- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-21
- Bylos Nr.
- eA-3929-822/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00065-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- T. D. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. D. (T. D. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. D. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2016 m. gruodžio 21 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-132 (toliau – ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Paaiškino, kad 2016 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas, būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardoje, pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 21 d., išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės skubos tvarka, priėmė sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-132, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, bei nesuteikti jam papildomos apsaugos. Pareiškėjas pateiktame prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje paaiškino, jog iš kilmės valstybės išvyko, nes joje nėra darbo ir jis yra pasiskolinęs daug pinigų, kurių neišgali grąžinti. Norėjo patekti į Europos Sąjungos šalis tam, kad galėtų užsidirbti ir atiduoti kilmės valstybėje turimas skolas. 2016 m. gruodžio 16 d. vykusioje prieglobsčio prašytojo apklausoje papildomai paaiškino, jog yra pasiskolinęs didelę sumą pinigų iš vietinės mafijos, kuri, be kita ko, jam padėjo išvykti iš kilmės valstybės, kad dirbtų ir ją grąžintų. Jei pasiskolintų pinigų negrąžins, grįžus į kilmės valstybę minėta mafija iš jo reiklaus juos grąžinti, smurtaus, kol visko negrąžins. Pareiškėjo nuomone, jo nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas manė, kad nesant pagrindo pripažinti persekiojimo Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme jam turi būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) jį persekioja mafija, kuriai jis skolingas už kelionę į Europą ir investicijas į laivą. Taip pat jis yra persekiojamas kaip krikščionis. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, nustatė, kad jo pasakojimas grindžiamas vien tik paties žodžiais. Teiginių (materialinių faktų) nepatvirtintų rašytiniais įrodymais patikimumas buvo vertinamas pagal išsamumo, nuoseklumo, neprieštaravimo kitai surinktai informacijai ir tikėtinumo kriterijus. Pareiškėjo pasakojimas buvo neišsamus, nenuoseklus ir abstraktus: jis negalėjo įvardyti nusikalstamos grupuotės, kuri jį tariamai persekioja, taip pat negalėjo papasakoti, nei kaip su jais susisiekė, kaip susipažino, nei įvardyti nusikalstamos grupuotės pavadinimo, nors šie klausimai buvo užduodami keletą kartų. Visas užsieniečio pasakojimas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nebuvo nurodytos jokios detalės. Apklausos pradžioje bei savo prašyme jis nurodė, kad būtent mafija jį privertė vykti į Europos Sąjungą, kad atidirbtų už skolas, tačiau vėliau nurodė, kad į Europą važiavo savo noru, tikėdamasis užsidirbti. Be to, Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad 2015 metais pareiškėjas jau teikė prašymą suteikti prieglobstį (išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą Migracijos departamentas atsisakė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas šio sprendimo nebuvo apskundęs teismui), kuriame nieko nepasakojo apie (duomenys neskelbtini) jam gresiantį mafijos persekiojimą (2015 metų prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis yra persekiojamas kaip krikščionis). 2015 metais pareiškėjas Migracijos departamentui buvo nurodęs, kad 2008 metais iš (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini), kur tikėjosi užsidirbti, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Darbą jam padėjo susirasti draugai, o sprendimą išvykti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) jis priėmė savarankiškai, kai krito (duomenys neskelbtini) vertė. Pareiškėjas taip pat teigė girdėjęs, „kad (duomenys neskelbtini) galima užsidirbti daugiau, geresnės gyvenimo sąlygos ir nutarė vykti“. Be to, per 2015 m. pirminę apklausą pareiškėjas teigė, kad kelionę į (duomenys neskelbtini) jam suorganizavo (duomenys neskelbtini), jį ir dar 4 (duomenys neskelbtini) lydėjo du vyrai, kelionės kaina buvo (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės iš esmės prieštarauja 2016 metais Migracijos departamentui pateiktam pareiškėjo pasakojimui. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pasakojimas iš esmės prieštarauja jo pirmojo prieglobsčio prašymo metu pateiktoms aplinkybėms, jis nėra detalus, Migracijos departamentas pagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo bei nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 13 d. buvo grąžintas iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką. VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos pareigūnams jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pateiktame prieglobsčio prašyme nurodė, kad kilmės valstybėje jį dėl skolų persekioja mafija, kuri jį privertė vykti į (duomenys neskelbtini), kad susirastų darbą ir sumokėtų skolą. Sulaikius (duomenys neskelbtini) jam buvo pasakyta, kad grąžinus į Lietuvą bus išduoti dokumentai ir jis galės dirbti. 2016 m. gruodžio 13 d. atlikus prieglobsčio prašytojo pirminį pažeidžiamumo įvertinimą nustatyta, kad pareiškėjas nėra priskiriamas prie pažeidžiamų asmenų. Tą pačią dieną atliktos prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra išsituokęs, žmona ir vaikai gyvena (duomenys neskelbtini). Dokumentų neturi, nes pasą pametė (duomenys neskelbtini). Iš kilmės valstybės išvyko 2008 metais dėl skolų. Nurodė, kad buvo mušamas, kankinamas, vėliau jam buvo pasiūlyta vykti į užsienį ir atidirbti už skolas.
Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5) 15PR-201 pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės skubos tvarka. 2016 m. gruodžio 16 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa (buvo daromas garso įrašas), per kurią jis nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jį persekiojo mafija, nes pasiskolino 60 000 dolerių ir juos investavo į laivą. Tačiau žlugus žvejybos verslui, atiduoti skolų nebegalėjo. Kokia tai mafija, užsienietis įvardyti negalėjo, kaip su jais susisiekė ar susipažino – taip pat. Patikslinus, kas jam gresia grįžus į kilmės valstybę, pareiškėjas nurodė, jog turės slėptis, bus grasinama. Nurodė, kad ši mafija jį vežė į (duomenys neskelbtini). Vėliau nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) važiuoti norėjo pats, o minėta mafija jam pažadėjo padėti. Per apklausą taip pat buvo patikslinta, kad dalis skolos buvo už kelionę į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko 2008 m., be to, teigė ir anksčiau prašydamas prieglobsčio nurodęs, kad išvyko dėl skolų, važiavo dirbti. Paklausus, kodėl pasakojo tik apie jo, kaip krikščionio, persekiojimą, nurodė, kad būtų persekiojamas ir dėl šios priežasties. Persikelti į kitą vietovę (duomenys neskelbtini) negali, nes negalės grąžinti skolos. Per visą apklausą prieglobsčio prašytojas kartojo, kad nori gauti dokumentus, kad galėtų dirbti (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 21 d. išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės skubos tvarka, priėmė sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-132. Sprendimas priimtas remiantis Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 21 d. išvada Nr. (15/6-5) 13PR-132RN, kurioje konstatuota, kad įvertinus visus pareiškėjo asmens byloje esamus prieglobsčio procedūros metu surinktus duomenis, darytina išvada, kad jo pateikta informacija pasižymi rimtais trūkumais patikimumo vertinimo požiūriu. Abejoti prieglobsčio prašytojo pasakojimu, kad iš (duomenys neskelbtini) jis išvyko siekdamas tarptautinės apsaugos nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų, verčia asmens byloje esami faktai, kad asmuo yra linkęs teikti tikrovės neatitinkančią informaciją. Akivaizdus to įrodymas yra faktas, jog užsienietis nuolatos keičia asmens duomenis – vardą, pavardę bei gimimo datą. Toks prieglobsčio prašytojo elgesys ne tik leidžia pagrįstai manyti, kad jis nelinkęs teikti tikrovę atitinkančią informaciją, bet ir parodo, jog nėra linkęs bendradarbiauti. Išvadoje taip pat konstatuota, kad užsieniečio pasakojimas apie mafijos persekiojimą (duomenys neskelbtini) yra abstraktus, be to, prieštarauja paties prieglobsčio prašytojo pateiktai pirminei informacijai. Kadangi prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie jį persekiojančią mafiją neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, jis negali būti vertinamas jo naudai ir nebus nagrinėjamas sprendžiant dėl prieglobsčio jam suteikimo.
Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatavo, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas nėra nei išsamus, nei nuoseklus, o prieglobsčio prašytojas teikė prieštaringus paaiškinimus. Pareiškėjas nei teismui, nei atsakovui negalėjo įvardyti persekiotojo, t. y., jo žodžiais, nusikalstamos grupuotės (mafijos), kuri jam tariamai grasino. Apklausoje jis negalėjo papasakoti, kaip, kada ir kur su mafija susipažino ir pan., nors šie klausimai per apklausą buvo užduoti net keletą kartų. Visas užsieniečio pasakojimas paremtas abstrakčiais teiginiais, nebuvo paminėtos jokios detalės. Jo paaiškinimai dėl vykimo į Europos Sąjungą priežasčių ir aplinkybių prieštaringi. Atsakovas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ankstesniame prieglobsčio prašyme 2015 metais pareiškėjas nepasakojo apie jam gresiantį mafijos persekiojimą. Nors per 2015 m. balandžio 29 d. apklausą nurodė, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl skolų, tačiau mafijos neminėjo. Netgi priešingai, pasakojo, kad 2008 m. išvyko į Rusiją, kur tikėjosi užsidirbti, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Darbą jam padėjo susirasti draugai, o sprendimą išvykti iš (duomenys neskelbtini) į Europą priėmė savarankiškai, dėl galimybių užsidirbti daugiau ir geresnių gyvenimo sąlygų. Be to, 2015 m. pirminėje apklausoje teigė, kad kelionę į Europą jam suorganizavo (duomenys neskelbtini), jį ir dar 4 (duomenys neskelbtini) lydėjo du vyrai, kelionės kaina buvo (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės visiškai prieštarauja pareiškėjo pasakojimui, kad už kelionę į Europą jis yra skolingas Vietname veikiančiai mafijai, ji tariamai jį ir privertė vykti į Europą, siekdama susigrąžinti skolas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas keletą kartų keitė savo asmens duomenis. 2015 m. balandžio 29 d. nurodė, kad yra T. D. D., gimęs (duomenys neskelbtini) užsienietis prisistatė kaip H. D. P., gimęs (duomenys neskelbtini). 2016 m. gruodžio 13 d. prieglobsčio prašyme nurodė esąs D. D. T., gimęs (duomenys neskelbtini), 2016 m. gruodžio 13 d. pirminėje apklausoje nurodė, kad yra D. D. T., gimęs (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento apklausoje teigė, kad jo vardas T., pavardė D. D., gimęs (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjas, nagrinėjant prieglobsčio prašymus, teikė ne tik prieštaringus duomenis apie savo išvykimo iš kilmės valstybės aplinkybes, tačiau ir apie save.
Pareiškėjo motyvai, kad gali būti persekiojamas kaip krikščionis, teismo įvertinti kritiškai. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 16 d. apklausoje į klausimą, kad ankstesnėje apklausoje (2015 m. balandžio 29 d., pirmą kartą atvykus į Lietuvos Respubliką) jis nurodė, jog yra persekiojamas kaip krikščionis, atsakė tik „taip. Viskas teisingai“. Persekiojimo pavojų dėl religijos negalėjo konkrečiau apibūdinti ir teismo posėdyje, nurodė, kad konkretaus pavojaus nepatyrė. Taigi, pareiškėjo paaiškinimai atvykus į Lietuvos Respubliką yra nenuoseklūs ir prieštaringi, 2015 m. balandžio 29 d. pareiškėjas kaip persekiojimo pagrindą nurodė persekiojimą dėl krikščionybės, o 2016 m. gruodžio 16 d. apklausoje jau nurodė, kad išvyko dėl to, kad jį persekioja mafija.
Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie jį persekiojančią mafiją nėra patvirtintas rašytiniais įrodymais ir neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų pripažinti jo pasakojimą pagrįstu.
Konstatavus, kad pareiškėjo pasakojimas apie jį persekiojančią mafiją neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, nėra pagrindo daryti prielaidą, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) grėstų persekiojimas, susijęs su jo rase, religija, tautybe, etnine grupe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas.
Nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, taip pat nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento informacija, pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
III.
Pareiškėjas T. D. D. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad 2016 m. gruodžio 13 d. pateiktame prašyme dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir 2016 m. gruodžio 16 d. vykusios prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo metu pareiškėjas išdėstė argumentus dėl baimės būti persekiojamam vietinės mafijos, o praeityje patirti smurto veiksmai jo atžvilgiu patvirtina baimės pagrįstumą, t. y., tikėtina, tokie veiksmai pasikartos, pareiškėją grąžinus į kilmės valstybę. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, turėjo surinkti informaciją apie padėtį jo kilmės valstybėje, tačiau to nepadarė, t. y., atsakovas neįvykdė Aprašo 65.1 papunktyje ir Direktyvoje 2011/95/ES nustatyto reikalavimo surinkti tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Vadinasi, atsakovas šiuo aspektu tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrintas įrodymų visapusiškas ištyrimas.
Apeliantas teigia, kad vien tai, jog jis, būdamas krikščionis, iki šiol nepatyrė neigiamų pasekmių savo kilmės valstybėje, nereiškia, jog tokia grėsmė (būti persekiojamam dėl religinių įsitikinimų) jam nekils ateityje. Atsižvelgiant į tai, jog apsauga pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 ir 3 straipsnius yra absoliuti ir prieglobsčio prašytojai yra pažeidžiami, valstybė privalo įvertinti grėsmę ex officio ir ex proprio motu (lot. savo iniciatyva), net jeigu asmuo nesiremia atitinkamu pagrindu (Europos Žmogaus Teisų Teismas, F. G. v. Sweden, 2016 m. kovo 23 d.). Šiuo atveju, teismas ir atsakovas, priimdamas neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, apelianto nuomone, neužtikrino visos aktualios informacijos įvertinimo ir pažeidė prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo tikslą – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, ir ar nėra priežasčių, dėl kurių pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga nesuteikiama (Įstatymo 2 str. 19 d.).
Apelianto manymu, atsakovui tyrimą dėl prieglobsčio prašymo tenkinimo pareiškėjo atžvilgiu atlikus paviršutiniškai, nėra pagrindo teigti, jog grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, jam nekiltų jokie neigiami padariniai. Juolab, kad nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, o remiantis pateikta informacija, yra pagrįsta tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą pareiškėjas turėjo pareigą Migracijos departamentui pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių, t. y. būtent pareiškėjui teko pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą visais jo turimais dokumentais bei duomenimis. Pažymėtina ir tai, kad apklausos metu Migracijos departamento valstybės tarnautoja, siekdama išsiaiškinti visas su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais susijusias aplinkybes, uždavinėjo patikslinančius klausimus ir suteikė galimybes pareiškėjui pateikti visą jo turimą informaciją, tačiau pats pareiškėjas šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis adm. byloje Nr. A-756-359/2014). Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei pirmos instancijos teismui, nei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepateikė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jo baimės patirti tariamą persekiojimą pagrįstumą. Priešingai, visi pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, prieštaraujantys vieni kitiems.
Atsakovas pažymi, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. IV-131, 115 papunktis nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas, paklaustas, ar yra persekiojamas kaip krikščionis, nurodė, kad konkretaus pavojaus nepatyrė, persekiojimo pavojų dėl religijos negalėjo konkrečiau apibūdinti. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Migracijos departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų.
Atsakovo nuomone, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pirmos instancijos teismas atliko išsamų tyrimą pareiškėjo byloje, nepažeisdamas konfidencialumo principo, tikrino pareiškėjo pateiktus faktus bei visus galimus įrodymus, rėmėsi surinkta visa aktualia informacija, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir kurių neįvertino pirmos instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (15/6-5)-12PR-132 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui T. D. D. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, kadangi nebuvo priežasčių jiems taikyti Konvencijos 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio ir 87 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendime pripažinęs, kad Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. (15/6-5)-12PR-132 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė.
Pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Teisėjų kolegija, vertindama teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą adm. byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-10/2012).
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir LVAT nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose – 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju atsakovo Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso pareiškėjui T. D. D. grįstas tuo, kad pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai yra abstraktūs, nedetalūs bei prieštaringi, be to, jis nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, kad (duomenys neskelbtini) jam grėstų persekiojimas, susijęs su jo rase, išpažįstama religija, tautybe, etnine grupe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (15/6-5)-12PR-132 panaikinimo, nustatė, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, kad jo kilmės valstybėje jis yra persekiojamas vietinės mafijos, kuriai jis yra skolingas didelę sumą pinigų (60 000 dolerių), ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatavo, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apie jį persekiojančią mafiją nėra patvirtintas rašytiniais įrodymais, ir neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų pripažinti jo pasakojimą pagrįstu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant, suteikiamas prieglobstis, ir pažymėjo, kad pats pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo, apklausose, skunde, teismo posėdyje teikė prieštaringus paaiškinimus, ir nenurodė aplinkybių, kad jam kilmės valstybėje kiltų kokia nors grėsmė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y., kad byloje nėra pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) negalėtų grįžti dėl Įstatymo 86–87 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamą Migracijos departamento sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija bylą patikrino vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, nes teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadų ir argumentų nekartoja; ir kartu pažymi, kad mafijos, apie kurią pareiškėjas jokių duomenų nepateikė, persekiojimas nagrinėjamu atveju savaime nesudaro pagrindo pareiškėjui gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, prieglobsčio prašymą jis grindė religija, t. y., kad jis yra persekiojamas kaip krikščionis, tačiau jokių konkrečių aplinkybių apie tai nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pateikti jokie argumentai dėl tiesiogiai prieš pareiškėją nukreipto individualaus persekiojimo ar pavojaus šiuo aspektu.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tam, jog būtų pripažinta, esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją, taip pat duomenis apie bendrą padėtį jo kilmės valstybėje, tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.
Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.
Akivaizdu, jog pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių.
Pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę iš esmės dėl socialinio ir ekonominio pobūdžio priežasčių. Tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, socialiniai ir ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).
Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas savo ruožtu įvertino įrodymus, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. (15/6-5)-12PR-132 yra pagrįstas ir teisėtas, taigi, pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. D. D. (T. D. D.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.