Kauno apygardos teismo nutartis

2019-05-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-317-245/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2019-05-09Kauno apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2019-08-23Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-09
Bylos Nr.
1A-317-245/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-43038-2017-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
Nuteistasis
M. K.
Nukentėjusysis
A. M.
Civilinis ieškovas
A. M.
Advokatai
Daiva Jurevičienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-317-245/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43038-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės ir A. R.,

sekretoriaujant Laurai Kiškiūnaitei, Viktorijai Akelienei,

dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei, prokurorei Oksanai Gabrilaitienei

nuteistajam M. K., jo gynėjai advokatei Daivai Jurevičienei ,nukentėjusiajam A. M., jo atstovui advokatui Vytautui Bučiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. (toliau – M. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam A. M. padarytą turtinę žalą – 215, 27 Eur, bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, per 7 (septynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. (toliau – A. M.) civilinį ieškinį dėl 215,27 Eur turtinės žalos ir 5000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkino iš dalies ir iš M. K. A. M. priteisė 215,27 Eur (du šimtus penkiolika eurų 27 ct) turtinei žalai ir 3000,00 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš M. K. nukentėjusiojo A. M. naudai priteista 630,00 Eur (šešis šimtus trisdešimt eurų) už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Iš M. K. Kauno teritorinei ligonių kasai) priteista 93,08 Eur (devyniasdešimt trys eurai 8 ct) A. M. gydymo išlaidų (mokėti į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos į PSDF biudžetui padarytos žalos surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000.

Iš M. K. valstybei priteista 17,29 Eur (septyniolika eurų 29 ct) pašto išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. M. K. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 5 d. apie 10.30 val. statomo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju A. M. metu, rankomis sugriebė jam už kaklo ir smaugdamas, šešis kartus trenkė jo kūną į namo duris bei toliau laikydamas rankomis už kaklo, pargriovė A. M. ant žemės, padarydamas jam dešinės čiurnos sąnario raiščio plyšimą ir šiais veiksmais tyčia nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo A. M. sveikatą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį arba perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnį.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, priimtas ir surašytas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) reikalavimų ir nepagrįstas, nes jame padarytos nepagrįstos, išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais išvados, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl nuosprendis turi būti panaikintas bei priimtas išteisinamasis nuosprendis.

2.2. Apelianto teigimu, teismas bylos aplinkybes pagal pateiktą kaltinimą išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai, įrodymus vertino pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kauno apylinkės teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad nebuvo laikomasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių. Dėl to teismas padarė neteisingas išvadas, kas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, neišsamų ir netinkamą bylos išnagrinėjimą.

Šalies argumentai

2.3. Skundu pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo bei liudytojų paaiškinimus apie faktines įvykio aplinkybes vertino klaidingai, vienpusiškai, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei priėmė prielaidomis grįstą nuosprendį. M. K. teigimu, teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiojo A. M. bei liudytojų parodymais ir tinkamai neįvertino nukentėjusįjį teisinančių įrodymų. Be to, nuteistojo parodymus teismas vertino nepagrįstai kritiškai. Išvadą apie nuteistajam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, teismas padarė įvertinęs atskirus įrodymus, o ne jų visumą. Apeliantas nurodo, kad teismas prioritetą teikė tik nukentėjusiojo, jo sutuoktinės parodymams bei specialisto išvadoms Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose A. M. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. M. K. teigia, kad ne specialisto išvada, o šioje išvadoje nurodyti teiginiai buvo „priderinti“ prie nukentėjusiojo parodymų, o ne vertinta visų surinktų duomenų kontekste.

2.4. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visos konfliktinės situacijos. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis šešis kartus trenkė nukentėjusiojo A. M. kūną į duris bei toliau laikydamas rankomis už kaklo, pargriovė nukentėjusįjį ant žemės, padarydamas jam dešinės čiurnos sąnario raiščio plyšimą. Šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, liudytojų parodymai, išskyrus paties nukentėjusiojo bei jo sutuoktinės R. M. paaiškinimus, kurie yra paneigti kitų byloje surinktų įrodymų visetu, teismo medicinos eksperto Gregorie Abi Chaker apklausos metu teiktais parodymais, kaltinamojo bei liudytojo I. M. duotais nuosekliais ir neprieštaringais parodymais, kurie patvirtina, kad būtent pats A. M. eidamas atgal užkliuvo už kiemo viduryje esančios statybinių atliekų krūvos ir nugriuvęs susižalojo.

2.5. Apelianto teigimu, pagrindinis dalykas šioje byloje, dėl kurio pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus vertino kaip patikimus – jam padaryti kūno sužalojimai. Pasak nuteistojo, teismas turėjo vertinti ne tik nukentėjusiojo sveikatos sužalojimų mąstą, tačiau ir sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, mechanizmą, sužalojimų eigą, chronologiją, kas nebuvo padaryta. Priešingai nei nurodoma teismo nuosprendyje, A. M. nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent nukentėjusiajam pačiam einant – traukiantis atbulam ir pagriuvus užkliuvus už kiemo viduryje esančios statybinių atliekų krūvos, ką patvirtina nuteistojo nurodytos įvykio aplinkybes, apklausos teisme metu. Nuteistasis nurodo, kad iš jo duotų parodymų matyti, jog jis neneigė aplinkybės dėl to, kad nukentėjusįjį suėmė už kaklo bei rankos, atlikdamas gynybinius veiksmus. Tokius savo veiksmus M. K. vertina kaip būtinąją gintį. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino teismo medicinos eksperto paaiškinimų, kad A. M. sužalojimai galėjo atsirasti jam pačiam krentant ir pasak nuteistojo, A. M. atsiradę sužalojimai, dėl kurių jam buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nėra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su nuteistojo veiksmais.

2.6. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo A. M. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nekeliantys abejonių, ką padarė pirmosios instancijos teismas. Pasak apelianto, teismas tinkamai neįvertino prieštaringų nukentėjusiojo parodymų. Nuteistasis nurodo, kad liudytojų I. M. ir R. M. parodymai patvirtina, jog nukentėjusysis galėjo traukdamasis atgal pats pargriūti už statybvietėje esančių statybinių šiukšlių.

2.7. Apeliaciniame skunde nuteistasis pasisako ir dėl telefono vaizdo įrašo. M. K. teigimu, skiriasi vaizdo įrašo filmavimo data ir įrašo failo pakoregavimo data. Apelianto teigimu, iš šios faktinės aplinkybės galima spręsti, kad vaizdo įrašas pakoreguotas nukentėjusiojo naudai, o konkrečiai iškirpta ta dalis, kurioje aiškiai matoma kaip nukentėjusysis pats atgal traukdamasis griūna ant nugaros. Skunde nurodoma, jog atidžiau pažvelgus į vaizdo įrašo pabaigą, aiškiai matomas griuvimas besitraukiant atgal. Be kita ko, pats nurodyto telefono modelio telefonas savaime įrašinėjant neišsijungia, taigi įrašas turėjo išlikti visas ir turėjo būti pateiktas nepakoreguotas.

2.8. Apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo A. M. ir jo sutuoktinės R. M. parodymus turėjo vertinti kritiškai ne tik dėl jų prieštaringumo, neatitikimo įvykio aplinkybėms, tačiau ir dėl jo, kaip nukentėjusiojo procesinės padėties. M. K. teigimu, vertinant nukentėjusiojo parodymus turi būti atsižvelgiama į tai, kad jis (daugiau ar mažiau) yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, kad sąmoningai ar nesąmoningai gali pervertinti jam grėsusį pavojų, žalos dydį ir pan. Pirmosios instancijos teismas prioritetą teikė būtent nukentėjusiojo parodymams, nors tiek iš ikiteisminio tyrimo metu atliktų A. M. apklausų, tiek iš jo parodymų duotų teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad nukentėjusysis nebuvo nuoseklus, jo pirminiai parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu iš esmės skiriasi vėliau duotiems parodymams teisme. Pasak nuteistojo, dėl šių aplinkybių A. M. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nekeliantys abejonių, priešingai, pripažintina, kad nukentėjusiojo parodymai kito priklausomai nuo surinktų byloje duomenų.

2.9. Nuteistasis nurodo, kad teismas, apkaltinamajame nuosprendyje vertindamas įrodymus vadovavosi prieštaringais duomenimis, tačiau padarė kategoriškas išvadas dėl nuteistojo kaltės, taip pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, pagal kurį apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką.

2.10. Nuteistojo teigimu, atsižvelgiant į jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, teismui nepašalinus skunde nurodytų esminių prieštaravimų dėl paties įvykio aplinkybių ir M. K. kaltės, padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, visos abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai. Be to, apelianto teigimu, byloje pateikti įrodymai nėra pakankami daryti išvadą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

2.11. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria buvo iš dalies patenkintas nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys. M. K. teigia, kad nusikalstamos veikos nepadarė, todėl ir civiliniai ieškiniai jo atžvilgiu turėtų būti atmesti ir palikti nenagrinėti. Nuteistojo teigimu, priteistos sumos dydis, atsižvelgiant į sužalojimo aplinkybes, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje. Taip pat neatitinka ir suformuotos teismų praktikos.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusysis A. M. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė visa apimtimi ir prašė jį tenkinti, nukentėjusysis, jo gynėjas bei prokurorė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pasak apelianto, teismas bylos aplinkybes pagal pateiktą kaltinimą išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai, įrodymus vertino pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo bei liudytojų paaiškinimus apie faktines įvykio aplinkybes vertino klaidingai, vienpusiškai, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą, dėl ko priėmė prielaidomis grįstą nuosprendį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi aukščiau paminėtus apeliacinio skundo argumentus, skundo nagrionėjimui pateiktą medžiagą konstatuoja, kad aukščiau išvardinti minėti skundo argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir tėra deklaratyvūs nuteistojo teiginiai, dėl ko nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumu.

9. Apelianto teigimu, teismas prioritetą teikė tik nukentėjusiojo, jo sutuoktinės parodymams bei specialisto išvadoms Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose A. M. nustatytas nesukus sveikatos sutrikdymas. M. K. teigimu, ne specialisto išvada, o joje nurodyti teiginiai buvo „priderinti“ prie nukentėjusiojo parodymų, nevertinant išvados visų surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismas, teisiamojo posėdžio metu apklausė teismo medicinos ekspertą Gregire Abi Chaker, kuris patvirtino minėtas specialisto išvadas. Skundžiamame nuosprendyje yra išsamiai aprašytos specialisto išvadoje užfiksuotis aplinkybės, todėl aygardos teismo vertinimu abejoti specialisto išvadų objektyvumu nėra pagrindo, nes A. M. padaryti kūno sužalojimai buvo įvertinti specialių žinių turinčio asmens, kuris yra kompetetingas analizuoti ir įvertinti asmeniui padarytus kūno sužalojimus, jų padarinius, todėl naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį remiantis apeliacinio skundo argumentais teisinio pagrindo nėra.

10. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visos konfliktinės situacijos. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis šešis kartus trenkė nukentėjusiojo A. M. kūną į duris bei toliau laikydamas rankomis už kaklo, pargriovė nukentėjusįjį ant žemės, padarydamas jam dešinės čiurnos sąnario raiščio plyšimą. Pasak nuteistojo, teismas turėjo vertinti ne tik nukentėjusiojo sveikatos sužalojimų mąstą, tačiau ir sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, mechanizmą, sužalojimų eigą, chronologiją, kas nebuvo padaryta. Minėtoje išvadoje nurodyta, kad sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis, aprašymas medicininiuose dokumentuose, parinkta gydymo taktika, rekomendacijos rodo, kad jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (data, laikas – aplinkybių dalis). Taip pat byloje nėra surinkta įrodymų, kurie leistų abejoti minėtos specialisto išvados patikimumu. Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis, apygardos teismas konstatuoja, kad pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, dėl jam padarytų sužalojimų pobūdžio, mechanizmo bei lokalizacijos, nėra.

11. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo A. M. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nekeliantys abejonių, ką padarė pirmosios instancijos teismas. Pasak apelianto, teismas tinkamai neįvertino prieštaringų nukentėjusiojo parodymų. Nuteistasis nurodo, kad liudytojų I. M. ir R. M. parodymai patvirtina, jog nukentėjusysis galėjo traukdamasis atgal pats pargriūti už statybvietėje esančių statybinių šiukšlių. Byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas, fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad statybvietėje yra šiokios tokios statybinio laužo krūvelės, tačiau ne tokios, už kurių būtų galima užkliūti ir taip susižeisti. Liudytojo Kęstučio Miselio parodymai patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai. Liudytojo parodymai taip pat paneigia aplinkybę, kad konfliktas vyko ne prie krūvos, o prie durų, todėl nukentėjusiajam konflikto metu nebuvo jokio pagrindo eiti prie krūvos, už jos užkliūti ir patirti sužalojimus, todėl teiginiai, kad liudytojų I. M. ir R. M. parodymai patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusysis pats užkliuvo už statybinio laužo krūvos ir nugriuvo, nepagrįsti.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis pasisako ir dėl telefono vaizdo įrašo. M. K. teigimu, skiriasi vaizdo įrašo filmavimo data ir įrašo failo pakoregavimo data. Apelianto teigimu, iš šios faktinės aplinkybės galima spręsti, kad vaizdo įrašas pakoreguotas nukentėjusiojo naudai, o konkrečiai iškirpta ta dalis, kurioje aiškiai matoma kaip nukentėjusysis pats atgal traukdamasis griūna ant nugaros. Įvertinus byloje esantį vaizdo įrašą, nėra jokio objektyvaus pagrindo leidžiančio teigti, jog vaizdo įrašas koreguotas – vaizdo įrašas vientisas ir nepertraukiamas, o vaizdo įrašo pabaigoje esantis vaizdas tik patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad šis buvo užpultas nuteistojo, šiam einant prie jo ir klausiant ar telefono kamera įjungta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ta aplinkybė, kad vaizdo įrašas išsiklaipo ir baigiasi, tik patvirtina nukentėjusiojo parodymus, jog iš jo rankos buvo siekiama ištraukti mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo jis fiksavo vaizdą ir garsą.

13. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas prioritetą teikė būtent nukentėjusiojo parodymams, nors tiek iš ikiteisminio tyrimo metu atliktų A. M. apklausų, tiek iš jo parodymų duotų teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad nukentėjusysis nebuvo nuoseklus, jo pirminiai parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu iš esmės skiriasi vėliau duotiems parodymams teisme. Iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi nuosekliais ir vienodais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos jis davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtinti byloje esančių ir ištirtų įrodymų visuma, todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo A. M. įrodymų vertinti kaip patikimų ir nekeliančių abejonių.

14. Nuteistasis nurodo, kad teismas, apkaltinamajame nuosprendyje vertindamas įrodymus, vadovavosi prieštaringais duomenimis, tačiau padarė kategoriškas išvadas dėl nuteistojo kaltės, taip pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, pagal kurį apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Išanalizavus bylos medžiagą, skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus bei išvadas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, jais remdamasis tinkamai pagrindė savo sprendimą, dėl ko apygardos teismui nekyla abejonių dėl skundžiamame nuosprendyje konstatuotų išvadų teisėtumo bei pagrįstumo.

15. Apelianto teigimu, byloje pateikti įrodymai nėra pakankami daryti išvadą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Atmetant aukščiau nurodytus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, svarbu paminėti tai, kad ginčo dėl to, jog vertinamo įvykio metu tarpusavio konfliktas M. K. su A. M. vyko, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad po vertinamo įvykio nukentėjusiajam nustatyta kraujosruva kaklo kairėje, nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, kraujosruva dešinio dilbio užpakaliniame paviršiuje apatinėje dalyje, kraujosruva nugaros dešinėje, kraujosruva dešinės pėdos išorinėje užpakalinėje dalyje, dešinės čiurnos sąnario raiščio plyšimas. Teismo eksperto išvadoje nurodyta, kad remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7.1 punktu, dešinės čiurnos sąnario raiščio plyšimas yra laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, todėl nesutikti su nusikalstamos veikos kvalifikavimu, teisinio pagrindo nėra.

16. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria buvo iš dalies patenkintas nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys. M. K. teigia, kad nusikalstamos veikos nepadarė, todėl ir civiliniai ieškiniai jo atžvilgiu turėtų būti atmesti ir palikti nenagrinėti. Nuteistojo teigimu, priteistos sumos dydis, atsižvelgiant į sužalojimo aplinkybes, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje. Taip pat neatitinka ir suformuotos teismų praktikos. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Taigi teismų pareiga tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-669/2006, 2K-209/2007). Šioje byloje priteistos neturtinės žalos dydis atitinka ir teismų praktikoje priteisiamas sumas atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo (pvz., 9000 Lt(2606,58 Eur)), panašaus dydžio (pvz., 5000 Lt (1448 Eur), 1000 Eur) 2K-15/2013, 2K-300/2014, 2K-68/2014, 2K-258-699/2015, 2K-36-895/2017). Apygardos teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad civilinis ieškinys nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priteistas pagrįstai, jo dydis atitinka byloje nustatytą nukentėjusiajam padarytą žalą. Teismų todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad civilinio ieškinio suma yra per didelė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. gruodžio 14 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Kęstutis DargužisDaiva JankauskienėAlgirdas Remeika