Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-02-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-53-606/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2018-02-15Klaipėdos apygardos teismas
  2. T-162-750/2020Nutartis · 2020-05-11Tauragės apylinkės teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-15
Bylos Nr.
1A-53-606/2018
Teisminio proceso Nr.
1-04-2-00036-2017-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Lapinskienė (pirm.), Savinijus Katauskas, Eduardas Maškevičius
Nukentėjusysis
D. K.
Nuteistasis
R. G., A. B.
Advokatai
Daiva Ivanauskaitė
Kategorijos

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-53-606/2018

Teisėja Virgina Pankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00036-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.3.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Savinijaus Katausko,sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorei Reginai Bučinskaitei,nukentėjusiajam D. K.,gynėjams advokatams Daivai Ivanauskaitei, Alvydui Kvaščevičiui,nuteistajam R. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir R. G. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį dvejų metų dvejų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 15 d.

R. G., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 15 d.

Iš A. B. ir R. G. priteista solidariai D. K. 17 Eur ir Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 45,81 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. ir R. G. nuteisti už tai, kad panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, tai yra 2016 m. spalio 13 d., apie 14.50 val., (duomenys neskelbtini), krepšinio aikštelėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti nukentėjusiojo D. K. turtą, bendrais veiksmais tyčia smogė ne mažiau kaip 10 smūgių kumščiais ir spyrė D. K. į galvą, kitas kūno vietas, taip pastarajam padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, ir iš nukentėjusiojo D. K. kišenės pagrobė pastarajam priklausantį 17 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia“.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti. Teigia, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu tiesiogiai ištiriami ir patikrinami ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai ir tik tokiais, teisme ištirtais įrodymais, galima vadovautis priimant objektyvų apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusiojo dalyvavimas teisiamajame posėdyje yra viena iš teisingo ir visapusiško visų svarbiausių bylos aplinkybių išnagrinėjimo teisiamajame posėdyje garantijų. Teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo D. K. parodymai tik pagarsinti, kodėl jis neiškviestas į teisiamąjį posėdį ir neapklaustas, nėra žinoma. Baudžiamojo proceso kodekse nurodyta, kad kaltintojas, teisiamasis, gynėjas, nukentėjusysis ir jo atstovas taip pat civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai per teisminį nagrinėjimą turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir pateikti prašymus. Taip procese įtvirtinama visų proceso dalyvių teisių lygybė. Apeliantas nurodo, kad teisiamajame posėdyje jis pateikė prašymą į posėdį iškviesti nukentėjusįjį D. K., turėdamas tikslą užduoti jam klausimų. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad jis dėl girtumo įvykio aplinkybių gerai neprisiminė, kas pagrobė mobilųjį telefoną, tiksliai pasakyti negalėjo. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl to, ar nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe ir, ar mobilusis telefonas buvo pagrobtas, ar nukentėjusysis iš viso turėjo telefoną. Nagrinėjant bylą, nepavykus apklausti nukentėjusiojo, kuris tiesiogiai matė įvykį, teismas galėjo bylos nagrinėjimą atidėti ir nukentėjusįjį į posėdį kviesti pakartotinai arba atvesdinti. Apelianto nuomone, nukentėjusiojo nedalyvavimas teisiamajame posėdyje paveikė teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą ir tai yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti. Apelianto nuomone, jam paskirta per griežta bausmė, nes buvo teisiamas nedalyvaujant nukentėjusiajam, nors ir prašė teismo, kad jis dalyvautų ir būtų atvesdintas, nes tai yra būtina. Taip pat prašė, kad būtų pakviesti į teisiamąjį posėdį policijos pareigūnai, kurie sulaikė juos įvykio vietoje. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nei nukentėjusiojo, nei policijos pareigūnų į teisiamąjį posėdį nekvietė. Apeliantas turi jiems klausimų, nes pats nukentėjusysis teigė, kad neturi jam jokių pretenzijų, dingusį mobilųjį telefoną rado namie. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, o nukentėjusysis, kadangi teisiamajame posėdyje nedalyvavo, to patvirtinti negalėjo. Todėl apeliantas prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti visus asmenis. Kartu nurodo, kad šiuo metu dirba, gyvena su sugyventine ir trimis jos vaikais, veda bendrą buitį, nori gyventi dorai ir teisingai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis R. G., jo gynėja, nuteistojo A. B. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji A. B. ir R. G. prašo juos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nukentėjusysis D. K. dėl girtumo įvykio aplinkybių gerai neprisiminė, kas pagrobė mobilųjį telefoną, tiksliai pasakyti negalėjo. Nuteistasis R. G. mano, kad jam paskirta ir per griežta bausmė.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Teisiamajame posėdyje nuteistieji A. B. ir R. G., kaip ir apeliaciniame skunde, savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo, už kurį nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, neigė. Abu tvirtino, jog įvykio dieną ant suoliuko, prie ,, (duomenys neskelbtini)“, gėrė alų, kartu buvo ir D. K.. Jie jokio smurto prieš D. K. nevartojo, jo telefono nepaėmė. Nuteistasis R. G. dėl girtumo užmigo ant suoliuko. Kas galėjo sumušti D. K. ir paimti jo mobilųjį telefoną, nežinojo. Policijos pareigūnai pas juos D. K. mobiliojo ryšio telefono nerado (t. 3, b. l. 113, 113–114).

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniuose skunduose nuteistųjų A. B. ir R. G. nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistųjų pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nuosprendį.

Nors nuteistieji A. B. ir R. G. savo kaltės ir nepripažino, tvirtino, jog nukentėjusiojo D. K. neapiplėšė, iš jo telefono nepagrobė, tačiau tokius jų parodymus paneigia ne tik nukentėjusiojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamajame posėdyje ištirti parodymai, bet ir teisiamajame posėdyje duoti nuoseklūs ir išsamūs liudytojos A. F. parodymai, kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys.

Kadangi nukentėjusysis D. K. į teisiamąjį posėdį atvykti vengė, jo nepavyko atvesdinti ir pagal Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d., 2017 m. spalio 9 d. nutartis (t. 3, b. l. 92, 97, 100, 108), pirmosios instancijos teismas nutarė perskaityti jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 19–20).

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo D. K. parodymų nustatyta, kad nors nukentėjusysis dėl girtumo visų įvykio aplinkybių neprisiminė, tačiau aiškiai prisiminė, jog jis 2016 m. spalio 13 d., apie 14 val., lombarde nusipirko mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia“, parduotuvėje ,, (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), nusipirko alaus. Išėjęs iš parduotuvės sutiko iš matymo pažįstamą vyrą, su juo nuėjo prie suoliuko atsigerti alaus, o vėliau priėjo nepažįstamas vaikinas. Visi kartu gėrė alų, rūkė. Daugiau prie jų jokių kitų asmenų nebuvo. Nukentėjusysis aiškiai prisiminė, jog kartu su juo buvę vyriškiai ėmė jį mušti, sudavė smūgius kumščiais ir kojomis į veidą, pradėjo tikrinti jo striukės kišenes, kažkuris iš jų, mušimo metu, iš kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną. Jam buvo suduota ne mažiau kaip 10 smūgių į veidą ir galvą. Nukentėjusysis smūgių bandė išvengti rankomis užsidengdamas veidą. Kas iškvietė policijos pareigūnus, nukentėjusiajam nebuvo žinoma (t. 1, b. l. 19–20).

Tam, kad būtų patikrinti nukentėjusiojo D. K. ikiteisminiame tyrime duoti parodymai, apeliacinės instancijos teismas nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir nukentėjusįjį apklausti apeliaciniame teismo posėdyje (t. 3, b. l. 150).

Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis D. K. patvirtino, jog įvykio dieną jis buvo nusipirkęs lombarde mobiliojo ryšio telefoną, už jį sumokėjo 17 Eur, su nuteistaisiais gėrė alų, tačiau paneigė, jog nuteistieji pagrobė iš jo mobiliojo ryšio telefoną. Nukentėjusysis teigė, jog mobiliojo ryšio telefoną rado striukės kišenėje, buvo praplyšęs pamušalas. Dėl sumušimo parodė, kad galbūt ir gavo vieną smūgį, bet virto ir pats, jis yra po galvos traumos. Nukentėjusysis nuteistiesiems pretenzijų neturėjo (t. 3, b. l. 150).

Kaip matyti, apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis D. K. savo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime pakeitė nuteistųjų naudai, teigė, jog telefonas iš jo pagrobtas nebuvo, o ir smūgių nuteistieji jam tiek, kiek nurodė ikiteisminio tyrimo metu, nesudavė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliaciniame teismo posėdyje duotus nukentėjusiojo D. K. parodymus vertina kritiškai ir neturi visiškai jokio pagrindo netikėti jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Teisiamajame posėdyje liudytoja A. F. parodė, kad įvykio dieną, apie 15 val., ji vaikščiojo prie krepšinio aikštelės ir matė ant suoliuko sėdinčius tris nepažįstamus vyriškius. Jie iš ,,bambalio“ gėrė alų. Tada, be jokios priežasties, du ten buvę vyriškiai ėmė mušti trečiąjį – vyresnio amžiaus vyrą. Mušė kumščiais ir sudavė po 6-7 kartus į galvą ir kitas kūno vietas. Mušamas vyras rankomis dengėsi veidą. Po to abu vyriškiai pradėjo spardyti jau parvirtusį ant žemės vyrą. Ji pradėjo šaukti, kad baigtų, kad kvies policiją, tada vyrai atsitraukė, pakėlę sumuštą vyrą ir pasodino ant suolo. Liudytoja aiškiai matė, kaip vienas vyras tikrino priekines kišenes, kitas užpakalines. Vienas tai darė būdamas sumuštajam iš priekio, o antrasis – iš nugaros. Sumuštasis rankomis laikė prispaudęs striukę, tačiau tie du vyriškiai vis tiek tikrino jo rūbų kišenes. Kai vyriškiai nuėjo toliau, ji buvo priėjusi prie sumuštojo, jis sakė jai, kad pavogė jo telefoną, kad buvo pirkęs jį lombarde, ir nespėjo įsidėti į jį net SIM kortelės, rodė pirkimo kvitą (t. 3, b. l. 114–115).

Aptarti teisiamajame posėdyje duoti nuoseklūs liudytojos A. F. parodymai visiškai sutampa su nukentėjusiojo D. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, jog liudytoja A. F. parodė visiškai analogiškai, kaip ir nukentėjusysis D. K. ikiteisminio tyrimo metu, kad nukentėjusiajam buvo suduota daug smūgių, kad nukentėjusysis dengėsi rankomis veidą. Taip pat liudytoja aiškiai matė, jog nukentėjusįjį mušė ir kraustė jo kišenes abu nuteistieji, parodė, kuris iš kurios pusės kraustė kišenes.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo nustatyta, kad liudytoja A. F. atpažino R. G. ir A. B. kaip asmenis, kurie 2016 m. spalio 13 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) esančioje krepšinio aikštelėje, sumušė vyrą ir ,,kraustė jo kišenes“ (t. 1, b. l. 51–55, 64–69).

Akistatos su įtariamaisiais R. G. ir A. B. metu liudytojos A. F. duoti parodymai neprieštarauja duotiems parodymams teisiamajame posėdyje. Taip pat liudytoja parodė, kad pirmasis nepažįstamą vyrą ėmė mušti R. G. (t. 1, b. l. 59–60, 72–73).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 1927/2016(03) patvirtina, kad D. K. galvos sumušimą su odos nubrozdinimais nosyje ir kairiame antakyje patyrė 2016 m. spalio 13 paros antroje pusėje. D. K. kūne išskiriamos dvi trauminio poveikio vietos: nosis ir kairysis antakis. D. K. sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 32–33).

Nors nuteistieji R. G. ir A. B. apeliaciniame skunde nurodė, jog, jų prašymu, teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti juos sulaikę policijos pareigūnai, kurie būtų galėję patvirtinti, kad pas juos nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono nerado, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju, esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, aplinkybė, jog nei pas vieną iš nuteistųjų nebuvo surastas nukentėjusiojo D. K. mobiliojo ryšio telefonas, visiškai nesudaro jokio pagrindo abejoti tuo, jog nukentėjusįjį D. K., veikdami bendrininkų grupe, sumušė ir iš jo kišenės pagrobė pastarajam priklausantį 17 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia“, būtent nuteistieji R. G. ir A. B..

Akcentuotina, kad be jau aptartų įrodymų, iš pirminio 2016 m. spalio 13 d. pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo turinio nustatyta, kad nukentėjusysis D. K. nurodė, jog įvykio metu iš jo striukės kišenės buvo ištrauktas ne tik mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, bet ir 1 Eur (t. 1, b. l. 1–3). Nors aplinkybė dėl 1 Eur pagrobimo nuteistiesiems A. B. ir R. G. neinkriminuota, tačiau ši aplinkybė aiškiai parodo, jog nukentėjusysis iš karto po įvykio nuosekliai apžiūrėjo savo rūbus ir patikrino visas kišenes, žinojo, ką jose turi, todėl nėra jokio pagrindo abejoti tuo, jog jeigu mobiliojo ryšio telefonas būtų buvęs kišenėje už pamušalo, neabejotinai nukentėjusysis būtų jį suradęs iš karto. Tačiau, kaip jau buvo aptarta, nukentėjusysis D. K., duodamas parodymus ir kitą dieną, t. y. 2016 m. spalio 14 d., aiškiai patvirtino, jog nuteistieji jį mušė ir mušimo metu pagrobė iš jo kišenės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą bei motyvuotą išvadą dėl to, kad A. B. ir R. G., veikdami bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą pagrobė iš nukentėjusiojo D. K. kišenės pastarajam priklausantį 17 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia“. Todėl skundžiamu nuosprendžiu jie nuteisti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį pagrįstai ir teisėtai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. G. mano, kad jam paskirta per griežta bausmė, tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. G. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo R. G. asmenybę, t. y. ir į nuteistąjį R. G. neigiamai charakterizuojančius duomenis, nustatė jam ir taip trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą, nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

Pažymėtina, kad nuteistasis R. G. anksčiau teistas net 8 kartus, iš jų daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei, daug kartų baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus, taip pat ir už smulkų svetimo turto pagrobimą, teistumui neišnykus, jis vėl padarė tyčinį savanaudišką nusikaltimą, nukreiptą prieš vieną esminių, prigimtinių, įstatymo saugomų žmogaus teisių – asmens teisę į nuosavybę, priskiriamą prie apysunkių (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimų. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatytos net trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, ir tai parodo didesnį tiek nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, tiek ir paties nuteistojo pavojingumą. Todėl esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ne tik į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bet ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis), nuteistajam R. G. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę mažinti dar labiau, nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistųjų A. B. ir R. G. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Edita LapinskienėTeisėjai Eduardas MaškevičiusSavinijus Katauskas