Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Stasio Lemežio ir Jolantos Čepukėnienės, sekretoriaujant Jolitai Žylienei, dalyvaujant prokurorei L. A., nuteistajam S. B., nuteistojo gynėjams advokatams Algimantui Medeliui ir G. A. Peredniui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 3 dalį 52 parų arešto bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. spalio mėnesį, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, būdamas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), grasindamas susidorojimu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-1-01223-11 pripažintam nukentėjusiuoju A. J. ir reikalaudamas, kad šis pakeistų savo parodymus, duotus prieš jo brolius A. B. ir L. B., įrašė šiuos melagingus A. J. parodymus, panaudodamas vaizdo ir garso įrašymo įrangą, paviljone, po ko organizavo A. J. pristatymą pas antstolį D. K., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur 2011 m. spalio 19 d. A. J., būdamas jo (S. B.) panaudoto psichologinio smurto poveikyje, nurodė tikrovę neatitinkančias aplinkybes, reabilituojančias A. B. ir L. B., kurios buvo antstolio užfiksuotos kompiuterinėje laikmenoje ir vėliau pateiktos prie ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 10-1-01223-11, t. y. tokiu būdu S. B. darė poveikį nukentėjusiajam A. J..

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė esminių BPK pažeidimų, nes byloje surinktus duomenis vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir reikalavimų fragmentiškai, epizodiškai ir nenuosekliai juos analizavo, ištyręs vienus duomenis, jų nesulygino su kitais, o padarytas išvadas grindė savo samprotavimais, kurie nėra grįsti jokia bylos medžiaga. Visa tai suvaržė jo teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Taip pat nurodo, kad teismas visiškai nenagrinėjo ikiteisminio tyrimo metu padarytų procesinių pažeidimų.

Teigia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo nuostatų aiškinimo bei taikymo, kiek tai susiję su BK 54 straipsnio 2 dalimi, 55 straipsniu.

Vertindamas A. J. parodymus, nurodo, kad apelianto kaltė nuosprendyje grįsta vien prieštaringais A. J. parodymais. Nurodo, kad protokolo-pareiškimo pagrindu buvo pradėtas baudžiamasis procesas dėl turto prievartavimo A. J. atžvilgiu, kuriame įtarimai pareikšti kaltinamojo broliams L. ir A. B.. Pažymi, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis priimtas remiantis vien prielaidomis ir samprotavimais, kad tariamai paviljone buvo įrašyti parodymai ir jie yra melagingi. Taip pat skunde nurodyta, jog pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad teisiamajame posėdyje pagarsintuose 2011 m. spalio 5 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. B. duotuose A. J. parodymuose išsamiai išdėstytos prieš nukentėjusįjį pavartoto smurto aplinkybės, iš kurių matyti, kad nusikalstamus veiksmus prieš jį (nukentėjusįjį) iniciavo broliai A. ir L. B., kai, tuo tarpu, kaip matyti iš protokolo, tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas A. B. paskyrė L. ir A. B. kardomąsias priemones - suėmimus. Šis teisėjas minėtoje byloje, 2011 m. spalio 17 d. savo nutartyje tęsdamas kardomąją priemonę - suėmimą A. B. pažymėjo, kad pats nukentėjusysis yra abejotinos reputacijos, ir, kad tik 2011 m. nukentėjusysis baustas daugiau kaip 50 kartų administracine tvarka už smulkias vagystes, taip pat teistas už vagystę, 2011 m. rugpjūčio 25 d. buvo pripažintas kaltu už narkotinių medžiagų įsigijimą be tikslo jas platinti. Pastarosios bylos nuosprendyje nurodyta, kad narkotines medžiagas įsigijo asmeniniam vartojimui, tačiau 2011 m. spalio 5 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją teigė, kad narkotinių medžiagų nevartoja. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, spręsdamas klausimą dėl kardomosios priemonės –suėmimo termino pratęsimo A. B. neatkreipė dėmesio į šiuos melagingus A. J. parodymus, o jo parodymus vertino kritiškai. Apeliantas pažymi, kad A. J. yra asocialus asmuo, įrašytas į narkologinę įskaitą, todėl pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą A. ir L. B. jų atžvilgiu parašė ir parodymus davė būdamas apsvaigęs nuo narkotikų. Tai, kad A. J. vartojo narkotines medžiagas patvirtina ir narkologijos centras, liudytojai R. S., N. B., S. J. ir J. B.. Mano, kad asocialaus, vartojančio narkotikus asmens parodymai negali būti laikomi teisingais, kaltinamųjų kaltę patvirtinančiais, patikimais duomenimis.

Skunde nurodyta, kad pirmos instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad nukentėjusysis A. J. buvo nuvežtas būtent pas advokatę G. Š., kuri gynė jo brolį A. B., su kuria jis buvo pasirašęs sutartį dėl brolio gynybos, neatsižvelgė, kad jis neskambino į šios advokatės kontorą, nesitarė su ja, o galimai galėjo pasiūlyti A. J. kreiptis pas šią advokatę, ką pats A. J. ir padarė. Tai, kad A. J. pats atvyko į advokato kontorą, patvirtino ir advokatė G. Š. ir A. J.. Nurodo, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis (S. B.) bijojo pats važiuoti pas advokatę, todėl siuntė kitus, jam (A. J.) pasamdė advokatę, nes jis neturėjo tam pinigų, advokatė jam davė kažką pasirašyti, jis neperskaitęs pasirašė, jam tada buvo šokas, darė spaudimą, - paneigė advokatė G. Š., kuri pažymėjo, kad: nukentėjusysis papasakojo, kad apkalbėjo A. B., kad tai daryti jį privertė policijos pareigūnai; nukentėjusysis prašė jos pagalbos; už jos teisinę pagalbą nukentėjusysis sumokėjo 100 Lt; dėl to buvo pasirašytas kvitas; kad ji nepamena, ar nukentėjusysis pas ją atvyko vienas, bet pasitarimų kambaryje bendravo su juo vienu; kad nepamena, ar tarėsi susitikti su nukentėjusiuoju iš anksto, ar jis atėjo iš gatvės, kad nukentėjusysis paprašė surašyti pareiškimą dėl STT pareigūnų veiksmų dėl to kad tie atsisakė priimti jo pareiškimą. Mano, kad teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai kritiškai vertino G. Š. parodymus. Apeliantas atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo parodymų prieštaravimus, o būtent, kad A. J. ikiteisminio tyrimo metu pirminės apklausos metu nurodė, kad jis kartu su moterini advokate važiavo į STT, o parodymų patikrinimo vietoje parodė, kad į STT važiavo su L. B. advokatu ir prokuratūra. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad nuvyko į advokato kontorą, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, moteris įsėdo į jų automobilį ir trise kartu nuvažiavo i prokuratūrą, STT, S. J. perdavė lapą su atsakymais. Tuo tarpu advokatė G. Š. parodė, kad važiavo atskirais automobiliais, ką patvirtino ir liudytojas S. J., o ikiteisminio tyrimo metu A. J. pažymėjo, kad lapukus davė antstolis D. K., o ne S. J.. Taip pat nukentėjusysis, apklaustas 2012 m. gegužės 22 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad viskas prasidėjo po to, kai parašė pareiškimą dėl A. ir L. B., apie ką sužinojo S. B., kuris jį rado Naujininkuose, nuvežė į stotį, sakė ką sakyti, pradėjo grasinti, filmavo paviljone, sekė, o pirmos apklausos metu minėjo, kad visus šiuos veiksmus atliko S. J.. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad jį surado „žilas“ vyras, po dviejų savaičių surado S., nuvežė į stotį, kur buvo B.. Iš tokių parodymų, pasak apelianto, nėra aišku, apie kokius B. eina kalba, jei tuo metu A. ir L. B. buvo suimti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis vienu metu parodė, kad ką jis turi sakyti prokuratūroje ir STT nurodė S. B., kitu atveju – „žilas‘ vyras. Taip pat nukentėjusysis vienu atveju parodė, kad J. B. dirbo pas S., kitu – pas A.. Ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusysis tvirtino, kad „žilas“ vyras jį vežė filmuoti, davė korteles, su klausimais ir atsakymais, darė jam spaudimą, minėjo jam, kad jis jau nebereikalingas, nes jis pakeitė parodymus, o pirmos apklausos metu sakė, kad tokius teiginius pasakė S. B.. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad liudytojas R. S. parodė, kad A. J. jam yra sakęs, kad jį visur vežinėjo su automobiliu markės Mercedes, kai tuo tarpu pats A. J. parodė, kad – automobiliu Renault. Skunde apeliantas nurodo, kad nėra jokių duomenų, liudijančių, jog lombarde – parduotuvėje A. J. atžvilgiu buvo panaudota prievarta ir buvo suvaržyta jo valia, išskyrus nukentėjusiojo A. J. duotus ikiteisminio tyrimo tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui paaiškinimus, kurių patikimumas ir atitiktis kitai bylos medžiagai teismų sprendimuose yra niekuo nepatvirtintas. Juolab, kad nukentėjusysis pakeitė savo parodymus sakydamas, kad minėdamas „S.“, turėjo omenyje tą žilą vyrą vardu S.. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, A. J. teisėjai pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, jis jų nepatvirtino ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, kad jis (S. B.) jokių nurodymų niekam nedavė.

Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismo išvada, kad liudytoja J. B. parodymai patvirtina, kad jis galėjo grasinti nukentėjusiajam yra nepagrįstos, nes jos prieštarauja liudytojos parodymams, kuri ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad: 2011 m. rudenį vieną dieną pas A. B. motiną atėjo A. J. ir pasakė, kad policijoje apkalbėjo A. ir, kad norėtų pakeisti parodymus. L. B. sugyventinė A. P. iškvietė advokatą, kad šis padėtų išspręsti šią situaciją ir buvo nuspręsta važiuoti i prokuratūrą, kad A. J. parašytų pareiškimą. A. J. paprašė jos važiuoti kartu, nes nepažįsta to advokato, o aš buvau matomai vienintelis žmogus su, kuriuo jis bendravo ir pasitikėjo. Taip pat ji nurodė, kad nėra mačiusi, kad A., L. ir S. naudotų kada nors smurtą prieš A. J..

Taip pat apeliantas teigia, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kad buvo filmuota paviljone. Galimai paviljone esančios vaizdo kameros užfiksavo kokį nors vaizdą, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko paviljono apžiūros, nenustatinėjo, ar paviljone buvo kokios nors vaizdo kameros. Tai, kad paviljone buvo filmuojama, apylinkės teismas nustatė remdamasis tik nukentėjusiojo bei liudytojo S. J. prieštaringais parodymais. Kaip matyti iš šių asmenų parodymų, S. J. teigė, kad pats asmeniškai filmavimuose nedalyvavo, tik iš jo (S. B.) žodžių suprato, kad buvo filmuojama, o nukentėjusysis pažymėjo, kad jis (S. B.) filmavo vieną kartą (pirmą kartą), o antrą kartą nedalyvavo, o filmavo S. J. (žilas vyras). Be to nukentėjusysis patvirtino, kad matė paviljone esančias kelias kameras.

Atkreipia dėmesį, kad, kaip nurodyta antstolio D. K. protokole, savo parodymus antstoliui perskaitė iš turimo lapelio. Apylinkės teismas dėl to padarė išvadą, kad nukentėjusiajam buvo pateikti lapukai su parodymais. Su tokia teismo išvada jis nesutinka. Kaip matyti iš šio protokolo, iš tikrųjų A. J. paskaitydavo dalį teksto, bet po to pasako taip arba ne ir toliau pradeda pasakoti. Iš to seka išvada, kad nukentėjusysis skaito ne parodymus, o atsakinėja į laukuose surašytus klausimus. Šias aplinkybes patvirtino ir pats nukentėjusysis, teigdamas, kad jam antstolio kontoros darbuotojas davė lapelius, kuriuose buvo surašyti klausimai, kuriuos turėjo skaityti ir atsakyti į juos, o liudytojas S. J. parodė, kad jokių kortelių A. J. nedavė, todėl teismo išvados, kad lapukuose buvo surašytas tekstas, kurį turėjo perskaityti nukentėjusysis, neteisingos, nes iš tikrųjų lapukuose buvo surašyti klausimai, į kuriuos nukentėjusysis atsakinėjo.

Kaip teigia apeliantas, jis neorganizavo A. J. pristatymo pas antstolį, kitu atveju turėjo būti nustatyti pastarojo pristatymo pas antstolį vykdytojai ir jiems turėjo būti pateikti įtarimai, o, kaipo matyti, nei S. J., nei advokatei G. Š., nei advokatui A. J. įtarimai pareikšti nebuvo, todėl šis kaltinimas yra visiškai nepagrįstas.

Kaip teigia apeliantas, iš A. J. pateikto prašymo antstoliui D. K. konstatuoti faktines aplinkybes – savanoriškai duodamus jo parodymus, matyti, kad A. J. davė parodymus savo valia, niekieno verčiamas. Tą patvirtino ir pats antstolis D. K.. Todėl nėra jokių duomenų, kad A. J. buvo grasinama ir jis davė paaiškinimus antstolio kontoroje prieš savo valią. Apylinkės teismas nustatė, kad nukentėjusįjį atvežė vienas ar du asmenys, tačiau teismas neįvertino, kad antstolis ikiteisminio tyrimo metu pasakė vienas asmuo atvyko su nukentėjusiuoju, o teisme patikslino, kad buvo vienas žilas senyvo amžiaus asmuo.

Apeliantas pažymėjo, kad pirmos instancijos teismas išvadą dėl jo kaltumo padarė remdamasis šališkais pareigūnų P. S. ir N. B. parodymais. Šių pareigūnų šališkumą grindžia tuo, kad šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2012 m. gegužės mėn., ikiteisminį tyrimą inicijavo prokurorė N. B. ir policijos pareigūnai P. S., E. S. ir kt., dėl kurių veiksmų, nukentėjusysis ir kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, po to kai jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Šie ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorė nukentėjusįjį atsivežė iš Marijampolės pataisos namų kitoje byloje Nr. 10-1-01223-11 į Lukiškių tardymo izoliatorių, ir savo iniciatyva pradėjo ikiteisminį tyrimą. Pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo dėl to, kad 2011 m. po to kai A. J. buvo suimtas, prieš jo suėmimą, jis buvo sumuštas Naujininkų mikrorajone, vėliau sumuštas Marijampolės pataisos namuose, po to jam buvo grasinama kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), Lukiškių TI - K. Kaip matyti iš šios bylos duomenų, asmenų, kuriuos A. J. nurodė, kaip skriaudikus, t.y. S. J. (neva mušė Naujininkuose plaktuku per galvą) įtarimai net nebuvo pareikšti, o dėl Marijampolės pataisos namuose dėl galimai panaudoto smurto ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nebuvo pakankamai surinkta įrodymų.

Apeliaciniame skunde abejojama pareigūnų šališkumu ir tuo, kad nebuvo pareikštas įtarimas S. J., nors pastarasis anot nukentėjusiojo ir grasino ir vertė rašyti ir skaityti ir mušė plaktuku ir sekė ir vežė ir atliko kitus galimai nusikalstamus veiksmus. Pažymi, kad prokurorės N. B. atžvilgiu yra pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas, dėl poveikio, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tame tarpe ir pagal apelianto brolio A. B. pareiškimą dėl būtent baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01223-11 esamų dokumentų klastojimo (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00035-14). Prokurorei N. B. yra pareikštas įtarimas ir ji nušalinta nuo brolio bylos kontroliavimo, todėl mano, kad ir prokurorės liudijimas šioje byloje turėtų būti vertinamas kritiškai bei kritiškai turėtų būti vertinama visa bylos medžiaga, kurią kuravo prokurorė N. B..

Mano, kad Vilniaus VPK policijos pareigūno P. S. parodymai taip pat turėjo būti vertinami kritiškai, nes nukentėjusįjį A. J. pristatė liudytojas R. S., kurio motina dirba Vilniaus VPK ir yra šio pareigūno kolegė. Be to nurodo, kad pareigūno P. S. parodymuose nurodytos aplinkybės yra niekaip nesusiję su šia byla , nes jis pasakojo kaip nukentėjusysis A. J. kreipėsi į policiją dėl galimo turto prievartavimo 2011 m. rugsėjo mėnesį. Pažymi ir tai, kad turto prievartavimo byloje nėra priimtas joks procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teisme dėl apelianto brolių A. ir L. B.. Mano, kad pareigūnų suinteresuotumą rodo ir tai, kad atliekant proceso veiksmus su nukentėjusiuoju visus yra nurodoma, kad nukentėjusysis veikia laisva valia, niekieno neverčiamas. Apklausiant 2012-05-22 ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad dabar sako tiesą ir sąžiningai sako, kad jam dabar niekas spaudimo nedarė savo noru duodu tokiu parodymus.

Teismas nenustatė nukentėjusiojo psichologinės būsenos, ar jis yra veiksnus, ar duodamas ikiteisminio tyrimo metu parodymus suprato savo parodymus ir galėjo juos suprasti, ar yra linkęs fantazuoti. Teismo posėdžio metu pastarasis pažymėjo, kad daug kartų gulėjo psichiatrinėje ligoninėje.

Pirmos instancijos teismas atsisakė apklausti mano prašomus liudytojus, t. y. A. P., J. B., kurioms yra žinomos svarbios bylai aplinkybės, teisinančios nuteistąjį. Nurodo, kad liudytoja J. B., parodė, kad A. J. papasakojo J. B., kad apkalbėjo A. ir L. B., o advokatas A. J. pažymėjo, kad dėl A. J. jį informavo A. P., L. B. sugyventinė. Tiek ikiteisminio tyrimo institucijos, tiek teismas neįvertino šių liudytojų vaidmens, ir neišsiaiškino kas yra joms žinoma.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad jam nebuvo tinkamai individualizuota bausmė. Teigia, kad jis yra anksčiau neteistas, dirba, todėl jam realios arešto bausmės paskyrimas iš esmės prieštaravo BK 55 straipsnio aiškinimui ir taikymui, nes teismas skirdamas bausmę paprastai skiria neteistam asmeniui su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teismas taip pat neatsižvelgė į pateiktą kaltinamojo charakterizuojančias pažymas, charakteristikas. Apeliaciniame skunde yra pagrįstai keliamas nuosprendžio teisingumo ir proporcingumo klausimas dėl BK 233 straipsnyje 3 dalyje įtvirtintos veikos. Kadangi minėtų principų įgyvendinimas ir lemia tai, ar bus pasiekti Baudžiamojo teisės tikslai.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad buvo pažeista kaltinamojo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Baudžiamosios bylos procesas tęsiasi nuo 2012 m., byla nėra sudėtinga, proceso eigos analizė rodo, kad buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos ikiteisminio tyrimo institucija, teismas, todėl mano, kad yra pagrindas taikyti jam BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 3 punktą ir paskirti švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje, bausmės rūšį. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995); Beek prieš Norvegiją (Beek v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001); Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); T. K. prieš Vengriją (T. K. v. Hungary, no. 67660101, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti). Mano, kad yra pagrindas tvirtinti, kad S. B. baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai ilgai, jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje yra vienos prielaidos ir abejonės. Nagrinėjant šią bylą dėl pateikto kaltinimo nėra jokių įrodymų, kad apeliantas padarė jam prokurorės suformuluotą kaitinime nusikaltimą. Pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turo būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir priimamas išteisinamasis nuosprendis, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendis naikintinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje S. B. kaltė nustatyta vadovaujantis prielaida, bet ne byloje esančiais įrodymais, taigi nebuvo laikomasi reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytų veiksmų atlikimas gali būti pripažintas baudžiamosiomis veikomis, kai yra nustatoma, jog veikos kaltininkas šiose normose numatytas veikas realizavo, turėdamas tiesioginę tyčią bei atlikdamas veiksmus, kuriais tokią tyčią realizuoja. Asmuo atsako pagal BK 233 straipsnio 3 dalį tik tada, kai yra nustatyta, jog jis panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą siekė paveikti kurį nors iš BK 233 straipsnio 1 dalyje išvardintų subjektų (nagrinėjamu atveju nukentėjusį asmenį) duoti melagingus parodymus. Apeliacinės instancijos nuomone, apylinkės teismas, pripažindamas apeliantą S. B. padarius minėtą nusikalstamą veiką, jo kaltumą grindė prielaidomis, netinkamai vertino byloje surinktus faktinius duomenis, nes surinktais faktiniais duomenimis nėra patikimai ir akivaizdžiai nustatyta, kad S. B. naudojo psichologinį smurtą ar kitokią prievartą, prieš nukentėjusįjį A. J., ar kitokiu būdu darė nukentėjusiajam poveikį, kad šis pakeistų parodymus ir nurodytų aplinkybes, reabilituojančias nuteistojo brolius A. B. ir L. B., ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-1-01223-11.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad A. J. 2011 m. spalio 3 d. protokolo-pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01223-11 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius dėl galimai nusikalstamų A. ir L. B. veiksmų prieš A. J. prievartaujant iš jo turtą (t. 1, b. l. 108, 109). 2011 m. spalio 3 d. nutarimu A. J. pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 114). Byloje S. B. yra kaltinamas daręs poveikį nukentėjusiajam A. J., kad šis pakeistų jo brolius L. ir A. B. kaltinančius parodymus. Nukentėjusiojo pakeistus parodymus, reabilituojančius L. ir A. B., 2011 m. spalio 19 d. užfiksavo antstolis D. K. kompiuterinėje laikmenoje (t. 1, b. l. 174), kuri buvo pateikta į ikiteisminio tyrimo bylą Nr. 10-1-01223-11.

Kaltinime S. B. nurodoma, kad poveikis nukentėjusiajam pasireiškė tuo, kad S. B., panaudodamas psichologinį smurtą, pasireiškusį grasinimu susidoroti, siekė, kad nukentėjusysis A. J. pakeistų savo parodymus, duotus prieš jo brolius A. B. ir L. B., ir tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įrašė šiuos melagingus A. J. parodymus, panaudodamas vaizdo ir garso įrašymo įrangą. Po to organizavo A. J. pristatymą pas antstolį D. K., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur 2011 m. spalio 19 d. A. J., būdamas S. B. panaudoto psichologinio smurto poveikyje, nurodė tikrovę neatitinkančias aplinkybes, reabilituojančias A. B. ir L. B., kurios buvo antstolio užfiksuotos kompiuterinėje laikmenoje ir vėliau pateiktos prie ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 10-1-01223-11.

BK 233 straipsnis atsakomybę sieja su poveikiu nukentėjusiajam, kad šis teisme duotų melagingus parodymus ir taip būtų trukdoma teisingumo vykdymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, S. B. veiksmai – pakeistų parodymų įrašų darymas, tokio įrašo pas antstolį organizavimas– negali būti vienareikšmiai vertinami kaip siekis priversti duoti melagingus parodymus. Tokie veiksmai nerodo tiesioginio spaudimo nukentėjusiajam ir reikalavimo pakeisti parodymus.

Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, dėl ko parodymų keitimas įvyko ir koks S. B. vaidmuo parodymų keitime.

Nuteistasis S. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neigė daręs poveikį nukentėjusiajam. Nukentėjusysis A. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad prieš darant įrašą paviljone, S. B. jam liepė pakeisti parodymus ir grasino susidorojimu. Apklausiamas teisme šiuos parodymus pakeitė, nurodydamas, kad jam grasino ne S. B., o žilas vyras (S. J.). Patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė laisva valia, tačiau jie buvo neteisingi. Taip pat patvirtino, kad teisme parodymus duoda laisva valia.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir abejoja, ar jais galima vadovautis. Nurodo, kad nukentėjusysis lietuvių kalba prastai kalba, o jį apklausiant ikiteisminio tyrimo metu, nedalyvavo vertėjas.

Pagal BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.

Pažymėtina, kad nukentėjusiajam visiškai pakeitus parodymus teisme, pirmosios instancijos teismas S. B. kaltę grindė ne ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos užfiksuotais nukentėjusiojo parodymais, o nukentėjusiojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurios metu dalyvavo vertėjas. Teismas tik pažymėjo, kad nors 2012 m. gegužės 16 d. apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje metu nedalyvavo vertėjas, tačiau jų metu nurodytas aplinkybes A. J. patvirtino apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant vertėjui ir būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, davęs BPK 277 straipsnyje numatytą priesaiką. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis patvirtino, kad parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašyti iš jo žodžių ir duoti laisva valia. Pagal BPK 276 straipsnio nuostatas nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (arba pirmiau teisme), gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai jis duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (arba pirmiau teisme). Taigi, nukentėjusiajam iš esmės pakeitus parodymus duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismas teisiamajame posėdyje perskaitęs pirmiau ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, juos galėjo pripažinti įrodymu. Todėl apelianto argumentas, kad nukentėjusiojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu negali būti pripažinti įrodymais, yra nepagrįstas.

Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK normų reglamentuojamas ikiteisminis ir teisminis procesas įpareigoja teisėją, prokurorą ir ikiteisminio tyrimo pareigūną užtikrinti ne tik byloje renkamų duomenų bei proceso teisėtumą, bet ir proceso dalyvių teisių realų įgyvendinimą. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00601-12 pradėtas dėl poveikio nukentėjusiam asmeniui pagal BK 233 straipsnio 3 dalį 2012 m. gegužės 15 d. Nukentėjusysis kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas 2012 m. gegužės 16 d., ir tą pačią dieną atliktas jo parodymų patikrinimas vietoje. Vertėja atliekant procesinius veiksmus nedalyvavo (t. 1, b. l. 15-23). 2012 m. gegužės 1 d. A. J. pripažintas nukentėjusiuoju. Pranešimas apie įtarimą S. B. pirmą kartą įteiktas 2012 m. rugsėjo 19 d. (t. 2, b. l. 61). Pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis apklaustas 2012 m. gegužės 22 d. Bylos medžiaga rodo, kad prokurorė prašė apklausti liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją vadovaudamasis BPK 184 straipsnio 1 dalies 2 punktu, esant pagrindui manyti, kad liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus dėl galimo jam daryto poveikio (t. 1, b. l. 24). Iš pirminių A. J. parodymų, duotų 2012 m. gegužės 16 d., matyti, kad jis S. B. įvardino kaip asmenį, kuris jam grasino, siekdamas, kad jis pakeistų parodymus jo brolių naudai. Taigi, prokurorei, kreipiantis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu apklausti liudytoją, jau buvo žinomas kaltinamas asmuo, kuriam vėliau, t. y. 2012 m. rugsėjo 19 d. ir buvo pareikšti įtarimai. Kolegija pažymi, kad nors pagal BPK 184 straipsnio 4 dalį apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti tik įtariamajam ir jo gynėjui, tačiau tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys), tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (6 straipsnio 3 dalis), įtvirtindami kaltinamo asmens teisę į teisingą procesą, garantuoja jam ir teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Ši kaltinamo asmens teisė suponuoja reikalavimą, kad jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų, susidaryti įspūdį dėl jų patikimumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši garantija nėra pažeidžiama, jei kaltinamam asmeniui tokia galimybė suteikta parodymų davimo metu arba vėliau procese (žr., pavyzdžiui, Sa?di v. France, no. 14647/89,judgment of 20 September 1993; Camilleri v. Malta, no. 51760/99, decision of 16 March 2000). Bylos duomenimis S. B. ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu galimybė apklausti nukentėjusįjį nebuvo suteikta, buvo priimtas sprendimas netenkinti apelianto gynėjo prašymo atlikti akistatą tarp apelianto ir nukentėjusiojo.

Galimybė apklausti nukentėjusįjį apeliantui atsirado teisminio bylos nagrinėjimo metu, kurio metu nukentėjusysis duotus parodymus prieš nuteistąjį pakeitė, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus ir, kad S. B. jam poveikio nedarė. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo parodymai negali būti vertinami kaip visiškai patikimas įrodymų šaltinis, todėl iš esmės vien tik jais, nors ir užfiksuotais ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip juos sustiprinant, tačiau nesuteikus galimybės kaltinamam asmeniui tuo metu asmeniškai apklausti liudytoją (nukentėjusįjį), - negalima besąlygiškai grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Tokia išvada darytina atsižvelgus į nukentėjusiojo elgesį galimos nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos. Nukentėjusysis apklausiamas teisme nurodė, kad prieš S. B. inkriminuotą nusikalstamą veiką, jos metu ir po to, apie pusę metų kiekvieną dieną vartojo psichotropines medžiagas, teigė, kad jam pateiktus dokumentus (tiek tyrėjų, tiek kitų asmenų) pasirašo „nes reikia pasirašyti“, t. y. nesusipažinęs su jų turiniu. Tai, kad nukentėjusysis nuolat vartojo narkotines medžiaga patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas R. S.. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis savo parodymus tiek šio baudžiamojo proceso metu, tiek nuteistojo brolių baudžiamojoje byloje keičia, priklausomai nuo situacijos, savo elgesio pasekmių nesureikšmindamas.

Atsižvelgus į išdėstytą, kolegija sprendžia, kad nors ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant nukentėjusįjį formaliai BPK 184 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo, tačiau atsižvelgiant į išdėstytą ir į tai, kad jau pirminėje apklausoje nukentėjusysis S. B. nurodė kaip asmenį, dariusį jam poveikį, į nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją priežastį (gali pakeisti parodymus), į minėtą nukentėjusiojo elgesį ir asmenybę - sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju apie apklausą S. B. turėjo būti pranešta, to nepadarius, atsižvelgiant į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis parodymus pakeitė, negali būti laikoma, kad nuteistasis turėjo tinkamą ir pakankamą galimybę ginčyti nukentėjusiojo parodymus, turėjusius lemiamą reikšmę priimant apkaltinamąjį nuosprendį jo byloje.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, jog nors teismas, priimdamas nuosprendį, gali remtis ne tais parodymais, kuriuos kaltinamasis, nukentėjusysis, liudytojas davė teisme, o būtent tais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi. Teismas priimdamas nuosprendį negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi ir todėl jais remiamasi nuosprendyje, bet jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek šių asmenų teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje esančius įrodymus. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad, vien ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotais parodymais teismas negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinant įrodymus (Kasacinė 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-699/2015).

Taigi, esant visiškai priešingiems nukentėjusiojo parodymams, būtina nustatyti ar byloje yra kiti duomenys, pagrindžiantys nuteistojo kaltę ir patvirtinantys informaciją dėl S. B. daryto poveikio, kurią nukentėjusysis išdėstė savo parodymuose, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiojo duotus parodymus dėl S. B. daryto poveikio patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Tokią išvadą padarė teismas, remdamasis liudytojų: P. S. parodymais apie tai, kad būtent jis fiksavo A. J. parodymus ir iš jo žodžių surašė protokolą-pareiškimą, kuriame išdėstytos aplinkybės, detaliai atsispindinčios vėlesniuose A. J. parodymuose (t. 1, b. l. 109); N. B. parodymais, kad A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymus davė laisva valia, išsamiai papasakodamas įvykių grandies aplinkybes, elgėsi adekvačiai, pagrindo abejoti, ar jis gali duoti parodymus, nebuvo. Įvertinęs šių liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. J. savo iniciatyva, niekieno neverčiamas nurodė išsamias aplinkybes, susijusias su turto prievartavimu, nagrinėjamu nuteistojo broliams iškeltoje baudžiamojoje byloje. Kolegija pažymi, kad ši faktinė aplinkybė, nėra šios baudžiamosios bylos dalykas, nes liudytojų minimi parodymai duoti apie įvykio aplinkybes dėl A. J. turto prievartavimo, kurį galimai įvykdė nuteistojo broliai ir kuris yra nagrinėjamas kitoje baudžiamojoje byloje. Nagrinėjamu atveju, nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 3 dalyje objektyvioji pusė pasireiškia poveikiu inter alia nukentėjusiajam, kai jis sustiprinamas smurtu ar kitokia prievarta. Taigi, šie liudytojai, tik patvirtina faktą, kad nukentėjusysis nuteistojo brolių baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-01223-11) pakeitė parodymus, tačiau nei 2011 m. spalio 3 d. Protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 109), nei 2011 m. spalio 5 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant nukentėjusįjį (protokolas klaidingai įvardintas kaip Įtariamojo apklausos protokolas) (t. 1, b. l. 117-119), kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra nurodyta duomenų, kad būtent nuteistasis darė poveikį nukentėjusiajam, kad šis pakeistų savo parodymus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiojo parodymus dėl S. B. kaltės patvirtina liudytojo R. S. nurodytos aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu, kad: A. J. jam kaip artimam savo draugui papasakojo visus prieš jį atliktus veiksmus; kategoriškai patvirtino, jog nukentėjusysis nė karto neminėjo, jog pareigūnai būtų vertę jį apkaltinti brolius B. ir, kad būtent B. nurodė sakyti, kad jis neva buvo priverstas juos apkaltinti ir iniciavo procedūras pirminių parodymų paneigimui. Tačiau pats pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apklausiamas liudytojas R. S. negalėjo įvardinti, kuris konkrečiai iš brolių B. darė poveikį A. J..

Taip pat teismas rėmėsi liudytojo S. J. parodymais, kurie teisme balsu perskaityti BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka, o būtent, kad pastarasis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog S. B. „ < ... > du kartus įrašinėjo A. J. parodymus apie tai, kad jį policijoje privertė duoti parodymus prieš B.. Pirmą kartą kažkas blogai įsirašė, atrodo, nesimatė, kas kalba; antrą kartą įrašė normaliai. Įrašymas vyko S. B. kioske C-10 stotyje < ... >“. Po to S. B. pasakė, kad tokiu būdu įrašyti parodymai neturi įrodomosios galios ir kažkieno patartas nusprendė organizuoti A. J. parodymų fiksavimą pas antstolį. Liudytojas S. J. parodė būtent S. B. paliepimu vežęs A. J. į advokatų kontorą, pas antstolį, STT bei prokuratūrą (t. 1, b. l. 63-64). Tačiau teismas nevertino šio liudytojų kitų nurodytų aplinkybių jį apklausiant ikiteisminio tyrimo metu. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad šis liudytojas dalyvavo jam grasinant, tačiau S. J. nurodė, kad nedalyvavo S. B. kioske įrašant nukentėjusiojo pakeistus parodymus ir, kad apie šias aplinkybes sužinojo iš paties S. B.. Taip pat šis liudytojas nurodė girdėjęs kaip A. J. sakė, jog apkalbėjo S. B. brolius ir žadėjo pakeisti parodymus, jeigu S. B. jam duos pinigų narkotikams. Taip pat nurodė, kad nėra matęs nukentėjusiojo „normaliame stovyje“, nematė, kad būtų panaudotas smurtas prieš nukentėjusįjį ir pats smurto prieš jį nenaudojo. Pas antstolį ir į STT S. J. nuvežė S. B. prašant. Taigi, kaip matyti teismas vadovavosi tik tais parodymais, kurie anot teismo, susieti į vieną loginę grandinę, patvirtina S. B. darytą poveikį nukentėjusiajam, tačiau kolegijos nuomone, šio liudytojo parodymai patvirtina aplinkybes, kad S. B. prašant jis vežė nukentėjusįjį pas antstolį, advokatę ir į STT, tačiau priešingai nepatvirtina nurodytos aplinkybės, kad šis liudytojas atvežė nukentėjusįjį pas S. B. į paviljoną (duomenys neskelbtini), esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame S. B. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudodamas psichologinį smurtą įrašė pakeistus parodymus.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje be jau minėtų įrodomų, įrodymais nurodė ir liudytojų D. K., G. Š., A. J., J. B. parodymus, tačiau jų neanalizavo ir dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė. Liudytoja J. B. teisme parodė, kad nuteistojo brolis A. B. yra buvęs jos darbdavys. Pažįsta ir nukentėjusįjį. Sakė, jog jokių nesutarimų tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo nėra mačiusi, negirdėjo, kad S. B. būtų kažko reikalavęs iš nukentėjusiojo. Tai, kad nukentėjusysis viešai sakė, jog parodymus keičia laisva valia, patvirtino liudytojai: antstolis D. K., kuris nurodė, kad klausė nukentėjusiojo, ar šis nėra verčiamas duoti parodymus, tačiau pastarasis patikino, kad tai daro savo noru; advokatė G. Š., kuri paaiškino, kad nukentėjusysis į kontorą atėjo savo noru ir paprašė teisinės pagalbos, nes nurodė apkalbėjęs žmogų; advokatas A. J., kuris nurodė, kad S. B. jam trumpai papasakojo apkalbėjęs žmogų ir jis kaip L. B. atstovas norėjo tokias aplinkybes užfiksuoti, todėl važiavo su nukentėjusiuoju pas prokurorę. Liudytoja G. Š. nurodė, kad nepavykus STT nukentėjusiajam duoti parodymus, ji jį palydėjo į prokuratūrą, susitiko su budinčia prokurore, paaiškino situaciją ir palikusi nukentėjusįjį, išvažiavo. Liudytoja N. B. (buvusi prokurorė) nurodė, kad nukentėjusiajam į prokuratūrą atvykus su advokatu A. J. ir J. B., ji priėjo prie nukentėjusiojo ir paklausė, ar jis tikrai nori pakeisti parodymus, šis valgydamas šokoladą atsakė, kad „kažką nori“, reagavo abejingai. Kolegija pažymi, kad nei vienas šių liudytojų nenurodė, kad nukentėjusysis būtų jiems pasakęs apie prieš jį panaudotą smurtą siekiant, kad jis pakeistų parodymus prieš A. ir L. B.. Be to, nors nukentėjusysis du kartus buvo vežamas į prokuratūrą, į STT, paliktas prokuratūroje su budinčia prokurore, tačiau niekam nesakė, kad yra S. B. verčiamas pakeisti parodymus. Pagrindo netikėti minėtų liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo, jų nenurodyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, jog S. B. organizavo pakeistų parodymų fiksavimą, pirmą kartą paviljone (lombarde), antrą kartą pas antstolį. Kolegija sutinka su teismo išvada, kad šias faktines aplinkybes patvirtina liudytojo S. J. parodymai, kad pats S. B. pasakojo, jog užfiksavo nukentėjusiojo pakeistus parodymus, tačiau įrašas nepavyko ir, kad S. B. kažkas pasiūlė šiuos pakeistus parodymus užfiksuoti pas antstolį, todėl nuteistajam prašant ir nuvežė nukentėjusįjį į antstolių kontorą. Tačiau kaip minėta šios faktinės aplinkybės bei antstolio užfiksuoti pakeisti parodymai, negali būti vienareikšmiai vertinami kaip siekis įtakoti nukentėjusįjį pakeisti parodymus.

Apygardos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus byloje atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausė liudytojas J. B., A. Š., tačiau jos su nagrinėjamais įvykiais susijusių aplinkybių nenurodė, todėl jų parodymais nesivadovaujama. Nukentėjusiojo papildomai apklausti nepavyko, nes jam siųsti šaukimai (deklaruotos ir kitos žinomos gyvenamosios vietos adresu) į teismo posėdį gražinti teismui neįteikti, su nuorodomis „persikraustė“ (t. 4, b. l. 74, 75), kitų duomenų apie nukentėjusiojo dabartinę gyvenamąją vietą byloje nėra.

Taigi, išnaudojus visas galimybes nukentėjusiojo parodymų prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl darytina kad byloje nėra nustatyta neginčytinų aplinkybių, galinčių patvirtinti, kad būtent S. B. nukentėjusiajam grasino susidorojimu, ar darė bet kokį kitą poveikį, kad šis duotų melagingus parodymus.

Įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl asmens nesugebėjimas įtikinti teismą dėl savo nekaltumo nėra pakankamas jo kaltumui nustatyti. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų, o dėl to kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą galima teigti, kad neabejotinai nustatyta tik tai, jog S. B. organizavo nukentėjusiojo keičiamų parodymų fiksavimą, tačiau nepašalintos abejonės dėl to, kad jis darė nukentėjusiajam bet kokį poveikį (įskaitant psichologinį smurtą), siekdamas, kad A. J. duotų melagingus parodymus. Šios abejonės vertintinos S. B. naudai.

Atsižvelgiant į tai, S. B. išteisintinas, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 3 dalyje, požymius (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

S. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 3 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

S. B. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį įpareigojimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti.

Kompaktinį diską su faktinių aplinkybių konstatavimo vaizdo įrašu saugoti byloje.