- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-10-31
- Bylos Nr.
- 1-76-984/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-25184-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Asta Katinienė
- Nukentėjusysis
- E. V., D. V.
- Kaltinamasis
- I. Š.
- Advokatai
- Česlovas Bakasėnas
dalyvaujant Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus prokurorei Palmirai Pečiulienei,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje I. Š., kurios asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), bedarbė, netekėjusi, teista Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžiu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (du nusikalstamos veikos epizodai), 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 punktą (du nusikalstamos veikos epizodai), 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 punktą, ir pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, bausmes subendrinus, laivės atėmimu 3 metams; Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi lygtinai paleista iš pataisos namų;
turintiteistumą,kaltinama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Š. kaltinama tuo, kad smurtaudama mažamečiams šeimos nariams sukėlė fizinį skausmą, t. y. 2017 m. gegužės 9 d., apie 17 val., būdama namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), smurtaudama tyčia ranka sugriebė savo mažametei dukrai D. V., gim. (duomenys neskelbtini) ir mažametei dukrai E. V., gim. (duomenys neskelbtini), už kaklo bei ranka spaudė kaklą, taip sukeldama nukentėjusiosioms fizinį skausmą ir tokiu būdupadarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
Kaltinamoji I. Š. posėdyje kalta neprisipažino. Jos teigimu, dukra E. apie įvykį pasakė netiesą, kadangi ji vaikų nesmaugė. D. už pečių taip pat neėmė. Įvykio dieną niekas nesunervavo, nebuvo išgėrusi vaistų. Nurodė, kad dabar gyvena (duomenys neskelbtini), socialiniame būste, nedirba, registruojasi darbo biržoje.
Nukentėjusiųjų E. V. ir D. V. įstatyminis atstovas D. V. apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną, parvežęs vaikus iš darželio, su sūnumi išvažiavo traktoriumi, dirbti į laukus ir grįžo po pusvalandžio. Atėjusi dukra D. ar E., nepamena kuri, nurodė, kad motina ją smaugė. Apžiūrėjo mergaitės kaklą, tačiau jokių žymių nepastebėjo. Mergaitė nebuvo išsigandusi, ar apsiverkusi, elgėsi įprastai, todėl šio pasakymo nesureikšmino.Mano, kad fizinio skausmo nebuvo. Dukra D. vėliau nurodė, kad motina ją tik paėmė už pečių ir pastūmė, o E. teigė, kad ją smaugė. Paklausė vaikų motinos, ar smaugė vaikus, bet ji tai neigė. Dukra E. moka pameluoti, su motina bendrauja šalčiau, motinos nemyli ir motina nemyli jos. I. Š. įvykio dieną atrodė rami, normaliai elgėsi. Nesutarimų tarp kaltinamosios ir vaikų nepastebėjo. Apie 4 mėnesius su I. Š. nebendrauja, kartu negyvena. Vaikų prieš motiną nenuteikinėja. Nurodė, kad tarp jo motinos ir I. Š. yra prasti santykiai. Mano, kad dukra E. galėjo įvykį išsigalvoti, nes moka meluoti. Suabejojo, kad galbūt kas nors ir įvyko. Kiti vaikai apie smaugimą nieko nekalbėjo, skundų nebuvo.
Liudytoja E. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad yra darželio auklėtoja, jos grupę lanko E. V.. Darželyje buvo ruošiamasi mamyčių šventei. E. V. priėjusi pasakojo, kad ją mama vakare smaugė ir jai skaudėjo, dar lyg ir per koją sudavė. Vaikas pasakojo, kad ją smaugė dėl to, kad išėjo į lauką be leidimo. Apžiūrėjo vaiko kaklą, kojas, tačiau jokių smurto žymių nepastebėjo. Pasibaigus mamyčių šventei, kurioje dalyvavo ir mergaičių abu tėvai, apie įvykį buvo pranešta socialinei darbuotojai. Vaiko pasakojimu patikėjo, nors vėliau, tą pačią dieną, E. V. jau sakė, kad nieko nebuvo. Mergaitė atrodė rami, žaidė, dalyvavo darželio veikloje. D. V. minėjo, kad buvo subarta. Mano, kad E. V. yra labiau prisirišusi prie tėvo.
Liudytoja Lina Ožiūnienė teisiamajame posėdyje parodė, kad 2017 m. gegužės 10 d., apie 13 val. paskambino socialinė darbuotoja ir nurodė, kad paskambinusi darželio auklėtoja pranešė, jog E. V. pasakojo, kad motina ją smaugė. Iš karto vyko į šeimą, tačiau I. Š. socialinių darbuotojų jau buvo nuvežta į polikliniką, pas gydytoją psichiatrą, dėl vaistų išrašymo. Atvykus į šeimą, vaikų tėvas nurodė, kad apie įvykį nieko nežino, nes jo nebuvo namie. Vaikai dar buvo darželyje, todėl nuvyko ten su jais pasikalbėti. Bendraujant su vaikais, E. V. pasakojo apie tai, ką veikia ir nurodė, kad motina ją smaugė bei parodė kaip, po to D. V. nurodė, kad motina ir ją smaugė. Vaikai paaiškino, kad norėjo eiti į lauką, bet motina jų neleido. A. V. nurodė, kad jos nesmaugė, nes ji žiūrėjo televizorių. Mergaitės buvo linksmos, žvalios. Apžiūrėjo jų kaklus, bet jokių smurto žymių nepastebėjo.
Nukentėjusioji E. V., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad gyvena su D., tėvu ir motina. Dabar motina su jais negyvena. Motina ją smaugė; kai smaugė, skaudėjo. Motina už kaklo smaugė ir D.. Kai smaugė, liepė, kad klausytų (b.l. 11).
Nukentėjusioji D. V., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad nepažada sakyti tiesos. Gyvena su tėvu ir seserimis. Motina kartu negyvena, pati norėjo išvažiuoti. Nežino, ar motina ją skriaudė. Motina E. buvo išdaužiusi dantis, bet tas buvo seniai. Ar motina jai ir sesei čiupo už kaklo ir ką pasakojo tėvui, nepamena ir nieko nenori pasakoti (b.l. 12).
Nepilnametė liudytoja E. V., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, į užduotus klausimus „Ar seses kažkas nuskriaudė?“, „Kad seses kažkas užgavo?“, „Kad mama kažką padarė sesėms?“, „Ar gali papasakoti, kaip mama seses smaugė?“, neatsakė (b. l. 13).
Kaltinamoji I. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pareikšto įtarimo esmę supranta ir kalta dėl vaikams sukelto fizinio skausmo nepripažįsta. Su D. V. ji pažįstama apie šešerius metus. Abu nesusituokę ir yra susilaukę keturių vaikų. Už dukros E. sužalojimą ji jau buvo teista ir atlikinėjo bausmę Panevėžio pataisos namuose. Iš pataisos namų buvo išleista anksčiau laiko. Kai ją paleido iš pataisos namų, gyveno (duomenys neskelbtini), kur jai yra skirtas socialinis būstas. Gyventi į (duomenys neskelbtini)ji atvažiavo 2016 m. lapkričio mėnesį. Pas juos pabūti atvažiuodavo ir D. V. motina, bet jos nesutaria, nes motina prieš ją nuteikinėja vaikus. Ypatingai močiutės įtakai pasiduoda dukra E., kuri su močiute daugiausiai bendrauja. Kai vaikai jai kažką pasako, ji kartais supyksta ir ant vaikų pašaukia, bet jų tikrai nemuša. Jau sėdėjo kalėjime ir daugiau į kalėjimą tikrai nenori sugrįžti. Jei namuose būdavo konfliktų, tai daugiausia dėl E. V. motinos. Dėl tokių konfliktų jai buvo pakrikę nervai – socialinė darbuotoja ragino gulti į ligoninę ir pasigydyti. 2017 m. gegužės 10 d. buvo namuose, kai atvažiavo socialinė darbuotoja ir vėl jai pasiūlė pasigydyti nervus, bet apie vaikų mušimą ar smaugimą nieko neklausė. Apie tai nieko nesakė ir D. V.. Sutiko su socialinės darbuotojos raginimu pasigydyti ir buvo nuvežta pas gydytoją į Širvintas, o iš Širvintų ją nuvežė į ligoninę Vilniuje. Iš ligoninės buvo išleista 2017 m. gegužės 18 d. Grįžusi iš ligoninės, buvo apgyvendinta Širvintų socialinių paslaugų centre, kur ir išklausė bendravimo su vaikais tobulinimo kursus. Nuo 2017 m. gegužės 31 d. vėl gyvena socialiniame būste, (duomenys neskelbtini) ir į (duomenys neskelbtini)grįžti tikrai neketina. D. V. sąmoningai siekė ja atsikratyti. Ji yra apkaltinta nebūtais dalykais, nes vaikų tikrai nesmaugė. Vaikai yra primokinti močiutės bei tėvo, todėl kalba, ką jiems liepia. Apie tai, kad vėl įtariama smurtavimu prieš vaikus, pirmą kartą sužinojo 2017 m. gegužės 22 d., kai buvo teismas dėl jos lygtinio paleidimo panaikinimo. Ir tada sakė, kad vaikams tikrai nieko nedarė ir prieš juos nesmurtavo (b.l. 103-104).
Liudytojas D. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kartu su I. Š. gyvena (duomenys neskelbtini); yra susilaukę keturių vaikų. Visi vaikai lanko (duomenys neskelbtini) ikimokyklinio ugdymo grupę. Pats ūkininkauja, yra registruotas darbo biržoje. I. Š. šeimininkauja namuose, taip pat registruota darbo biržoje. 2017 m. gegužės 9 d., apie 7.30 val., vaikus išvežė į (duomenys neskelbtini) ir namo parsivežė apie 16 val. Apie 17 val. su sūnumi išvažiavo traktoriumi, padėti kaimynui, o dukros liko su motina. Namuose jo nebuvo apie pusvalandį. Kai grįžo namo, dukra D. jam pasakė, kad mama ją ir E. smaugė. Abi mergaitės neverkė, neatrodė nuskriaustos. Apžiūrėjo mergaičių kaklus, tačiau jokių žymių nesimatė. A. jam nieko nepasakojo. I. Š. tikino, kad vaikams nieko nedarė. Kadangi ant vaikų kaklų jokių žymių nebuvo, tai šio įvykio nesureikšmino (b.l. 15-16).
Liudytoja E. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) ikimokyklinio ugdymo grupės auklėtoja. Grupę lanko E. V.. 2017 m. gegužės 10 d., apie 9.30 val. E. prie jos priėjo ir atsisėdusi ant kelių pradėjo pasakoti, kad vakare namuose ją mama smaugė bei parodė, kaip buvo smaugiama. E. sakė,jog skaudėjo ir ji verkė, kad motina smaugė dėl to, kad be motinos leidimo išėjo į lauką. Dar sakė, kad smaugiama buvo ir D.. Ant E. V. kaklo jokių žymių nesimatė (b.l. 23-25).
Liudytoja L. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2017 m. gegužės 10 d., apie 12.30 val. jai paskambino (duomenys neskelbtini) ikimokyklinio ugdymo grupės auklėtoja E. S. ir pranešė, kad I. Š. galimai smurtavo prieš savo dukrą E.. E. S. nurodė, kad E. V. jai papasakojo, jog prieš dieną motina ją smaugė, mušė per kojas. Ji apie šį įvykį pranešė vaiko teisių apsaugos institucijos specialistei L.Ožiūnienei. Tą pačią dieną, apie 15 val., kartu su E. K. nuvyko pas I. Š. į (duomenys neskelbtini). I. Š. buvo suirzusi, neigė smurtavusi prieš mergaites. I. Š. buvo nuvežta psichiatro konsultacijai ir sutiko gydytis. Mergaičių tėvas D. V. minėjo, kad mergaitės jam skundėsi apie kažkokį įvykį su motina (b.l. 27-28).
Liudytoja Lina Ožiūnienė ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dirba specialiste Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyryje. 2017 m. gegužės 10 d., apie 13 val. jai paskambino socialinė darbuotoja su rizikos šeimomis L. G. ir pranešė, kad I. Š. namuose galimai smurtavo prieš savo mažametę dukrą E. V.. Reaguojant į gautą informaciją, kartu su Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja D.Oršauskaite vyko į I. Š. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Namuose buvo tik vaikų tėvas D. V., o I. Š. jau buvo išvežta pas Širvintų PSPC gydytoją psichiatrę. Visi vaikai dar buvo ikimokyklinio ugdymo grupėje. Paklausus D. V. apie galimą motinos smurtą prieš dukrą, jis nurodė, kad Eglė teigė, jog motina ją smaugė. (duomenys neskelbtini) ikimokyklinio ugdymo grupėje ji kalbėjosi ir su grupės auklėtoja, ir su visais I. Š. vaikais. Pokalbio metu E. pasakojo, kaip žaidė su sese, kaip motina ją smaugė – būtent tokiu žodžiu ji ir išsireiškė; ji dar savo rankytę pridėjo prie kaklo po smakru ir parodė, kaip motina ją smaugė, be to, nurodė, kad taip motina smaugė ir sesę D.. Paklausus, už ką motina taip darė, E. nurodė, kad jos norėjo eiti į lauką, o motina neleido ir tada smaugė. Tuomet paklausė D. V., ar taip buvo. D. nurodė, kad taip. Tada vyresnės sesers A. paklausė, ar motina jai nieko nedarė. A. nurodė, kad ne, bet patvirtino, kad matė, kaip motina smaugė seses. Berniukas nieko nepasakojo, nurodė, kad su tėčiu buvo su traktoriumi. Kai bendravo mokykloje su mergaitėmis, tai ant jų kaklų jokių sužalojimų nesimatė (b.l. 30-31).
Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio 2017 m. gegužės 18 d. pranešime „Dėl informacijos pateikimo“, prie kurio pridėtas Vaikų ligoninės 2013 m. birželio 14 d. raštas „Dėl informacijos apie E. V., gim. (duomenys neskelbtini)“, 2017 m. gegužės 10 d. apsilankymo šeimoje aktas Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad 2017 m. gegužės 10 d., apie 13 val., poskyris gavo pranešimą iš socialinės darbuotojos su rizikos šeimomis L. G., kad I. Š. smurtavo prieš savo dukrą E. V.. Širvintų r. (duomenys neskelbtini) ikimokyklinio ugdymo grupės auklėtoja pranešė socialinei darbuotojai, kad E. V. ryte pasakojo, jog motina ją smaugė. Gavus pranešimą, Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja su Vaiko teisių apsaugos poskyrio specialiste nedelsiant nuvyko į šeimą ir namuose buvęs D. V. nurodė, kad ryte vaikai irgi minėjo, kad motina vakar smaugė E., tačiau pats su sūnumi buvo išvažiavęs ir nieko nematė. Grįžęs, nieko įtartino nepastebėjo. Vaikai buvo žvalūs, linksmi, neverkė. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) ir bendraujant su vaikais, E. V. pradėjo pasakoti, kad motina ją ir seserį D. vakar smaugė (parodė kaip), nes jos norėjo eiti į lauką, o motina neleido. A. V. nurodė, kad matė, kaip motina skriaudė seseris. 2017 m. gegužės 10 d. I. Š. skubiai nuvežta Širvintų priminės sveikatos priežiūros centrą, psichiatro konsultacijai, kuris ją nukreipė tolesniam gydymui į Vilniaus psichiatrijos ligoninę. 2017 m. gegužės 18 d. I. Š. buvo išrašyta iš ligoninės (b. l. 4-7).
Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio apsilankymo šeimoje aktuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), fiksuoti vaiko teisių apsaugos institucijų specialistų 2017 m. gegužės 14 d., 2017 m. gegužės 20 d. apsilankymai D. V. šeimoje (b. l. 33, 34). Širvintų rajono Socialinių paslaugų centro socialinio darbuotojo, dirbančio su socialinės rizikos šeimomis, surašytuose apsilankymo šeimoje aktuose fiksuoti 2017 m. gegužės 10 d., 2017 m. gegužės 11 d., 2017 m. gegužės 12 d., 2017 m. gegužės 13-14 d., 2017 m. gegužės 16 d., 2017 m. gegužės 18 d., 2017 m. gegužės 19 d., 2017 m. gegužės 22 d., 2017 m. gegužės 23 d., 2017 m. gegužės 24 d., 2017 m. gegužės 25 d., 2017 m. gegužės 26 d., apsilankymai D. V. šeimoje (b. l. 35-48).
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato vyriausiosios tyrėjos Olesios Fedotovos 2017 m. birželio 23 d. tarnybiniame pranešime fiksuoti 2017 m. birželio 22-23 d. apsilankymai D. V. šeimoje, gavus informaciją, kad I. Š. grįžo į Širvintų rajoną ir lankosi D. V. namuose bei bendrauja su vaikais, bet ši informacija nepasitvirtino. Pabendravus su D. V. ir socialine darbuotoja L. G., jie patvirtino, kad I. Š. negyvena (duomenys neskelbtini) ir čia nesilanko jau apie mėnesį (b. l. 49).
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato 2017 m. birželio 28 d. nutarimu, I. Š. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 105-106).
Motyvuojamoji dalis
Įrodymų vertinimas, teismo išvados
BK 140 straipsnio 3 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šis nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų nori (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalis), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį kaltu pagal 140 straipsnio 3 dalį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus prieš mažametį, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.
BK 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, asmenų, t. y. kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai įrodymais pripažįstami tuo atveju, kai jie, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi tik byloje esantiems parodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamu atveju, kaltinamoji I. Š. kaltinama tuo, kad smurtaudama mažamečiams šeimos nariams sukėlė fizinį skausmą, t. y. 2017 m. gegužės 9 d., apie 17 val., būdama namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), smurtaudama tyčia ranka sugriebė savo mažametei dukrai D. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir mažametei dukrai E. V., gim. (duomenys neskelbtini), už kaklo bei ranka kaklą spaudė, taip sukeldama nukentėjusiosioms fizinį skausmą. Įvertinus visus nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, matyti, kad iš esmės visas kaltinimas yra grindžiamas nukentėjusiųjų vaikų E. V. ir D. V. pasakojimais auklėtojai, tėvui, E. V. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bei vaikų pasakojimais vaiko teisių apsaugos institucijos atstovams. Tačiau, teismo vertinimu, visgi byloje esantys įrodymai yra prieštaringi. Darželio auklėtoja ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad E. V. jai pasakojo, kad namuose ją smaugė motina bei parodė, kaip buvo smaugiama; kad jai skaudėjo ir ji verkė; kad motina smaugė dėl to, kad vaikai be motinos leidimo išėjo į lauką; dar pasakojo, kad smaugiama buvo ir D. V.. Visgi, teisiamojo posėdžio metu minėta liudytoja dar papildomai paaiškino, kad dar tą pačią dieną, E. V. jau sakė, kad nieko nebuvo; D. V. minėjo, kad buvo tik subarta. Nukentėjusiųjų tėvas D. V. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metuparodė, kad įvykio metu namuose nebuvo, su sūnumi jiems grįžus, atėjusi dukra D. ar E. (nepamena kuri) nurodė, kad motina ją smaugė; apžiūrėjo mergaitės kaklą, tačiau jokių žymių nepastebėjo; dukra D. vėliau nurodė, kad motina ją tik paėmė už pečių ir pastūmė, o E. teigė, kad ją smaugė. Vaikų tėvas nurodė, kad E. V. nebuvo išsigandusi, nusiminusi ar apsiverkusi, elgėsi lyg nieko nebūtų įvykę. Taip pat nurodė, kad dukra E. moka pameluoti, todėl galėjo įvykį ir išsigalvoti. Mergaitė su motina bendrauja šalčiau, motinos nemyli ir motina nemyli jos. Apklausiant vaikus ikiteisminio tyrimo metu, E. V. nurodė, kad motina ją smaugė; kai smaugė, skaudėjo; motina už kaklo smaugė ir D.. Tačiau kiti du vaikai D. V. ir A. V. ikiteisminio tyrimo metu minėtų E. V. parodymų nepatvirtino, į klausimus neatsakė. Apie D. V. smaugimą minėjo E. V., nors pati D. V. tėvui nurodė, kad buvo pastumta, o auklėtojai minėjo, kad buvo tik subarta. Kitų asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykį ir galėjusių patvirtinti aplinkybes, kad kaltinamoji smaugė savo dukras, nenustatyta. Kaltinamoji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir tvirtino vaikų nesmaugusi.
Pirmiau minėta, kad nusikalstamos veikos, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, konstatavimui būtina nustatyti ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.
Nagrinėjamu atveju, vaikams D. V. ir E. V. dėl 2017 m. gegužės 9 d. įvykio medicininė pagalba nebuvo teikta ir dėl jos nebuvo kreiptasi, todėl joms nebuvo nustatytas nei nežymus sveikatos sutrikdymas, nei trumpalaikis susirgimas. Taigi, šiuo atveju fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Tačiau baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).
Bylos duomenimis, E. V. ikiteisminio tyrimo metu auklėtojai, taip pat apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, minėjo, kad motinai ją smaugiant, jai skaudėjo. Tačiau šių parodymų daugiau nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Nukentėjusiųjų atstovas D. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykio dieną grįžo namo, praėjus maždaug pusvalandžiui po aptariamo įvykio ir išgirdęs nusiskundimus, apžiūrėjo mergaitės kaklą, tačiau jokių žymių nematė; dukra E. neverkė, elgėsi lyg nieko nebūtų įvykę. Liudytojos E. S. ir Lina Ožiūnienė tai pat nurodė, kad mergaitės atrodė linksmos, žvalios, dalyvavo darželio veikloje. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad šioje situacijoje negalima besąlygiškai remtis tik vaiko E. V. duotais paaiškinimais apie fizinį skausmą, juo labiau, kad jų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga.
Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aptartas bylos aplinkybes bei objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog I. Š. padarė nusikalstamą veiką,byloje trūkumą, teismas neturi pagrindo išvadai, jog kaltinamosios veiksmuose buvo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėtis. Atsižvelgiant į tai, jog nuo kaltinamajame akte nurodyto įvykio datos (2017-05-09) praėjo beveik pusę metų (byla teismui perduota 2017-09-22), ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktos psichologinės kaltinamosios mažamečių (5 m.) dukrų ekspertizės, mergaitės jau po įvykio teigė ir tuo pačiu neigė smaugimo faktą, teismas sprendžia, jog šiuo atveju nėra tikslinga atnaujinti įrodymų tyrimą ar skirti byloje mergaičių psichologinę ekspertizę, todėl teismas procesinį sprendimą priima pagal byloje esančius įrodymus ir kaltinamąją Iriną Šutovą išteisina.
Teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinama I. Š. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato 2017 m. birželio 28 d. nutarimu, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 105-106).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,
nusprendžia:
I. Š. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
I. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įsiteisėjus nuosprendžiui, panaikinti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Širvintų rajono apylinkės teismą.