo, kad nors kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ilgas barzdas nešiojantys vyrai susiduria su reikalavimais nusiskusti barzdą, tačiau pareiškėjas nenurodė konkrečių epizodų, kuomet jis asmeniškai susidūrė su tokio pobūdžio apribojimais. Pareiškėjo „Instagram“ paskyroje įkeltos nuotraukos, kuriose pavaizduotas pats pareiškėjas, pagrindžia prielaidą, jog pareiškėjas ilgą barzdą, kurią jis nešioja šiuo metu, pradėjo auginti tik po atvykimo į Lietuvą. Tiek gyvenimo Rusijoje metu, tiek 2018 m. pabaigoje kelionių metu padarytose nuotraukose pareiškėjas pavaizduotas su trumpa barzda arba iš viso be barzdos. Taigi, turimos pareiškėjo nuotraukos nepagrindžia prielaidos, jog iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) jis nešiojo ilgą barzdą. Atsakovas neatmetė galimybės, jog pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini), jis galėtų susidurti (tuo atveju, jeigu nuspręstų toliau nešioti ilgą barzdą) su reikalavimais nusiskusti barzdą. Tačiau Migracijos departamentas, nagrinėdamas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymus suteikti prieglobstį, daug kartų vertino hidžabų dėvėjimo ir barzdos auginimo ribojimų poveikį žmonėms bei kaskart prieidavo prie išvados, jog tokio pobūdžio grėsmės nelaikytinos nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatytų draudimų pažeidimu, nei persekiojimu pabėgėlio apibrėžimo kontekste.

3.9. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas netinkamai išnagrinėjo jo prašymą, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti dokumentų, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

3.10. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog nagrinėjant jo prieglobsčio prašymą buvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Atsakovas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio išnagrinėjo vadovaudamasis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Aprašas) nuostatomis. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi pareiškėjo pateikta informacija, įvertino pareiškėjo pasakojimą surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste. Migracijos departamentas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar jis yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad užsienietis 2020 m. balandžio 9 d. apie 18 val. 30 min. buvo sulaikytas Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijoje. Užsienietis prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė 2020 m. balandžio 30 d., prašyme nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gresia pavojus jo gyvybei.

6. Prieglobsčio prašytojas pirminės apklausos, įvykusios 2020 m. balandžio 30 d., metu patvirtino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tadžikas, etninei grupei nepriklauso, išpažįsta islamą, politinei partijai nepriklauso, nevedęs, išsilavinimas vidurinis, profesija – elektrikas. Iš kilmės valstybės išvyko 2018 m. lapkričio mėnesį. Į Lietuvą atvyko 2018 m. gruodžio 22 d. Užsieniečių registracijos centro specialistas 2020 m. gegužės 4 d. tarnybiniame pranešime Nr. 4T-182 nurodė, kad užsienietis į klausimus atsakinėjo trumpai, nesiplėsdamas ir paaiškindamas, jog išsamesnes priežastis dėl prieglobsčio nurodys Migracijos departamentui papildomos apklausos metu.

7. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2020 m. spalio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-133 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“. Migracijos departamentas nusprendė: 1) nesuteikti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. S., gim. (duomenys neskelbtini), pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; 2) nesuteikti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. S., gim. (duomenys neskelbtini), papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 3) įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. S., gim. (duomenys neskelbtini), nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką; 4) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio D. S., gim. (duomenys neskelbtini), išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką; 5) uždrausti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. S., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 6) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. S., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

8. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis ir yra už savo kilmės valstybės ribų. Teismas nustatė, kad prieglobsčio prašytojas į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. gruodžio 19 d., turėdamas nuo 2018 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. galiojančią Nacionalinę vizą (D), išduotą Tbilisyje, Gruzijoje. Migracijos departamentas 2019 m. kovo 1 d. priėmė sprendimą panaikinti Nacionalinę vizą (D). Migracijos departamentas 2020 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą Nr. (15/18-8) SP-9-21-30, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 10 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tačiau pareiškėjas per nustatytą terminą iš Lietuvos Respublikos neišvyko.

9. Teismas nustatė, kad baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje užsienietis sieja su jo priklausymu salafitų grupei. Prieglobsčio prašytojas apklausos, vykusios 2020 m. birželio 18 d. metu, nurodė, kad yra labai religingas, priklauso salafitų grupei, augina barzdą, nes taip reikalauja jo religija. Prieglobsčio prašytojas teigė, kad valstybinių institucijų pareigūnai sulaiko salafitų grupės narius be priežasties. Taip pat jis nurodė, kad vieną kartą buvo pakviestas pasikalbėti su policijos pareigūnu, bet sulaikytas niekada nebuvo. Į Lietuvą atvyko dirbti 2018 metais, vėliau ketino grįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau neišvyko, nes buvo paskelbtas karantinas. Be to, apklausos metu užsienietis nurodė, kad jis susisiekė su broliu, iš kurio sužinojo, jog (duomenys neskelbtini) valdžia vėl sulaiko salafitų grupės narius. Prieglobsčio prašytojas taip pat nurodė, jog jis prie salafitų grupės prisijungė 2017 m. pabaigoje – 2018 m., augina barzdą, nes, anot jo, to reikalauja jo religija. Užsienietis taip pat paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) barzdą galima auginti tiems, kam yra virš 40 metų, jaunesniems teisėsaugos pareigūnai liepia nusiskusti. Prieglobsčio prašytojas nurodė, kad jis problemų dėl barzdos nepatyrė. Barzdą nusiskuto prieš kreipdamasis vizos, nes negalėjo nusifotografuoti. Užsienietis taip pat teigė, kad valstybinių institucijų pareigūnai be priežasties sulaiko salafitų grupės narius, kurie buvo grįžę iš kitų užsienio valstybių (Pakistano, Irano), kuriose studijavo. Prieglobsčio prašytojas pasakojo, kad vieną kartą (2018 m. rugpjūčio viduryje) buvo pakviestas pasikalbėti su policijos pareigūnu jo automobilyje. Pokalbio su policijos pareigūnu turinio nedetalizavo. Prieglobsčio prašytojas apklausos metu patvirtino, jog kilmės valstybėje niekada nebuvo sulaikytas.

10. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, remdamasis surinkta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), Sprendime konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) salafizmas yra uždraustas, salafitai laikomi ekstremistais, šalyje draudžiama nešioti ilgas barzdas, taip pat yra kontroliuojamas religinis žmonių gyvenimas, o asmenys, kurie to nepaiso, patenka į teisėtvarkos pareigūnų akiratį. Migracijos departamentas, remdamasis kilmės valstybės informacija, Sprendime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nepagrįstai salafizmu yra kaltinami opozicinės TIAP nariai, žmogaus teisių aktyvistai, advokatai ir kiti asmenys, kritikuojantys valdžią ar jai prieštaraujantys. Byloje nėra ginčo dėl šios Migracijos departamento surinktos informacijos.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad prieglobsčio prašytojas apklausų metu jokių duomenų apie savo opozicinę veiklą, kritiką valdžiai nenurodė. Priešingai, prieglobsčio prašytojas pirminės apklausos metu teigė, kad jis jokiai politinei partijai nepriklauso. Užsienietis 2020 m. balandžio 9 d. paaiškinime nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas nacionalinę vizą dirbti. Dirbo statybose, vėliau pas ūkininką, užsiėmė automobilių verslu. Iš Lietuvos Respublikos neišvyko, nes sugedo automobilis.

12. Teismo nuomone, šie pirminiai užsieniečio paaiškinimai patvirtina, kad užsienietis iš kilmės valstybės išvyko ne dėl jam kilmės valstybėje iškilusios grėsmės, o dėl ekonominių priežasčių. Prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas pateikė tik tuomet, kai 2020 m. balandžio 9 d. buvo sulaikytas Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijoje. Užsienietis pirminės apklausos metu vengė paaiškinti aplinkybes, susijusias su prašymu suteikti prieglobstį.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie tai, jog jis prie salafitų grupės prisijungė 2017 m. pabaigoje – 2018 metais, nėra įtikinamas. Teismas nustatė, kad užsienietis iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2017 m. balandžio 2 d. ir atvyko Rusiją (Maskvą). Į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas grįžo tik 2018 m. liepos 13 d. Iš (duomenys neskelbtini) užsienietis išvyko 2018 m. gruodžio 1 d. Iš šios informacijos seka, kad užsienietis (duomenys neskelbtini) 2018 metais iš viso gyveno apie 5 mėnesius. Pareiškėjas apklausos metu patvirtino, kad jis kilmės valstybėje niekada nebuvo sulaikytas. Pareiškėjas, pasakodamas savo istoriją, tik nurodė, kad vieną kartą (2018 m. rugpjūčio viduryje) buvo pakviestas pasikalbėti su policijos pareigūnu jo automobilyje, tačiau pokalbio turinio užsienietis nedetalizavo, nurodydamas tik tiek, kad pareigūnas „tiesiog“ klausinėjo apie salafitų grupę ir kas joje vyksta. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad salafitų grupės nariai kiekvieną dieną rinkosi ir meldėsi mečetėje kartu su kitais musulmonais, tačiau užsienietis negalėjo nurodyti mečetės, kurioje jis meldėsi, pavadinimo, taip pat negalėjo paaiškinti skirtumų tarp salafitų ir kitų musulmonų. Apklausos metu salafitų skiriamuosius bruožus prieglobsčio prašytojas apibūdino abstrakčiu teiginiu apie „meldimąsi kitaip“, kitų skiriamųjų bruožų nenurodė.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimo metu nurodytas aplinkybes, susijusias su priklausymu salafitų grupei, padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikta istorija yra abstrakti, nepasižymi nuoseklumu, detalumu ir yra prieštaringa. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai šios užsieniečio pasakojimo dalies nelaikė nustatytu faktu.

15. Teismas iš Migracijos departamento Sprendimo nustatė, kad tyrimo metu buvo rasta informacijos, kuri patvirtina, jog 2020 m. kovo mėn. iš Austrijos į (duomenys neskelbtini) buvo grąžintas H. Š., kuriam 2020 m. birželio mėn. (duomenys neskelbtini) Aukščiausiasis Teismas skyrė 20 metų kalėjimo. Minėtas asmuo buvo kaltinamas dalyvavimu ekstremistinėje organizacijoje ir išdavyste, buvo teigiama, jog jis buvo praėjęs karinį parengimą užsienyje, jam buvo paskelbta tarptautinė paieška. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kokias nors užsieniečio sąsajas su H. Š. ar jo veikla. Taip pat byloje nėra duomenų, jog prieglobsčio prašytojas būtų ieškomas, įtrauktas į „teroristų ir ekstremistų sąrašą“ ar susijęs su (duomenys neskelbtini) uždraustomis organizacijomis. Pavieniai tam tikri asmenų sulaikymo (duomenys neskelbtini) atvejai negali pagrįsti prieglobsčio prašytojo deklaruojamos baimės grįžti į kilmės šalį, nes šios situacijos nėra susietos su individualia užsieniečio padėtimi.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 1 d. išvykęs iš (duomenys neskelbtini), vyko Uzbekistaną, Kazachstaną, Gruziją. Lietuvos Respublikos ambasada Tbilisyje 2018 m. gruodžio 17 d. pareiškėjui išdavė vizą (kelionės tikslas – darbas). Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką iš Gruzijos atvyko 2018 m. gruodžio 19 d. lėktuvu. Šios aplinkybės patvirtina, kad iš (duomenys neskelbtini) Respublikos prieglobsčio prašytojas išvyko teisėtai, jam nebuvo sudaromos jokios kliūtys. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) pareigūnai domisi užsieniečiu.

17. Vertindamas prieglobsčio prašytojo teiginius, kad jis gali būti apkaltintas dėl barzdos nešiojimo, teismas pastebėjo, kad nors kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) ilgas barzdas nešiojantys vyrai susiduria su reikalavimais nusiskusti barzdą, tačiau užsienietis nenurodė konkrečių epizodų, kuomet jis asmeniškai susidūrė su tokio pobūdžio apribojimais. Vien tik draudimas nešioti ilgas barzdas ir reikalavimas jas nusiskųsti negali būti prilyginamas grėsme pabėgėlio apibrėžimo kontekste, tokio pobūdžio grėsmės nelaikytinos Konvencijos 3 straipsnyje nustatytų draudimų pažeidimu.

Žemesnės instancijos teismas

18. Teismas pažymėjo, jog prieglobsčio prašytojas nenurodė individualių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog jo atveju barzdos auginimo ribojimai būtų susiję su visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam.

19. Teismas, atsižvelgdamas į Migracijos departamento surinktos informacijos visumą, užsieniečio papasakotą istoriją apklausų metu Migracijos departamente bei skundo argumentus, darė išvadą, kad byloje nustatyti faktai nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) Respublikoje prieglobsčio prašytojui gresia persekiojimas, ir užsieniečio deklaruojama baimė nelaikytina „visiškai pagrįsta“. Migracijos departamento surinkta informacija nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) Respublikos teisėsaugos pareigūnai turėtų tikslą siekti užsieniečio mirties ar įkalinimo, jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta. Užsieniečio subjektyvios prielaidos nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Prieglobsčio prašytojas nenurodė kitų aplinkybių, kurios lemtų pavojų jo gyvybei iš teisėsaugos institucijų.

20. Teismas pažymėjo, kad tokiu būdu pareiškėjo baimė patirti persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta, ir visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta. Prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Byloje taip pat nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

21. Teismas konstatavo, kad įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, negalima daryti išvados, kad išsiuntus jį į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

22. Teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Pažymėjo, kad atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių asmenį išklausyti, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgęs į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, Aprašo nuostatų nepažeidė.

23. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei Aprašo nuostatomis, tais atvejais, kai užsienietis savanoriškai neišvyksta iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą, priimamas sprendimas išsiųsti jį į užsienio valstybę. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento 2020 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (15/18‑8) SP-9-21-30 pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 10 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjas per nustatytą terminą iš Lietuvos Respublikos neišvyko. Užsienietis šių aplinkybių neginčija.

24. Teismas konstatavo, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. darbo tikslu, turėdamas Nacionalinę vizą (D), kuri Migracijos departamento sprendimu buvo panaikinta. Užsienietis Lietuvos Respublikoje niekur nedirba, legalaus pajamų šaltinio neturi, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis). Pagrindų, numatytų Įstatymo 130 straipsnyje, kurie galėtų būti kliūtimi išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nėra.

25. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 44.2 punkte nustatyta, kad jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 ar 44.4.2 punktuose, jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus.

26. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad užsieniečiui pritaikyta poveikio priemonė – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra proporcinga.

27. Vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – C. SIS II), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

28. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė, kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su ne įleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečio atvykimą ar apsigyvenimą.

29. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, sprendė, kad jo duomenis, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, pagrįstai nuspręsta iš Nacionalinio sąrašo pateikti C.SIS II.

30. Įvertinęs prieš tai nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2020 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. (15/6-8)12PR-133 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

31.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad pavieniai tam tikri asmenų sulaikymo (duomenys neskelbtini) atvejai negali pagrįsti prieglobsčio prašytojo deklaruojamos baimės grįžti į kilmės šalį, nes šios situacijos nėra susietos su individualia užsieniečio padėtimi.

31.2. Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Vadovas) 72 punkte įtvirtinta, kad persekiojimas dėl „religijos priežasčių“ gali būti įvairių formų, pvz., draudimas būti religinės bendruomenės nariu, garbinti privačiai ar viešai, mokyti religijos, ar rimtos diskriminacijos priemonės, nustatytos asmenims, nes jie praktikuoja savo religiją arba priklauso tam tikrai religinei bendruomenei. Šiuo atveju pareiškėjas ne tik priklauso religinei grupei, t. y. yra salafitas, tačiau byloje taip pat nustatytas ir neginčijamas faktas, kad (duomenys neskelbtini) salafitizmas yra pripažintas ekstremizmu, salafitams privalu skustis barzdas, nors tai yra didelė šios religijos identiteto dalis. Pareiškėjas salafitu tapo 2017 m. pabaigoje – 2018 m., t. y. nurodė tam tikrą laikotarpį, o ne konkrečią datą, kas patvirtina ir nepaneigia jo pasakojimo, kad prie salafitų grupės jis prisijungė (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

31.3. Dėl netinkamos faktų interpretacijos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateikta istorija yra abstrakti, nepasižymi nuoseklumu. Pareiškėjo nuomone, jo pasakota istorija atitinka jo gyvenimo aplinkybes ir laiko kontekstą. 2018 m. pabaigoje jis atvyko į Lietuvą, taigi, jo salafitizmo praktikavimasis kilmės valstybėje (iki išvykstant) nebuvo ilgas. Ne kilmės valstybėje pareiškėjas galėjo savo religiją išpažinti ir praktikuoti pagal visas tradicijas pagal galimybes ir gana ribotai, ir tai, pareiškėjo manymu, nulėmė, jog jo pasakojimas galbūt netenkino atsakovo ir teismo. Tai savaime nepaneigia fakto, kad jis išpažįsta ir priklauso salafitų grupei.

31.4. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad vien tik draudimas nešioti ilgas barzdas ir reikalavimas nusiskusti ilgas barzdas negali būti prilyginamas pabėgėlių apibrėžimui, o tokio pobūdžio grėsmės nelaikytinos Konvencijos 3 straipsnyje nustatytų draudimų pažeidimu. Teismas sistemiškai neįvertino nustatyto fakto, kad salafitai (duomenys neskelbtini) priskiriami ekstremistams, nors tai labai reikšminga ir tiesiogiai susijusi aplinkybė. (duomenys neskelbtini) salafitai vien dėl to, kad jie išpažįsta šią religiją, laikomi ekstremistais, prieš juos naudojama prievarta kerpant barzdas, t. y. draudžiant vieną iš esminių religinių atributų, todėl visa tai reiškia persekiojimą Konvencijos prasme.

31.5. Teismas sprendime pripažino, jog (duomenys neskelbtini) ilgas barzdas nešiojantys vyrai susiduria su reikalavimais nusiskusti barzdą, tačiau argumentavo, jog užsienietis nenurodė konkrečių epizodų, kuomet jis asmeniškai susidūrė su tokio pobūdžio apribojimais. Pareiškėjas pažymi, kad jis nuo 2018 m. pabaigos buvo išvykęs iš kilmės valstybės ir joje negyveno, o tai, kad jis per kelis mėnesius pats asmeniškai nepatyrė kankinimų ar smurto, nesudaro pagrindo manyti, kad šiuo metu grąžintas į (duomenys neskelbtini) jis nepatirs neteisėto elgesio, vertimo kirptis barzdą (t. y. svarbios jo religijoje), kurie pripažintini persekiojimu ir pagrįsta grėsme patirti žiaurų elgesį ar kankinimus.

31.6. Prieglobsčio suteikimo prasme negalima reikalauti ir tikėtis, kad pareiškėjas gali atsisakyti barzdos nešiojimo kaip savo religinės išraiškos. Būtent dėl tokio savo religijos išpažinimo bei išraiškos būdo, jis kilmės valstybėje būtų persekiojamas, reikalaujama nusikirpti barzdą, būtų kankinamas, t. y. su tokiomis grėsmėmis jis susidurs, jei bus grąžintas į (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju neturi jokios reikšmės, kad iki išvykimo pareiškėjas kilmės šalyje nepatyrė kankinimo.

31.7. Tyrimas nebuvo atliktas kokybiškai ir tinkamai, aplinkybės įvertintos ne sistemiškai, o atsietai, teismas šių trūkumų nepašalino. Teismas neįvertino teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl prieglobsčio prašymo religiniais motyvais, netinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rekomendacijas tarptautinės apsaugos teikimo atvejais, ir tai lėmė neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą.

Atsiliepimas

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas kartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, taip pat papildomai akcentuoja šias aplinkybes:

Šalies argumentai

32.1. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl jo tapimo salafitu laiko buvo tik viena iš daugelio aplinkybių, nustatytų nagrinėjant prieglobsčio prašymą, o visi pareiškėjo pasakojimo nenuoseklumai buvo išsamiai aptarti ginčijamame Migracijos departamento sprendime.

32.2. Pareiškėjo istorija nėra nei pagrįsta kitais (be jo paties pasakojimų) įrodymais, nei savaime sklandi ar informatyvi, dėl to pripažinta nepatikima ir nenuoseklia. Ginčijamas sprendimas nebuvo priimtas vien tuo pagrindu, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu Migracijos departamentas atliko pareiškėjo situacijos tyrimą, surinko visą reikalingą kilmės valstybės informaciją, ir būtent surinktų duomenų bei kilmės valstybės informacijos kontekste įvertino pareiškėjo pateiktą informaciją ir priėmė ginčijamą sprendimą.

32.3. Vertinant pareiškėjo teiginius, kad jis gali būti apkaltintas dėl barzdos nešiojimo, pastebėtina, kad nors kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ilgas barzdas nešiojantys vyrai susiduria su reikalavimais nusiskusti barzdą, tačiau pareiškėjas nenurodė konkrečių epizodų, kai jis asmeniškai susidurdavo su tokio pobūdžio apribojimais, o turimos pareiškėjo nuotraukos nepagrindžia prielaidos, jog iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) jis nešiojo ilgą barzdą. Vis dėlto nėra atmestina galimybė, jog pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) jis galėtų susidurti (tuo atveju, jeigu nuspręstų toliau nešioti ilgą barzdą) su reikalavimais nusiskusti barzdą. Tačiau Migracijos departamentas, nagrinėdamas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymus suteikti prieglobstį, daug kartų vertino hidžabų dėvėjimo ir barzdos auginimo ribojimų poveikį žmonėms bei kaskart prieidavo prie išvados, jog tokio pobūdžio grėsmės nelaikytinos nei Konvencijos 3 straipsnyje nustatytų draudimų pažeidimu, nei persekiojimu pabėgėlio apibrėžimo kontekste. Su tokiu Migracijos departamento vertinimu sutikdavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjas nenurodė individualių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog jo atveju barzdos auginimo ribojimai būtų vertintini kitaip, todėl konstatuotina, kad šios aplinkybės savaime neturi įtakos sprendimui dėl prieglobsčio jam suteikimo (nesuteikimo), todėl nebuvo vertinamos.

Atsiliepimas

32.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad ta aplinkybė, jog jis per kelis mėnesius pats asmeniškai nepatyrė kankinimų ar smurto, nesudaro pagrindo manyti, kad šiuo metu grąžintas į (duomenys neskelbtini) jis nepatirs neteisėto elgesio, vertimo kirptis barzdą, kurie pripažinti persekiojimu ir pagrįsta grėsme patirti žiaurų elgesį ar kankinimus, ir pažymi, kad nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Migracijos departamentas sprendime detaliai nurodė, kodėl tyrimo metu nenustatyta tikėtinų tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų) motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, siekti jį sulaikyti ar nustatyti jo buvimo vietą. Pareiškėjas, nors ir teigia, kad yra salafitų grupės narys, tačiau neatitinka profilio asmens, kuriam remiantis kilmės valstybės informacija, gali grėsti persekiojimas. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai salafizmu yra kaltinami opozicinės TIAP nariai, žmogaus teisių aktyvistai, advokatai ir kiti asmenys, kritikuojantys valdžią ar jai prieštaraujantys. Prieglobsčio prašytojas nepateikė duomenų apie tai, kad jis būtų kritikavęs valdžią ar priklausęs opoziciniam judėjimui. Migracijos departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, ją įvertino individualių aplinkybių (veiklos) kontekste ir būtent surinktos informacijos pagrindu padarė išvadas, kad pareiškėjas neatitinka profilio asmens, kuriam (duomenys neskelbtini) gali grėsti persekiojimas dėl jo veiklos, o pirmosios instancijos teismas šias išvadas patvirtino.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konst at uoja:

IV.

33. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (15/6‑8)12PR‑133 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant tikrinant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose; byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjui ir jo įgaliotam atstovui; pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kodėl byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka; tokių aplinkybių, kaip jau buvo minėta, nenustatė ir šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų, todėl Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

36. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes, susijusias su prisidėjimo prie salafitų grupės laiku, ilgos barzdos nešiojimu, baime patirti persekiojimo veiksmus ir kankinimą; nurodo, kad (duomenys neskelbtini) salafitizmas yra pripažintas ekstremizmu, salafitams privalu skustis barzdas, nors tai yra svarbi šios religinės grupės identiteto dalis; atsakovas tyrimą atliko nekokybiškai ir netinkamai, aplinkybės buvo įvertintos atsietai.

37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes, pažymi, kad teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

40. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

41. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodariško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

42. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4706-629/2020 ir kt.). Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756‑359/2014; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

43. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose – 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3929-822/2017).

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir tariamai kilusią grėsmę grindžia savo priklausymu salafitų grupei ir ilgos barzdos nešiojimu.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skunde, apeliaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą bei atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, konstatuoja, kad tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Migracijos departamentas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais jis grindė prieglobsčio prašymą, konstatavo, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai. Šiai Migracijos departamento išvadai pagrįstai skundžiamame sprendime pritarė ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pažymėdamas, kad pareiškėjo pateikta istorija apie jo priklausymą salafitų grupei yra abstrakti, nepasižymi nuoseklumu ir detalumu, yra prieštaringa, todėl Migracijos departamentas pagrįstai šios užsieniečio pasakojimo dalies nelaikė nustatytu faktu; byloje nėra duomenų, jog prieglobsčio prašytojas būtų ieškomas, įtrauktas į „teroristų ir ekstremistų sąrašą“ ar susijęs su (duomenys neskelbtini) Respublikoje uždraustomis organizacijomis; iš (duomenys neskelbtini) Respublikos prieglobsčio prašytojas išvyko teisėtai, jam nebuvo sudaromos jokios kliūtys; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) Respublikos pareigūnai domisi užsieniečiu; užsienietis nenurodė konkrečių epizodų, kuomet jis asmeniškai susidūrė su apribojimais dėl ilgos barzdos nešiojimo; vien tik draudimas nešioti ilgas barzdas ir reikalavimas nusiskųsti ilgas barzdas negali būti prilyginamas grėsme pabėgėlio apibrėžimo kontekste, tokio pobūdžio grėsmės nelaikytinos Konvencijos 3 straipsnyje nustatytų draudimų pažeidimu. Teisėjų kolegija vertina, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam gresia persekiojimas ar kankinimai dėl jo priklausymo salafitų grupei ir nešiojamos ilgos barzdos, yra tik subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis.

47. Pareiškėjas apklausų metu ir vėliau nurodė, kad priklauso salafitų grupei, tačiau negalėjo nieko konkretaus apie šią grupę papasakoti, išskyrus tai, kad salafitai truputį kitaip meldžiasi. Nors pareiškėjas nurodo, kad jo nešiojama ilga barzda yra priklausymo religinei grupei svarbi dalis, tačiau taip pat negalėjo niekaip paaiškinti, kuo tai yra reikšminga. Juo labiau, kad pareiškėjas barzdą pradėjo auginti tik Lietuvoje, kas savo ruožtu reiškia, kad, net ir darant prielaidą, jog pareiškėjas iš tiesų priklauso salafitų grupei, ilgos barzdos neturėjimas netrukdė jam kilmės valstybėje išpažinti savo religinės grupės tiesų (kaip jau minėta, pareiškėjas nenurodė, kokių). Pareiškėjas nepatyrė jokių persekiojimo veiksmų, taip pat nenurodė jokio konkretaus jam pažįstamo asmens, kuris tokius veiksmus būtų patyręs. Jis laisvai išvykdavo ir grįždavo iš/į savo kilmės šalį. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kada jis pradėjo priklausyti salafitų grupei, t. y. kad didžiąją jo nurodyto laikotarpio dalį jis praleido užsienyje, o tik kelis mėnesius gyveno (duomenys neskelbtini), kad susitvarkytų dokumentus tolesniam išvykimui, buvo įvertinti bendrame kontekste, kaip nepatvirtinantys pareiškėjo priklausymo salafitų grupei fakto.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, sudarančios pagrindą spręsti, kad jis atitinka Įstatyme nustatytą prieglobsčio suteikimo pagrindą, o nustatytos faktinės aplinkybės, kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjui tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės, todėl pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta.

49. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su Migracijos departamento bei pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858‑737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑2506‑1062/2019; kt.). Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai.

50. Byloje kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, kad jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų), ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami; jų teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.), nėra, o atsakovo surinkti šiuo klausimu duomenys paneigia tokių aplinkybių buvimo galimybę.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus, teisingai juos įvertino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jos įvertintos. Pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, jog bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su įrodymų vertinimu, nepagrįsti.

52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S. (D. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRasa Ragulskytė-MarkovienėVaida Urmonaitė-Maculevičienė