Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-04-22 · Administracinė byla Nr. AS-146-116-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-04-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2011-11-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Ik-1467-426/2012Sprendimas · 2012-05-21Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2013-01-31Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-22
Bylos Nr.
AS-146-116-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02105-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
VšĮ Respublikinės psichiatrijos ligoninės, VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės
Atsakovas
Vilniaus teritorinei ligonių kasai
Trečiasis asmuo
Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai
Kategorijos
  • 70.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS146–116/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02105-2010-4Procesinio sprendimo kategorija 70.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. balandžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo VšĮ Respublikinės psichiatrijos ligoninės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės skundą atsakovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl ekspertizės protokolo ir jo pakeitimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas VšĮ Respublikinė psichiatrijos ligoninė (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir TLK, atsakovas) komisijos 2010 m. birželio 14 d. ekspertizės protokolo Nr. 1EP-62 ir jo 2010 m. rugpjūčio 10 d. pakeitimo tas dalis, kuriose priskaičiuota žala privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui ir dėl Išvykusio iš stacionaro asmens statistinės kortelės (forma 066/a-LK) grafos „Lovadienių“ skaičiaus pildymo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkte numatytu pagrindu – pareiškėjui nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, kai nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

Teismas rėmėsi Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių bei kitų įmonių ir įstaigų, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1K-41 (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2009-05-01 iki 2010-06-09) 53 punktu, nustatančiu, kad ikiteisminės stadijos metu TLK ir kontroliuojamosios įstaigos ginčus sprendžia TLK taikinimo komisija bei Sveikatos draudimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad TLK taikinimo komisija sprendžia ginčus tarp draudžiamųjų, sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir teritorinės ligonių kasos dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo ir sveikatos priežiūros sutarčių vykdymo.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė įstatymu nustatytos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos t. y. dėl ginčo nesikreipė į Vilniaus TLK taikinimo komisiją, o šiuo metu jau nebegali šia teise pasinaudoti, nes pasibaigė kreipimosi terminas.

Teismas, vertindamas byloje skundžiamą aktą be kita ko pažymėjo, kad šis aktas nėra privalomojo pobūdžio ir gali būti įgyvendintas tik kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą ir teismui patenkinus atsakovo reikalavimą dėl apskaičiuotos žalos sumos išieškojimo.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 152-154), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pats sau prieštarauja, nurodydamas, kad byloje skundžiamas aktas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir tuo pačiu konstatuodamas, kad dėl jo apskundimo būtina pasinaudoti privaloma ikiteismine tvarka.Teismas nepagrįstai remiasi Aprašo 53 punktu, kuris prieštarauja ir plečiamai aiškina Sveikatos draudimo įstatymo 36 straipsnį. Pažymi, kad Sveikatos draudimo įstatyme TLK taikinimo komisija nėra nurodyta kaip privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo institucija.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei nurodo, kad palaiko pirmosios instancijos teismo argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti iš esmės analogiškais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte numatytu pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą turi patikrinti šio pagrindo buvimą, t. y. ar pareiškėjas nagrinėjamu atveju nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos privalomos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą institutą reglamentuoja ABTĮ nuostatos. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalį įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir minėto įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas reikalauja, jog privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka būtų aiškiai numatyta įstatyme (LVAT 2006 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-434/2006). Tai, kad privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatyme, pažymėta ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007. Šiame procesiniame sprendime, be kita ko, išaiškinta, kad įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai. Šiuo aspektu pažymėtina ir LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010, kurioje teismas išaiškino, kad išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą instituto paskirtis suponuoja, kad jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o, priešingai, papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (LVAT 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje A143-191/2010).

Su teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principais LVAT praktikoje glaudžiai siejamas teisminės gynybos prioriteto principas. Siekiant įvertinti, ar įstatymuose yra nustatyta išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir ar ši tvarka yra privaloma pareiškėjui, svarbu atsižvelgti į ABTĮ 17 straipsnio 2 dalį, pagal kurią esant abejonei ar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas nagrinėjamas teisme. Būtent šia norma išreiškiamas teisminės gynybos prioriteto principas, kuris reiškia, kad ginčas gali būti priskiriamas spręsti kitų institucijų, o ne teismo kompetencijai tik tais atvejais, kai tai aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatymuose (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, Administracinių teismų praktika, Nr. 3 (13), taip pat žr. LVAT 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010 bei LVAT praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą, I dalis, publikuota: "Administracinė jurisprudencija" Nr. 19, 2010 m.).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamam ginčui įstatymai nenumato privalomos ikiteisminio nagrinėjimo tvarkos.

Šis ginčas yra kilęs tarp šalių – sveikatos priežiūros įstaigos (VšĮ Respublikinės psichiatrijos ligoninės) ir teritorinės ligonių kasos dėl TLK priimto ekspertizės protokolo panaikinimo. Sveikatos draudimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalis, kuria be kita ko rėmėsi pirmosios instancijos teismas, prieidamas prie išvados šioje byloje, numato ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos – TLK taikinimo komisijos kompetenciją: spręsti ginčus tarp draudžiamųjų, sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir teritorinės ligonių kasos dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo ir sveikatos priežiūros sutarčių vykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šioje teisės normoje yra numatyta galimybė ginčą tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir teritorinės ligonių kasos dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo ir sveikatos priežiūros sutarčių vykdymo išspręsti dar iki teismo, minėta įstatymo norma jokiu būdu negali būti aiškinama plečiamai, t. y. kaip įtvirtinanti privalomą ikiteisminio nagrinėjimo tvarką tokio pobūdžio ginčams. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad to paties įstatymo 40-41 straipsniuose įtvirtinama privaloma ikiteisminio nagrinėjimo tvarka ginčams tarp draudžiamųjų ir teritorinių ligonių kasų dėl privalomojo sveikatos draudimo vykdymo, pagal kurią draudžiamųjų ir teritorinių ligonių kasų ginčus dėl privalomojo sveikatos draudimo vykdymo nagrinėja TLK taikinimo komisija (40 straipsnis), o komisijos sprendimą draudžiamasis įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti teismui (41 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nesilaikė privalomos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, grindė Aprašo 53 punkto nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartą LVAT praktiką akcentuoja, kad privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka gali būti aiškiai numatyta tik įstatymu, bet ne poįstatyminiu aktu, todėl Aprašo nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos.

Pažymėtina ir tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ne analogišką, tačiau tarp tų pačių šalių (sveikatos priežiūros įstaigos ir teritorinės ligonių kasos) kilusį ginčą, byloje kurioje buvo skundžiamas TLK direktoriaus priimtas sprendimas, pažymėjo, kad galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl tokių teritorinių ligonių kasų direktorių priimamų sprendimų nagrinėjimo tvarka, todėl atmetė prašymą nutraukti bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-339/2008, Administracinė jurisprudencija, Nr. 15).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nutraukęs bylą ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte numatytu pagrindu netinkamai pritaikė įstatymų nuostatas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika, todėl priimta nutartis naikintina, bylą grąžinant iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad byla buvo nepagrįstai nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte numatytu pagrindu, nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su byloje skundžiamo akto pobūdžiu (jo privalomumu). Pažymėtina, kad įvertinti ginčijamo akto pobūdį, t. y. ar šis aktas gali būti pripažįstamas administraciniu aktu ABTĮ 22 straipsnio prasme dėl kurio gali būti paduodamas skundas teismui, turi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo VšĮ Respublikinės psichiatrijos ligoninės atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius