Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-05-14 · Civilinė byla Nr. e2A-615-560/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-14
Bylos Nr.
e2A-615-560/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dainius Rinkevičius, Neringa Švedienė, Irmantas Šulcas
Ieškovas
UAB „Legal Balance“
Atsakovas
S. D.
Kategorijos
Civilinės bylos numeris e2A-615-560/2019
Teisminio proceso numeris 2-68-3-13302-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20.; 2.6.1.5.; 2.6.8.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Šulco ir Neringos Švedienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui S. D. dėl skolos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 410,66 Eur negrąžinto kredito, 81,90 Eur bendros kredito vartojimo kainos, 410,45 Eur mokėjimo palūkanų, už naudojimosi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 20,00 Eur žyminio mokesčio ir 121,00 Eur ieškovo patirtų išlaidų už procesinių dokumentų parengimą. Nurodė, kad 2014-10-27 tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kuri buvo papildyta 2014-10-28 ir 2015-01-09 sudarytais priedais. Paskolos sutarties terminas – 7 mėnesiai. Paskolos suma – 410,66 Eur pagrindinės paskolos sumos ir 132,54 Eur bendra vartojimo kredito kaina. Atsakovas sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė. 2017-06-25 buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis tarp pradinio kreditoriaus ir UAB „Legal Balance“. Atsakovas prievolės nevykdo, su ieškovu nebendradarbiauja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-05-28 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Nurodė, kad atsakovas sutarties nevykdė, įrodymų apie prievolės įvykdymą byloje nėra, todėl iš atsakovo ieškovo naudai nusprendė išieškoti 410,66 Eur skolos ir 81,90 Eur bendros vartojimo kredito kainos. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl teismas ex officio ėmėsi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Ieškovas prašė išieškoti mokėjimo palūkanas už naudojimąsi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos, kurios yra paskaičiuotos taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą – 90,30 proc. bei skaičiuotiną ne tik nuo negrąžintos paskolos sumos, bet ir nuo priskaičiuotų palūkanų. Ieškovo paskaičiavimu, sutartinės palūkanos už laikotarpį už 404 dienas nuo sutarties nutraukimo dienos, kurios sudaro 410,45 Eur. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms. Teismas darė išvadą, kad ieškovo prašymas išieškoti sutartines palūkanas, kurių metinė norma yra 110,30 proc., akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai nuostatai, o 90,30 procentų dydžio metinės palūkanos skaičiuotos už 404 dienų laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą. Teismas sprendė, kad 410,45 Eur dydžio palūkanos laikytinos neatitinkančiomis kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, ir yra nesąžiningos, nes tokių palūkanų išieškojimas pažeistų atsakovo interesus, apsunkinant neproporcingai jo padėtį, ir būtų neteisingas, atsižvelgiant į skolos dydį, todėl iš atsakovo ieškovo naudai nusprendė priteisti 102,61 Eur palūkanų, kitoje dalyje reikalavimą dėl palūkanų atmetė.

3. Teismas, spręsdamas dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą dydžio, pažymėjo, kad nors prašomos priteisti 121,00 Eur išlaidos už advokato teisines paslaugas ruošiant ieškinį dėl skolos priteisimo ir neviršija maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio, tačiau laikytinos per didelėmis, kadangi ieškinio parengimas šioje byloje nebuvo sudėtingas procesas, nepareikalavo iš advokato specialių žinių – ieškinyje nėra sprendžiami nauji ir sudėtingi teisiniai klausimai, bylos faktinės aplinkybės nėra sudėtingos. Ieškovo prašymas išieškoti iš atsakovo 121,00 Eur už išlaidas advokato pagalbai yra aiškiai nepagrįstas, kadangi šios išlaidos yra neprotingai didelės palyginus su ieškinio parengimo sudėtingumu ir pačia reikalavimo suma (410,66 Eur) bei neatitinkančios protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 60,50 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Ieškovas UAB „Legal Balance“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti sprendimą už akių ir priteisti apeliantui iš atsakovo 410,45 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo bei 141,00 bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad teismas tinkamai neidentifikavo apelianto prašomų priteisti sumų rūšies, kilmės bei paskirties. Apeliantas teismo neprašė priteisti nei nuostolių, nei netesybų, nei kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Apeliantas ieškinyje aiškiai nurodė, kad prašo priteisti bendros vartojimo kredito kainos iki sutarties nutraukimo sumą bei mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo sumą. Tačiau teismas savo iniciatyva apelianto prašytas priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties nutraukimo kvalifikavo kaip kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, jas sumažino bei dalį priteisė.

Žemesnės instancijos teismas

5. Atsakovas sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantui grąžinti suteiktą 410,66 Eur vartojimo kreditą, sumokėti 132,54 Eur bendros vartojimo kredito kainos, kurios metinė norma – 138,80 proc., per 7 (septynių) mėnesių laikotarpį, bet ir sutarties bendrųjų sąlygų 4.1., 4.4., 6.5. bei 7.1. punktais sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainą, ir sudaro 138,80 proc. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas ne tik sumažino mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo dienos normą, bet ir geranoriškai šias palūkanas paskaičiavo tik už 404 kalendorines dienas, nors atsakovas pagal 2015-01-09 sudarytą sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei 3 metus. Teismas prašomas priteisti palūkanas kvalifikuoja kaip kompensuojamąją funkciją atliekančias, taip paneigdamas apelianto ieškinyje išdėstytus argumentus, sutarties sąlygas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos, jų funkcijų bei netesybų ir palūkanų santykio. Teismas ne tik pažeidė mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, bet apskritai palūkanų mažinimo tvarką. Sutartyje įtvirtinta 138,80 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 90,30 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, teismo negalėjo būti mažinama.

6. Teismas sprendime nepagrįstai sumažino apelianto prašytas priteisti išlaidas už procesinių dokumentų parengimą nuo prašytų 121,00 Eur iki 60,50 Eur. Apelianto faktiškai patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo gerokai mažesnės už nustatytą galimą maksimalų užmokestį už ieškinio parengimą, apeliantas pagrindė jas leistinais įrodymais. Ruošiant ieškinį yra reikalingos specialios žinios, skiriamos laiko, darbo sąnaudos, materialiniai ištekliai susipažinti su dokumentais, kurių pagrindu teikiamas ieškinys. Tokia veikla yra specifinė, o norintiems ja užsiimti yra keliami aukšti profesiniai bei elgesio reikalavimai. Teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantui priteisintos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

7. Atsakovas S. D. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

8. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

9. Byloje nustatyta, kad 2014-10-27 tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kuri buvo papildyta 2014-10-28 ir 2015-01-09 sudarytais priedais. Paskolos sutarties terminas – 7 mėnesiai. Paskolos suma – 410,66 Eur. Atsakovas sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė. 2017-06-25 buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis tarp pradinio kreditoriaus ir UAB „Legal Balance“. Ieškovas nurodo, kad atsakovas prievolės nevykdo, su ieškovu nebendradarbiauja. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas sumokėjo ieškovui susidariusį įsiskolinimą, nėra.

Dėl palūkanų dydžio

10. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria prašomos priteisti 410,45 Eur mokėjimo palūkanos už naudojimąsi pinigais po sutarties nutraukimo buvo sumažintos iki 102,61 Eur. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi paskolos gavėjas privalo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2004-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

11. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos yra aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma - palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos - jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų - už naudojimąsi paskolintais pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-05-13 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Todėl šiuo atveju pirmos instancijos teismas nepagrįstai pagal vartojimo kredito sutarties sąlygas ieškovo prašomas priteisti 410,45 Eur pelno (mokėjimo) palūkanas kvalifikavo kaip kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas. Atsakovas, remiantis Sutarties 4.1 punktu įsipareigojo sutarties neįvykdymo atveju toliau ieškovui mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, tai yra 138,80 proc.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo prašomos priteisti 410,45 Eur palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurių paskirtis yra atlyginti kredito davėjui už naudojimąsi kredito suma, o ne kompensuoti kredito gavėjo nuostolius dėl kredito grąžinimo termino praleidimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų, todėl remdamasis VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi jas sumažino. Tačiau VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatos taikomos tik netesyboms, t. y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams (negautoms pajamoms), atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Pelno palūkanos nepatenka į šios normos taikymo sritį, nes jos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos 90,30 proc. palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus. Todėl iki to momento, kol atsakovas negrąžino paskolintos vartojimo kredito sumos ieškovui, yra laikoma, kad jis ja naudojasi ir už šį naudojimąsi ieškovui privalo mokėti sutartas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog teismui, kitaip negu kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nėra suteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydžio. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva modifikuoti sutartį ir sumažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.

Žemesnės instancijos teismas

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių nurodė, jog ieškovo prašomos priteisti palūkanos neatitinka vartotojo, kaip silpnosios sandorio šalies interesų, apsunkina jo padėtį. Teismas pažymi, jog šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis), kadangi dėl vartojimo kredito sąlygų atsakovas sutiko. Vartotojų teisių gynimas nagrinėjamu atveju gali būti užtikrinamas tik tuo, kad teismas patikrina vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą pagal CK 6.2284 straipsnį ir nustatęs, kad sutartimi nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą ar kitu pagrindu, pripažįsta sąlygą negaliojančia. Vien tai, kad viena šalis yra vartotojas, nereiškia, jog visais atvejais teismas turi vienos šalies naudai vertinti susitarimo sąlygas. Nuo 2012-01-01 iki 2016-01-31 galiojusi Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio redakcija nustatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Šiuo atveju sutartyje numatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (138,80 proc.) neviršijo VKĮ įstatymo 21 straipsnyje nustatyto dydžio, todėl atitiko įstatymo reikalavimus.

15. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Šiuo atveju ieškovas prašomas priteisti mokėjimo palūkanas po sutarties nutraukimo paskaičiavo už 404 kalendorines dienas, nors atsakovas pagal sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei trejus metus. Nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomos priteisti mokėjimo palūkanos, kaip atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Iš esmės analogiškas išvadas Vilniaus apygardos teismas padarė ir 2019-05-06 nutartimi civilinėje byloje e2A-535-910/2019; 2019-05-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-609-431/2019; 2019-05-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-725-640/2019 ir kt.

16. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo vartojimo kredito sutartyje nustatytas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas kaip kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas ir jas nepagrįstai sumažino, dėl šio materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimo yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą šioje dalyje ir ieškovo ieškinį dalyje dėl 410,45 Eur palūkanų priteisimo tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

17. Apeliantas prašo pakeisti Vilniaus miesto teismo sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo teismas sumažino ieškovo prašomas priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti nuo 121 Eur iki 60,50 Eur. Pagal bendrąją taisyklę, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015-03-19 Nr. 1R-77 redakcija) 7, 8.2 punktus, ieškovo prašoma priteisti 121 Eur išlaidų suma yra mažesnė už Rekomendacijoje numatytą maksimalų jų dydį.

18. Atsižvelgdamas į tai, jog ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų rekomendacinių dydžių, išlaidos yra pagrįstos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 121 Eur atstovavimo išlaidos už ieškinio parengimą yra neproporcingai didelės. Nors, kaip teisingai ir nurodė pirmosios instancijos teismas, šis ginčas nėra sudėtingas, nėra sprendžiami nauji ir sudėtingi teisiniai klausimai, tačiau ieškinio parengimas reikalauja specialių teisinių žinių, atidumo, darbo priemonių ir laiko sąnaudų. Ieškovas ieškiniui parengti sudarė atstovavimo sutartį su šios srities profesionalu – advokatu, o advokatas, rengdamas ieškinį, patyrė darbo ir laiko sąnaudas, kurios nepriklauso nuo ginčo sumos. Apelianto patirtos išlaidos yra realios, t. y. patvirtintos tai pagrindžiančiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 60,50 Eur, dėl ko yra pagrindas ginčijamoje dalyje pakeisti teismo sprendimą ir priteisti apeliantui iš atsakovo visas apelianto prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

19. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, yra pagrindas priteisti iš atsakovo S. D. ieškovo 15 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Ieškovo UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą už akių pakeisti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo už akių rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti.

Išieškoti iš atsakovo S. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Legal Balance“, į. k. 302528679, naudai 410,66 EUR negrąžintą kreditą, 81,90 EUR bendrosios vartojimo kredito kainos, 410,45 EUR mokėjimo palūkanų už naudojimosi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (903,01 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2018-05-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 20,00 EUR žyminio mokesčio ir 121 EUR išlaidų advokato teisinei pagalbai.“

Priteisti ieškovo UAB „Legal Balance“ naudai iš atsakovo S. D. 15 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Dainius RinkevičiusNeringa ŠvedienėIrmantas Šulcas