Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Olego Šibkovo ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant išteisintosioms D. P. ir D. B., jų gynėjoms-advokatėms Rasai Užkuraitienei ir Rasai Kalkauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal privačių kaltintojų ir, priešpriešiniu skundu, kaltinamų D. P. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos mėn. 11d. nuosprendžio, kuriuo D. P. ir D. B. išteisintos, nepadarius joms veikų turinčių nusikaltimų numatytų LR BK 154 str. 1d., 155 str. 1d. požymių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde teigiama, jog teismas pilnai neišnagrinėjo D. B. skundo, nes nuosprendyje nepasisakė ir neišdėstė savo argumentų dėl kaltinimo veika numatyta LR BK 154 str. 1d. Tai laikytina BPK 305 str. 3d. 4p. pažeidimu, nes nuosprendyje turi būti nurodytos teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo dėl šios veikos.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Taigi visais atvejais, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, nustatytina konkreti nusikalstama veika, atitinkanti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius.

Iš bylos duomenų matyti, jog abi kaltinamosios viena kitą BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta veika kaltina už tuos pačius veiksmus, kaip ir 154 straipsnio 1 dalyje. Jos neatribojo skirtingų sudėčių nusikalstamų veikų – šmeižimo ir įžeidimo, o jas iš esmės sutapatino. Tokie kaltinimai yra ydingi, neatitinka BPK kaltinimui keliamiems reikalavimams. Todėl kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, įvertinęs visumą teisme ištirtų duomenų, pagrįstai išteisino D. P. ir D. B. dėl veikų numatytų LR BK 154 str., 155 str. pagal tokius kaltinimus, kokie buvo suformuluoti privataus kaltinimo skunduose.

Būtina pažymėti ir tai, jog saviraiškos laisvė, įtvirtinta EŽTA Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, nustatytais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios priimamos palankiai arba laikomos nekaltomis ar nereikšmingomis, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir pažiūrų platumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai, o bet kokių apribojimų reikalingumas – nustatomas įtikinamai. Būtinumas demokratinėje visuomenėje Konvencijos 10 straipsnio prasme reiškia, kad saviraiškos laisvės apribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį. Saviraiškos laisvės apribojimas turi būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui ir pagrįstas tinkamais bei pakankamais motyvais. Vertinant apribojimo proporcingumą, turi būti atsižvelgiama ir į paskirtų sankcijų pobūdį ir griežtumą (pavyzdžiui, Kanellopoulou c. Gr?ce, no 28504/05, arr?t du 11 octobre 2007). Apribojant saviraiškos laisvę siekiant apsaugoti kitų asmenų reputaciją ar teises, turi būti nustatyta teisinga šių vertybių pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645/2005; Axel Springer AG v. Germany [GC], no. 39954/08, judgment of 7 February 2012). Pažymėtina, kad asmens teisė į reputacijos apsaugą yra ginama pagal Konvencijos 8 straipsnį kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis; ši nuostata taikoma, kai kėsinimasis į asmens reputaciją pasiekia tam tikrą sunkumo lygį ir trukdo įgyvendinti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Tokiu atveju valstybei kyla pozityviosios pareigos pagal Konvencijos 8 straipsnį apginti asmens reputaciją užtikrinant veiksmingą jo privataus gyvenimo (būtent reputacijos aspektu) gerbimą (pavyzdžiui, Lavric v. Romania, no. 22231/05, judgment of 14 January 2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra konstatavęs, kad pagal Konvencijos 8 ir 10 straipsnius garantuojamos teisės iš esmės turi būti gerbiamos vienodai (t. y. yra vienodai vertingos) (Delfi AS v. Estonia, no. 64569/09, judgment of 10 October 2013). Atsižvelgiant į šių konkuruojančių interesų pobūdį, valstybėms turi būti suteikiama tam tikra vertinimo laisvė nustatant tinkamą jų pusiausvyrą. Baudžiamosios teisės priemonių panaudojimas kaip atsakas į šmeižimą ir įžeidimą savaime nelaikytinas šios vertinimo laisvės ribų peržengimu (pavyzdžiui, Kasabova v. Bulgaria, no. 22385/03, judgment of 19 April 2011).

Dėl kaltinimų D. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d.

Kaip jau minėta, šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir to siekti. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija.

Atsižvelgus į šias nuostatas, negalima sutikti su D. P. skundo motyvais, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas įrodymus vertino objektyviai, jie nebuvo interpretuojami D. B. naudai, kaip teigiama skunde. Nuosprendis pakankamai motyvuotas, teisme ištirti ir jame įvertinti visi įrodymai, turintys reikšmės bylai, o duomenys, nesusiję su pareikštu kaltinimu, pagrįstai nebuvo vertinami. Nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, nepagrįstais duomenimis, o teisme išsamiai ištirtais teisme įrodymais, kurie ir nulėmė teisėto, teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą.

Apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas dėl elektroninio laiško siųsto 2011 02 08 į VRK, taip pat dėl elektroninio skundo www. (duomenys neskelbtini).lt ir dėl komentaro žinių portale www.(duomenys neskelbtini).lt, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad šiuos skundus ir komentarus rašė D. B.. Vien iš privačios kaltintojos spėjimų, kad iš šiuose komentaruose nurodyto turinio ir braižo galima spręsti, kad tai padarė D. B., negalima pripažinti, jog juos rašė būtent D. B., nes to nepatvirtina kiti teisme ištirti duomenys.

Teismas padarė pagrįstas išvadas ir dėl D. B. pateikto 2012 m. kovo 12 d. pareiškimo (duomenys neskelbtini) draugijos pirmininkui bei prašymo Lietuvos apeliaciniam teismui, kuriame ji nurodė, jog augina neįgalų vaiką „dėl D. ir D. P. pasekmės“. Teismas įvertinęs ir ištyręs byloje esančias aplinkybes ir rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, pagrįstai konstatavo, kad šiose veikose nėra nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str.1 d. sudėties. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, kai ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su prašymo, pareiškimo tyrimu) asmenims. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad D. B. prašyme Lietuvos apeliaciniam teismui nurodytos aplinkybės būtų paskleistos tretiesiems asmenimis.

Kiekvieną kartą, ginant vieną vertybę - saviraiškos laisvę ar asmens garbę ir orumą - neišvengiamai apribojama kita, todėl siekiant teisingos šių vertybių pusiausvyros, būtina atsižvelgti, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad pirmiausiai, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz. Lietuvos Respublikos CK 2.24 str.).

Negalima sutikti su apeliantės teiginiu, jog veika nuosprendyje aprašyta abstrakčiai ir formaliai, iškraipant ir interpretuojant liudytojų parodymus. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad byla buvo nagrinėjama pagal pačios D. P. suformuluotą kaltinimą, todėl teismas negalėjo jo išplėsti ar nagrinėti aplinkybes, nesusijusias su pareikštu kaltinimu. Priešingai nei teigiama skunde, teismas aptarė ir vertino liudytojų A. S., A. D., L. K., V. P., A. K., A. T., E. P., O. R., D. K. parodymus, sugretindamas juos su kitais teismui pateiktais ir jo ištirtais įrodymais. Šie liudytojai nepatvirtino, kad D. B. šmeižė D. P. ar ją įžeidinėjo, todėl pagrįstai buvo vertinami kaip charakterizuojantys proceso dalyves.

Kolegija sutinka su skundo argumentais, kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad D. P. esanti „aferistė, melagė, amorali, nesąžininga ar nekompetentinga odontologė“, kas leistų daryti išvadą, kad tokie teiginiai neatitinka tikrovės. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog kreipdamasi į (duomenys neskelbtini) draugiją su teiginiais „skelbiasi, kad gijo teisės magistro diplomą, skelbia darbovietes, kuriose dirba fiktyviai ...klastojo dokumentus... kai pati yra aferistė... 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pareiškimą kaip aiškiai suklastotą..., amoralus žmogus...“ kaltinamoji išreiškė savo nuomonę apie asmenį, kandidatuojantį į savivaldybę. Kreipdamasi į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir pateikdama tokio pobūdžio informaciją apie D. P. kaip apie būsimą politikę - kandidatę į Savivaldybės tarybą, D. B. taip pat išsakė savo nuomonę apie pastarąją, kuri susiformavo per ilgalaikį bendravimą su ja, konfliktus, civilinio pobūdžio ginčus, teisminius procesus. Galima būtų sutikti su teiginiu, kad tokiu kreipimusi ji siekė suformuoti neigiamą požiūrį į apeliantę, tačiau negalima sutikti su skundo argumentais, kad tokiu būdu buvo siekiama tyčia ją paniekinti ar pažeminti, sumenkinti kaip žmogų, pakirsti pasitikėjimą. Iš pateiktų duomenų akivaizdu, jog D. B. tikslas buvo įspėti, informuoti minėtas institucijas t.y. (duomenys neskelbtini) draugiją bei rinkimų komisiją apie tai, jog, jos nuomone, D. P. pagal savo žmogiškąsias ir dalykines savybes nėra verta būti renkama į renkamas pareigas. Tokiu būdu ji išsakė savo nuomonę apie D. P. kaip apie būsimą politikę.

Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, vadovaudamasi EŽTT praktika bei vertindama kaltinimus už nukentėjusiojo šmeižimą pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir už įžeidimą pagal BK 155 straipsnio 1 dalį saviraiškos laisvės ribojimo aspektu, atsižvelgia, be kita ko, į šias abiejų BK straipsnių taikymo kontekste svarbias aplinkybes.

Pasisakymai, dėl kurių D. B. patraukta baudžiamojon atsakomybėn, yra susiję ne tik su asmeniškai jai svarbia ir jautria tema, bet kartu ir su viešojo intereso klausimu – asmens galimu išrinkimu į renkamas pareigas savivaldybėje. Be to, pasisakymai, grindžiami asmenine kaltinamosios patirtimi ir skausmingais išgyvenimais. Nukentėjusioji tuo metu buvo kandidatė į savivaldybės tarybą t. y. kandidatavo į valstybės tarnautojui prilyginamus asmenis, teikiančius viešąsias paslaugas, kurių kritikos ribos, yra gerokai platesnės negu eilinio privataus asmens. (EŽTT praktika pvz. bylos Bergens Tidende and Other s v. Norway, no. 26132/95, judgment of 2 May 2000; Selistö v. Finland, no. 56767/00, judgment of 16 November 2004; Heinisch v. Germany, no. 28274/08, judgment of 21 July 2011 Kanellopoulou c. Grece, no 28504/05, arrt du 11 octobre 2007, Bugan v. Romania, no. 13824/06, judgment of 12 February 2013).

Realus D. B. pasisakymų faktinis pagrindas buvo tai, kad ji su D. P. jau daugiau nei 10 metų yra pažįstamos, konfliktuoja visą tą laikotarpį po pastarosios ištuokos su buvusiu sutuoktiniu, vėliau vedusiu D. B., turto dalybų, įvairių buitinių konfliktų, skundų įvairioms institucijoms viena kitos atžvilgiu, civilinių bei baudžiamųjų bylų ir pan. Pareigos ir atsakomybė, susijusios su saviraiškos laisvės įgyvendinimu, reiškia, jog asmuo, pasisakantis viešoje erdvėje, turi elgtis sąžiningai, siekdamas pateikti tikslią ir pasitikėjimo vertą informaciją. Tačiau pasisakant apie asmenį, kuris kandidatuoja į vietinės reikšmės politikus, leidžiama panaudoti ir tam tikrą perdėjimą, net provokavimą (EŽTT praktika: pvz. Niculescu-Dellakeza c. Roumanie, no 5393/04, arrt du 26 mars 2013).

Būdama nepatenkinta dėl jos atžvilgiu panaudotų veiksmų ir priemonių, nepalankių vertinimų, iš kitų asmenų gauta informacija apie D. P. bei vadovaudamasi savo asmenine patirtimi, tačiau neįsigilinusi į situacijas, D. B. subjektyviai perteikė tiek savo, tiek iš kitų šaltinių surinktą informaciją, kurios pagrįstumo tinkamai nepatikrino, o tik pritaikė savo nuomonę bei vertinimus. Galima būtų sutikti, jog iš dalies išsakytuose teiginiuose yra objektyvieji šmeižimo požymiai, kadangi byloje nėra duomenų, kad paskleistoje informacijoje buvo tikrovę atitinkantys faktai, tačiau D. B. veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia ir nusikalstamas tikslas. D. B. buvo įsitikinusi savo teiginių teisingu vertinimu, kas rodo, kad jis galėjo sąžiningai klysti, t. y. ji veikė netiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, daro išvadą, kad D. B., išsakydama savo nuomonę, sąžiningai klydo. Tai nulėmė ne tik reikiamo teisinio išsilavinimo neturėjimas, bet ir klaidinga kitų asmenų pateikta informacija bei skausminga asmeninė patirtis, kurią nulėmė pastovūs ginčai, konfliktai su D. P., sistemingas bylinėjimasis su ja. Kolegija daro išvadą, jog D. B. išsakyti teiginiai, gali būti vertinami kaip sąžiningai klystančio asmens išsakyti teiginiai ar jo nuomonė. Nors byloje nėra duomenų, kad kaltinamosios išsakyti kaltinime nurodyti teiginiai yra tikrovę atitinkanti informacija, galinti paniekinti ir pažeminti kitą žmogų bei pakirsti pasitikėjimą juo, tačiau jokiu būdu negalima sutikti su tuo, jog jie išsakyti veikiant tiesiogine tyčia, norint paniekinti ir pažeminti D. P., pakirsti pasitikėjimą ja.

Pirmos instancijos teismo išvadas patvirtina byloje surinktų ir išsamiai ištirtų įrodymų visuma, todėl jos yra teisingos. Šis teismas pagrįstai nustatė, kad D. B. išsakyti teiginiai yra vertinamojo pobūdžio. Pažymėtina, kad nors byloje nėra duomenų, jog kaltinime nurodyti teiginiai atitinka tikrovę, tačiau akivaizdu, jog D. B. yra privatus asmuo, o ne bet kokios viešos informacijos teikimo profesionalas, specialistas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad D. B. išsakytuose teiginiuose, kuriais D. P. kaltina kaltinamąją, buvo pateikta nuomonė, kuriai sąžiningumo kriterijus negali būti taikomas. Kolegija daro išvadą, jog D. B. nesuvokė pavojingų savo veiksmų pobūdžio, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl jos veiksmuose nėra veikų numatytų LR BK 154 str. 1 d. sudėties.

D. P. kaltinime nurodė, jog D. B. tais pat kaltinime nurodytais veiksmais ne tik kad ją apšmeižė, bet ir pažemino ir įžeidė t.y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal Konvencijos 10 straipsnį ginamas ne tik skleidžiamos informacijos turinys, bet ir jos pateikimo forma, turi būti daromas aiškus skirtumas tarp kritikos ir įžeidimo. Įžeidimo atveju sankcijos iš principo gali būti pateisinamos (žr., pavyzdžiui, su atitinkamais pakeitimais, Palomo Sanchez and Others v. Spain, nos. 28955/06, 28957/06, 28959/06 and 28964/06, judgment of 12 September 2011; Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgment of 27 May 2003).

Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išsakytus motyvus, daro išvadą, jog neturėdama tiesioginės tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos, nesuprasdama, kad ta informacija gali paniekinti ar pažeminti D. P. ar pakirsti pasitikėjimą ja, kaltinamoji D. B. neturėjo tiesioginės tyčios kaltinime nurodytais pasisakymais įžeisti D. P., ją pažeminti, sumenkinti jos autoriteto ir profesinio prestižo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. B. neperžengė leistinas kritikos ribas ir pagal BK 155 straipsnio 1 dalį už įžeidimą išteisinta pagrįstai ir teisėtai, kadangi jos veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, o ji išsakė tik savo nuomonę bei komentarus apie būsimą viešą asmenį.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų negalima sutikti su skundo argumentais, kad D. B. tyčia skleidė įvairaus pobūdžio įžeidimus, kad tokia jos veika (įžeidimu) buvo pažeistos įstatymų saugomos vertybės – nukentėjusiosios, kaip moters, garbė ir orumas. Apylinkės teismas, vertindamas veikos padarymo būdą, teisingai įvertino nustatytas aplinkybes, ištyrė informacijos pateikimo aplinkybes, pašalino byloje esančius prieštaravimus, savo išvadas pagrindė teisiniais argumentais, todėl BPK 305 str. 5d. reikalavimai, kaip teigiama skunde, nebuvo pažeisti. Dėl šios priežasties atmestinas D. P. prašymas priteisti jai 100 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Negalima sutikti su skundo argumentais, kad nagrinėjant bylą teisme, buvo pažeista D. P. teisė į teisingą teismą, o teismas buvo šališkas. Teismo teisė ir pareiga, vadovaujantis BPK reikalavimais, prijungti prie bylos tik tuos dokumentus ir daiktinius įrodymus, kurie yra susiję su pareikštu kaltinimu, atlikti tyrimus, kurie turėtų įrodomosios reikšmės byloje. Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog D. P. pateikti dokumentai, garso įrašas nėra susiję su kaltinimu D. B., neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje, todėl pagrįstai atmetė D. P. prašymą prijungti jos prašomus duomenis prie bylos bei atlikti kitus su tuo nesusijusius veiksmus.

Nepagrįsti kaltinamosios teiginiai, kad teismas buvo šališkas dėl to, kad nepasiūlė D. P. pasirūpinti tuo, jog ji būtų procese atstovaujama kvalifikuoto teisininko.

Išskyrus LR BPK 51 str. numatytus atvejus, pirmos instancijos teisme nėra privalomas gynėjo dalyvavimas teisme. Nagrinėjamu atveju D. P. nepatenka į ratą asmenų, kuriems teismas LR BPK 51 str. 1d. numatytais pagrindais turėjo pareigą paskirti gynėją. LR BPK 50 str. 2d. numatyta, jog kaltinamasis turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. D. P. ši teisė nebuvo apribota, ji bet kuriuo metu turėjo teisę ir galimybę šia teise pasinaudoti, tačiau nepasinaudojo ne dėl teismo veiksmų ar kaltės, o dėl to, jog pati to nepageidavo. Iš bylos medžiagos matyti, jog ji teisminio nagrinėjimo metu ir neprašė teismo suteikti jai galimybę pasinaudoti tokia įstatymo numatyta teise, nepateikė prašymo paskirti jai gynėją, todėl atmestini skundo argumentai, jog teismas dėl to buvo šališkas.

Dėl kaltinimų D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d.

Asmens įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia. Nepadoriai apibūdindamas kitą asmenį, kaltinamas asmuo turi suvokti, kad tai daro viešai, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to norėti. Įžeidimas laikomas viešu, kuomet tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemonę, spaudinyje ir pan. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas.

Išnagrinėjus ir įvertinus įrodymų visetą, nepasitvirtino privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios kaltinimai, kad D. P. šmeižė ir įžeidinėjo D. B., pavartodama žodžius: „graužikė“, „kvaila barakuda“, „barakuda“, „valkata“. D. P. neneigė, rašiusi šiuos žodžius, tačiau teigė, jog rašiusi minėtas žinutes į jo asmeninį telefoną ir laišką ne kokiems tai tretiesiems asmenims, o savo buvusiam sutuoktiniui, su kuriuo bendravo, taip išreikšdama savo neigiamą nuomonę apie D. B., kurią susidarė būtent iš savo pačios patirties ir A. P. pasakojimų.

Sprendžiant kaltinamosios kaltės klausimą dėl nusikaltimo numatyto BK 154 str. 1 d., svarbu nustatyti, ar informacija apie asmenį buvo paskleista, ar tai buvo tik nuomonė. Sprendžiant ar paskleistu tekstu buvo užgauliai pažeminta nukentėjusioji, t.y., ar buvo padaryta veika, numatyta BK 155 str. 1 d., turi būti nustatyta, ar išreikšti kito asmens vertinimai įžeidžia nukentėjusįjį, ar tokie vertinimai, toks įžeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, ar gali būti tokie kito asmens veiksmai ginami kitomis, ne baudžiamosiomis priemonėmis.

Akivaizdu, kad D. P. pavartoti apibūdinimai D. B. atžvilgiu yra neigiami, tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog jie nebuvo kokiu tai būdu paskleisti viešoje erdvėje. Bylos duomenys patvirtina, jog užgaulūs žodžiai buvo perduoti telefonu ne pačiai nukentėjusiajai, o buvusiam D. P. sutuoktiniui, jų asmeninio susirašinėjimo metu. Tai buvo privataus pobūdžio susirašinėjimas tarp D. P. ir A. P., kurio turinys nukentėjusiajai D. B. tapo žinomas jai pačiai, be leidimo, perskaičius asmeninio pobūdžio susirašinėjimo duomenis. Atsižvelgus į šias aplinkybes kolegija daro išvadą, jog D. B. įžeidžianti, ją žeminanti ir tikrovės neatitinkanti informacija, nebuvo viešai paskleista, o buvo perduota dviejų asmenų tarpusavio bendravimo metu.

Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kaltinime nurodyti teiginiai apie D. B. nebuvo tiek užgaulūs ir žeminantys, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Įvertinus bylos duomenis matyti, kad D. P., rašydama žinutes ir laišką savo buvusiam sutuoktiniui, neturėjo tikslo ir tyčios pažeminti ar įžeisti D. B., neturėjo tikslo ir tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos ir taip apšmeižti D. B., apylinkės teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad tokie jos pasisakymai asmeninio pobūdžio susirašinėjimo metu buvo vertinamojo pobūdžio, tam tikra nuomonė apie faktus, kurią ji susidarė bendraudama su D. B. bei iš paties buvusio sutuoktinio kalbų. Vertinant tokio pobūdžio susirašinėjimą, negalima neatsižvelgti ir į tai, kad tarp D. P. ir D. B. jau seniai yra susiklostę konfliktiški asmeniniai santykiai, susiję su turtiniais bei kitokio pobūdžio ginčais, kad jos viena kitos atžvilgiu jau ilgą laiką vartoja išsireiškimus, nesuderinamus su etika ir morale, dėl ko vyksta sistemingi teisminiai procesai.

Kiekvieną kartą, ginant vieną vertybę - saviraiškos laisvę ar asmens garbę ir orumą - neišvengiamai apribojama kita, todėl siekiant teisingos šių vertybių pusiausvyros, būtina atsižvelgti, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Todėl asmens garbės ir orumo gynimui pirmiausiai turėtų būti panaudotos civilinio pobūdžio priemonės –asmens garbės ir orumo gynimas civilinio proceso tvarka. Būtent atsižvelgus į tai, kad asmeninio pobūdžio susirašinėjime tarp A. P. ir D. P. nebuvo vartojami necenzūriniai išsireiškimai, grubūs ir įžeidžiantys žodžiai, o panaudoti perkeltiniai, turintys neigiamą pobūdį išsireiškimai (kurie, beje, yra vartojami ir literatūrinėje kalboje), kolegija daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiajai manant, jog buvo pažeista jo garbė ir orumas, jų gynimas turėjo būti vykdomas ne baudžiamąja, bet civiline tvarka. Kolegijos nuomone, D. P. išsakyti telefono žinutėse bei laiške teiginiai nelaikytini tiek užgauliais ir šiurkščiai pažeidžiančiais kito asmens orumą, kad tai užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Todėl apylinkės teismo sprendimas išteisinti D. P. BPK 303 str. 5d. 1p. pagrindu t.y. nesant jos veiksmuose nusikaltimų, numatytų BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., sudėties, yra pagrįstas ir teisėtas.

Apeliantė pažymi, kad ją išteisinant, nebuvo išspręstas klausimas dėl jos turėtų išlaidų advokatui, nors LR BPK 106 str. tai reglamentuoja. Teismas, jų nepriteisdamas ir nepasisakydamas dėl turėtų išlaidų, pažeidė BPK 7 str. nuostatas. Anot apeliantės, nors išteisintojo išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti tiesiogiai nėra įvardintos kaip proceso išlaidos, tačiau BPK 103 str. 6 punkte, 104 str. 2d. teismui leidžiama proceso išlaidomis laikyti ir proceso metu patirtas išlaidas, kurios nėra nurodytos BPK 103 str. 1-5 punktuose. Jos nuomone, teismas, nepriteisdamas jos turėtų advokato išlaidų, pažeidė BPK 105 str. 6d.

LR BPK 103 straipsnis numato, jog proceso išlaidas sudaro liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104 straipsnyje yra reglamentuota, kad aukščiau paminėtos proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų, o jų atlyginimo tvarką ir jų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Pagal BPK 105 str., teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę vadovaudamasis paminėtų BPK straipsnių nuostatomis, nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, proceso dalyvio išlaidos, turėtos apmokant advokato darbą procese, nelaikytinos proceso išlaidomis. Advokato darbo apmokėjimą reglamentuoja BPK 106 str. , kuriame nurodyta, jog tuo atveju, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad abi šalys inicijavo baudžiamąjį procesą viena prieš kitą ne dėl realiai padarytų nusikalstamų veikų, bet dėl tarpusavio priešiškumo. Tokiomis aplinkybėmis nebūtų teisinga priteisti kuriai nors šaliai gynybos išlaidas. Atsižvelgus į išdėstytų įstatymų reikalavimus bei tai, kad abi privačios kaltintojos kaltino viena kitą nusikalstamomis veikomis, dėl kurių nebuvo nuteistos, o buvo išteisintos, išlaidos už jų gynybą teisme nepriteistinos.

Atsižvelgdama į nurodytus motyvus bei vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1d. 1p. kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Išteisintųjų D. P. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos mėn. 11d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo.