Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-130, kuriuo pareiškėjui M. S. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Išnagrinėjęs administracinę bylą pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimui būtinų teisinių pagrindų.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas netinkamai įvertino ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą ir nepagrįstai netenkino administracinėje byloje pateikto jo reikalavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju ginčo tarp proceso šalių nekyla dėl to, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį siejo su tuo, jog (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apskrityje, vyksta karo veiksmai, šaukimais jis buvo kviečiamas atlikti karo tarnybą, tačiau jis nenori eiti tarnauti, yra ateistas, nepalaiko nei vienos, nei kitos pusės, turi sveikatos problemų (buvo lūžęs stuburas), niekada nėra laikęs ginklo, nemoka kariauti, todėl yra tikras, kad, jeigu būtų priverstas eiti į kariuomenę, iš karto žūtų, be to, nėra (duomenys neskelbtini), nenori būti diskriminuojamas dėl savo tautybės ir kalbos.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sprendė, jog nei karinė prievolė savaime, nei galima bausmė už karinės tarnybos vengimą šiuo konkrečiu atveju neprilygsta „persekiojimui“, o įvertinus pareiškėjui gresiančių veiksmų formą ir pobūdį, konstatuotina, kad jie neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę dėl jo tautybės yra grindžiama tik vienu incidentu, tačiau negalima teigti, kad diskriminaciniai etninių (duomenys neskelbtini) užpuolimai (duomenys neskelbtini) yra paplitę, turi sistemingumo požymių ar yra toleruojami valdžios institucijų. Dėl šių priežasčių teismas vertino, jog pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija tokioms pirmosios instancijoms teismo išvadoms iš esmės pritaria ir dėl aspektų, pareiškėjo teigimu, sudarančių pagrindą jam suteikti prieglobstį, pasisako atskirai.

Visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, jog užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, ir įgyvendinantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (2016 m. vasario 26 d. redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatos. Pažymėtina ir tai, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) taip pat yra pabrėžęs, jog 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencija sudaro tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pamatus ir ES nuostatos dėl pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų ir dėl jo turinio, kurios buvo įgyvendintos Įstatymu, buvo priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais (žr. ESTT sprendimo X ir kt., C‑199/12–C‑201/12, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, jog šiam ginčui spręsti aktualus Įstatymo 86 straipsnis atitinka Ženevos konvencijoje numatytą reguliavimą, todėl atsižvelgtina į aktualius šaltinius, aiškinančius nurodytą teisinį reguliavimą.

Tuo tarpu Įstatymo 87 straipsnyje yra numatyti papildomos apsaugos suteikimo pagrindai. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-10/2012).

Vertindama pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl padėties (duomenys neskelbtini) ir grėsmės pareiškėjui teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip visuotinai yra žinoma, šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra ypatingoji padėtis, (duomenys neskelbtini) vyksta ginkluotas konfliktas (M. S. asmens byla, b. l. 71), tačiau sudėtinga padėtis (duomenys neskelbtini) (ginkluotas konfliktas) savaime nesudaro pagrindo pareiškėjui gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga negali būti suteikti remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje ne kartą yra pripažinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz. 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2013 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-93/13, 2013 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-93/2013, 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-858/2015). Iš esmės panašios pozicijos laikosi Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pabrėždamas, jog siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti, be kita ko, nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymą, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) taip pat pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir daromas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Šiame kontekste svarbu tai, kad kilmės šalyje pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kur kariniai veiksmai nevyksta, ši sritis nepatenka į aktyvių karo veiksmų zoną, yra kontroliuojama (duomenys neskelbtini). Pagal byloje pateiktą medžiagą karo veiksmai vyksta (duomenys neskelbtini) srityse, kurias kontroliuoja (duomenys neskelbtini). Šiose teritorijose (duomenys neskelbtini) ginkluotosios pajėgos vykdo operacijas prarastoms teritorijoms susigrąžinti, o (duomenys neskelbtini) vykdo išpuolius prieš ginkluotąsias (duomenys neskelbtini) pajėgas (M. S. asmens byla, b. l. 76-77). Taigi svarbu tai, kad karinis konfliktas, t. y. karo veiksmai, pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta, todėl šiuo metu nėra pagrindo konstatuoti bendros grėsmės, dėl kurios, grįžęs į savo gyvenamąją vietovę ir būdamas joje, pareiškėjas nukentėtų nuo karinio konflikto veiksmų, buvimo. Vien tik hipotetinės tikimybės, kad karo veiksmai ateityje plis ir apims ir kitas gyvenamąsias teritorijas, taip pat ir pareiškėjo gyvenamą vietovę, nepakanka pripažinti, jog pareiškėjui šiuo metu būtina suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas pateiktą prašymą grindžia ir tuo, jog jis bus priverstas (duomenys neskelbtini) atlikti karo tarnybą, tačiau jis dėl sveikatos būklės negali tarnauti, paskirtas atlikti karo tarnybą iš karto žūtų, be to, karo tarnyba prieštarauja jo įsitikinimams.

Atsižvelgęs į nurodytus teiginius pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo baimė būti pašauktam atlikti karinę tarnybą yra visiškai pagrįsta, jis yra šaukiamojo amžiaus, buvo gavęs šaukimus atvykti į kariuomenės buveinę, tačiau teisėjų kolegija tokiam vertinimui pritaria tik iš dalies. Visų pirma pažymėtina, jog nors pareiškėjas nurodo, kad gavo šaukimus atvykti dėl karo tarnybos atlikimo, tačiau pats pripažino, kad jis šių šaukimų nėra matęs ir pateikti jų negali ir iš viso negali pasakyti, kiek jų yra gavęs (M. S. asmens byla, b. l. 54). Taigi įrodymų, patvirtinančių šiuos pareiškėjo teiginius dėl šaukimo atlikti karo tarnybą, nėra pateikta, nors objektyvių kliūčių tai padaryti (pavyzdžiui, paprašyti jį atsiųsti paštu asmenis, kurie pareiškėją informavo apie jo gavimą), nėra. Be to, viena vertus, pareiškėjas nurodo, kad šaukimus pradėjo gauti apie 2014 metų vasarą, kai prasidėjo (duomenys neskelbtini) mobilizacija (t. y. tuo metu jam buvo 46 metai, nes pareiškėjas gimęs 1968 m. vasario 4 d.), kita vertus, pabrėžia, kad šaukimus pradėjo gauti, kai jam buvo maždaug 45 metai (M. S. asmens byla, l. 53-54, b. l. 1-6), taigi informacija, kada pareiškėjas galimai gavo pirmą šaukimą, nėra tiksli. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš administracinėje byloje pateiktos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini) prasidėjo (duomenys neskelbtini), po (duomenys neskelbtini) krizės buvo paskelbti trys pirmosios bangos mobilizacijos etapai: (duomenys neskelbtini) Mobilizacijos dėl (duomenys neskelbtini) vykstančio konflikto metu tarnauti kviečiami buvo asmenys nuo (duomenys neskelbtini). 2015 m. balandžio mėn. Newseek.com pateiktoje informacijoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kariuomenėje tarnauja asmenys nuo (duomenys neskelbtini) amžiaus, tačiau taip pat nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų generolas majoras (duomenys neskelbtini) teigia, kad vyrai, kurių amžius yra nuo (duomenys neskelbtini), karinę tarnybą atlieka savo noru, o ne dėl to, kad ji jiems būtų privaloma. 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo priimtas įstatymas dėl amžiaus ribos padidinimo asmenims, turintiems karo tarnybos patirties ((duomenys neskelbtini), M. S. asmens byla, b. l. 73). Taigi pagal byloje pateiktą informaciją, jeigu pareiškėjas pirmą šaukimą atlikti karinę tarnybą gavo 2014 m. vasarą, tai jis, būdamas 46 metų amžiaus, neturėjo būti kviečiamas atlikti karo tarnybos.

Tačiau net ir vertinant, kad šaukimus atlikti privalomąją karo tarnybą pareiškėjas vis dėlto gavo, pažymėtina, jog Jungtinių tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro 2014 m. lapkričio 12 d. Tarptautinės apsaugos gairėse siekiant pabėgėlio statuso dėl karo tarnybos (toliau – ir Gairės) numatyta, kad valstybės turi teisę į savigyną pagal Jungtinių Tautų chartiją ir tarptautinę paprotinę teisę. Valstybės turi teisę reikalauti, kad jos piliečiai atliktų karo tarnybą ir tai savaime nepažeidžia asmens teisių. Valstybės taip pat gali numatyti baudas asmenims, kurie dezertiruoja ar vengia karo tarnybos, kai jų dezertyravimas ar vengimas nėra grindžiamas priežastimis, susijusiomis su sąžinės nuostatomis, jeigu tokios baudos ir su jomis susijusios procedūros atitinka tarptautinius standartus. Karo tarnyba turi būti numatyta įstatymuose, taikoma nešališku ar nediskriminuojančiu būdu, jos funkcijos turi atitikti poreikius ir planus ir reikalavimas ją vykdyti gali būti ginčijamas teisme (Gairių 5, 6 p.).

Kita vertus, tam tikrais atvejais gali būti pripažįstama, jog asmuo pagrįstai atsisakė atlikti karo tarnybą. Gairėse yra nurodyta, kad asmuo gali atsisakyti atlikti karo tarnybą, jei valstybės pažeidinėja jus ad bellum (neteisėtas karinės jėgos panaudojimas), jus in bello (humanitarinė teisė), žmogaus teises, tarptautinę baudžiamąją teisę. Pagal tarptautinę humanitarinę teisę vidinio karinio konflikto metu turi būti laikomasi bendrojo visoms Ženevos konvencijos 3 straipsnio bei II Papildomojo protokolo. Vertinant, ar valstybės pažeidinėja jus ad bellum (teisė į karinės jėgos panaudojimą), jus in bello (humanitarinė teisė), žmogaus teisių teisę, tarptautinę baudžiamąją teisę, turi būti nustatoma, ar jėgos panaudojimas yra teisėtas pagal tarptautinės teisės normas, naudojamas priemones ir metodus ginkluotame konflikte, t. y. ar asmuo atlikdamas tarnybą turėtų dalyvauti veiksmuose, kurie apima nusikaltimus taikai, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui pažeidžia nustatytus tarptautinės teisės standartus (Gairių 21 p.).

Pagal aktualios redakcijos (duomenys neskelbtini) Konstitucijos 17 straipsnį saugoti (duomenys neskelbtini) suverenitetą ir teritorinį vientisumą, užtikrinti jos ekonominį ir informacinį saugumą yra svarbiausios valstybės funkcijos ir (duomenys neskelbtini) piliečių interesas. (duomenys neskelbtini) gynyba, jos suvereniteto apsauga, teritorinis vientisumas ir nepažeidžiamumas yra patikėtas (duomenys neskelbtini) ginkluotosioms pajėgoms. Valstybės saugumo užtikrinimas ir jos sienų apsauga yra patikėta atitinkamiems kariniams junginiams. Subūrimas ginkluotų pajėgų nesilaikant įstatymų yra draudžiamas (duomenys neskelbtini) teritorijoje. (duomenys neskelbtini) Konstitucijos 65 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, jog ginti šalį ir atlikti karinę prievolę yra kiekvieno (duomenys neskelbtini) piliečio pareiga, tačiau piliečiai atlieka karinę tarnybą remiantis įstatymu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, pabrėžia, jog bendrai žvelgiant pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl karinės tarnybos atlikimas yra jo pilietinė pareiga. Pareiškėjas neteigė ir byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad karinės prievolės atlikimas yra diskriminacinis arba taikomas diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėmis pažiūromis. Taigi bendriausia prasme pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas nulemia, kad pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini) pilietybę turintis asmuo, turi konstitucinę pareigą atlikti karo prievolę (analogiškai žr. LVAT 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2852-858/2015). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, (duomenys neskelbtini) valdžios vykdomi veiksmai (taip pat ir paskelbta mobilizacija) pagal tarptautinės teisės normas vertinami kaip teisėti, nes (duomenys neskelbtini) valdžia turi teisę ir pareigą ginti šalį, o kiekvienas (duomenys neskelbtini) pilietis turi pareigą padėti ją apginti. Šiuo metu visas pasaulio dėmesys yra nukreiptas į (duomenys neskelbtini), visi įvykiai susiję su šiuo konfliktu yra aptarinėjami, paviešinami bei skelbiami informaciniuose šaltiniuose. Per visą konflikto laiką tarptautinė bendruomenė (duomenys neskelbtini) valdžios atžvilgiu nepareiškė jokios kritikos ar pretenzijų, kad (duomenys neskelbtini) kariuomenė vykdo veiksmus, kurie gali būti laikomi karo nusikaltimais ar nusikaltimais žmoniškumui. Tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas prašydamas prieglobsčio, jų nėra nurodyta ir bylos medžiagoje bei informacijoje dėl karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) (žr., pvz., (duomenys neskelbtini)). Atitinkamai, šiuo metu nėra objektyvių priežasčių manyti, kad atlikdamas karo tarnybą pareiškėjas būtų verčiamas daryti karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmogiškumui, taigi pačių karinių veiksmų pobūdis nepanaikina nurodytos pilietinės pareigos.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog (duomenys neskelbtini) karinės prievolės bei tarnybos įstatymo 18 straipsnyje nurodyta, kad asmenys pripažinti netinkami karinei tarnybai atleidžiami nuo prievolės. (duomenys neskelbtini) mobilizacijos laikotarpiu atlikti karinės prievolės nėra šaukiami asmenys, pripažinti netinkamais tarnybai dėl sveikatos (M. S. asmens byla, b. l. 72-73). Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerijos surinktoje informacijoje yra aprašoma šaukimų atlikti karinę tarnybą tvarka, joje pabrėžiama, kad asmenys, kurie yra šaukiami atlikti karo tarnybą, gauna šaukimą, su kuriuo turi nuvykti į atsakingą instituciją tam, kad pristatytų reikalingus dokumentus bei tam, kad būtų atliktas sveikatos patikrinimas. Nustačius, kad asmuo dėl sveikatos būklės nėra tinkamas tarnauti kariuomenėje, jis yra atleidžiamas nuo karo tarnybos. Net (duomenys neskelbtini) piliečiui gavus šaukimą atlikti privalomąją karinę tarnybą, tuo atveju, kai nustatoma, kad yra tinkamas atlikti karo tarnybą, tačiau jis su tuo nesutinka, jis gali išnaudoti teisines gynybos priemones kilmės valstybėje, siekdamas apginti savo teises (M. S. asmens byla, b. l. 73). Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog (duomenys neskelbtini) yra įtvirtintas teisinis pagrindas būti atleistam nuo karo tarnybos dėl sveikatos priežasčių ir yra numatyta tvarka, kuria gali būti naudojamasi skundžiant priimtą nepalankų sprendimą.

Priešingai vertinti nurodytos situacijos neleidžia ir pareiškėjo argumentai, kad, jis nepaisant savo sveikatos būklės, bus priverstas atlikti karo tarnybą, nes kiti asmenys nepaisant jų sveikatos būklės taip pat buvo verčiami atlikti karo tarnybą (M. S. asmens byla, b. l. 61). Šiuo aspektu pažymėtina, jog sveikatos sutrikimai gali būti skirtingo pobūdžio, masto, sveikatos būklė gali kisti ir tik konkrečiu atveju įvertinus asmens sveikatos būklę galima spręsti, ar egzistuoja pagrindai atleisti asmenį nuo privalomos karinės tarnybos dėl sveikatos būklės. Pareiškėjo galimas kvietimas atvykti į komisariatą savaime dar nereiškia, kad pareiškėjas visais atvejais bus priverstas atlikti privalomąją karo tarnybą, nepaisant jo nurodytos sveikatos būklės, be to, kaip jau minėta, egzistuoja tvarka ginčyti neatleidimą nuo karinės tarnybos. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nebuvo apsilankęs komisariate dėl karo tarnybos. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog buvo grasinama jį sumušti, jeigu jis netarnaus kariuomeneje (M. S. asmens byla, b. l. 7, 34-36), tačiau 2016 m. spalio 27 d. apklausos metu pareiškėjas nepatvirtino, jog jam buvo faktiškai grasinta, akcentavo tai, kad jis gali būti priverstas tarnauti, gali būti sumuštas kariškių tarnybos biure (M. S. asmens byla, b. l. 58-62), taigi tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių egzistuoja prieštaravimai ir baimė nuvykti į komisariatą grindžiama vien spėjimais. Nurodytos aplinkybės liudija, kad pareiškėjo vertinimai dėl karinės tarnybos remiasi ne konkrečia informacija dėl egzistuojančios teisinės sistemos ar tvarkos, bet kitų asmenų abstrakčiais pasakojimais, kurie prieštarauja administracinėje byloje nurodytai informacijai apie padėtį (duomenys neskelbtini), bei spėjimais. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindžia ne tik negalėjimu atlikti karo prievolę dėl sveikatos būklės, bet ir tuo, kad karo prievolė prieštarauja jo vidiniams įsitikinimams. Pareiškėjo teigimu, atsakovas turėjo įvertinti, ar jis turėjo galimybę atlikti alternatyvią karo tarnybą ir, jeigu turėjo, tai ar yra nurodyta, kad tarnyba nėra prilyginama persekiojimui, ar ji realiai funkcionuoja ir asmenys gali ja pasinaudoti.

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 9 straipsnio 1 dalis skelbia, jog kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Konvencijos 9 straipsnis eksplicitiškai nemini teisės į minties, sąžinės ir religijos laisvę karo ar civilinėje sferoje. Tačiau EŽTT yra išaiškinęs, kad nors teisė dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą Konvencijos 9 straipsnyje nėra eksplicitiškai įtvirtinta, opozicija karo tarnybai, jei ji yra pagrįsta rimtu ir neįveikiamu konfliktu tarp pareigos tarnauti kariuomenėje ir asmens sąžinės ar jo tikrai tvirtų religinių ar kitokių įsitikinimų, laikytina pakankamai įtikinama ir svarbia, kad būtų taikomos Konvencijos 9 straipsnyje nustatytos garantijos. Taigi Konvencijos 9 straipsnio garantuojamos teisės iš esmės yra taikomos, kai asmuo dėl savo įsitikinimų yra nusiteikęs prieš karo tarnybą, kai tai sąlygojama rimtu konfliktu tarp privalomos tarnybos kariuomenėje ir individo sąžinės ar jo nuoširdžių, gilių religinių ar kitokių įsitikinimų. Asmenims tokiu atveju turi būti suteikiama galimybė pasirinkti alternatyvą privalomajai karo tarnybai. EŽTT akcentuoja, kad valstybė turi gerbti mažumų religinius įsitikinimus, suteikdama galimybę šiems piliečiams tarnauti visuomenei nesukeliant priešpriešos jų įsitikinimams bei sąžinei, užtikrinti harmoniją ir toleranciją visuomenėje. Atsakymas į klausimą, ar ir kokiu mastu egzistuoja prieštaravimas karinei tarnybai patenka į Konvencijos 9 straipsnio taikymo sritį, gali skirtis atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes. Šiame kontekste akcentuotina, kad apibrėždamas Konvencijos 9 straipsnio taikymo sritį EŽTT pakankamai plačiai aiškina sąvokas “religija” ir “tikėjimas” (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Bayatyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23459/03).

EŽTT praktika taip pat patvirtina, kad Konvencijos 9 straipsnio reguliavimas taikytinas kalbant ne tik apie didžiąsias religijas (žr., pvz., EŽTT sprendimus Sinan I??k prieš Turkiją; Cumhuriyet?i E?itim ve Kültür Merkezi Vakfi prieš Turkiją; Jakóbski prieš Lenkiją; Sviato-Mykha?livska Parafiya prieš Ukrainą; Savez crkava „Riječ života“ ir kiti prieš Kroatiją; X prieš Jungtinę Karalystę), bet ir naujas religines sroves (žr. EŽTT sprendimą byloje Association des Chevaliers du Lotus d’Or prieš Prancūziją) bei filosofines kryptis, pavyzdžiui, pacifizmą (žr. EŽTT sprendimą Arrowsmith prieš Jungtinę Karalystę), principinę priešpriešą karo tarnybai (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Bayatyan prieš Armėniją). Kalbant apie ateizmą, EŽTT taip pat nurodė, kad teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę yra vienas iš demokratinės visuomenės pagrindų Konvencijos taikymo srityje. Tai yra religinėje dimensijoje vienas iš pagrindinių elementų, apibrėžiant tikinčiojo identitetą, gyvenimo suvokimą, todėl jis taip pat yra vertingas ateistams, agnostikams, skeptikams (žr. EŽTT sprendimą byloje Kokkinakis prieš Graikiją).

Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetas taip pat yra nurodęs, jog alternatyvioji tarnyba neturi būti baudžiamojo pobūdžio, tai turi būti realaus pobūdžio darbai visuomenei ir suderinami su pagarba žmogaus teisėms (Gairių 8 p.).

Nurodyti išaiškinimai rodo, kad karo tarnyba savaime nėra laikoma prieštaraujančia žmogaus teisių apsaugos principams, tačiau esant pirmiau minėtoms sąlygoms turi būti gerbiami asmenų įsitikimai ir sudaromos realios sąlygos atlikti alternatyviąją karo tarnybą.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad, viena vertus, pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti alternatyvios karo tarnybos atlikimo galimybes ir sąlygas (duomenys neskelbtini), tačiau jis pats nurodo, kad, net jeigu būtų galimybė ją atlikti, jis nesutiktų jos atlikti (M. S. asmens byla, b. l. 54). Taigi net ir alternatyvi tarnyba, kuri pagal viešai prieinamą informaciją egzistuoja (duomenys neskelbtini) ir atsisakymas ją taikyti gali būti kvestionuojamas kilmės valstybės teismuose (tą liudija ir (duomenys neskelbtini) Aukščiausiojo Teismo priimti sprendimai: žr. (duomenys neskelbtini), p. 19), pareiškėjui nėra priimtina konstitucinės pareigos įgyvendinimo forma (M. S. asmens byla, b. l. 77). Nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas kilmės valstybėje nesikreipė dėl alternatyviosios karo tarnybos atlikimo, kad kilmės valstybės būtų atsisakiusios jam leisti atlikti tokią tarnybą.

Šiame kontekste aktualu tai, kad pareiškėjas galimai gaunamų šaukimų atlikti karinę tarnybą metu buvo 45 metų amžiaus, šiuo metu pareiškėjui yra 48 metai, taigi šiuo atveju nėra pagrįsto pagrindo spręsti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju yra pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjas bus priverstas tarnauti kariuomenėje, nepaisant jo amžiaus, nurodytos sveikatos būklės, įsitikimų ir negalės pasinaudoti teisine sistema, ginčijant tokį sprendimą. Pareiškėjas taip pat neginčijo pirmosios instancijos teismo išvadų, kad galima bausmė už karinės tarnybos, jeigu pareiškėjas iš tiesų buvo kviečiamas ją atlikti, vengimą prilygsta “persekiojimui”. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo apklausų metu buvo teiraujamasi, ar jis norėtų grįžti į (duomenys neskelbtini) tuo atveju, jeigu pasibaigtų karas ir nebereikėtų atlikti karo tarnybos, tačiau jis atsakė, kad ši aplinkybė nėra svarbi, nes jis nenori šioje šalyje būti dėl joje esančios netvarkos (M. S. asmens byla, b. l. 62). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo duoti paaiškinimai iš dalies paneigia jo nurodytas aplinkybes dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo priežasčių, nes, net ir karui pasibaigus, pareiškėjas išreiškė nenorą grįžti į (duomenys neskelbtini).

Nors pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis dėl savo tautybės, (duomenys neskelbtini) kalbos vartojimo buvo sumuštas, tačiau pats pripažino, jog dėl smurto į (duomenys neskelbtini) valstybės institucijas nesikreipė (M. S. asmens byla, b. l. 7). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nurodė, jog pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę patirti smurtą tautybės pagrindu grindžiama tik vienu incidentu. Tačiau negalima teigti, kad diskriminaciniai etninių (duomenys neskelbtini) užpuolimai (duomenys neskelbtini) yra paplitę, turi sistemingumo požymių ar yra toleruojami valdžios institucijų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju yra pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjas susidurs su tokio pobūdžio veiksmais arba persekiojimui prilygstančia diskriminacija. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktas priežastis, sąlygojančias jo baimę grįžti į kilmės valstybę bei atsižvelgus į byloje surinktą medžiagą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo baimė, susijusi su persekiojimu dėl tautybės, grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis, kurios nepagrįstos objektyviais duomenimis ar realiai egzistuojančiomis aplinkybėmis. Be to, šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) teisinė sistema yra neveiksminga, neefektyvi ginant galimai pažeistas pareiškėjo teises.

Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pabrėžia, jog (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame gyveno pareiškėjas, karinis konfliktas šiuo metu nevyksta, pasitaikantys pavieniai neramumai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo kilmės valstybėje padėtis yra nesaugi Įstatymo 86–87 straipsnių prasme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją, taip pat duomenis apie bendrą padėtį jo kilmės valstybėje tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai buvo atmestas kaip nepagrįstas Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pagrindo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.