- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-520-245-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-61-1-00425-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Algerdas Urbšys
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. D. įstatyminės atstovės V. D. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-04-05 nutartį, kuria nutarta J. D., nepakaltinamumo būsenoje padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 135 str. 1 d., taikyti priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. D. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje už baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 135 str. 1 d., padarymą:
J. D. 2011 m. gegužės 19 d. 09 val. 40 min. Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje, esančioje (duomenys neskelbtini), šventų mišių metu degiu skysčiu (benzinu) apipurškė kunigą R. K. ir, uždegęs žiebtuvėlį, pasikėsino sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo R. K. sveikatą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi įvykio vietoje buvo sulaikytas zakristijono R. T. ir kunigo K. Š., nukentėjusiajam R. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
J. D. įstatyminė atstovė V. D. apeliaciniu skundu prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-04-05 nutartį pakeisti pripažįstant J. D. nepakaltinamumo būsenoje padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir J. D. paskiriant priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad J. D. turėjo tikslą sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo R. K. sveikatą. J. D. purškė nedidelį kiekį degaus skysčio nesitaikydamas būtent į veidą. Trumpai papurškęs benzino, jis nustojo tai daryti, iš nusikaltimo vietos nepasišalino, o ramiai laukė, kol bus sulaikytas. Nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Taip pat apeliantė nurodo, kad jos sūnaus sveikata yra aiškiai pagerėjusi. Tai pastebėjo lankydama ir bendraudama su juo VšĮ Rokiškio ligoninėje, jo elgesys prognozuojamas, neagresyvus. Nuo pirmosios teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės praėjo daugiau kaip pusė metų. Mano, kad šiuo metu tikslinga skirti teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizę, kuri pasisakytų dėl J. D. sveikatos būsenos šiuo metu ir jam galėtų būti skirtas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, įstatyminį atstovą, gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti sprendžia, kad J. D. įstatyminės atstovės V. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasis LR BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Baudžiamajame įstatyme yra numatyta, jog priverstinės medicininio poveikio priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (LR BK 98 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingą veiką. Tai daroma ne įtikinėjant jį atsisakyti pavojingos veikos, o taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį.
Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Dėl pirmojo ir trečiojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios, kurios gaunamos iš teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų.
Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr.75 U-I-65 ir ekspertės N. M. išvada teisiamojo posėdžio metu nustatoma, kad J. D. nusikalstamos veikos padarymo metu, t.y. 2011-05-19 sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu- paranoidine šizofrenija, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu J. D. taip pat serga lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl padarytos veikos pavojingumo ir psichinės ligos J. D. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas stacionarus gydymas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis.
Atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas ir įvertinus, jog J. D. padarė tyčinę ir labai pavojingą nusikalstamą veiką ir, nors nukentėjusiojo sveikata dėl patirtų sužalojimų buvo sutrikdyta nežymiai, tačiau ta aplinkybė, kad J. D., susikonstravęs specialų prietaisą, nusitaikė ir benziną purškė bei jį uždegė tiksliai nukentėjusiajam į veidą, t.y. į kūno vietą, kurioje yra itin pažeidžiamas organas - akys bei kiti gyvybiškai svarbūs organai, įrodo, kad jis siekė nukentėjusiojo sveikatą sutrikdyti sunkiai, bet to jam padaryti nepavyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jam skyrė priverstinį gydymą stacionare sustiprinto stebėjimo sąlygomis – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Šalies argumentai
Prašydama paskirti pakartotinę teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę bei pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę, apeliantė skunde nurodė, kad per pusmetį J. D. savijauta ir elgesys pagerėjo, jis neagresyvus ir prognozuojamas. Apeliantės vertinimas yra subjektyvus, ji, būdama motina, vertina savo sūnaus elgesį, todėl teisėjų kolegija šiuo atveju atsižvelgia į specialistų (teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų) pateiktą J. D. psichinės būklės vertinimą, į jų išvadas, nurodančias, kad jis serga lėtiniu psichikos sutrikimu ir jam reikalingas stacionarinis gydymas sustiprinto stebėjimo, o ne bendro stebėjimo sąlygomis.
Pažymėtina, kad priverčiamosios medicinos priemonės suvaržo asmeninę žmogaus laisvę, todėl baudžiamasis įstatymas įpareigoja pirmos instancijos teismą ne rečiau kaip vieną kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad J. D., būdamas nepakaltinamas, ant nukentėjusiojo veido užpurkšdamas ypač degaus skysčio ir jį padegdamas, pasikėsino sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas kitų asmenų. Tai patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų parodymai ir visi kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Apeliantės teiginiai, kad J. D. purškė benziną nukentėjusiajam ne į akis ir tai, kad padaryta veika turėtų būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos 284 str. 1 d., t.y. kaip viešosios tvarkos pažeidimas, yra nepagrįsti, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1556/11 (02) nustatyta, kad nukentėjusiajam R. K. konstatuota kairės galvos pusės, kairės ausies, veido I-IIA laipsnio terminis nudegimas, kuris padarytas aukštos temperatūros poveikyje, galimai med. dokumentuose nurodomomis aplinkybėmis ir laiku, vienmomentiškai, nukentėjusiajam esant pasisukus įvykio metu jį žalojančio asmens atžvilgiu priekine kūno puse, ir kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad J. D. benziną purškė bei jį uždegė tiksliai nukentėjusiajam į veidą, t.y. siekė nukentėjusiojo sveikatą sutrikdyti sunkiai.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai J. D. skyrė priverstinį gydymą stacionare sustiprinto stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, pagrįstai jo veiksmus vertino kaip pasikėsinimą sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 135 str. 1 d., skundžiama nutartis pagrįsta, motyvuota, priimta nepažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso normų, todėl jos naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5 d. 1 p.,
nutaria:
įstatyminės J. D. atstovės V. D. apeliacinį skundą atmesti.