- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- I-4121-244/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02664-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. liepos 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pirmojo korpuso kamerose Nr. 104, 125, 152 bei antro korpuso kamerose Nr. 279, 297 ir kitose. Skunde nurodoma, kad jo buvimo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrinamas minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniu, o taip pat, sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas neturėjo būti įskaičiuojamas į bendrą gyvenamąjį plotą. Pareiškėjo teigimu, jis yra neįgalus, jam yra nustatytas 25 proc. darbingumas, tačiau buvo laikomas neįgaliesiems nepritaikytose kameros, kuriose taip pat ir sanitarinis mazgas nebuvo pritaikytas asmenims su negalia. Sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo rankenų bei atramų, todėl pareiškėjui kilo itin dideli nepatogumai, nes jam yra amputuota viena koja, o kita beveik nefunkcionuojanti. Taip pat pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros gyvenamosios patalpos, o be to, sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo įrengta atskira oro vėdinimo sistema.
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2018 m. birželio 18 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 125, kurioje buvo laikomas vienas ir jam užtikrinant priimtinas kalinimo sąlygas bei sudarant galimybę pasinaudoti pasivaikščiojimo teise, kuri nebuvo užtikrinta jam būnant 2-ojo ir 3-ojo aukšto kamerose, tačiau nurodo, kad skirtas pasivaikščioti laikas yra per trumpas. Kameroje Nr. 125 gulto ilgis buvo apie 170 cm, taigi buvo nepritaikytas pareiškėjo ūgiui, dėl to kilo didelių nepatogumų. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, nuolat trūko oro, taip pat nebuvo užtikrinamas tinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas. Skunde nurodoma, kad ant langų iš abiejų pusių yra įtaisytos grotos, kurios mažindavo šviesos, taip pat natūralaus oro patekimą į kameras. Kamerose dėl drėgmės buvo atsiradęs pelėsis.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu kamerose plotas, turintis tekti vienam asmeniui, atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuleistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, klozetus, o taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų. Lukiškių TI-K teigimu, asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose, o tam tikrose kamerose yra įrengtos patalpos su atskirai atitvertomis sanitarinio mazgo patalpomis. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Lukiškių TI-K kaip pat nurodo, kad galiojantys teisės aktai nenumato, kaip turi būti įrengtos gyvenamosios kameros asmenims, turintiems negalią. Administracija, atsižvelgdama į negalią turinčių suimtųjų bei nuteistųjų pageidavimus, pagal galimybes pritaiko gyvenamosiose kamerose esančius baldus ir kitą inventorių. Lukiškių TI-K teigimu, negalią turinčių asmenų poreikiams yra pritaikytos kameros Nr. 113 ir Nr. 125, kuriose asmenys apgyvendinami jiems išreiškus pageidavimą. Atsiliepime nurodoma, kad iki 2018 m. birželio 18 d. šios gyvenamosios kameros buvo užimtos, o 2018 m. birželio 18 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje Nr. 125.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų ir dėl to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, taip pat didžiąją gyvenamojo ploto dalį kamerose užima baldai bei sanitarinis mazgas, jų plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamojo ploto.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.
Lukiškių TI-K teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. Atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką, nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės padarytus teisės pažeidimus.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. liepos 12 d. kamerose Nr. 110, Nr. 279, Nr. 297, Nr. 152, Nr. 104, Nr. 149, Nr. 125 (b. l. 12 – 13) ir šiose kamerose pareiškėjui turintis tekti minimalus plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Lukiškių TI-K nurodė, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, taip pat nurodė, kuriose patalpose jos yra įrengtos. Lukiškių TI-K taip pat pateikė ūkio skyriaus pranešimą (b. l. 36 – 38), kuriame nurodyta, kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius duomenis darytina išvada, kad pareiškėjas 90 parų buvo laikomas kameroje, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas sienele arba užuolaida, arba nors pareiškėjui ir būnant kameroje vienam, tačiau sanitariniam mazgui nesant atskirtam nuo prižiūrėjimo akutes.
Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo įrengta atskira oro vėdinimo sistema, todėl nuolat tvyrojo nemalonus kvapas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 buvo patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015). Pažymėtina, kad Higienos normoje 134:2015 reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu, tai, kad naujai patvirtinta Higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama. Tačiau, taip pat atkreiptinas dėmesys į anksčiau galiojusios Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad pagal Higienos normos 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime (b. l. 36 – 37) nurodyta, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip nurodyta Higienos normos 134:2015 17 punkte. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę esant nemaloniam kvapui kameroje ją išsivėdinti, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Skundo teigimu, kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, nuolat trūko oro, taip pat nebuvo užtikrinamas tinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas, kamerose buvo pelėsis, o taip pat, kamerų languose buvo įtaisomos grotos.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (14.1 punktas), kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 punktas). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Higienos norma 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras Lukiškių TI-K atlieka periodinius patikrinimus (b. l. 39 – 61). Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą su skundu dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Įstaiga, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. rugpjūčio 23 d. pateikė atsakymą Nr. (10-12 4.80)2-36033 (b. l. 78 – 79), kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 152 buvo išmatuota bendra dirbtinė apšvieta, kuri buvo 152 lx ir tai neatitiko Higienos normos 134:2015 14 punkto reikalavimo. Pareiškėjui pateiktame atsakyme taip pat nurodyta, kad kamerose Nr. 104, Nr. 125, Nr. 152, Nr. 279, Nr. 297, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, oro judėjimo greitis neatitiko Higienos normos 134:2015 16 punkto reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam nebuvo užtikrinama teisė į tinkamą apšvietimą bei ventiliaciją, laikytini pagrįstais.
Minimame 2018 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr. (10-12 4.80)2-36033 taip pat nurodyta, kad kamerose Nr. 104, Nr. 125, Nr. 152, Nr. 279, Nr. 297 vizualiai matomų pelėsių nebuvo nustatyta, o taip pat pažeidimų, susijusių su oro temperatūra, santykine oro drėgme nekonstatuota, šie pažeidimai nenustatyti ir kitais byloje esančiais įrodymais (b. l. 39 – 61). Byloje esantis Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešimas taip pat patvirtina, kad atliekamų patikrinimų metu yra išmatuojama oro temperatūra gyvenamosiose kamerose, patikrinimų rezultatai atitinka Higienos normos reikalavimus. Ūkio skyriaus pranešime taip pat paaiškinta, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pažymėtina ir tai, kad grotų įrengimas kamerų languose atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovės atstovas be to nurodė, kad gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m, o kamerų langų angose įrengtos grotos, kadangi teisės aktai numato, jog iš lauko ir vidinės pusės ant langų turi būti įrengtos apsauginės grotos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su netinkama oro temperatūra, drėgme bei pelėsiu kamerose, o taip pat įrengtomis grotomis ant langų, laikytini paneigtais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 125 gulto ilgis buvo apie 170 cm ir tai neatitiko jo ūgio, todėl jautė diskomfortą miegant, tačiau šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime pateikė informaciją, jog gyvenamosiose kamerose yra lovos, kurių matmenys – apie 190 cm ir 70 cm, o taip pat pareiškėjas nekonkretizavo bei nenurodė, koks yra jo ūgis, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, jam būdavo skiriamas nepakankamas pasivaikščiojimo laikas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal minėtus teisės aktus pareiškėjui priklauso 1 valanda pasivaikščiojimo lauke. Byloje esančiame Lukiškių TI-K Apsaugos priežiūros skyriaus tarnybiniame pranešime dėl suimtojo V. D. skundo (b. l. 30) nurodyta, kad ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikia du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną, tačiau byloje esančiais įrodymais nenustatyta, kad gydytojas būtų surašęs tokią išvadą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K savo pareigą įgyvendino tinkamai, todėl pareiškėjo argumentas atmetamas.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kameros bei jų įrengimas nėra pritaikytas asmenims su negalia. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus neįgaliojo pažymėjimu nustatyta, kad pareiškėjo darbingumo lygis yra 25 proc. (b. l. 7). BVK 70 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis. SVĮ 44 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta, kad neįgaliesiems ir ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.
Neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir NSIĮ), Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. NSIĮ, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra numatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis inter alia prieinamumo principu, suprantamu kaip pareiga neįgaliesiems sudaryti sąlygas veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybę naudotis ištekliais, bei savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris pasireiškia tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiškais (NSIĮ 3 straipsnio 5, 6 punktai).
Administracinių teismų praktikoje (žr., pvz. LVAT bylą Nr. A-2401-662/2016) pažymima, kad, atliekant nurodytą vertinimą, turi būti atsižvelgiama į EŽTT pateiktus išaiškinimus. Šiuo aspektu EŽTT, nagrinėdamas situaciją, kai pareiškėjas, kenčiantis dėl daugelio sveikatos problemų, įskaitant visišką apatinės kūno dalies paralyžių ir itin blogą regėjimą, buvo įkalintas beveik trejiems metams pataisos įstaigoje, kuri nebuvo pritaikyta neįgaliesiems, pažymėjo, jog pareiškėjo judėjimo apribojimai buvo tokie stiprūs, kad jis negalėjo valgyti valgykloje kartu su kitais įkalintais asmenimis, jo formalus atskyrimas nuo kitų įkalintųjų stigmatizavo jį ir savaime buvo pagrindinis jo oraus gyvenimo atšiaurioje bausmės vykdymo institucijos aplinkoje ribojimas. EŽTT akcentavo ir tai, kad valstybės pareiga užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą, ir valstybė negali atleisti savęs nuo tokios pareigos perkeldama tą atsakomybę kitiems kaliniams. Įvardytoje situacijoje nurodydama kitiems kaliniams rūpintis pareiškėju, valstybė nesiėmė būtinų žingsnių, kad panaikintų aplinkos ir požiūrio barjerus, kurie trukdė pareiškėjui dalyvauti kasdienėje veikloje kartu su kitais įkalintaisiais, kas kliudė jo integracijai ir dar labiau jį stigmatizavo. EŽTT pabrėžia, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12)). Analogiškos praktikos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).
Pareiškėjas skunde patvirtino, kad nuo 2018 m. birželio 18 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 125, kurioje jam buvo sudarytos sąlygos, atitinkančios jo specialiuosius poreikius, šią aplinkybę patvirtina ir Lukiškių TI-K pateikti papildomi duomenys (b. l. 91). Atsakovės atstovės teigimu, pareiškėjas nuo jo patekimo į įstaigą (t. y. nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. birželio 18 d.) negalėjo būti apgyvendintas neįgaliesiems pritaikytose patalpose, kadangi jos buvo užimtos.
Teismas konstatuoja, kad, atsižvelgiant į įrodinėjimo našos paskirstymo taisykles bei tai, kad kalinimo įstaigai tenka pareiga paneigti pareiškėjo nurodomas aplinkybes, Lukiškių TI-K į bylą nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie netinkamai, t. y. nepritaikius jų neįgalių asmenų poreikiam, įrengtas kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas (Nr. 110, Nr. 279, Nr. 297, Nr. 152, Nr. 104, Nr. 149). Todėl, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, teismas konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis, būdamas neįgalus, Lukiškių TI-K kamerose negalėjo turėti pakankamai normalių bei įprastų gyvenimo sąlygų. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į asmenų su negalia sveikatai saugią gyvenamąją aplinką laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. birželio 18 d. buvo pažeista.
Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teismas pažymi, kad, priteisiant konkrečią neturtinę žalą, privaloma atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t.
Atsižvelgęs į nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti jo prašoma 6 000 Eur suma. Vis tik, įvertinus tai, kad pareiškėjas 90 parų buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą apšvietimą bei ventiliaciją, o taip pat tai, kad nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. birželio 18 d. buvo laikomas kamerose, nepritaikytose neįgaliųjų poreikiams ir dėl to pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus ir kitokius neigiamus nepatogumus, spręstina, kad adekvatus ir proporcingas padarytam pažeidimui priteistinos pareiškėjui neturtinės žalos dydis yra 500 Eur. Tokia priteistina suma atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., LVAT 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2401-662/2016; 2017 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-742-756/2017).
Remiantis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. D. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.