Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Vytauto Kursevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. R. ir atsakovės I. R. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovei I. R., trečiasis asmuo Swedbank, AB, dėl servituto nustatymo ir atsakovės priešieškinį ieškovui S. R., trečiasis asmuo Swedbank, AB, dėl turto atidalijimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. R. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė nustatyti šalims naudotis bendrai žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinieriniais statiniais, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini) bei viešpataujančiojo daikto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio tuo pačiu adresu, antrojo aukšto, priklausančio ieškovui; tinkamo naudojimo užtikrinimui nustatyti servitutą tarnaujančiame daikte, minėto gyvenamojo namo pirmajame aukšte, priklausančiame atsakovei I. R., suteikiant ieškovui teisę patekti į viešpataujantį daiktą per tarnaujančiojo daikto patalpas pagal ieškovo parengtą servituto gyvenamojo namo pirmajam aukštui nustatymo planą, priteisiant iš ieškovo atsakovei vienkartinę 50 Eur kompensaciją už statinio servitutą. Nurodė, kad nuo 2015 metų birželio mėnesio atsakovė visiškai ignoruoja jį, kaip bendraturtį, riboja naudojimąsi jam priklausančiu turtu, pakeitė namo durų spyną, dėl ko jis negali patekti į namo antrąjį aukštą.

Atsakovė I. R. priešieškiniu ir patikslintu priešieškiniu prašė atidalinti ieškovą ir natūra jai priteisti žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui priteisti dalimis išmokamą piniginę kompensaciją, kas mėnesį kompensuojant ieškovo įmokas už paskolą pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ji su dukra gyvena minėtame name, prašomos atidalyti patalpos yra jos vienintelės gyvenamosios patalpos, o ieškovas tame name net negyvena, nuo 2012 metų turi kitas gyvenamąsias patalpas.

Trečiasis asmuo ,,Swedbank“ AB atsiliepimu nurodė, kad bankas nekvestionuoja ieškovo ir atsakovės teisių įgyvendinti savo bendrosios nuosavybės teises, tačiau jos turėtų būti įgyvendinamos neignoruojant banko kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų ir lūkesčių. Pažymi, kreditorinis įsipareigojimas bankui ir toliau šalims turi likti solidarus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovas pateikęs teismui ieškinį nurodė, jog bendraturčiai negali geruoju susitarti dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos, todėl be reikalavimo nustatyti servitutą ieškovui patekti į jam priklausančias patalpas per atsakovės patalpas, prašė nustatyti konkrečias patalpas, skiriamas naudotis kiekvienam iš bendrasavininkių, taip pat patalpas, kurios paliekamos bendrai naudotis. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, ieškinio reikalavimo nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką atsisakė. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė reikalavimus, išdėstytus pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo ir nurodė, kad S. R., būdamas teisėtas gyvenamojo namo antrajame aukšte esančių patalpų savininkas, turi teisę įgyvendinti visas savininkui įstatymo garantuojamas teises, tame tarpe ir nekliudomai patekti į savo nuosavybę. Kadangi ieškovo nuosavybės teisė yra įregistruota viešame registre, ieškovas, ją gindamas prašo nustatyti servitutą, suteikiant ieškovui teisę naudotis atsakovei priklausančiais koridoriais, bendruoju kambariu ir laiptais. Tik nustačius servitutą būtų veiksmingai pašalinamos kliūtys ieškovui kaip savininkui naudotis nuosavybe, kas atitiktų savininkų interesų pusiausvyrą. Teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį nurodė, kad reikalavimui nustatyti servitutą tarnaujančiame daikte, pagrįsti nėra pateikti jokie įrodymai apie nusistovėjusį žemės sklypo naudojimą, jame esančių statinių naudojimas tarp šalių nėra suderintas, todėl tam, kad užtikrinti optimalų kiekvienam iš bendraturčių priklausančios žemės sklypo dalies bendrojoje nuosavybėje funkcionalumą, bei atsižvelgiant į kiekvienam iš bendraturčių priklausančios žemės sklypo dalies panaudojimo, racionalumo galimybes, nenustačius naudojimosi šiame žemės sklype esančiais statiniais tvarkos ar neatidalijus šių pastatų iš bendrosios dalinės nuosavybės, prašymas negali būti tenkintinas.

Nurodė, kad yra galimybė atidalinti ginčo gyvenamąjį namą į du atskirus nuosavybės objektus, t. y. įmanoma atidalinti natūra ieškovo turto dalis ir šiuo turtu naudotis pagal turimas nuosavybės dalis, kas būtu racionalu be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Tai reiškia, kad šalys turi visas galimybes, naudojantis nekilnojamuoju turtu, išvengti tarpusavio nesutarimų. Atsakovės argumentus dėl to, kad ginčo namas yra nedalus vertino nepagrįstais, nepatvirtintais jokiais įrodymais, nepaneigiančiais nei faktinės, nei teisinės galimybės atidalinti pastatą atskirais butais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė I. R. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-61-721/2016 dalyje dėl priešieškinio reikalavimų ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: priešieškinį tenkinti, atidalinti ieškovo nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, paliekant ginčo turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei ir išmokant kompensaciją ieškovui (CK 4.80 str. 2 d.), kompensaciją ieškovui išmokėti dalimis, kas mėnesį kompensuojant ieškovo įmokas už paskolą pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) arba ieškovo vardu visą kompensacijos sumą sumokant bankui vienu metu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas grubiai pažeidė esminius civilinio proceso principus ir normas (CPK 329 str.), privačių šalių ginče ėmėsi nepateisinamos iniciatyvos ir išėjo už pareikštų reikalavimų ribų. Taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas (CPK 330 str.), reglamentuojančias atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, esmingai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio tipo bylose.

Nei viena iš ginčo šalių nepageidavo atidalinti turto natūra nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu. Šalys ne tik neprašė atidalinti turto natūra, tačiau ir vieningai pripažino, jog turto atidalijimas natūra nagrinėjamu atveju yra neįmanomas: faktiškai, nes, sprendžiant iš namo dokumentų, pateiktų į bylą (namo plano, NTR išrašo, ekspertizės akto), ir atsižvelgiant į šalių paaiškinimus, būtų reikalingi esminiai pertvarkymo darbai (tuo pačiu padaryta neproporcinga žala); teisiškai, nes hipotekos kreditorius (bankas) nesutinka su jokiomis rekonstrukcijomis, kurios darytų žalą ginčo namui (net jei proporcingą) ar kitu būdu keistų jo ekonominę vertę. Nesant hipotekos kreditoriaus sutikimo, įkeistas ginčo namas negali būti renovuojamas.

Teismas ex officio nustatė aplinkybę, jog ginčo namas yra įmanomas atidalinti natūra. Tokia išvada ne tik nėra pagrįsta jokiais įrodymais, tačiau prieštarauja byloje surinktai medžiagai, ypač - šalių paaiškinimams. Nei viena iš šalių nereiškė reikalavimo ir net negrindė savo atsikirtimų aplinkybe, jog ginčo namas galėtų būti atidalijamas natūra, šalys aiškiai paaiškino, jog, jų manymu, atidalijimas natūra neįmanomas.

Teismas neteisingai suabsoliutina atidalijimo natūra institutą ir nepagrįstai prilygina jį įstatyminei prezumpcijai, kad atidalinti turtą natūra yra įmanoma ir verta (žala yra proporcinga) visais atvejais, o šią prezumpciją paneigti yra šalių pareiga, net jei šalys nepageidauja turto atidalinti natūra (net jei abi šalys pripažįsta, jog turto natūra atidalinti neįmanoma). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja aiškią praktiką, pagal kurią, sprendžiant dėl atidalijimo būdo, būtina atsižvelgti į galimus konfliktus tarp šalių ir pripažįstama, jog kompensacijos skyrimas yra harmoningesnis būdas išspręsti įsisenėjusį konfliktą.

Ieškovas S. R. pateiktu apeliaciniu skundu prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti: ieškovo S. R. 2016 m. vasario 24 d. pareiškimą „Dėl 2015-09-04 ieškinio dalyko pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-61-721/2016“ patenkinti visiškai, o kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą, visas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės ieškovo naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovo poreikiai normaliai naudotis savo daiktu yra užkirsti. Kitų galimybių patekti į namo antrą aukštą nėra. Ieškovas prašo nustatyti servitutą ne todėl, kad jam būtų patogiau ir naudingiau naudotis savo daiktu, o todėl, kad nenustačius servituto ieškovas visiškai negali naudotis savo daiktu.

Rekonstruoti namą, padarant įėjimą iš lauko pusės neįmanoma faktiškai. Tai būtų neprotingos ir labai didelės išlaidų bei laiko sąnaudos. Norint rekonstruoti namą reikalingas banko leidimas, kuris yra trečiasis asmuo byloje, nes kreditavo minėto namo įsigijimą. Bankas savo atsiliepime yra pasisakęs, kad be jo sutikimo pertvarkyti įkeistą namą savininkai neturi teisės, o tokio leidimo bankas neduoda.

Atsakovės siūlomas kompensacijos išmokėjimo variantas prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

Atsakovė I. R. pateiktu atsiliepimu prašo netenkinti ieškovo apeliacinio skundo, palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą dalyje dėl ieškinio reikalavimų atmetimo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas savo iniciatyva atsisakė reikalavimo dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo ir reiškė tik reikalavimą dėl servituto nustatymo bendram namui, kuriame net nėra nustatyta naudojimosi tvarka.

Servituto nustatyti neįmanoma dėl dviejų priežasčių: pirma, ginčo name nėra nustatyta naudojimosi tvarka, antra, yra įmanomi kiti teisiniai būdai daiktą naudoti pagal paskirtį nenustatant servituto.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš kurių matyti, kad ieškovo S. R. ir atsakovės I. R. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu ir tuo pačiu teismo sprendimu gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini), šalių sutarimu, buvo padalintas lygiomis dalimis, paskiriant ieškovui namo antrąjį aukštą, o atsakovei pirmąjį aukštą su garažu. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, bylos šalys yra 0,1412 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai. Žemės sklypui su jame esančiais statiniais adresu (duomenys neskelbtini) įsigyti yra paimta banko paskola. Ieškovui S. R. ir atsakovei I. R. nuosavybės teise priklauso po ½ dalis žemės sklypo ir po ½ dalis statinių. Šalių bendram turtui nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu ir jame esančiais pastatais tvarka.

Ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dalies dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, pagrįstai šio reikalavimo nenagrinėjo. Pažymėtina, kad ieškovui atstovauja advokatas, įstatymas numato ieškovui teisę atsisakyti ieškinio reikalavimų ar jų dalies.

Dėl servituto nustatymo

Ieškovas teigia, kad servituto nustatymas yra būtinas tam, kad jis galėtų naudotis savo turtu, kadangi nenustačius servituto, atsakovė neleidžia jam naudotis ½ dalimi žemės sklypo ir jame esančiais statiniais, adresu (duomenys neskelbtini).

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą. Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau.

Teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę.

Nagrinėjamos bylos atveju neįrodytas servituto instituto taikymo pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovo prašomi nustatyti servitutai pagal ieškovo pateiktą projektą, suteikiant jam galimybę naudotis 63,05 m² iš 109,18 m², kas sudaro 58 proc. atsakovės gyvenamųjų patalpų, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, nes pažeidžia šalių interesų pusiausvyros principą. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju servituto nustatymas nėra vienintelis būdas ieškovui savo turto dalį naudoti pagal paskirtį, kadangi ieškovas gali kreiptis į teismą dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo. Pripažintina, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teisė registruota po ½ dalį žemės sklypo ir po ½ dalį statinių, tačiau nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu ir jame esančiais pastatais tvarka, taigi šalių turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra natūra padalintas ar atidalintas.

Pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (ieškovui). Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad servituto nustatymas nėra tinkamas būdas ieškovui pagal paskirtį naudoti savo turtą, nenustačius naudojimosi žemės sklype esančiais statiniais tvarkos, nepateikus tokio projekto arba neatidalijus šių pastatų iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal šalių pateiktus projektus, reikalavimas dėl teisės naudotis bendrojo naudojimo patalpomis ar kitam savininkui tenkančiomis patalpomis, negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra esminės servituto instituto taikymo sąlygos – objektyvaus būtinumo it šiuo atveju servituto nustatymas neatitinka savininkų interesų pusiausvyros.

Dėl turto atidalinimo

Atsakovė prašo atidalinti ieškovo nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, paliekant jai ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir išmokant kompensaciją ieškovui dalimis, kas mėnesį kompensuojant ieškovo įmokas už paskolą pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) arba ieškovo vardu visą kompensacijos sumą sumokant bankui vienu metu.

Taikant šiam ginčo išsprendimui aktualią kasacinio teismo praktiką pažymėtina, jog galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, jog ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises, daiktas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, taip galbūt tarp savininkų sukuriant dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia. Atsižvelgdamas į bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo apribojimus, susijusius su kitų bendraturčių teisėmis, bei į iš to galinčias kilti problemas ir bendraturčių nesutarimus, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620-313/2015). CK 4.80 straipsnio 2 dalies normoje yra nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo padalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės padalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams, gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

Ieškovas nesutinka su atsakovės reikalavimu jo dalį atidalinti ir priteisti atsakovei natūra visą nekilnojamąjį turtą, sumokant už atidalintą dalį atsakovės nurodytą kompensaciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovui nesutinkant su atsakovės siūloma kompensacija už jam priklausančią ½ ginčo turto, atsakovė turėjo įrodyti, kad ieškovo dalies atidalijimas apmokant už šią dalį kompensaciją yra vienintelis bendraturčių ginčo išsprendimo būdas. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo turtas įkeistas trečiojo asmens reikalavimų užtikrinimui, šalims nustatyta solidarioji prievolė kredito sutarties pagrindu. Apeliantė yra nurodžiusi, kad ginčo turto vertė yra mažesnė nei paskolos likutis ir kompensacijos dydžiu prašė sumažinti ieškovo dalį bendroje solidariojoje prievolėje (paskoloje). Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad išsprendus ginčą atsakovės pasiūlytu bendraturčio dalies atidalijimo būdu išmokant jam (arba kreditoriui) kompensaciją už nuosavybės dalį, ir galiojant solidariam prievoliniam įsipareigojimui trečiajam asmeniui AB „Swedbank“, realiai su tokiu bendrosios solidariosios prievolės perskirstymu į dalinę prievolę turėjo sutikti ir kreditorius (ginčo turto hipotekos kreditorius). Byloje pateiktame trečiojo asmens atsiliepime nurodoma, kad skolininkai, nekeičiant kredito sutarties sąlygų, tarpusavyje gali tartis, kas ir kaip mokės pagal kredito sutartį, tačiau šalims toliau lieka galioti solidari atsakomybė (b.l.98,t.2).

Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto. Šią pareigą derindamas su visiško bendraturčių atidalijimo prioritetu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas iš viso negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais.

Pažymėtina, kad teismas savo iniciatyva sprendė, jog ginčo turtą galima padalinti ar atidalinti natūra, tokia teismo išvada paremta įstatyme įtvirtintu bendraturčių turto atidalijimo natūra prioritetu bei aplinkybe, kad ieškovas nesutinka su atsakovės siūlomu atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdu. Netenkinus ieškovo reikalavimo, išlieka turto padalijimo (atidalijimo) natūra galimybė, nors abi šalys nurodo, kad turto padalijimas reikalautų daug išlaidų, tačiau nei viena iš jų nepasiūlė viena kitai priimtino padalijimo būdo ir projekto. Esant tokiai faktinei situacijai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalims nepaneigus galimybės padalinti bendrą dalinę nuosavybę, laikytina, kad toks padalinimo (atidalinimo) būdas įmanomas be neproporcingos žalos namo paskirčiai. Kadangi byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų manyti nesant realios galimybės atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, nei vienai iš ginčo šalių teismui nepateikus daikto padalijimo (atidalijimo) natūra projektinio pasiūlymo, teisėjų kolegija neturi galimybės realiai įvertinti šių kaštų, ar spręsti ginčą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl šalių pareikštų ieškinių reikalavimų ribų pagrįstai nurodė, kad tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimai pažeidžia abiejų šalių interesus, yra nepagrįsti bei neįrodyti ir abu reikalavimus atmetė.

Atsižvelgiant į būtinybę išlaikyti bendraturčių interesų pusiausvyrą, tokio pobūdžio bylose itin svarbus šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimas. Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Šaliai, kuriai tenka atitinkamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, jų neįrodžius, teismas turi teisę konstatuoti, kad tos faktinės aplinkybės neįrodytos, neegzistuoja. Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo konkretinamos teismų praktikoje išaiškinant, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti. Šalių įrodinėjimo pareiga svarbi ne tik sprendžiant dėl geriausio bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo, tačiau taip pat nustatant teisingą kompensacijos pinigais dydį.

Šalys savo atidalijimo projektus gali siūlyti ne tik reikšdamos ieškinį ar priešieškinį, bet ir pasinaudodamos kita gynimosi priemone teikdami atsiliepimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas negali suformuluoti reikalavimų už proceso šalis ar išspręsti ginčo dalyką, kurio šalys nepageidauja. Bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme, o optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005). Todėl tinkamam ginčo išnagrinėjimui iš esmės, turi būti pareikšti tinkami reikalavimai, suformuluotas jų teisinis bei faktinis pagrindas, pateikti projektai ir alternatyvūs padalinimo (atidalinimo) variantai.

Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti apeliacinių skundų ir išspręsti ginčą iš esmės kitaip, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo S. R. ir atsakovės I. R. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo, konstatuoja, kad juose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą. Bylos šalių apeliaciniai skundai atmetami, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas. Atsižvelgiant į tai, kad abu apeliaciniai skundai atmetami, šalys neturi teisės gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Šiaulių apygardos teisme 2016 m. gegužės 25 d. gautas atsakovės I. R. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kuriame prašoma panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3377-721/2015: panaikinti įpareigojimą pateikti ieškovui raktus nuo gyvenamojo namo bei įpareigojimą sudaryti ieškovui galimybes laisvai patekti į namą, nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo prašo leisti vykdyti skubiai. Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 str. 1 d.). Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovo S. R. ir atsakovės I. R. apeliaciniai skundai yra atmesti, skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo taip pat atmesti ieškovo S. R. ir atsakovės I. R. reikalavimai, paliekamas nepakeistas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebetenka savo reikšmės – būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo – todėl atsakovės I. R. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkintinas ir panaikintinos Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3377-721/2015 (dabartinis civilinės bylos Nr. 2-61-721/2016) taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3377-721/2015 (dabartinis civilinės bylos Nr. 2-61-721/2016) taikytas laikinąsias apsaugos priemones.