- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-20
- Bylos Nr.
- eA-3818-624/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-134 ,,Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.
Nurodė, kad ginčijamu Departamento sprendimu nepagrįstai buvo atmestas jo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2016 m. gruodžio 7 d. išsamiai paaiškino dėl ko bijo grįžti į kilmės valstybę: yra šaukiamas atlikti karo tarnybą, tačiau jos atlikti nenori, nes bijo būti nužudytas, be to, yra krikščionis, todėl dalyvauti kare negali dėl savo religinių įsitikinimų. Departamentas nepagrįstai susikoncentravo į aplinkybę, kad į karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) šaukiami atlikti 18–27 metų amžiaus vyrai, o pareiškėjas yra 28 metų. Šaukimo gavimo metu pareiškėjui buvo 27 metai, todėl amžiaus kriterijų jis atitiko. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, atsisakymas atlikti karo tarnybą, jeigu jis grindžiamas rimta ir neįveikiama pareigos tarnautis kariuomenėje ir asmens sąžinės priešprieša, yra pagrindas suteikti asmeniui tarptautinę apsaugą. Be to, Departamentas turėjo įvertinti, ar pareiškėjas turėjo galimybę atlikti alternatyvią karinę tarnybą ir jei turėjo, ar ji nėra prilyginama persekiojimui, ji yra realiai funkcionuojanti, ar asmenys gali realiai ja pasinaudoti. Departamentas taip pat neįvertino, ar pareiškėjas galės realizuoti savo teisę į tikėjimo laisvę, nes nenustatė, ar už atsisakymą atlikti karinę tarnybą pareiškėjui negresia baudžiamoji atsakomybė. Departamentas nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, nes prieštaravimai ir nenuoseklumas pareiškėjo pasakojime nebuvo esminiai. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, todėl jam turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad, įvertinęs visą surinktą informaciją, Departamentas nustatė, kad nėra akivaizdžių faktų ar objektyvių įrodymų, jog jo baimė būti persekiojamu ar patirti smurtą kilmės valstybėje yra pagrįsta. Departamentas aiškiai ir konkrečiai nurodė, kodėl pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikomas abejonės privilegijos principas. Atsakovo padarytos išvados dėl šio principo netaikymo atitinka Jungtinių Tautų Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo argumentus. Departamentas įvertino, ar pareiškėjo prašymas yra pakankamai nuoseklus ir detalus, neprieštarauja surinktai informacijai apie kilmės šalį, taip pat atsižvelgė į tai, kad baimė būtų persekiojamu nėra reali, o grindžiama išimtinai pareiškėjo įsivaizdavimu. Departamentui nebuvo pateikti objektyvūs duomenys, kad pareiškėjas gavo šaukimą atlikti karo tarnybą, be to, atsižvelgęs į jo amžių bei kilmės valstybės informaciją, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie gautą šaukimą neatitinka kilmės valstybės informacijos, nėra pakankamai detalus, nustatyti nesutapimai. Departamentas nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) būtų paskelbta (duomenys neskelbtini). Ir netgi priešingai: (duomenys neskelbtini) tarnyba (duomenys neskelbtini) armijoje tapo savanoriška ir atliekama pagal sutartis. Pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, todėl prieglobstis jam neturėjo būti suteiktas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Departamentą prašydamas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2016 m. rugsėjo 23 d. Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius priėmė išvadą Nr. (15/6-9)-19PR-132(RN), kuria buvo pasiūlyta išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš esmės dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną buvo priimtas sprendimas Nr. (15/6-9)-15PR-132 nagrinėti pareiškėjo prašymą. 2016 m. gruodžio 7 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa. 2016 m. gruodžio 21 d. Departamento Prieglobsčio skyrius priėmė išvadą Nr. (15/6-9)-13PR-134RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kurioje pasiūlė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). 2016 m. gruodžio 22 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-134 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė nenoru tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje ir dalyvauti kariniame konflikte, nes bijo, dėl galimo susidorojimo iš (duomenys neskelbtini) karinių struktūrų pusės, taip pat bijo būti nužudytas.
Teismas vadovavosi Įstatymo 83 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių nuostatomis. Pareiškėjas skunde teigė, kad tarnavimas kariuomenėje prieštarauja jo religiniams įsitikinimams. 2016 m. gruodžio 7 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad mokėsi (duomenys neskelbtini) universitete, karinėje katedroje. Teismo posėdžio metu patikino, kad karinės katedros lankymas jo religiniams įsitikinimams neprieštaravo. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. apklausos metu pareiškėjas teigė, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) todėl, kad nebūtų paimtas į kariuomenę, o 2016 m. gruodžio 7 d. apklausos metu nurodė, kad išvyko turėdamas tikslą pagyventi Europoje, pažiūrėti, kokios yra galimybės verslui pradėti. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, teismas konstatavo pareiškėjo pateiktų duomenų prieštaringumą, todėl nagrinėjamu atveju jie negali būti vertinami jo naudai remiantis Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies nuostata.
Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalių, 87 straipsnio 1 dalies normomis. Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis prašo pabėgėlio statuso, teismas konstatavo, kad jis neįrodė, jog jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta. Pažymėta, kad pareiškėjo argumentai dėl kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo ir smurto grindžiami tik jo subjektyviais paaiškinimais, pasakojimais, kuriuos jam pateikė tretieji asmenys ir nėra patvirtinti objektyviais įrodymais, kuriuos teismas galėtų įvertinti. Atkreiptas dėmesys, kad asmuo, norintis gauti prieglobstį privalo pateikti individualaus pobūdžio aplinkybes, kurios pagrįstų būtinybę gauti prieglobstį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nepateikė.
Be to, pareiškėjas nei teismui, nei Departamentui nepateikė ir jo šaukimą į kariuomenę patvirtinančio dokumento. Buvo pateiktas tik (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, kuris šiuo atveju laikytas nepakankamu įrodymų prieglobsčiui gauti.
Pareiškėjas nenurodė kitokio kilmės valstybėje jam gresiančio pavojaus, todėl teismas neturėjo pagrindo manyti, kad grįžus į kilmės valstybę pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Taip pat, kad yra grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ar kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl Departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos teismas laikė tinkamu.
Taip pat atkreiptas dėmesys, kad Departamentas, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjui suteikimo nustatė, kad (duomenys neskelbtini) vyrai, esantys nuo 18 iki 27 m. amžiaus, yra laikomi tinkamo amžiaus atlikti privalomąją karinę tarnybą, išskyrus tuos, kurie yra atleisti nuo karinės tarnybos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra 28 metų amžiaus, baigęs mokslus (duomenys neskelbtini) universiteto Karinėje katedroje ir dėl to yra atleistas nuo karinės tarnybos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad šaukimo dieną jam buvo 27 metai, todėl jis buvo laikomas tinkamo amžiaus atlikti karinę tarnybą. Pareiškėjas nepateikė teismui gauto šaukimo tarnauti kariuomenėje, taigi nėra aišku kada tiksliai jis buvo gautas, todėl teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo abejoti Departamento nustatytomis aplinkybės ir konstatavo, kad pagrįstos tikimybės, jog jis grįžęs į kilmės valstybę bus pašauktas atlikti privalomą karo tarnybą, nėra.
Be to, iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo gimtasis miestas kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini). Departamentas nustatė, kad frontas yra išsidėstęs ir susirėmimai (duomenys neskelbtini) yra fiksuojami netoli (duomenys neskelbtini) (nuo (duomenys neskelbtini) nutolęs 383 km atstumu), (duomenys neskelbtini) (nuo (duomenys neskelbtini) nutolęs 290 km atstumu), (duomenys neskelbtini) (nuo (duomenys neskelbtini) nutolęs 269 km atstumu), miestų. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjo gimtajame mieste jam negresia pavojus jo gyvybei, saugumui, sveikatai ar laisvei, kuris būtų sąlygotas karinių veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę jis bus priverstas atlikti karinę tarnybą ar bus persekiojimas dėl jos atlikimo vengimo. Byloje nenustatyta, kad egzistuoja pagrindas pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą, t. y. kad kilmės valstybėje yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Remdamasis teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nebuvo, todėl jis atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėta, kad Departamentas atliko išsamų ir nuodugnų bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimą, padarė teisingas išvadas, kurių pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepaneigė.
III.
Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas buvo paaiškinęs, jog tarnauti kariuomenėje ir kariauti nenori dėl savo religinių įsitikinimų – jis yra krikščionis. Departamentas, paviršutiniškai atlikęs tyrimą, šių aplinkybių apskritai netyrė ir neanalizavo. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nevertino, ar atsakovas iš tiesų netyrė ir nevertino šių aplinkybių, ir, apsiribodamas teiginiu, jog pareiškėjas studijavo (duomenys neskelbtini) universiteto Karinėje katedroje, kas neprieštaravo pareiškėjo religiniams įsitikinimas, sutapatino karinę tarnybą ir studijas Karinėje katedroje, taip atmetant pareiškėjo argumentą dėl tarnavimo kariuomenėje prieštaravimo jo religiniams įsitikinimams.
Skunde buvo akcentuota, jog Departamentas turėjo ištirti, ar pareiškėjas turėjo galimybę atlikti alternatyvią karinę tarnybą ir jei turėjo, tai ar nurodyta tarnyba nėra prilyginama persekiojimui. Šie pareiškėjo argumentai teismo vertinami nebuvo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo manymu, atsakovui tyrimą dėl prieglobsčio prašymo tenkinimo pareiškėjo atžvilgiu atlikus paviršutiniškai, nėra pagrindo teigti, jog gražinus pareiškėją į kilmės valstybę, jam nekiltų jokie neigiami padariniai. Juolab, nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, o, remiantis pateikta informacija, yra pagrista tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
Departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra pakankami šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui pagrįsti, o pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka tikrovės.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo prieglobsčio prašymo motyvus (pavyzdžiui, šaukimo atlikti karinę tarnybą), o jo argumentai dėl kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo ir smurto yra grindžiami tik jo subjektyviais paaiškinimais, pasakojimais, kuriuos jam pateikė tretieji asmenys ir nėra patvirtinti objektyviais įrodymais, kuriuos teismas galėtų įvertinti, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo baimė patirti jo nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta.
Atkreipia dėmesį, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo teiginių patikimumą, atsižvelgė ne tik į pareiškėjo amžių, bet ir surinko aktualią kilmės valstybės informaciją dėl karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) atlikimo bei nustatė, kad pareiškėjo pasakojimo dalis dėl neva gauto šaukimo atlikti karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) prieštarauja informacijai apie kilmės valstybę, taip pat ji nepasižymėjo pakankamu detalumu, buvo nustatyti tam tikri nesutapimai.
Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl atsisakymo suteikti jam papildomą apsaugą, paaiškina, kad vertinant, ar pareiškėjui turi būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjo motyvai (karinės tarnybos atlikimas), kuriuo jis grindžia savo prieglobsčio prašymą, prieštarauja informacijai apie kilmės valstybę, todėl negali būti laikoma nustatytu faktu ir neturėtų būti vertinami sprendžiant, ar jam gali būti suteiktas prieglobstis. Kadangi pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Departamentas nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-134 ,,Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prašymą iš naujo pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Departamentą, prašydamas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (I. S. asmens byla, b. l. 33–35). Prašymas buvo grindžiamas baime dėl galimo (duomenys neskelbtini) karinių struktūrų susidorojimo, baime būti nužudytam (duomenys neskelbtini), nenoras dalyvauti kariniame konflikte, į kurį pareiškėją 2015 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais grasino išsiųsti (duomenys neskelbtini) jėgos struktūros, ką patvirtina šaukimas atvykti į karinį komisariatą. Departamente 2016 m. gruodžio 7 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa (I. S. asmens byla, b. l. 49–51). Departamento Prieglobsčio skyrius 2016 m. gruodžio 21 d. priėmė išvadą Nr. (15/6-9)-13PR-134RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kurioje pasiūlė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) (I. S. asmens byla, b. l. 52–61).
Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 83 straipsniu, 86 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 87 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 136 ir 138 straipsniais, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuves Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakyme Nr. 1V-131, 10, 115, 116 ir 124 punktais bei 125.4 papunkčiu, remdamasis Departamento 2016 m. gruodžio 21 d. išvada, priėmė šioje byloje ginčijamą 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-134 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta (I. S. asmens byla, b. l. 62–63).
Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Iš esmės tokia pat praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: pavyzdžiui, 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įvertinus byloje pateiktus duomenis, Migracijos departamentui nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.
Kaip minėta, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė baime, kad kilmės valstybėje turės atlikti karinę tarnybą. Pareiškėjas prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo metu paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) jis negali gyventi todėl, kad yra šaukiamojo amžiaus ir jį kvietė į kariuomenę; pareiškėjas nenori, kad jį ten nužudytų, todėl nenori tarnauti kariuomenėje. Taip pat nurodė, kad nenori tarnauti kariuomenėje dėl savo religinių įsitikinimų, be to, mano, kad kariniai veiksmai yra verslas. Nurodė, kad šaukimo čia neturi, jis yra (duomenys neskelbtini) (I. S. asmens byla, b. l. 47–51).
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečių prašymai suteikti pabėgėlio statusą ir (ar) papildomą apsaugą ne kartą pripažinti nepagrįstais bylose, kuriose buvo vertinami užsieniečių prašymai, grindžiami grėsme jų sveikatai ir gyvybei galimai atliekant karinę tarnybą jų kilmės valstybių karinėse pajėgose bei dėl karinių veiksmų jų kilmės valstybėse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-353/2012; 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2581/2011, 2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1457/2011). Karinė tarnyba savaime nėra laikoma prieštaraujančia žmogaus teisių apsaugos principams ir prievolė atlikti karinę tarnybą ar bausmė už vengimą atlikti karinę tarnybą, net jei ji būtų reali, negali būti vertinama kaip individualaus poveikio priemonė, nukreipta asmeniškai prieš pareiškėją ir prilyginama veiksmui, pažeidžiančiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2273-822/2015).
Šiuo aspektu pažymėtina, kad viena iš pareiškėjo nurodytų priežasčių, pagrindžiančių nenorą atlikti karinę tarnybą – yra krikščionis – apibūdinta itin lakoniškai ir abstrakčiai, t. y. nepagrindžiant, kokios bažnyčios ir kokioms jos konkrečioms nuostatoms prieštarauja karinės tarnybos atlikimas, juo labiau, kad Migracijos departamento surinktais duomenimis (duomenys neskelbtini) yra galimybė atlikti ir alternatyvią karinę tarnybą.
Be to, pareiškėjas nepagrindė realumo teiginio, kad grįžus į kilmės valstybę, jis turėtų atlikti karinę tarnybą: kaip kad nustatė Departamentas savo 2016 m. gruodžio 21 d. išvadoje „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, (duomenys neskelbtini) vyrai, esantys nuo 18 iki 27 m. amžiaus, yra laikomi tinkamo amžiaus atlikti privalomąją karinę tarnybą, išskyrus tuos, kurie yra atleisti nuo karinės tarnybos; pareiškėjas šiuo metu yra 28 metų amžiaus; mobilizacijos metu aštuoniolikmečiai bei karinės patirties neturintys vyrai imami vėliausiai; I. S. teigia, kad anksčiau buvo atleistas nuo karinės tarnybos dėl aukštojo mokslo įgijimo (duomenys neskelbtini) universitete, kur lankė karinę katedrą (I. S. asmens byla, b. l. 58). Pareiškėjas nepagrindė, kodėl, nepaisant šių Departamento nustatytų duomenų, egzistuoja realus pagrindas jį šaukti kariuomenėn. Pareiškėjas taip pat nepateikė paties, jo teigimu, gauto šaukimo tarnauti kariuomenėje, nors objektyvių kliūčių tai padaryti (pavyzdžiui, paprašyti jį atsiųsti paštu asmenų, kurie pareiškėją informavo apie jo gavimą), nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) miestas, yra pakankamai toli nuo vietovių, kuriose vyko intensyvūs kariniai veiksmai.
Nesant pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjas, grįžęs į kilmės valstybę, turės atlikti privalomą karo tarnybą, nebuvo pagrindo vertinti ir alternatyvios karinės tarnybos galimybės, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kuris apeliaciniame skunde teigia, kad šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino. Kita vertus, kaip jau minėta, Migracijos departamento surinktais duomenimis, kurių pareiškėjas neginčija, (duomenys neskelbtini) yra galimybė atlikti ir alternatyvią karinę tarnybą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio paaiškinimus dėl baimės atlikti karinę tarnybą kilmės valstybėje, kurie neatitinka Departamento surinktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai vertino, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Tai, kad papildoma apsauga remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje, negali būti suteikta, ne kartą yra pripažinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz. 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2013 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-93/13). Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.