Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. O. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl pripažinimo nuomininko šeimos nariu ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį savivaldybės būsto fondo sąlygomis, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, - A. O., S. O..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

3. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

4. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, jog teismo sprendimas yra be motyvų ir nėra pagrįstas, kas laikytina absoliučiu jo negaliojimo pagrindu Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, jame teismas nurodė tiek byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, kuriais remdamasis jas nustatė, tiek aptarė anksčiau teismų nagrinėtas bylas, kuriose dalyvavo ieškovė ir kuriose nustatytos teisiškai reikšmingos nagrinėjamai bylai aplinkybės bei prejudiciniai faktai, tuo tarpu teisę ir netgi pareigą remtis kitose bylose nustatytais prejudicinę reikšmę turinčiais faktais įtvirtina CPK 182 straipsnio 2 dalyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2014), tiek ir nurodė aktualias ginčo išsprendimui teisės normas, reglamentuojančias nuomininko šeimos narių teisę į nuomojamas patalpas nuomininkui mirus bei tokios teisės pripažinimo bei įgyvendinimo sąlygas, ir tinkamai sprendė dėl tų sąlygų buvimo/nebuvimo nagrinėjamoje byloje. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atsakė ne į visus ieškovės argumentus nereiškia, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir turi būti naikintinas.

5. Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys pripažinti ją H. O. šeimos nariu ir įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį savivaldybės būsto fondo sąlygomis.

6. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliaciniu procesu siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme. Apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese neturėtų pakeisti pirmosios instancijos teismo, t. y. byla apeliacinės instancijos teisme neturėtų būti nagrinėjama iš naujo (lot. de novo) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-499-790/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-767/2014).

7. Kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų ieškovės nurodo tą aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas byloje laikinąsias apsaugos priemones, konstatavo tikėtiną ieškinio pagrįstumą, todėl turėjo tenkinti ieškovės ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismui pradinėje proceso stadijoje taikius laikinąsias apsaugos priemones – sustabdžius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5024-728/2015 dėl ieškovės ir trečiųjų asmenų iškeldinimo iš ginčo buto, vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje ir nusprendus dėl sąlygų jų taikymui buvimo, įskaitant ir tikėtino ieškinio pagrįstumo, savaime nereiškia, kad teismas neabejotinai turėjo tenkinti ieškinį, nes ieškinio patenkinimui ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustatytos skirtingos sąlygos. Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas tik preliminariai vertina ieškinio pagrįstumą, ir tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, kompleksiškai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas gali padaryti išvadą dėl realaus ieškinio pagrįstumo ar nepagrįstumo.

8. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, tiek spręsdamas dėl ieškovės pripažinimo jos mirusio buvusio sutuoktinio šeimos nare, tiek dėl teisės pakeisti nuomos sutartį ir tęsti savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos santykius tokiomis sąlygomis, kokiomis ji buvo sudaryta su buvusiu ieškovės sutuoktiniu, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde.

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.598 straipsnio 1 dalį valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pakeista šio kodekso 6.599–6.603 straipsniuose nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų nustatytas CK 6.602 straipsnyje – sutarties pakeitimas dėl kito šeimos nario pripažinimo nuomininku. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją.

10. Nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Ginčai, kylantys dėl šeimos nario pripažinimo nuomininku, sprendžiami teismo tvarka. CK 6.588 straipsnyje nurodyta, kokie asmenys laikomi nuomininko šeimos nariais ir kokie reikalavimai taikomi atskiroms jų kategorijoms. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariais teismo tvarka gali būti pripažinti asmenys, kurie atitinka tokius reikalavimus: jie yra gyvenamosios patalpos nuomininko artimieji giminaičiai, su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus, su šiais asmenimis yra bendrai tvarkę namų ūkį. Tik nustatęs visas šias faktines aplinkybes, teismas gali pripažinti asmenį gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu gyvenamosios patalpos nuomos santykių prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2008; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-611/2018). Šie juridiniai faktai (jų egzistavimas ar neegzistavimas) ir sudaro įrodinėjimo dalyką bylose dėl pripažinimo nuomininko šeimos nariu. Sprendžiant dėl asmens faktinės gyvenamosios vietos, gyvenimo joje trukmės bei bendro ūkio tvarkymo, įrodinėjimo našta tenka šia aplinkybe besiremiančiam suinteresuotam asmeniui, t. y. asmeniui, teigiančiam, kad jo gyvenamoji vieta buvo konkrečioje vietoje ir kad jis su gyvenamosios patalpos nuomininku tvarkė bendrą ūkį (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-67611/2018; 2019 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019).

11. Nagrinėjamu atveju, nors teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skyrė nepakankamą dėmesį tyrimui, ar ieškovė apskritai laikytina buvusio sutuoktinio – ginčo patalpų nuomininko H. O. šeimos nare, o vien santuokos tarp jų nutraukimo faktas pats savaime nereiškia, kad ieškovė negalėtų būti laikoma H. O. šeimos nare (sugyventine), jeigu byloje būtų įrodytas ir tolesnis jų bendras gyvenimas, bendro ūkio vedimas ir šeimos reikalų tvarkymas po santuokos nutraukimo ir pan., tačiau pažymėtina, kad pagal CK 6.602 straipsnio 1-2 dalis, buvimas mirusio nuomininko šeimos nariu (net jeigu ir būtų byloje įrodytas šis faktas) ir tolesnis faktinis gyvenimas gyvenamojoje patalpoje nėra vienintelė privaloma sąlyga gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pakeitimui ir nuomos teisinių santykių su savivaldybe pratęsimui tomis pačiomis sąlygomis.

12. CK 6.602 straipsnio 2 dalis numato, kad nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Šiuo atveju nei nagrinėjamoje byloje, nei anksčiau Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-5024-728/2015 dėl skolos priteisimo, nuomos sutarties su H. O. nutraukimo ir ieškovės bei jos vaikų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nei Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-644-728/2017 dėl ieškovės teisės privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, nėra pateikta duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad ieškovė per įstatymo nustatytą terminą (ar bent per protingą terminą po nuomininko mirties) būtų kreipusis į nuomotoją dėl nuomos sutarties pakeitimo savivaldybės būsto fondo sąlygomis. Byloje yra pateikti tik 2010 m. kovo 2 d. ir 2010 m. birželio 30 d. ieškovės prašymai „perrašyti“ nuomos sutartį ieškovės vardu, o vėliau – tik 2019 m. balandžio 1 d., t. y. jau pasibaigus ankstesniems teismo procesams ir prieš pat nagrinėjamą bylą pateiktas, ieškovės atstovės advokatės D. V. Vilniaus miesto savivaldybei prašymas dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio būsto, adresu (duomenys neskelbtini), pagrindinio nuomininko pakeitimo. Pastebėtina, kad tiek atsakovė – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tiek atsakovė – SĮ „Vilniaus miesto būstas“, atsakydami į ieškovės prašymus, siūlė jai pateikti tokių prašymų išsprendimui reikšmingus dokumentus (pažymas apie sumokėtus mokesčius, gautas pajamas ir pan.), tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų tiek per atsakovių nurodytą terminą, tiek vėliau tokius dokumentus teikusi, aktyviai bendradarbiavusi, sąžiningai ir laiku ėmusis aktyvių veiksmų savo teisių realizavimui.

13. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendime už akių civilinėje byloje Nr. 2-5024-728/2015, kuris įsiteisėjo ir dėl kurio peržiūrėjimo ieškovė (skirtingai nei kiti toje byloje dalyvavę atsakovei) net nebuvo teikusi pareiškimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-644-728/2017 ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartyje konstatuota, kad T. O. po pagrindinio buto nuomininko mirties ((duomenys neskelbtini).) dėl nuomos sutarties perrašymo į Vilniaus miesto savivaldybę nesikreipė. Atkreiptinas dėmesys, kad pastarojoje byloje ieškovė netgi buvo pareiškusi reikalavimą pripažinti, kad tarp jos ir Vilniaus miesto savivaldybės buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, tačiau, kaip minėta, tiek šis, tiek kiti ieškovės reikalavimai buvo teismų atmesti. Iš į bylą pateiktų 2010 m. sausio 18 d., 2010 m. kovo 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pranešimų dėl socialinio būsto pagrindinio nuomininko skyrimo bei 2013 m. sausio 14 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pranešimo matyti, kad apeliantė buvo kviesta į Vilnius miesto savivaldybę dėl pagrindinio buto nuomininko keitimo ir naujos sutarties sudarymo, tačiau, anot atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ieškovė nei į kvietimus atvykti dėl nuomos sutarties perrašymo, nei į įspėjimus nereagavo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrįstai nurodo, kad įsiteisėję minėti teismo sprendimai įgijo res judicata galią ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, jog šiuo metu jau yra vykdomas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimo dėl ieškovės iškeldinimo iš ginčo buto vykdymo procedūra.

14. Ta aplinkybė, kad savivaldybė faktiškai ilgus metus leido ieškovei naudotis gyvenamąja patalpa ir joje gyventi, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl ieškovės teisės sudaryti šios patalpos nuomos sutartį (pakeisti su ankstesniu nuomininku sudarytą sutartį) buvimo.

15. Pagaliau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jeigu būtų pateisinamas pavėluotas (vėluojant net penkerius metus ir daugiau, kaip nagrinėjamu atveju) kreipimasis dėl nuomos teisinių santykių tinkamo įforminimo, nuomos sutarties pakeitimo ir pan., būtų pažeistas lygiateisiškumo principas kitų nuomininkų ir/ar jų šeimos narių, tinkamai ir laiku vykdančių sutartines prievoles bei įstatymines sąlygas, atžvilgiu, taip pat eilėje socialinio būsto laukiančių asmenų teisėti lūkesčiai ir t. t. Ieškovės elgesys nagrinėjamu atveju, po buvusio sutuoktinio, kaip pagrindinio nuomininko, mirties ilgą laiką elgiantis pasyviai ir nesirūpinant nuomos teisinių santykių tęsimu, taip pat ir nevykdant turtinių pareigų atsakovės – savivaldybės administracijos - atžvilgiu, kas ne kartą buvo konstatuota teismų jau minėtose kitose su ginčo patalpa susijusiose bylose, neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens (lot. bonus pater familias) standarto, todėl turi būti prisiimtos neigiamos tokio elgesio faktinės ir teisinės pasekmės.

16. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam klausimo – išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-98-687/2015; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011 ir kt.).

17. Teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, nurodė pakankamus argumentus, kurie leidžia spręsti, jog ieškovė neįrodė savo reikalavimo, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 17 d. nutartimi taikė byloje laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5024-728/2015, vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje.. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas nagrinėjamoje byloje yra išspręstas, atmetant ieškovės reikalavimą pripažinti ją nuomininko šeimos nariu ir įpareigoti sudaryti nuomos sutartį savivaldybės būsto fondo sąlygomis, nenustačius pagrindo ieškovę pripažinti mirusio buvusio sutuoktinio H. O. šeimos nariu ir ieškovei neįrodžius aktyvių veiksmų realizuojant savo teises, Vilniaus apygardos teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.