Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis S. B. parodė savo kaltės kategoriškai nepripažįstantis. Nukentėjusįjį A. J. pažįsta 5-7 metus, pastarasis daug kartų pas jį lankėsi lombardo paviljone (ateidavo kas antrą-trečią dieną), atnešdavo užstatyti įvairius daiktus. Tarp jo ir A. J., taip pat tarp pastarojo ir jo brolių jokių konfliktų nėra buvę. Tiksliai neatsimena, tačiau, atrodo, 2011 m. spalio mėn., kai buvo suimti jo broliai Leonas ir A. B., pas jį į turgų atėjo A. J., kuris papasakojo, jog neteisingai apkaltino jo brolius, apkalbėjo juos, dėl ko šie buvo suimti. Pastarasis jam pasakojo važiavęs į taborą pirkti narkotikų, tačiau jį sulaikė policijos pareigūnai, kurie jį nusivežė į VPK, kur grasino uždaryti ir susidoroti, privertė pasirašyti ant kažkokių lapų. A. J. sakė, jog buvo apsvaigęs, todėl ir pasirašė, nors nesuprato, kas nutiko. Būtent dėl pastarojo pasirašytų dokumentų ir buvo suimti jo broliai. Kaltinamojo teigimu, A. J. klausė, ką jam dabar daryti, tačiau jis pasakė, kad tai jis pats turi viską nuspręsti, pasiūlė nueiti į prokuratūrą ir ten viską paaiškinti. Tik nagrinėjant šią bylą ir teismo posėdyje apklausiant A. J., sužinojo, jog šis kaip tik ir buvo nuvažiavęs į prokuratūrą, bandė rašyti paaiškinimą, tačiau nežino nei kaip viskas konkrečiai vyko, nei kaip baigėsi. Kaltinamasis teigė, jog praėjus kelioms dienoms (tiksliai neatsimena) po minėto pokalbio su A. J., sulaukė skambučio. Skambinęs asmuo prisistatė A. J. vardu, pasakojo esąs suimtas, prašė atsiųsti 50 Lt papildymą, tačiau jis skambučius ir prašymą ignoravo, nenorėdamas, kad kiltų panašios problemos. Kaltinamojo įsitikinimu, byla prieš jo brolius yra aiškiai sufabrikuota. A. J. parodymus vertina kritiškai, tačiau tais parodymais, kurių metu pastarasis nurodė apkalbėjęs jo brolius, jis tiki. A. J. apibūdino kaip narkomaną, jo elgesys būdavo nenuspėjamas. Kategoriškai neigė daręs šiam bent kokį poveikį. Specialiai A. J. tikrai nefilmavo, jis galėjo būti užfiksuotas nebent lombarde esančios stacionarios kameros. Kaltinamasis jokių veiksmų padėti savo broliams nesiėmė, jis tik pasamdė jiems advokatę, tačiau dabar negali jos tiksliai įvardinti. Tiksliai net neatsimena, į kiek advokatų kreipėsi. Su S. J. santykiai darbiniai, pastarasis dirbo pas jo brolį Antaną, jokių nurodymų ar prašymų S. J. nėra davęs. Prieš 2 ar 3 mėnesius iš šio sugyventinės sužinojo, kas S. J. mirė. Be to, nurodė, kad paskutiniu metu A. J. vėl ateina pas jį įkeisti daiktų, juos sieja tik tokie santykiai ir nieko daugiau. Pažymėjo iš viso turintis 5 brolius, iš kurių du yra jaunesni už jį. Kiek jam žinoma, broliai Leonas ir Antanas buvo sulaikyti dėl poveikio A. J., t. y. dėl kažkokių reikalų, susijusių su nekilnojamu turtu, tačiau jis konkrečių aplinkybių nežino ir nesidomėjo jomis. Teigė su A. J. bendravęs rusų kalba (t. 3, b. l. 130-132).

Ikiteisminiame tyrime apklaustas kaip įtariamasis S. B. savo kaltės taip pat nepripažino. A. J. pažįsta maždaug nuo 2008-2009 m. Jis dažnai lankydavosi stotyje, atnešdavo įvairius daiktus priduoti į lombardą. Po vieno iš jo brolių, nepamena kurio būtent, suėmimo praėjus maždaug 2-3 savaitėms (tiksliai nepamena) A. J. atėjo pas jį į paviljoną Nr. 10 (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur turi lombardą, ir pasiskundė, kad policijos pareigūnai jį privertė apšmeižti jo brolį, sakė, kad jeigu jis nepaliudys brolio nenaudai, jį patį uždarys 4 metams. Matėsi, kad A. J. buvo apsvaigęs, kaip įtaria nuo narkotikų, nes, kiek žino, A. J. vartojo narkotikus, dažnai ateidavo apsvaigęs nuo jų. Sakė, jog tą dieną, kai buvo tabore, jį patikrinimo metu sulaikė 2 PK pareigūnai, kurie jį pristatė į komisariatą. Iš ten jį (kaip A. J. jam tada pasakojo) pasiėmė Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, kurie jau VPK patalpose jį privertė grasindami pasodinti 4 metams arba duoti parodymus prieš jo brolius. Pasak A. J., jis bijodamas policijos davė parodymus prieš jo brolius, po ko jie buvo suimti. Jis jam pasakė, kad jeigu jį kas nuskriaudė, tai jis gali kreiptis į prokuratūrą. Jis nežino, ar šis nuvyko į prokuratūrą. Taip pat nieko negali pasakyti apie pranešime nurodytą A. J. vykimą pas antstolius. Nurodyto antstolio D. K. nepažįsta ir niekada apie tokį nėra girdėjęs, toje kontoroje nesilankė, jokių reikalų su juo netvarkė. Jis pats A. J. niekur nevežė. Taip pat neprašė, kad kas kitas jį nuvežtų. Po minėto jo apsilankymo, A. J. dar porą kartų lankėsi jo paviljone, atnešdavo kažkokius daiktus užstatyti, prašė pinigų (iki šiol yra jam skolingas 50 Lt), vėliau nebeužsuko. Po kažkiek laiko A. J. paskambino į mobiliojo ryšio telefoną ir pasakė esantis pataisos namuose, prašė atsiųsti 50 Lt papildymą. Jis jam nieko neišsiuntė ir daugiau su juo nebendravo. Negali pasakyti, ar A. J. vėliau dar skambino, nes jam daug kas skambina, tad negali visų prisiminti. Saugumo sumetimas lombardo paviljone, kuriame dirba, yra įrengtos vaizdo įrašymo kameros (įrašai saugomi savaitę laiko), tad A. J. apsilankymas paviljone (jeigu tuo metu kameros veikė) turėjo būti įrašytas, bet to įrašo jis specialiai neišsaugojo, jo niekam neteikė ir neketino teikti. Jokio psichologinio smurto prieš A. J. nenaudojo, jam negrasino (t. 2, b. l. 62-63, 73).

Apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. J. parodė kaltinamąjį S. B. pažįstantis. Jis pas jį dažnai ateidavo į lombardą priduoti telefonų. Bendravo 2-3 metus, o gal ir daugiau. Santykiai draugiški. Pažįsta ir kaltinamojo brolius Antaną bei Leoną, su jais irgi gerai sutarė. Buvo susipykęs tik su Leonu, kurį jis apkaltino, kad šis jį laikė kaime, dėl ko buvo iškelta byla. Jis pats policijoje pareiškimo nerašė, rašė tyrėja pagal jo žodžius. Su kaltinamuoju ir dabar draugiškai bendrauja. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad šie parodymai yra neteisingi. S. B. jam nieko nedarė, spaudimą darė žilas vyras (kalba apie S. J.), būtent kuris jį vežė į prokuratūrą, pas notarą ir pan. Būnant pas antstolį pastarasis jam padavė lapelius, iš kurių jis viską perskaitė. Taip pat teigė, jog policijos įstaigoje su tyrėjais bendravo rusų kalba, pasirašydavo po jų pasirašytu tekstu. Jis buvo apklausiamas daug kartų, neatsimena, ar buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tuo laiku apie pusmetį vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas, heroiną ir specialius miltelius, kiekvieną dieną. Yra teistas, psichiatrinėje ligoninėje gydėsi 11 kartų. Pažymėjo, jog į VPK nuvažiavo sulaukęs Robčiko (R. S.) skambučio, įėjo pro centrines duris, jį užregistravo, davė kortelę, po ko jis pakilo į antrą aukštą, kur jau laukė Robčikas. Kabinete buvo dar du policijos darbuotojai. Jis diktavo pareiškimą, o kažkas rašė. Jis kalbėjo rusų kalba, lietuviškai moka prastai, kalba sunkiai, ne viską supranta. Tą dieną narkotinių medžiagų nebuvo vartojęs. Paprašytas teismui paaiškinti, kodėl teisme pakeitė parodymus, nurodė neturintis tam jokio paaiškinimo. Tuo pačiu pridūrė, kad teismo perskaitytus ikiteisminiame tyrime duotus parodymus davė savo noru, pasirašydamas patvirtino, kad jie yra teisingi (t. 3, b. l. 40-42, 118).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis A. J. parodė, jog viskas prasidėjo, kai jis parašė pareiškimą dėl Antano ir L. B., o apie tai sužinojo S. B.. Nežino, iš kur jis apie tai sužinojo. Matė, kad jis dirba lombarde, bet jo nepažįsta, nežino, kaip šis jį surado. Jis jį rado Naujininkuose. Nuvežė į stotį pas Stasį. Stasys pradėjo jam grasinti. Kai atvežė jį į stotį, Stasys pamokė, ką reikia sakyti. Kai nuėjo į lombardą, matė ten stovinčią kamerą. Jis ten pasakė, kad jį policija vertė duoti parodymus, kad Antanas ir Leonas yra jo geri draugai, ir jis nieko prieš juos neturi, kad jie jam padėjo – jam reikėjo visus šiuos žodžius pasakyti. Paskui nuvežė jį namo į Naujininkus ir visą tą laiką sekė. Negalėjo niekur išeiti. Pasakė savo draugui Robertui apie visą tą situaciją. Robertas atvažiavo ir pasakė, kad jeigu dar kartą pasirodys, atvažiuos. Ryte jį nuvežė prie tokio stiklinio pastato - prokuratūros, kad atsiimtų savo parodymus ar juos pakeistų. Iš pradžių prokuratūroje pareiškimo nepriėmė. Kartu buvo Leono advokatas. Po to jį nuvežė atgal į stotį. Susirado naują advokatę. Paskui su nauja advokate nuvažiavo į STT, paskui vėl nuvažiavo į prokuratūrą. Važiavo į pastatą prie Kalvarijų turgaus. Atvažiavom ten, buvo jau kita advokatė. Be to, jį visą tą laiką sekė tas senas žmogus. Kada nuvažiavo į prokuratūrą pirmą kartą, buvo su tuo senu advokatu, dar kažkokia moteris važiavo su jais ir kas dešimt minučių atsiskaitinėdavo Stasiui. Kai išvažinėjo, ta moteris pasakė, kad dirba pas Stasį lombarde. Atsakydamas į prokurorės klausimus, A. J. parodė, kad Stasys pats bijojo važiuoti, todėl siuntė kitus. Po STT jie važiavo į prokuratūrą. Ten advokatė parašė pareiškimą. Stasys jam pasamdė advokatą, nes jis pats neturi iš ko jam mokėti. Advokatė buvo moteris. Ji davė jam kažką pasirašyti. Neskaitė, ką pasirašė, jam tada buvo šokas, darė spaudimą. Nežino to žilo žmogaus vardo ir pavardės. Gali jį atpažinti. Nuvažiavo į STT. Ten pareiškimo nepriėmė, todėl advokatė parašė skundą ir važiavo į prokuratūrą, kurioje parašė pareiškimą, jį priėmė, o po to jį nuvežė į stotį. Jam reikėjo duoti parodymus, kad policija darė spaudimą, kad Antanas su Leonu nekalti, kad jis narkomanas, prisigalvoja viską, visokius niekus. Ką reikia sakyti, sakė Stasys. Rašant skundą, Stasys nedalyvavo. Jis pasakė, kad tu ateisi, atsisėsi, ateis prokurorė, uždavinės tau klausimus, o tu atsakinėsi į juos. Po prokuratūros jį nuvežė į stotį. Tas senas žmogus paskui jį nuvežė namo. Puolė skambinti Robertui, tačiau šis buvo išvažiavęs, pažadėjo grįžęs išspręsti visas problemas. Kitą dieną jį nuvežė pas antstolį filmuoti. Davė korteles, jis turėjo skaityti ir atsakinėti į klausimus. Ten buvo tas žilas vyras, darė jam ten spaudimą. Jam davė korteles ir jis skaitė. Paskui jį žilas vyras nuvežė į stotį ir pasakė, kad jis nebereikalingas, kad yra nufilmuota medžiaga, kad jis pakeitė parodymus. Po to praėjo pora dienų, 4-5 žmonės buvo, ir tas žilas kartu. Jam per galvą trenkė su plaktuku. Norėjo jį pamokyti. Po to įsigaliojo nuosprendis ir jį pasodino į kalėjimą. Lukiškėse prašė pagalbos, pykino, galvą skaudėjo. Ten numojo ranka. Po to išvežė į pataisos namus. Ir ten Stasys jį rado. Stasys paskambino į zoną, jį ten iškvietė, paklausė, ar žinau Antaną, Leoną ir Stasį. Klausė ne darbuotojai, o kaliniai pravardėm „Ūsas", „Karalius" ir „Draga". Paklausė, ar žino tokius, jis atsakė teigiamai, paaiškino jiems situaciją. Jie sakė, kodėl jis normalius žmones uždarė ir dabar jie per jį sėdi. Tada jį primušė. Pasakė, kad jeigu jį kvies, jie sužinos, jeigu jis keis parodymus, tada iš čia nebeišvažiuos, o jį išneš. Tada paprašė pareigūno, kad perkeltų į kitus pataisos namus, nes tuose negali būti. Jeigu dabar sužinos, kad davė parodymus, nežino, kaip toliau gyventi. Atsakydamas į teisėjos klausimus, A. J. nurodė, jog į stotį vežė, nes ten prie stoties yra Stasio lombardas. Jį vežiodavo visur: į STT, prokuratūrą ar filmuoti į stotį ir pas antstolį. Iš pradžių filmavo lombarde, bet vėliau pasakė, kad čia nelegalu - netiks, kad reikės nusifilmuoti pas antstolį. Prokuratūroje pakeitė parodymus, kaip prašė Stasys. Net negalėjo namo nuvažiuoti, persekiojo. Net kalėjime negalėjo normaliai sėdėti. Buvo patenkintas, kad kalėjime ramiai bus, bet ir ten jį rado. Į tolesnius prokurorės klausimus parodė, jog pareiškimą parašė, kadangi jį buvo išvežę nežinia kur. Dvi savaites leido jam vaistus, išvežė ir laikė dėl namo. Jie norėjo, kad jis Šveicarų kaime esantį namą perrašytų jų vardu (Antano ir Leono). Prieš parašant pareiškimą, jų nepažinojo, bet buvo į stoties lombardą nuėjęs, pirko telefoną. Ten dirbo Antanas ir Leonas. Jokių santykių su jais nebuvo. Po pareiškimo parašymo Robertas jį paslėpė Naujininkuose. R. S. yra jo draugas. Kai parašė pareiškimą, jis jį ten paslėpė, kad nerastų. Bet jį surado tas žilas vyras. Robertas pasakė, kad gali jo ieškoti, dėl ko jį paslėpė, tačiau po 2-3 savaičių surado Stasys. Jis surado jį Naujininkuose. Jį pamatė tas žilas žmogus ir nuvežė į stotį, kur buvo (duomenys neskelbtini). Galiu nurodyti tą stotyje esantį paviljoną, kuriame viskas vyko. Stasys pradėjo grasinti, kad per jį (A. J.) sėdi jo broliai, kad jeigu jis nepradės keisti parodymų, tai nenueis nė dešimt metrų ir jam bus galas. Sakė keisti parodymus, pradėjo mokyti, ką man sakyti. Jis matė lombarde kameras. Žodžiais pasakė, ką jis turi sakyti. Turėjo sakyti, kad pareigūnai jam darė spaudimą, kad davė melagingus parodymus, kad jis yra narkomanas, davė parodymus prisileidęs narkotikų. Tai viską sakė į kamerą. Stasys pasakė, kad jo reikės ir rytoj. Kitą dieną tas žilas vyras atvažiavo, jis visą laikąjį sekė. Tai, kad yra sekamas, suprato, nes buvo nuosavame name, kuris aptvertas tvora ir viskas matyti. Jis stovėjo su mašina, kuria jį ir atvežė. Kitą dieną nuvežė pas Stasį, važiavo į lombardą, vėl jį filmavo. Ten tada nebuvo nei Antano, nei Leono, jie jau buvo uždaryti. Kai pirmą kartą viskas vyko, buvo jis, Stasys ir tas žilas vyras. Antrą kartą Stasio nebuvo. Kai atvažiavo, antrą kartą žilas pradėjo jam aiškinti, ką sakyti. Aiškino žodžiais, paskui ištraukė kompiuteriu padarytas atsakymų korteles. Žilas vyras jį vežė pas antstolį filmuoti. Lombarde filmavo tik vieną kartą, po to kitą dieną važiavo į STT, prokuratūrą, po to filmuoti. Į prokuratūra pirmą kartą vežė L. B. advokatas. Jis jį pasiėmė iš lombardo, buvo su savo automobiliu. Be to, tada kartu važiavo ir Stasio darbuotojas. Mačiau prieš tai, todėl gali atpažinti. Žinau, kad buvo Leono advokatas, nes taip prisistatė. Jis nežinojo, kad jam darė spaudimą, manė, kad jis pats pakeis parodymus. Advokato nebuvo, kai jam aiškino, ką reikia sakyti. Prašė, kad advokatui nieko nesakytų. Į prokuratūrą ėjo su Leono advokatu ir Stasio darbuotoja. Ta darbuotoja buvo moteris, jos vardo nežino. Pastaroji kas 5-10 minučių skambindavo Stasiui ir atsiskaitydavo, pasakodavo, kokia situacija. Ruošėsi prokuratūroje rašyti pareiškimą, tačiau jo nepriėmė. Po prokuratūros sugrįžo į stotį. Leono advokatas pasakė, kad jis negaliu jo ginti. Tada Stasys greit susiskambino su kita advokate. Nuvažiavo pas tą advokatę į Senamiestį, netoli Vaikų poliklinikos (galėtų parodyti kur). Susitikus su advokate, davė pasirašyti dokumentus (jų neskaitė). Stasys paskambino, pasakė advokatei, paaiškino, kad prokuratūra nepriėmė pareiškimo, tada važiavo į STT. Antrą kartą, kai važiavo, buvo jis, advokatė ir tas žilas vyras. Tas žilas vyras tada aiškino, ką jam reikės sakyti, kokius parodymus duoti. Joks dokumentas nebuvo surašytas. Skundą STT parašė vietoje. Skundėsi, kad nepriėmė pareiškimo, kad nekalti žmones sėdi. Po to grįžo atgal į prokuratūrą. Ten atėjo prokurorė, pradėjo jo klausinėti. Buvo tada su žilu vyru ir advokate. Jie buvo koridoriuje, su prokurore bendravo vienas. Prokurorė po to jo užfiksuotus parodymus, tą dokumentą atidavė advokatei. Parodymus daviau tokius, kokius jam liepė duoti Stasys. Po to žilas vyras jį parvežė, advokatė buvo su kita mašina, ji į lombardą kartu nebevažiavo. Kitą dieną Stasys pasakė, kad važiuojam filmuoti. Pasakė, kad ryt susitiksim. Iš ryto vėl tas žilas vyras mane paėmė, nuvažiavo į lombardą. Stasys pasakė, kad tas žilas vyras viską paaiškins, nes viską žino. Tada jie nuvažiavo į antstolių kontorą prie „Skalvijos" kino teatro. Važiavau jis ir tas žilas vyriškis, tik jie dviese. Jam tas žilas žmogus kabinete pradėjo aiškinti, ką sakyti, po dešimt kartų sakė. Jis pradėjau sakyti, kad jam nedarytų spaudimo, padavė popieriukus. Ten buvo surašyti atsakymai. Nežinau, iš kur tas vyras juos gavo. Klausimų neuždavinėjo, tik perskaitė, kas parašyta. Lapeliuose buvo surašyti klausimai, į kuriuos jis turėjo atsakyti. Po filmavimo jį nuvežė į stotį, pasakė, kad yra nebereikalingas. Sakė, kad jau parodymus pakeitei, esi nufilmuotas. Po filmavimo nebuvo ramu. Po to jį užpuolė, du kartus plaktuku trenkė per galvą. Po 2 dienų Naujininkuose užpuolė, naktį. Nežino, kas užpuolė, tik vieną pažinojo, t. y. tą žilą vyrą. Jis spardė kojomis ir šaukė greičiau. Pažinau jį iš balso, pagal išvaizdą, sakė greičiau. Po visko jis papasakojo Robertui, kuris pažadėjo atvažiavęs viską išsiaiškinti. Į ligoninę nėjo, nes nedirbo, darbo biržoje registruotas nebuvo. Tada įsigaliojo nuosprendis, atvažiavo jį ir paėmė. Kelių dienų laikotarpyje. Naktį jį sumušė, o kitą dieną jau išvežė policija. Sakė budinčiam ir psichologei, kad negera. Psichologė sakė „pažiūrėkit, jis išbalęs", o policijos budintis ranka numojo, sakė išgyvens, veskit į kamerą. Kai jį užpuolė, tikrai buvo tas žilas vyras, jį atpažino pagal balsą, plaukus. Jis pradėjo šaukti „greičiau". Nesuprato, ką reiškia „greičiau", jis tą sakė kitiems. Nemačiau, kas mušė plaktuku. Jį sumušė ir paliko. Ryte atvažiavo Robertas, jis matė, kad buvo sumuštas. Dabar sako tiesą, sąžiningai viską sako. Jam dabar niekas spaudimo nedarė. Savo noru duodu tokius parodymus. Žino, kad jam bus blogai. Dabar grąžins ten, kur tie žmonės, kur grasino. Bijo ten važiuoti. Žilas vyras važinėjo su Ford ar tai Renault mašina, šviesios spalvos, tiksliai nepamena, nedidele mašina (t. 1, b. l. 27-31).

Analogiškus parodymus A. J. davė ir anksčiau, apklausiamas tyrėjos, t. y. parodė, kad nuo 2011 metų rudenį, tikslios datos nepamena, parašė pareiškimą ir davė parodymus Vilniaus aps. VPK baudžiamojoje byloje dėl jo atžvilgiu padaryto turto prievartavimo prieš Leoną ir A. B.. Šiuos parodymus davė niekieno neverčiamas, papasakojo taip, kaip buvo iš tikrųjų. Kai buvo sulaikytas L. B., jo geras pažįstamas R. S. jį paslėpė nuo (duomenys neskelbtini) Naujininkų mikrorajone, tačiau ten jį surado senyvo amžiaus vyriškis, kurį anksčiau buvo matęs dirbantį pas A. B. paviljone, jis žilų plaukų, lieso kūno sudėjimo, su akiniais. Byloje Nr. 10-1-01223-11 jis atpažino jį kaip S. J.. Jis sulaukęs jo prie namų Naujininkuose, kur laikinai buvo apsistojęs, liepė sėsti į automobilį bei nuvežė į stotį, kur laukė S. B.. S. B. jam pradėjo grasinti susidorojimu, jei jis nepakeis parodymų, kuriuos davė policijos pareigūnams dėl jo brolių A. B. ir L. B. padarytų nusikaltimų. Jis jo grasinimais patikėjo ir išsigando, todėl sutiko pakeisti parodymus. Tuomet S. B. jį nuvedė prie kiosko, esančio netoli autobusų stoties, kurio langai apklijuoti juostelėmis bei yra rožinės spalvos užrašas „Lombardas“ ir liepė palaukti, o S. J. jį saugojo, kad nepabėgtų. S. B. išėjęs jam paaiškino, kad jis turi pasakyti, jog policijos pareigūnų buvo priverstas duoti parodymus apie Leono ir A. B. veiksmus prieš jį, nors iš tikrųjų jam jie nieko blogo nepadarė. Visa tai S. B. jam nurodė prie kiosko. Jis matė, kad kioske S. B. įjungė kamerą ir tada liepė jam įeiti. Įėjęs į vidų, jis pasakė tai, ko jie iš jo reikalavo, ką jam buvo nurodę pasakyti. Po to S. J. parvežė jį atgal į Naujininkų mikrorajoną ir pasiliko kartu. Jis paskambino R. S. ir papasakojo situaciją, kad jį kažkoks senis išgaudė ir nuvežė į stotį, kur S. B. jam grasino ir privertė pasakyti, kad policijos pareigūnai vertė jį duoti parodymus apie L. B. ir A. B.. R. S. atvyko, tačiau vyriškis tuo tarpu iš to namo pabėgo. R. S. davė jam pinigų ir liepė jam skambinti, jei tas vyriškis sugrįš. Po to, kai R. S. išvyko, jis nuėjo į parduotuvę ir pastebėjo, kad S. J. jį seka. Namai, kur jis tada gyveno, niekada nebuvo rakinami, nes šeimininkas buvo seno amžiaus vyriškis ir mėgo išgerti. Nuo ankstyvo ryto jis atsikeldavo ir eidavo gerti. Kitos dienos ryte, kai jis dar miegojo, į namus atėjo S. J. ir liepė vykti kartu su juo. Jis apsirengė ir S. J. jį nuvežė atgal į stotį. Stotyje S. B. jam liepė važiuoti į prokuratūrą kartu su L. B. advokatu (jo vardo ir pavardės nežino). Jis turėjo pasakyti prokurorei, kad nori atsisakyti savo parodymų, nutraukti bylą prieš A. B. ir L. B., pasakyti, kad jis yra narkomanas, kad nesupranta, ką daro, policijos pareigūnai neva darė jam spaudimą. Į prokuratūrą jį vežė L. B. advokatas, taip pat kartu važiavo moteriškė, kuri dirbo A. B. kioske (ji vis skambino S. B. ir pasakojo, kas vyksta). Prokuratūroje apsaugos darbuotojas iškvietė prokurorę, kurios duomenų nežino (ji dalyvavo jo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją). Su prokurore pagrinde bendravo L. B. advokatas. Pokalbis buvo trumpas. Prokurorė atsisakė priimti kokį nors pareiškimą. Po ko jį vėl nuvežė į stotį. Stotyje advokatas S. B. pareiškė, kad jis toliau negali šiame reikale dalyvauti ir liepė jam surasti advokatą. S. B. kažkur paskambino ir pakalbėjęs liepė S. J. jį kažkur nuvežti. S. J. jį nuvežė į advokatų kontorą, kuri yra Pylimo gatvėje, kur moteris advokatė jam davė pasirašyti dokumentus. Apie tai, ką reikia daryti, advokatė žinojo, jo nieko neklausė. Kartu su advokate ir S. J. jie vėl nuvyko į prokuratūrą, kur kažkokia moteris priėmė pareiškimą. Ką reikia sakyti, jis jau buvo informuotas S. B.. Pabėgti arba neklausyti jų nurodymų jis bijojo, nes po S. B. grasinimų realiai bijojo dėl savo gyvybės, todėl vykdė visus nurodymus. Po prokuratūros jį nuvežė į STT, kur kartu su advokate nuėjo į vidų, turėdami tikslą parašyti pareiškimą dėl netinkamų policijos pareigūnų veiksmų, tačiau ten niekas iš jų pareiškimo nepriėmė ir jie išėjo. Po to jie nuvažiavo atgal į stotį, o vėliau jį parvežė į namus. Namuose jis sutiko pažįstamą, iš kurio paskambino R. S., kadangi savo mobiliojo ryšio telefono neturėjo, bei papasakojo, kas vyko, kad jį vežiojo į prokuratūrą, liepė parašyti pareiškimą. R. S. jam paaiškino esantis išvykęs ir kol kas jam padėti negali, bet pažadėjo grįžęs viską sutvarkyti, pasamdyti gerą advokatą. Kitą dieną vėl atvyko S. J. ir vėl jį nuvežė į stotį pas S. B., kuris kažkur pasiskambino ir paklausė, ar jau galima atvažiuoti. Po to liepė S. J. jį vežti. Jis jį nuvežė į antstolių kontorą, kuri yra netoli kino teatro „Skalvija“. Viduje juos pasitiko jaunas vyriškis, kuris pasakė, kad viskas paruošta, davė pasirašyti kažkokius popierius bei pasodino jį priešais vaizdo kamerą. S. J. jam vis aiškino, ką jis turi sakyti. Tuomet antstolių kontoros darbuotojas, kurio duomenų nežino (pastarasis neprisistatė), davė jam nedidelius popieriaus lapelius, kuriuose buvo surašyti klausimai, kuriuos jis turėjo skaityti ir atsakyti į juos. Atsakymus jam buvo davęs S. J., o jam atspausdintą lapą su jais davė S. B.. Jo klausimų skaitymas bei atsakymai buvo nufilmuoti. Po to antstolių kontoros darbuotojas, kuris viską filmavo, paklausė kieno vardu įforminti kompaktinį diską. Buvęs su juo S. J. pasakė, kad rašytų jo vardu, tačiau pasiimti kompakto ateis jis pats. Po to jį nuvežė į stotį pas S. B., kur jam pasakė, kad gali būti laisvas, kad jis daugiau jiems nebereikalingas, kad jo parodymai nufilmuoti, yra kompaktinis diskas, pareiškimas prokuratūroje taip pat yra jo pasirašytas ir jiems to pakanka, jis daugiau jau nieko negalės padaryti. Jis išėjo. Toliau gyveno name, kur jį apgyvendino Naujininkuose. Jis apie viską papasakojo R. S., o šis pasakė, kad kai jį iškvies į policiją, kad jis pasakytų, kaip viskas buvo, kad jį privertė pakeisti parodymus, grasino susidorojimu, kad nori pasilikti prie ankstesnių parodymų. Praėjus maždaug 2-3 dienoms po apsilankymo pas antstolį, naktį jį užpuolė Dariaus ir Girėno g. keli nepažįstami vyriškiai. Jie jį sumušė, nieko neaiškino ir nereikalavo, bet matė, kad su jais buvo S. J., todėl suprato, kad tokiu būdu jį bando įbauginti (duomenys neskelbtini). Po mėnesio įsiteisėjo teismo sprendimas ir jį išvežė į laisvės atėmimo vietą. Marijampolės pataisos namuose ten bausmę atliekantys asmenys paklausė, ar jis pažįsta S. B., L. B. ir A. B. bei, ką jis yra pridirbęs. Jis paaiškino, kad jie norėjo iš jo atimti namus, kad jam grasino, buvo sumuštas, tačiau jiems tai buvo neįdomu. Jį sumušė ir pasakė, kad jis pasodino normalius vyrus, nurodė policijos pareigūnams apie juos neduoti parodymų, kitaip jam bus blogai, nes jį bet kur atras ir namo parveš karste. Tokiu būdu nuolat jaučia spaudimą ir baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės. Šis spaudimas yra tik iš (duomenys neskelbtini) ir jų žmonių pusės, policijoje parodymus duoda savo valia niekieno neverčiamas (t. 1, b. l. 15-16.

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas P. S. parodė, kad jis yra Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos vyresnysis tyrėjas. 2011 m. rudenį į jį kreipėsi A. J. ir nurodė, kad prievartaujamas jo turtas, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. A. J. minėjo, kad buvo vežamas į kažkokią sodybą Šalčininkų r., ten laikomas, jam buvo girdomi ir leidžiami vaistai, kad jis nesuvoktų ką daro. Buvo paskirtos ekspertizės ir nustatyta, kad išties buvo leidžiamos injekcijos, ant rankų liko žymės. Po kiek laiko jis nurodė, kad prieš jį buvo naudojamas smurtas, deginti plaukai, ką patvirtino atlikta abdukcija. Vieno iš įtariamųjų advokatas pateikė vaizdo medžiagą, kur A. J. atsisako prieš tai duotų parodymų. Tęsiant tyrimą buvo nustatyta, kad jį nuvežė pas antstolį D. K.. Filmavimą buvo iniciavę L. B. ir A. B. advokatai, vienas jų - G. P.. Jo kontoroje dirbanti G. Š. vežiojo nukentėjusįjį pas STT pareigūnus, kad jis paliktų pareiškimą. Taip pat, kiek žino, jis buvo apklaustas Generalinėje prokuratūroje. Priimant pareiškimą iš A. J. jis nebuvo apsvaigęs, elgėsi adekvačiai. Iš bendro vaizdo buvo galima numatyti, kad jis yra narkotines ar psichotropines medžiagas pavartojantis asmuo, tačiau, kai davė parodymus, elgesys nekėlė jokių įtarimų. Tai buvo eilinis pareiškėjas. Pastarasis parodymus davė laisva valia, niekieno neverčiamas. Jis, t. y. P. S., surašė protokolą - pareiškimą, apklausą surašė tyrėja O. J. arba D. P.. Kiek prisimena, A. J. lankydavosi Vilniaus autobusų stoties rajone, ten yra kaltinamojo brolio paviljonai. Ten A. J. buvo pasakyta, kad su S. J. turi važiuoti pas antstolį D. K., su G. Š. pas STT pareigūnus, į Generalinę prokuratūrą. Šiuo metu neprisimena, kokia kalba bendravo su A. J.. Kaip konkrečiai A. J. pateko pas jį, negali pasakyti. Paprastai budėtojų dalies pareigūnas, atsižvelgdamas į kreipimosi pobūdį, pareiškėją nukreipia į vieną ar kitą skyrių, kuriame jį pasitinka vienas ar kitas darbuotojas. Matyt, būtent taip A. J. buvo nukreiptas pas jį, kadangi jis tą dieną kaip tik dirbo (o galbūt jam paskambino viršininkas, to neatsimena). Kiek žino, budėtojų dalyje ar leidimų žurnale nėra fiksuojamas piliečių atvykimas (t. 3, b. l. 66-67).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. S. parodė atlikęs tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01223-11 dėl nusikaltimų, numatytų BK 181 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje ir 189 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtarimai buvo pareikšti Antanui ir L. B., o nukentėjusiuoju pripažintas A. J.. Pastarasis niekieno neverčiamas davė parodymus apie prieš jį padarytas nusikalstamas veikas, išsamiai išdėstė šių veikų aplinkybes. A. J. į Vilniaus aps. VPK atvyko 2011 metų rudenį (tiksliau nepamena), jį lydėjo R. S.. Jis pagal A. J. parodymus surašė protokolą-pareiškimą. Viskas, kas užfiksuota nurodytame protokole-pareiškime, yra surašyta iš A. J. žodžių. Kadangi praėjo nemažai laiko, negali detaliai papasakoti apie jo duotus parodymus. Pamena, kad jis pasakojo Vilniaus rajone turėjęs žemės sklypą ir namą, kuriais susidomėjo Vilniaus stotyje, paviljone dirbantis A. B.. A. J. pasakojo, kad nepažįstami vyrai, sutikę jį Naujininkų mikrorajone, nuvedė į paviljoną stotyje, kur jis kartu su A. B. bei kitais vyrais vartojo alkoholinius gėrimus, o vėliau buvo nuvežtas į sodybą Šalčininkų rajone, kur jį laikė apie 2 savaitės, suleisdavo kažkokius vaistus, nuo kurių jam norėjosi miegoti, jis pasirašinėjo kažkokius dokumentus (tuščius popieriaus lapus), kuriuos jam atveždavo Antanas ir L. B.. Kai jam pavyko pabėgti iš tos sodybos, po kiek laiko Naujininkų mikrorajone jį užpuolė keli vyrai, degino plaukus, grasino susidorojimu, jeigu jis duos parodymus prieš brolius (duomenys neskelbtini). Duodamas tokius parodymus, A. J. atrodė normaliai, iš jo elgesio nesimatė, kad jis būtų apsvaigęs nuo narkotikų ar alkoholio, kalbėjo adekvačiai, nuosekliai. Atsižvelgiant į jo nurodytas aplinkybes, kad jį belaikant sodyboje buvo leidžiami kažkokie vaistai, buvo nuspręsta jį nuvežti patikrinti pas narkologus. Kiek pamena, išvadoje buvo nurodyta, kad jo organizme rasta narkotinių medžiagų (nepamena, kokių). Be to, buvo paskirta užduotis atlikti kūno tyrimą. Kiek pamena, specialisto išvada patvirtino nurodytu laikotarpiu darytų injekcijų faktą, be to, buvo patvirtintas plaukų deginimo faktas. Jis prisimena, kad A. J. minėjo, jog su juo bendravo L. B. advokatas A. J., kuris buvo vienas iš faktinių aplinkybių konstatavimo procedūros pas notarą D. K. iniciatorių. Tada prieš vaizdo kamerą A. J. buvo priverstas sakyti, kad policijos pareigūnai prievarta vertė ji duoti parodymus prieš brolius (duomenys neskelbtini). Pas D. K. A. J. veždavo (duomenys neskelbtini) nurodymus vykdęs S. J.. Taip pat A. J. vežiojo į STT ir į Generalinę prokuratūrą A. B. advokato G. P. kolegė advokatė ar advokato padėjėja G. Š., kuri norėjo, kad šiose institucijose būtų užfiksuoti A. J. parodymai prieš policijos pareigūnus (t. 1, b. l. 60).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja N. B. parodė, kad ji anksčiau dirbo Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurore. 2012 m. kontroliavo ikiteisminį tyrimą dėl turto prievartavimo A. J. atžvilgiu, įtarimai buvo pareikšti Leonui ir A. B.. A. J. buvo apklaustas pas tyrėją, po to pas ikiteisminio tyrimo teisėją. 2012 m. gale, jai būnant darbe, iš priimamojo telefono paskambino L. B. advokatas A. J. ir paprašė nusileisti į fojė. Ji nenorėjo eiti, tačiau primygtinai prašant, nusileido. A. J. pasakė, kad yra naujų aplinkybių, kad ji būtinai turi apklausti A. J., kuris nori duoti parodymus apie bylos aplinkybes, nori pakeisti parodymus. A. J. sėdėjo fojė su moterimi (kaip vėliau sužinojo, tai buvo J. B.). Ji, t. y. N. B., kategoriškai atsisakė A. J. apklausti, nurodydama, kad negali apklausti nukentėjusiojo, nes jį atvedė įtariamojo advokatas, ir pasiūlė advokatui kreiptis raštu. A. J. buvo pasipiktinęs. Ji dar paklausė A. J., ar jis tikrai nori pakeisti parodymus, bet pastarasis, valgydamas šokoladą, pasakė, kad kažką nori. Jo elgesys buvo kiek neadekvatus, jis reagavo abejingai. Anot liudytojos, ji nematė, kad A. J. būtų turėjęs atsinešęs kažkokių dokumentų, o tik reikalavo apklausti, dėl ko ji ir pasiūlė jam kreiptis raštu. Jai buvo neaišku dėl ko turėtų apklausti A. J., kadangi jis jau buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir davė išsamius parodymus. Juo labiau, tokio prašymo negalėjo vykdyti prašant įtariamojo advokatui. Apklausta liudytoja N. B. patvirtino, kad su A. J. kalbėjo lietuviškai, apklausiant jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją jo elgesys nekėlė jokių įtarimų, elgėsi adekvačiai, davė parodymus pats, laisva valia dėstė visas aplinkybes. Atsimena, kad šis pasakojo, jog santykiai su broliais (duomenys neskelbtini) blogi, kad jie nuvežė jį į mišką, laikė, kol jis turėjo pasirašyti žemės dokumentus, taip pat sakė, kad Naujininkuose kažkokie vyrai jį sumušė (t. 3, b. l. 67-68).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas D. K. parodė, jog 2011-10-19 į jo kontorą, įsikūrusią A. J. g. 8/10, Vilniuje, kreipėsi A. J. kartu su dviem asmenimis, o galbūt tik vienu (tokias aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminiame tyrime), prašydamas konstatuoti faktines aplinkybes. Jie paskambino ir paklausė, ar galėtų atvykti (kuris jų skambino, nežino). Vienas iš su A. J. atvykusių asmenų paaiškino, kokias aplinkybes reikės konstatuoti (t. y. nufilmuoti A. J. parodymus). Paklausus, kam to reikia, sakė, jog nori pateikti policijai. Jis užpildė prašymą, o prašymo tekstą, taip pat vardą, pavardę bei parašą parašė A. J.. Prašymo tekstą pastarajam suformuluoti padėjo kartu buvęs (buvę) asmuo (asmenys). Jam pasirodė, kad aktyvesnis prašant konstatuoti faktines aplinkybes buvo kitas asmuo, ne A. J.. Jis paklausė A. J., ar šis nėra verčiamas teikti parodymus, tačiau pastarasis patikino, jog daro tai savo noru. Tuomet jis pakvietė A. J. į savo kabinetą, pasakė, jog viską, ką nori paliudyti, turi nurodyti įrašui prasidėjus, įjungė kamerą, prieš kurią A. J. išdėstė aplinkybes. Nuo to momento, kai jie įėjo į jo kabinetą konstatuoti faktinių aplinkybių, buvo tik dviese, kartu atėjusieji nedalyvavo. A. J. kalbėjo lėtai. Jam sunku spręsti, ar jis dėstė savo pasakojimą ar kažkieno kito nurodytas aplinkybes, bet kokiu atveju paklaustas aiškiai nurodė, kad parodymus duos laisva valia. A. J. turėjo rankose lapelį, kurį jis kaip tik ir užfiksavo įraše. Kam jį pasiėmė, negali nurodyti, galbūt, kad prisimintų visą informaciją, galimai dalį parodymų paskaitė iš lapelio (nežino, ar tą lapelį A. J. turėjo pats, ar jam jį kažkas davė). Liudytojo teigimu, toks faktinių aplinkybių konstatavimas buvo pirmas per jo darbo praktiką, buvo netradicinis, kadangi anksčiau nėra tekę sulaukti prašymų užfiksuoti savo paties parodymus, be to, asmuo atvyko ne vienas, nors tokiam veiksmui lydinčių asmenų tikrai nereikia. Nepaisant to, jokio neteisėtumo tame nebuvo, tiesiog buvo keistas pats prašymo pobūdis. Už paslaugą buvo apmokėta, regis, kitą dieną, kai buvo paruoštas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Kas jį atsiėmė, jis nežino. A. J. jam nepasirodė kažkuo išskirtinis ar turintis kažkokių sutrikimų, po tokio trumpo bendravimo negali spręsti, ar jis buvo mokus ar ne. Su juo bendravo lietuviškai. Lietuvių kalba kalbėjo sunkiai, dėl ko A. J. dar paprašė užpildyti pirmus prašymo duomenis. Prašymo tekstą savo ranka A. J. parašė lietuvių kalba, rašė pats, niekam nediktuojant. Vertėjo nekvietė, kadangi šiuo atveju asmuo prašė užfiksuoti savo paties parodymus, be to, pats A. J. nereikalavo vertėjo. Griežti reikalavimai dėl vertėjo dalyvavimo yra susiję tik su vykdomosiomis bylomis. Iš advokatų A. J. ir G. Š. nėra sulaukęs jokių su A. J. susijusių prašymų. Negalėtų atpažinti asmenų ar asmens, kartu atvykusių su A. J. (t. 3, b. l. 81-83).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. K. aplinkybes aiškino iš esmės analogiškai, tačiau teigė, kad kartu su A. J. buvo atėjęs vienas vyriškis, vyresnio amžiaus, jis pasakojo, kad yra įkalintas žmogus, prieš kurį buvo duoti neteisingi parodymai (t. 1, b. l. 46-47).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja L. B. parodė dirbanti padėjėja antstolio D. K. kontoroje, šiuo metu antrus metus yra vaiko priežiūros atostogose. Dėl 2011-10-21 kvito Nr. GRA0378009 gali pasakyti tik tiek, kad į kontorą atėjęs žmogus pasakė, jog turi būti paliktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, už kurį nori atsiskaityti. Ji tik paklausė, ar žino, kokią sumą mokėti. Paprastai už antstolio paslaugas yra atsiskaitoma pavedimu į atsiskaitomąją sąskaitą arba sumokama tiesiai antstoliui. Tam tikrais atvejais, kai antstolio nebūna kontoroje, paimti pinigus gali ir ji. Šiuo atveju kaip tik taip ir atsitiko – antstoliui nebuvus kontoroje, paėmė pinigus už atliktas paslaugas ir surašė kvitą už paslaugų apmokėjimą. Vyriškis jai padavė pinigus ir pasirašė. Dėl konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimo nieko nežino. Taip pat nežino, kada nurodyta paslauga buvo atlikta. Kaip atrodė protokolą atsiėmęs ir pinigus sumokėjęs asmuo, neatsimena. Negali pasakyti, ar tai buvo tas pats asmuo, dėl kurio ir buvo surašytas protokolas. Paimant pinigus nėra pareigos tikrinti asmens tapatybės. Taip pat neprivalu, kad dokumentus atsiimtų paslaugą užsakęs asmuo. Jei ateina asmuo ir sako, kad yra paliktas protokolas, akivaizdu, kad tai nebus pašalinis asmuo. Galimos situacijos, kad dokumentus pasiimti ir pasirašyti už juos gali kitas asmuo. Pasiimti dokumentus ateina advokatai, jų padėjėjai, administratoriai. Dokumentus privalu tikrinti tik tuo atveju, jeigu yra vykdomoji byla (t. 3, b. l. 80-81).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja G. Š. parodė, kad 2011 m., atrodo, spalio 20 d., į kontorą atėjo A. J. ir paprašė teisinės pagalbos, nurodė, kad spaudžiamas pareigūnų apkalbėjo žmogų. To, kad atėjęs asmuo kalba apie A. B., nesuprato. Ji nurodė pastarajam kreiptis į STT. A. J. paaiškino, kad kreipėsi, tačiau jo niekas neklausė. Ji pasisiūlė palydėti iki STT, teisinių paslaugų sutartis buvo sudaryta būtent už palydėjimą pas pareigūnus, kad šie užfiksuotų parodymus, už tai jai sumokėjo 100 Lt. Jie nuėjo į STT pastatą, paprašė pakviesti pareigūną, kuriam galėtų duoti parodymus. Atėjęs pareigūnas buvo arogantiškas, priimti atsisakė, priežasčių nepaaiškino. Tai ją, kaip advokatę, supykdė, todėl ji tą pačią dieną parašė pareiškimą, buvo iškviesta į STT, pareigūnas už tai gavo papeikimą. Vėliau ji palydėjo A. J. į prokuratūrą, atrodo, apygardos, susitiko su budinčia prokurore, paaiškino situaciją. Ji S. B. neatstovavo, pastarojo broliui A. B. atstovavo ir jį gynė kolega G. P. ir tuo metu, regis, reikėjo parašyti apeliacinį skundą, pats kolega negalėjo nuvykti, todėl paprašė jos. A. B. tuo metu buvo Lukiškių TI-K, tiksliau ligoninėje, jis pasirašė kolegos paruoštą skundą ir tuo jos užduotis baigėsi. Ar ji kreipėsi į antstolį D. K. dėl A. J., neprisimena. Liudytojos teigimu, A. J. elgėsi adekvačiai, jai nepasirodė nei keistas, nei sukėlė kokį įtarimą dėl savo elgesio ar būsenos, normaliai kalbėjo ir reiškė mintis. Pažymėjo nežinanti, kodėl A. J. kreipėsi būtent į ją, specialiai susitikimo išskirtinai su ja jis nederino, tai buvo paprasčiausiai skambutis iš gatvės. Tiksliai neprisimena, ar A. J. jai pasakojo, kad apkalbėjo būtent A. B., tačiau bet kokiu atveju ji neįžvelgė nieko blogo sutikdama palydėti žmogų. Ji stengėsi padėti įgyvendinti jo teises, jei prašymas būtų pasirodęs netinkamas, nebūtų su juo sutikusi. Įtariamojo ir nukentėjusiojo tuo pačiu metu ji negynė, kas aiškiai matyti iš teisinių paslaugų sutarties. Neprisimena, ar dėl A. J. kreipėsi į antstolį D. K.. Daugiau su A. J. jokių sutarčių nesudarinėjo ir nieko nežino (t. 3, b. l. 64-66).

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas A. J. parodė kaltinamąjį S. B. pažįstantis tik iš matymo. Susipažino prieš keletą metų, kai gynė pastarojo brolį L. B.. Atsimena, kad vieną dieną jam paskambino L. B. motina ar jo draugė (gal žmona) ir paprašė atvažiuoti į lombardą prie stoties, nurodant, kad yra naujienų apie L. B.. Atvažiavęs į nurodytą vietą, pamatė vieną iš nurodytų moterų ir A. J., kuris trumpai papasakojo neteisėtai apkaltinęs L. B., tą padaryti privertė policijos pareigūnai, grasindami priešingu atveju jį uždaryti dėl narkotikų. A. J. jam pasirodė psichiškai sveikas, nebuvo išgėręs, aiškiai reiškė savo mintis. Jei šis būtų sukėlęs kokių įtarimų, tai nebūtų su juo nė kalbėjęs. Jis, kaip L. B. advokatas, suprato, kas yra A. J., tačiau su pačia byla nebuvo supažindintas ir nežinojo, koks yra A. J. procesinis statusas. Jam buvo žinoma tik tiek, kad būtent pagal A. J. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Liudytojas A. J. nurodė pasiūlęs važiuoti į prokuratūrą (tokia mintis buvo jo iniciatyva) pas bylą tiriančią prokurorę. Vyko jo automobiliu, važiavo jis, A. J. ir viena lombardo darbuotoja (kalba apie J. B.), kokiu tikslu vyko šioji, negali pasakyti (tuo metu galvojo, kad ši moteris yra Leono žmona Agnė). Nuvykus į prokuratūrą, buvo pakviesta prokurorė N. B., su kuria pokalbį vedė būtent jis. Jis prašė apklausti A. J., tačiau prokurorė atsisakė. Be to, A. J., pamatęs prokurorę N. B., pasakė, kad ji buvo kartu su policijos darbuotojais, dariusiems jam spaudimą. Tokią aplinkybę jis jam pasakė, tik kai pamatė prokurorę. Sužinojęs tokią aplinkybę, jis (liudytojas A. J.) suprato, kad nėra prasmės su ja kalbėtis. Tuomet jis telefonu paskambino apygardos prokuratūros vyr. prokurorui, kuris pasiūlė viską išdėstyti raštu, po ko jie atliksią tyrimą. Nežino, ar A. J. vėliau kreipėsi. Jis (A. J.) savo veiksmus vertina kaip tinkamus. Jis gavo savo ginamajam reikšmingą informaciją, kurios negalėjo ignoruoti, dėl ko skubiai nuvežė A. J. į prokuratūrą. Paties A. J. jis negynė ir neatstovavo jam. Taip pat pažymėjo, kad vėliau į bylą pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (iš ko jį gavo, neatsimena), paties įrašo jis nematė. Atrodo, jog su A. J. bendravo rusų kalba, tačiau tiksliai neatsimena, daro tokią prielaidą. Visais klausimais, susijusiais su L. B., bendravo arba su jo motina, arba žmona, su kaltinamuoju nekontaktavo (t. 3, b. l. 113-115).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. J. parodė, kad 2011 metais apie 2 mėnesius pagal sutartį gynė savo pažįstamą L. B., kurį pažinojo porą metų, turėjo bendrą laisvalaikio praleidimo pomėgį. Kai jį 2011 m. suėmė, pas jį atėjo jo žmona bei pasirašė su juo sutartį, kad gintų jos vyrą ikiteisminiame tyrime dėl žmogaus laisvės apribojimo. Kadangi jis kaip gynėjas visada savo pareigas atlieka kuo geriau, tai Leono žmonai ar motinai (šiuo metu tiksliai nepamena) pranešus, kad pas juos yra atėjęs nukentėjęs toje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo suimtas Leonas, ir kuris pasiskundė policijos pareigūnų buvęs priverstas duoti parodymus prieš Leoną, atvyko į Butkienės darbovietę stotyje, prekybos paviljone. Atsimena, kad paviljone buvo tas nukentėjusysis, taip pat dar kiti žmonės, tiksliai nepamena, atrodo (duomenys neskelbtini) (motina), Leono žmona, dar kažkas. Tas nukentėjusysis (jo duomenų nepamena) jam patvirtino Butkienės papasakotą istoriją. Jis pasakė, kad ėjo gatve, buvo pavartojęs narkotikų. Jį sustabdė policijos pareigūnai, nuvežė į policijos komisariatą, kur jam pasakė, kad reikia, kad jis duotų parodymus prieš L. B., arba jį uždarys į areštinę už narkotikų vartojimą ar laikymą. Pasak jo, jis išsigando ir pasirašė viską, ką policijos pareigūnai jam liepė. Kadangi jis, kaip Leono gynėjas, negalėjo nereaguoti į tokį šio asmens pareiškimą, kartu su juo ir, atrodo su Leono žmona (bet gali ir klysti, nemažai laiko praėjo), jo automobiliu nuvyko į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kur paprašė pakviesti baudžiamąją bylą, kurioje buvo suimtas L. B., kuruojančią prokurorę (jos duomenų šiuo metu nepamena, bet tada juos žinojo). Prokurorė nusileido pas juos į prokuratūros vestibiulį, kur jis jai papasakojo nurodytą situaciją. Ji nukentėjusiojo paklausė, ar tikrai taip buvo, ką jis jai patvirtino. Be to, tas nukentėjusysis jam pasakė, kad ir ta prokurorė buvo su policijos pareigūnais. Jis prašė, kad šis asmuo būtų apklaustas, tačiau prokurorė atsisakė tą padaryti, nurodė kreiptis raštu su prašymu. Atsimena, kad pokalbis vyko pakeltu tonu, jam atrodė, kad vyksta kažkas neteisėto (nes, kaip minėjo, nukentėjusysis nurodė ir tą prokurorę, kaip daryto poveikio jam dalyvę), be to, pastaroji su jais kalbėjo tokiu pat pakeltu tonu. Jis tuo metu pilnai tikėjo tuo, ką jam sakė (duomenys neskelbtini) ir tą patvirtinantis nukentėjusysis. Kadangi prokurorė jį apklausti atsisakė, tai jie iš ten išvyko. Kur nuvažiavo, nepamena, gal juos nuvežė į (duomenys neskelbtini) darbovietę. Praėjus maždaug porai mėnesių po šio įvykio, (duomenys neskelbtini) atsisakė jo paslaugų. Faktiškai tai buvo jų abipusis susitarimas, tiesiog jų reikalavimai jam, kaip gynėjui, buvo per aukšti, o jis iš savo pusės galėjo ginamajam skirti tiek laiko, kiek tai jam leisdavo kiti darbai. (duomenys neskelbtini) prašymu jis patvirtino jos pateiktus dokumentus, tai yra faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Atsimena, kad buvo dar vaizdo įrašas, kurio jis nežiūrėjo. Jis nepamena, ar rašė raštą, kuriuo tas protokolas buvo pateiktas prie bylos, ir kas juos pateikė, nes praėjo nemažai laiko. Dėl datos pataisymo gali pasakyti tik tiek, kad galėjo tiesiog suklysti rašydamas datą, o gal ji buvo pataisyta vėliau, ir tai padarė ne jis. Daugiausia bendravo su Leono motina ir žmona, bet kartais jų darbovietėje matė kitus vyrus, gal tai buvo jo brolis. Asmeniškai su S. B. reikalų turėti jam neteko. (t. 1, b. l. 56-57).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja J. B. parodė kaltinamąjį S. B. pažįstanti apie 5-6 metus. Jo brolis A. B. yra buvęs jos darbdavys. Su kaltinamuoju dirba šalia, todėl kartais parūkydavo, išgerdavo kavos. Šiuo metu dirba A. P. (L. B. draugės) paviljone C8. Nukentėjusįjį A. J. pažįsta, kadangi šis ateidavo į lombardą įkeisti daiktų. Užeidavo 1-2 kartus per savaitę, po to kurį laiką nesirodydavo. Atsimena, kaip jai bebūnant paviljone, atėjo A. J., advokatas ir dar kažkas iš darbuotojų. Matyt, jie užėjo aptarti reikalų. A. J. stovėjo palenkęs galvą ir pasakė „aš apšmeižiau, mane privertė“. Šiuos žodžius ji tikrai girdėjo, tačiau, ką konkrečiai jis apšmeižė, neišgirdo. Tuomet advokatas pasiūlė važiuoti į prokuratūrą ir parašyti, kad jis buvo verčiamas. Advokato (kalba apie A. J.) anksčiau ji nepažinojo, matė tik tą kartą. Tikslaus pokalbio tarp advokato ir A. J. negirdėjo (taip pat negirdėjo pirminio pokalbio tarp A. J. ir (duomenys neskelbtini)). Kadangi A. J. buvo nedrąsu ir jis tik ją vienintelę tepažinojo, ji pasisiūlė jį palydėti. Su tokiu pasiūlymu A. J. sutiko. Nuvykus į prokuratūrą, ji su A. J. atsisėdo nuošaliau fojė, o advokatas paskambino prokurorei. Su prokurore kalbėjosi advokatas, jie dėl kažko nesutarė, tarp jų kilo konfliktas. Pati prokurorė su A. J. bendravo trumpai. Ji buvo ant jo pikta, sakė, kad jis kažką išsigalvoja, nurodė parašysianti tarnybinį. Nepavykus vizitui, jie grįžo atgal. Daugiau A. J. niekur į jokias įstaigas nėra lydėjusi. Iš stotyje sklandžiusių kalbų girdėjo, kad A. J. buvo pas antstolį, tačiau jokių konkrečių aplinkybių parodyti negali. Jai žinoma, kad A. B. ketino pirkti A. J. sklypą. Jokių nesutarimų tarp kaltinamojo S. B. (taip pat kitų brolių) ir A. J. nėra mačiusi, negirdėjo, kad S. B. būtų kažko reikalavęs iš pastarojo. Abu bendrauja normaliai, matė kartu rūkančius, A. J. į lombardą užsuka ir šiuo metu. Negali pasakyti, kodėl advokatas kartu su A. J. atėjo į paviljoną, kuriame ji dirbo. Taip pat nežino, ar tą dieną savo paviljone dirbo kaltinamasis S. B.. Su A. J. ji kalbėjo rusų kalba. Kaltinamasis su ja niekada nėra aptaręs jokių su A. J. susijusių klausimų (t. 3, b. l. 115-117).

Ikiteisminiame tyrime liudytoja J. B. parodė, kad nuo maždaug 2008 m. iki 2012 m. ji dirbo pas A. B. (nekilnojamojo turto prekyba užsiiminėjusio UAB „(duomenys neskelbtini)“). Prasidėjus krizei, ši bendrovė persikvalifikavo ir atidarė Vilniaus stotyje lombardą ((duomenys neskelbtini),Vilnius). Ji buvo pirmoji šio lombardo darbuotoja. Per du paviljonus savo lombardą turėjo ir iki šiol turi Antano brolis Stasys. Kai Antaną suėmė, ji pradėjo dirbti pas jo brolį Leoną, tiksliau jo sugyventinės vadovaujamame paviljone adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pas Antaną paviljone, o vėliau ir pas Leoną beveik kasdien lankėsi A. J., kuris iš pradžių dar atnešdavo kokius nors daiktus, dažniausiai mobiliojo ryšio telefonus priduoti į lombardą, bet vėliau po tų istorijų su jam priklausančios žemės pardavimais jis pradėjo ateidinėti ir tiesiog prašyti pinigų. Antanas jam duodavo pinigų po 20 Lt, gal ir daugiau. Ji nežino, už ką Antanas jam mokėjo, tik girdėjo, kad kai reikėjo važiuoti tvarkyti popierius (kokius, nežino, matyt, dėl žemės), A. J. vis atsikalbinėdavo, sakydavo, kad negali, kad jam į taborą reikia. Vieną dieną, tai buvo 2011 metų rudenį, tiksliau nepamena, kai buvo Leono paviljone (jis pats tuo metu jau buvo suimtas), pas jo motiną J. B., kuri dirbo paviljone adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atėjo A. J. ir pasakė, kad jis policijoje apkalbėjo Antaną ir dabar nori pakeisti parodymus. Ji tame pokalbyje nedalyvavo, tik vėliau sužinojo, nes kai Leono sugyventinė A. P. iškvietė advokatą, kad šis padėtų išspręsti šią situaciją, ir buvo nuspręsta važiuoti į prokuratūrą, kad A. J. parašytų pareiškimą (kas tai sugalvojo, nežino), A. J. jos paprašė vykti kartu, nes jis nepažinojo to advokato, o ji buvo vienintelis žmogus iš ten buvusių, su kuriuo jis bendravo ir, matyt, pasitikėjo. Advokato A. J. automobiliu jie trise nuvyko į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kur fojė jis pakvietė prokurorę N. B.. Ši išėjusi iš pradžių išreiškė pretenzijas A. J., kad jis kažkur nebuvo atvykęs. Advokatas paaiškino, kad A. J. nori parašyti pareiškimą, kad apkalbėjo A. B., tačiau prokurorė atsisakė priimti pareiškimą (su savimi jokių dokumentų advokatas ar A. J. atsivežę į prokuratūrą nebuvo, tikriausiai prokurorė jį turėjo apklausti vietoje). Ji su A. J. sėdėjo atokiau, o su prokurore bendravo advokatas A. J.. Paties pokalbio ji negirdėjo, tik girdėjosi, kad jis vyko pakeltu tonu (tiek iš advokato, tiek ir iš prokurorės pusės). Kadangi prokurorė A. J. atsisakė apklausti ar surašyti pareiškimą, jie išėjo iš prokuratūros, advokatas juos nuvežė atgal į stotį. Ji nuėjo dirbti į lombardą, o A. J., atrodo, išėjo, bent jau ji su juo tą dieną daugiau nebendravo. Po šios dienos ji faktiškai su juo nebendravo, tik matė stotyje, o vėliau jis dingo. Iš kažko girdėjo, kad vėliau A. J. dar buvo nuvežtas pas antstolį, bet kas tai sugalvojo, nežino. Ji daugiau tame nedalyvavo ir niekur su jais nevyko. Ji niekada nematė, kad Antanas, Leonas ar Stasys naudotų prieš A. J. kokią nors prievartą. Jis buvo visiems atsibodęs su savo nuolatiniu pinigų prašymu (t. 1, b. l. 58-59).

Teisiamajame posėdyje liudytojas R. S. parodė kaltinamojo asmeniškai nepažįstantis, gal buvo vieną kartą sutikęs prie stoties, jokių santykių nepalaiko. Su A. J. yra pažįstamas apie 10 metų. Kai mirė A. J. motina, paliko pastarajam žemės sklypą. Buvo daugiau asmenų, pretendavusių į šį sklypą, dėl ko teko su jais bylinėtis. Jis padėjo A. J. įforminti dokumentus pastarojo vardu. A. J. pasakojo, kad tuo metu, kai jo vardu buvo sutvarkyti dokumentai, (duomenys neskelbtini)pradėjo domėtis žeme, vertė jį jos atsisakyti, buvo pagrobę ir išvežę laikė uždarytą, mušė, degino plaukus, darė viską, kad jis atsisakytų žemės ir perrašytų jiems. A. J. pavyko paimti jį saugojusio asmens telefoną, jis paskambino jam (R. S.), po ko jis nuvyko šio parsivežti, vėliau apgyvendino pas pažįstamą Naujininkuose. Visa tai vyko prieš kelis metus. Atsimena, kad po to pagrobimo vežė A. J. atlikti ekspertizę. Prieš tai A. J. dar buvo sumušę stadione. A. J. jam (R. S.) buvo surašęs įgaliojimą tvarkyti žemės dokumentus, tačiau vėliau, priverstas (duomenys neskelbtini), jį anuliavo. A. J. niekuomet nėra net užsiminęs, kad policijos pareigūnai darė spaudimą, vertė duoti parodymus prieš (duomenys neskelbtini). Priešingai, jis pasakojo, kad būtent (duomenys neskelbtini) jį privertė taip parašyti, t. y. nurodyti neva pareigūnai jam grasino ir privertė duoti juos kaltinančius parodymus. Kuris iš (duomenys neskelbtini) konkrečiai, negali pasakyti. A. J. neįvardindavo, sakydavo bendrai – (duomenys neskelbtini). Dar atsimena, kaip A. J. pasakojo, jog tuo metu, kai buvo pagrobtas ir prievarta laikomas sodyboje, jauniausias brolis (duomenys neskelbtini) atveždavo valgyti (liudytojas nežino, kuris iš (duomenys neskelbtini) yra jauniausias). Apklausiamas liudytojas parodė, kad A. J. vartojo narkotikus. Kai jie susitikdavo, A. J. stengėsi nevartoti. Nebeatsimena aplinkybių, kaip A. J. jam pasakojo dėl vežimo į prokuratūrą, pas antstolį, tačiau atsimena, kaip A. J. pasakojo, kad buvo verčiamas prieš kamerą duoti parodymus, nurodant sakyti, jog policijos pareigūnai privertė apkaltinti (duomenys neskelbtini). Liudytojas nurodė, jog iš pradžių pats buvęs sulaikytas, įtariant jį esant (duomenys neskelbtini) bendrininku. Jį atvežė į komisariatą ir tik ten suprato, kaip viskas yra iš tikrųjų. Būdamas komisariate, jis paskambino A. J. (šis buvo jo bute) ir nurodė atvykti. Pastarajam atvykus į komisariatą, parašė pareiškimą. Pareiškimo turinio jis (R. S.) nematė (t. 3, b. l. 111-113).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. S. parodė, kad jis apie 7-8 metus pažįsta A. J., tarp jų geri santykiai. Jis su juo iki šiol bendrauja, kiek gali padeda. 2010 ar 2011 metais dėl jam nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų Vilniaus r. A. J. susidomėjo broliai (duomenys neskelbtini), kurie apgaulės būdu bandė iš jo tuos sklypus atimti. Jis buvo išvežtas į sodybą Šalčininkų r., iš kur jam pavyko pabėgti. A. J. paskambino jam, jis atvažiavo, jį pasiėmė ir paslėpė bute Naujininkų mikrorajone, kadangi žinojo, kad (duomenys neskelbtini)jo ieškos. Dėl šio fakto šiuo metu vyksta teismo posėdžiai baudžiamojoje byloje. A. J. vartojo narkotikus. Gyvendamas bute, kuriame jį paslėpė nuo (duomenys neskelbtini), jis vieną dieną jam paskambino ir pranešė, kad jį pagavo Naujininkų stadione ir sumušė, degino plaukus, ir jis mano, kad tai (duomenys neskelbtini) žmonės. Tai buvo 2011 m. rudenį, tikslios datos nepamena. Jis atvyko pas jį, matė, kad jis iš tikrųjų sumuštas, matėsi kraujosruvos. Jis kreipėsi į policiją dėl šio fakto. Kiek žino, jis nuolat terorizuojamas iš brolių (duomenys neskelbtini) pusės per jų žmones. Žino, kad ir pataisos namuose, Lukiškių TI-K jam grasino, dėl to, kad jis įskundė brolius (duomenys neskelbtini). A. J. jam apie tai pats pasakojo ir jis jam patarė kreiptis į policiją dėl šio fakto. A. J. jam pasakojo, kad jį vežiojo pas antstolius, į prokuratūrą, kad jis parašytų pareiškimą dėl to, kad policija jį privertė prieš (duomenys neskelbtini) duoti parodymus. Aišku, kad jis tą darė ne savo noru, bet kas jį vežė į šias įstaigas, nežino, nepamena, ką apie tai jis sakė. Atsimena, jog minėjo, kad vežė automobiliu „Mercedes“. Jis pažįstu du brolius (duomenys neskelbtini), kurie, kiek žino, buvo suimti, jų vardų nežino. Su S. B. bendrauti neteko, matė jį teisme. A. J. apie jį pasakojo, kad jis jam vežiojo maistą, kuomet A. J. buvo laikomas sodyboje Šalčininkų rajone (t. 1, b. l. 51).

Ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies tvarka apklaustas liudytojas S. J., kurio parodymai perskaityti BPK 272 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka, parodė, kad 2011 metų vėlyvą rudenį, tikslios datos nepamena, tuo metu, kai dar dirbo vadybininku (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) lombarde prie Kalvarijų turgavietės ir darbo reikalais kiekvieną dieną tekdavo važiuoti į kitą jų lombardą, esantį stotyje, ten nuolat matė besitrinantį, kvaišalų ieškantį A. J.. Jis žinojo, kad tuo metu Leonas ir A. B. buvo suimti, jų lombardų reikalus tvarkė S. B.. Girdėjo, kad A. J. vis sakė, kad neva jis apkalbėjo žmones, kad jį privertė taip pasielgti ir žadėjo pakeisti parodymus, jeigu S. B. duos jam pinigų narkotikams. Jis žino, kad S. B. du kartus įrašinėjo A. J. parodymus apie tai, kad jį policijoje privertė duoti parodymus prieš (duomenys neskelbtini). Pirmą kartą kažkas blogai įsirašė, atrodo nesimatė, kas kalba, antrą kartą įrašė normaliai. Įrašymas vyko S. B. kioske C-10 stotyje. Jis pats įrašant A. J. parodymus nedalyvavo, jam tuos įrašus parodė S. B. po to, kai jis paklausė, kodėl jis ten pas jį vis trinasi. Po kažkiek laiko S. B. jam pasakė, kad tokių būdu įrašyti A. J. parodymai teisme neturės įrodomosios galios. Kažkas jam patarė organizuoti A. J. parodymų įrašymą pas antstolį. Vieną dieną S. B. paprašė, kad jis nuvežtų A. J. pas advokatą, kurio kontora yra Palangos gatvėje, Vilniuje. S. B. jau buvo su juo susitaręs, kad jis juos priimtų. Jis sutiko. Tiksliai neprisimena, iš kur jis tądien paėmė A. J., bet, atrodo, jis tada jau buvo stotyje. Nuvykus prie advokatų kontoros juos pasitiko vyras, kaip suprato advokatas, kuris nuvedė A. J. į vidų, o jis liko prie durų. Maždaug po 10 minučių iš kontoros išėjo A. J. kartu su moterimi, kaip suprato, advokate, bet apie tai, kas ji tokia, jam niekas nieko nesakė, tiesiog padarė tokią išvadą, nes ji išėjo iš advokatų kontoros. Ta moteris pasakė, kad reikės važiuoti pas antstolius, ji pasakė kaip nuvažiuoti iki antstolių kontoros, kuri yra netoli STT pastato. Ji taip pat važiavo į tą kontorą, tik savo automobiliu. Pas antstolį atvyko apie pietus, advokatė užėjo pas antstolį į kabinetą, o jis su A. J. liko laukti fojė. Netrukus advokatė išėjo, o antstolis pakvietė juos į kabinetą, kur jau viskas buvo paruošta filmavimui. Antstolis parodė A. J. kur sėsti. Jis sėdo prie stalo ir papasakojo į kamerą (filmavo pats antstolis) apie tai, kad jis apkalbėjo žmogų - A. B., kuris jam tik gerą darė. Taip pasielgė, nes policijos komisariate darė spaudimą. Jis buvo, kaip ir visada kai jį matė, apsvaigęs nuo narkotikų. Kalbėdamas daug kartų kartojo tą patį, buvo sunku suprasti jo pasisakymo esmę. Kai vyko filmavimas, advokatės antstolio kontoroje jau nebuvo. Antstolis per visą tą veiksmą neištarė nei žodžio. Jis nematė, kad A. J. savo pasisakymą iš kur nors skaitytų. Ant stalo nieko nematė. Taip pat nematė, kad antstolis, prieš pradėdamas filmavimą, A. J. ką nors duotų. Jo įsitikinimu, pats A. J. negalėtų pasisamdyti nei advokato, nei susitarti su antstoliu. Kas tarėsi su advokatu ir antstoliu, nežino, to negirdėjo, bet pas juos nuvežti A. J. paprašė S. B.. Jis pats nieko niekam nesakė, jo vaidmuo buvo tik nuvežti jį ten, kur sakė S. B.. Už tai jis jam nieko nesumokėjo, tada dar dirbo pas juos, todėl ir sutiko pavežti A. J.. Antstolio atlikto veiksmo įrašo jis nematė, pats niekam nieko nemokėjo ir nieko neatsiėminėjo. Įtaria, kad įrašas buvo atsiimtas po kelių dienų, tuomet, kai to paties S. B. prašymu A. J. vežė į STT. Tada su jais tik savo automobiliu į STT važiavo ta pati advokatė. Jis atvežė A. J. prie tos pačios kontoros. Jam atrodo, kad ji išėjo į lauką, pasakė, kur važiuoti, tai yra į STT, ir jie nuvažiavo. Į kontorą šį kartą A. J. užėjęs nebuvo. Kai privažiavo prie STT, jie abu ten užėjo, o jis pasiliko jų laukti. Kai po 20 minučių jie išėjo, matėsi, kad ji pykta, kaip suprato, kažkas ten jiems neišėjo. Tada ji pasakė važiuoti į Rinktinės gatvę, į prokuratūrą. Ji savo automobiliu važiavo pirma, o jie iš paskos. Į prokuratūrą jie vėl nuėjo dviese, išėjo maždaug po 10 minučių. Jie atsisveikino. Jis nuvežė A. J. į stotį. Veždamas A. J. į STT bei prokuratūrą, su S. B. telefonu nebendravo. Tai pat nebendravo atvažiavęs tą dieną į stotį. Nėra matęs, kad prieš A. J. kas nors naudotų smurtą. Pats to tikrai nedarė ir niekas neprašė to padaryti (t. 1, b. l. 63-64).

Nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu 2012-05-16 A. J. parodė kioską, rožinės spalvos užrašu „Lombardas“, kuriame dirba S. B. ir į kurį jį atveždavo S. J.; taip pat parodė įėjimą į Vilniaus apygardos prokuratūrą, į kurią į buvo nuvežęs L. B. advokatas; taip pat G. P. ir G. Š. kontorą, STT priimamojo duris, kur jis buvo atvykęs kartu su advokate G. Š. ir bandė paduoti pareiškimą dėl netinkamų policijos pareigūnų veiksmų; antstolių P. K. ir D. K. kontorą, kurioje buvo filmuojamas pareiškimas dėl parodymų pakeitimo; taip pat rodo Dariaus ir Girėno g. esančius krūmus, kuriuose slėpėsi jį sumušę asmenys, tarp jų ir S. J., parodo takelį, kuriuo einant buvo užpultas bei namą, kurio kitoje pusėje buvo minėtų asmenų sumuštas (t. 1, b. l. 18-22).

2013-05-20 specialisto išvadoje Nr. 11-2748 (12) nurodoma, kad prašyme konstatuoti faktines aplinkybes įrašus „A. J.“ ir A. J. vardu pasirašė pats A. J.. 2011-10-21 antstolio kvite ser. GRA Nr. 0378009 eilutėje „Pinigus įmokėjau“, įrašą „A. J.“ parašė ir šalia pasirašė ne A. J., o kitas asmuo. Nustatyti, ar 2011-10-21 antstolio kvite ser. GRA Nr. 0378009, eilutėje „pinigus įmokėjau“, įrašą „A. J.“ parašė ir šalia pasirašė S. B. negalima, nes S. B. atsisakė duoti eksperimentinius rašysenos pavyzdžius (t. 1, b. l. 81-84).

Faktinių aplinkybių konstatavimo įrašo apžiūros metu nustatyta, kad nufilmuotas priešais kamerą prie stalo sėdintis A. J.. Vyriškas balsas pasako, kad „šiandien yra 2011 spalio 19 d., faktinių aplinkybių konstatavimas vyksta antstolio D. K. kontoroje, A. J. 8/10, faktinių aplinkybių konstatavimas vykdomas pagal A. J. prašymą“. Tuomet prisistato A. J., pasako savo anketinius duomenis ir nurodo, kad dėl jo kaltės sėdo nekaltas žmogus, kuris jam padėdavo, o jis jam pardavinėjo savo žemės sklypą ir namą. Po to jis pasakoja, kad važiavo į taborą ir jį, apsvaigusį nuo narkotinių medžiagų, paėmė pareigūnai bei nuvežė į vyriausiąjį policijos komisariatą, kur neuždavė jokių klausimų, o tik mokė jį pasirašinėti popierius, siekiant pasodinti nekaltą žmogų. Jis, būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, pasirašinėjo ir dabar sužinojo, kad dėl jo kaltės apkaltintas nekaltas, dėl ko nori pakeisti parodymus, taip kaip anksčiau galima buvo atsiimti pareiškimą, kas dabar negalima. Jis nori ištaisyti savo klaidą. A. J. pasakoja, kad jam jis nieko blogo nepadarė, padėdavo, visą laiką duodavo pinigų, dėl jo kaltės sėdo, todėl jis nori ištraukti iš kalėjimo, nes jis nekaltai sėdo dėl jo. Tuomet iš už kadro A. J. pasiima nedidelį baltos spalvos popieriaus lapelį, kurį paėmęs į rankas skaito, po to toliau kalba apie tai, jog aplinkybių, kurios nurodytos pareiškime, jis nerašė. Jam nedavė rašyti, jis tik pasirašinėjo popierius. A. J. vėl skaito lapelį, po to vėl kartoja, kad jį sulaikė tabore, kai ėjo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio, dėl to jis nenorėjo rašyti pareiškimo, neturėjo net tokių minčių. A. J. vėl skaito, paskaitęs vėl kalba, pasakoja, kad jį buvo uždarę porą valandų, kol nuvežė į vyriausiąjį komisariatą, kuriame pradėjo klausinėti ir pažiūrėję, kad „tolko“ nėra, pradėjo patys rašyti, o jis tik pasirašinėjo popierius. Paskaitęs lapelį A. J. toliau kalba, sako, jog nei su vienu, nei su kitu nesudarė jokio sandorio. Jis prieš Levą nieko neturi, nes šis jam padėdavo visą laiką (ir pinigais, ir taip gyvenime). A. J. vėl skaito lapelį, paskaitęs toliau sako melavęs, nes buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio, jis tik pasirašinėjo, nieko nepasakojo, nieko nerašė, jo niekas neklausė, pareiškimo nerašė. Jį tik mokė sakyti, vyriausiajam komisariate privertė meluoti, gal jiems yra nauda uždaryti nekaltą žmogų. Jis tik pasirašinėjo, taip darė, nes buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio. Nenorėjo pakenkti žmogui, dabar nori ištaisyti savo klaidą. A. J. nurodo, kad vartojo narkotikus - heroiną ir amfetaminą. Vėl paskaitęs lapelį, A. J. sako, kad jį vežė į komisariatą, kai jis buvo apsvaigęs narkotikais ir alkoholiu. Vėl paskaito lapelį, sako ne, policijoje jo netikrino, ar jis buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio. Tuomet lapelį nustumia į šoną. Vyriškas balsas už kadro pasiteirauja, ar parodymus jis teikia gera valia, niekas ji neverčia tai daryti? A. J. atsako, kad niekas neverčia. Tuomet balsas paklausia, ar jau viskas, ir baigia. A. J. atsako, kad taip. Apžiūrimas vaizdo ir garso įrašas trunka 7 min. 26 sek. (t. 1, b. l. 172-173).

2011-10-03 A. J. protokolo-pareiškimo dėl prieš jį panaudoto smurto, jo susitikimo su A. B., kažkokių dokumentų pasirašinėjimo, jo laikymo Šalčininkų rajone, sodyboje, kurioje jam į veną buvo leidžiami į vaistai, nuo kurių norėjosi miegoti (t. 1, b. l. 109).

A. J. 2011-10-03 apklausos protokolo, kur pastarasis duoda parodymus apie A. B. susidomėjimą jam priklausančiu namu ir žemės sklypu Vilniaus r., jo nuvežimą į sodybą, kur jį lankydavo Antanas ir L. B., duodavo pasirašyti kažkokius dokumentus. Taip pat jo pabėgimą iš sodybos bei vėliau įvykusi jo užpuolimą Naujininkų mikrorajone, kuriuo metu nepažįstami asmenys degino plaukus, mušė, grasino, kad jis tylėtų apie tai, ką broliai (duomenys neskelbtini) su juo darė (t. 1, b. l. 112-113).