- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-05
- Bylos Nr.
- 1A-87-211/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-25184-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Stasys Lemežis, Nijolė Žimkienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro G. V. (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
I. Š. buvo kaltinama tuo, kad smurtaudama mažamečiams šeimos nariams sukėlė fizinį skausmą, t. y. 2017 m. gegužės 9 d., apie 17 val., būdama namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), smurtaudama tyčia ranka sugriebė savo mažametei dukrai D. V., gim. 2012 m. sausio 4 d. ir mažametei dukrai E. V., gim. 2012 m. sausio 4 d., už kaklo bei ranka spaudė kaklą, taip sukeldama nukentėjusiosioms fizinį skausmą.
I. Š. buvo kaltinama šiais veiksmais padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti I. Š. kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir jai skirti 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimi, šią bausmę subendrinti visiško sudėjimo būdu su 2014-06-20 Vilniaus apygardos teismo paskirta ir neatlikta 1 metų 10 mėnesių ir 26 dienų laisvės atėmimo bausme ir skirti galutinę subendrintą bausmę – 2 metus 6 mėnesius ir 26 dienas laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Prokuroro nuomone, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarydamas išvadą, kad E. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie tai, kad motinai ją smaugiant, jai skaudėjo, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Prokuroras nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu mergaičių tėvas D. V. patvirtino, kad 2017-05-09 E. ir D. V. pasakė „mama mumis smaugė“. Prokuroro teigimu, teisminio nagrinėjimo metu D. V. duoti parodymai patvirtina, kad tarp I. Š. ir jos dukrų D. ir E. V. įvyko konfliktas, buvo fizinis kontaktas, kadangi pati I. Š. pasakė, kad „tik paėmė už pečių ir patraukė truputį“. Taip pat nurodo, kad nukentėjusioji E. V., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad mama ją smaugė ir jai skaudėjo. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad D. V., nepasakė, kad sesė E. V. viską išsigalvojo ir melavo. Be to, Širvintų rajono apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodė, kad nepilnametė liudytoja E. V., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo į užduotus klausimus nieko neatsakė (b.l. 13). Nurodo, kad tai buvo A. V. parodymai, todėl nuosprendžio aprašomoji dalis turi būti pataisyta ir vietoje E. vardo turi būti įrašytas A. vardas. Taip pat nurodo, kad A. V. nepasakė, kad sesė E. V. viską išsigalvojo ir melavo.
Prokuroras skunde analizuodamas liudytojų E. S., L. O. parodymus nurodo, kad E. V. tą pačią dieną ir kitą dieną pastarosios liudytojoms bei Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio darbuotojoms ir ikiteisminio tyrimo teisėjui teigė, kad ją mama smaugė, ji verkė ir jai dėl to labai skaudėjo, bei rankytę pridėjusi sau prie kaklo parodė, kaip tai buvo daroma, ir tai parodo, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau Širvintų rajono apylinkės teismas į tai neatsižvelgė.
Skunde nurodoma, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio 2017 m. gegužės 18 d. pranešime „Dėl informacijos pateikimo“, nurodyta, kad 2017-05-13 apie 13.00 val., gavus pranešimą, kad I. Š. smurtavo prieš savo dukrą E. V., Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja su Vaiko teisių apsaugos poskyrio specialiste nedelsiant nuvyko į šeimą ir namuose buvęs D. V. nurodė, kad ryte vaikai irgi minėjo, kad motina vakar smaugė E., tačiau pats su sūnumi buvo išvažiavęs ir nieko nematė. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) gimnaziją ir bendraujant su vaikais, E. V. pradėjo pasakoti, kad motina ją ir seserį D. vakar smaugė (parodė kaip), nes jos norėjo eiti į lauką, o motina neleido. A. V. nurodė, kad matė, kaip motina skriaudė seseris.
Prokuroro teigimu, neatsižvelgdamas į visų surinktų įrodymų visumą, neskirdamas nukentėjusiosioms psichologinės ekspertizės, neneigdamas, kad tarp I. Š. ir jos dukrų E. ir D. V. buvo fizinis sąlytis, padarė nepagrįstą prielaidą, kad E. ir D. V. neskaudėjo dėl šio fizinio sąlyčio ir remdamasis šia prielaida priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Prokuroro teigimu, nors I. Š. neigia smaugusi savo dukras E. ir D. V. ir teigia, kad E. primokė jos tėvas su pastarojo motina apkalbėti ją, tokie duomenys ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti.
Skunde nurodoma ir tai, kad nors teismas nurodė, kad D. V. ir E. V. dėl 2017 m. gegužės 9 d. įvykio medicininė pagalba nebuvo teikta ir dėl jos nebuvo kreiptasi, todėl joms nebuvo nustatytas nei nežymus sveikatos sutrikdymas, nei trumpalaikis susirgimas, tačiau, pasak prokuroro, tai, kad tėvas D. V. nematė smurto žymių ant mergaičių kaklų įrodo, kad nebuvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau nepaneigia, kad nebuvo mergaitėms sukeltas fizinis skausmas.
Teismo posėdžio metu prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Gynėjas nesutiko su prokuroro nuomone, prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl I. Š. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje nurodytą įrodymų sampratą, šie faktiniai duomenys buvo tinkamai teisiškai įvertinti.
Prokuroras nurodo nesutinkantis su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad I. Š. veiksmuose nebuvo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties. Teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, išteisintoji I. Š., apklausta kaltinamąja pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažino, nurodė nesmaugusi mergaičių. Teigė, kad dukra E. ją apkalba. Nurodė dukrai D. už pečių neėmusi (b.l. 141).
Ikiteisminio tyrimo metu išteisintoji taip pat teigė, kad tai sugyventinio motina vaikus nuteikinėdavo prieš ją, ypač močiutės įtakai pasiduoda dukra E. Vaikai yra primokyti tėvo ir močiutės (b.l. 103-104).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, I. Š. pareikštas kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas jos dukros E. V. , kuriai apklausos metu tebuvo penki metai, parodymais bei kitų asmenų, perpasakojusių jos parodymus, išvestiniais parodymais. . Prokuroro skunde ir nurodo, kad I. Š. kaltę smurtavus prieš dukras įrodo pačių vaikų pasakojimai, tačiau akivaizdu, kad mažamečių mergaičių parodymai yra prieštaringi:
2017 m. birželio 19d. E. V. , apklausta apie įvykį, pagal ją įvykusį 2017 m. gegužės 9 d., patvirtino tik patį faktą, kad mama( I. Š.) ją ir D. smaugė, tą parodydama rankomis , detalesnių parodymų apie įvykį E. V. nedavė, iš tokių jos parodymų nėra aišku, kaip mažametė supranta, kas tai yra smaugimas. Apklausta tą pačią dieną pas ikiteisminio tyrimo teisėją D. V., kuri yra E. V. dvynė sesuo , informacijos apie įvykį nesuteikė, ji į klausimus, ar ją kas nuskriaudė , ar dar ką nors mama jai ar sesei , tylėjo ( b.12) . Taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjo klausimus, ar kas skriaudė seses E. ir D., neatsakė ir liudytoja A. V., gimusi 2011-03-11 (b.l. 13).
Prokuroro teigimu, be mažamečių nukentėjusiųjų I. Š. pareikšto kaltinimo aplinkybes patvirtina byloje esantys kitų liudytojų parodymai, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant šią bylą dėl pateikto kaltinimo I. Š. byloje nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad išteisintoji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
Mažamečių mergaičių tėvas D. V. davė parodymus apie tai, kad mergaitės, jam grįžus namo, pasakė „mama mumis smaugė“, tačiau kaip apylinkės teismas pagrįstai pastebėjo , kad tuo pačiu minėtas liudytojas D. V. nurodė asmeniškai įvykio nematęs, nes buvo išvažiavęs. Jis patvirtino, kad grįžus iš darbo, atėjo D. ar E. ir pasakė, kad mama jas smaugė. Nematydamas ant mergaičių kaklų jokių žymių, mėlynių, įvykio nesureikšmino. Paklausus I., ar smaugė, ji tai paneigė. Taip pat mergaičių tėvas paaiškino, kad D. nesiskundė smaugimu, tik sakė , kad mama paėmė už pečių ir pastūmė (b.l. 139-140).
Ikiteisminio tyrimo metu apklausus (duomenys neskelbtini) gimnazijos ikimokyklinio ugdymo grupės, kurioje mokosi mažametė nukentėjusioji E. V., auklėtoją E. S., ji nurodė, kad E. atsisėdusi jai ant kelių, pradėjo pasakoti, kad mama ją smaugė. Taip pat, kad smaugė ir D. (b.l. 23-24). Apklausiama pirmosios instancijos teisme, liudytoja E. S. paaiškino, apžiūrėjusi E. V. kaklą, nieko nemačiusi. Taip pat nurodė, kad būna taip, kad E. pasako vienaip, o jau apsisukusi sako, kad taip nebuvo, paskui vėl – kad buvo. Jau tą pačią dieną E. sakė, kad taip nebuvo (b.l. 140-141).
Akivaizdu, kad nesant kitų objektyvių įrodymų, remtis vien tik mažametės E. V., aptariamo įvykio metu turėjusios tik 5 metus, parodymais, kuomet ji tą pačią dieną auklėtojai sakė, kad taip nebuvo, negalima.
Prokuroro argumentas , kad nei D. V., nei A. V. , apklausiamos pas ikiteisminio tyrimo teisėją , nepasakė, kad sesė E. viską išsigalvojo ir melavo, nėra vada to vertinti , kaip pastarųjų pripažinimą , jog sesers E. pasakojimas yra teisingas. Tai, kad , kaip minėta aukščiau, atsakydamos į tam tikrus klausimus, pastarosios mažametės liudytojos tylėjo arba nenorėjo į juos atsakyti, nei patvirtina, nei paneigia E. V. parodymų pagrįstumo. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad E. V. apie smaugimą papasakojo ne tik tėvui, tačiau ir grupės auklėtojai, ir Vaiko teisių apsaugos poskyrio darbuotojoms, ką šios liudytojos patvirtino ir apklausiamos apylinkės teisme, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šie asmenys tik patvirtino tas aplinkybes, kurias jiems nurodė mažametė nukentėjusioji E. V., patys įvykio pastarieji asmenys nematė. Tokiu būdu, apylinkės teismas pagrįstai šiais parodymais negrindė I. Š. kaltės, kadangi jie yra ne pirminiai, o išvestiniai, tai yra susiformavę iš mažametės nukentėjusiosios E. V. pateiktos pirminės versijos. Esant abejotinam, prieštaringam pirminiam įrodymų šaltiniui- nukentėjusiosios E. V. parodymams , išvestiniai įrodymai: asmenų, kurie įvykio situaciją girdėjo iš E. V. praranda įrodomąją prasmę.
Vaiko teisių apsaugos poskyrio specialistės L. O. 2017-05-10 Apsilankymo šeimoje akte nurodyta, kad minimą dieną lankantis D. V. ir I. Š. šeimoje , E. V. patvirtino, kad mama ją ir sesę D. smaugė, vyresnioji sesuo A. bei dvynė sesuo D. patvirtino, kad E. sako tiesą (b.l. 6-7), tačiau nesant pirminių patikimų parodymų, tokios akte nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip patikimas įrodymas, kurio samprata numatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 str.
Prokuroras skunde nurodo, kad konfliktą tarp I. Š. ir jos dukrų D. ir E. V. bei buvus fizinį kontaktą patvirtina ir pačios išteisintosios parodymai, kuomet ji pasakė, kad vis tik „paėmė už pečių ir patraukė truputį“. Akivaizdu, kad šios aplinkybės gali patvirtinti buvus tam tikrą galimą konfliktą bei fizinį kontaktą, tačiau tokių I. Š. veiksmų, net jeigu jie ir buvo – paėmimo už pečių, patraukimo – teismas negali vertinti kaip nusikaltimo BK 140 prasme. Visų pirma tokie veiksmai išteisintajai I. Š. nebuvo inkriminuoti , be to nėra nustatyta, kad tokie pastarosios veiksmai sukėlė kuriai nors iš jos dukrų fizinį skausmą, t.y pasekmes, kurioms atsiradus , iškyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str.
Kolegijos teisėjų nuomone, pirmosios instancijos išvada, kad yra abejonės ir dėl pasekmių fizinio skausmo sukėlimo mažametei E. V., pagrįsta. Prokuroro teigimu, įstatymo numatytų teisinių pasekmių atsiradimą - fizinio skausmo sukėlimą, patvirtina be nukentėjusiosios E. V. parodymų , duotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją , liudytoja – darželio auklėtoja E. S. , kuri apklausta ikiteisminio tyrimo metu , patvirtino, kad jai E. V. minėjo, kad motinai ją smaugiant, jai skaudėjo, tačiau tokių E. V. parodymų daugiau nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Kaip minėta, mažamečių mergaičių tėvas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad po dukros nusiskundimų, apžiūrėjo kaklą, tačiau jokių žymių nematė, E. neverkė, elgėsi lyg nieko nebūtų įvykę (b.l. 139-140). Liudytojos E. S. ir L. O. taip pat nurodė, kad mergaitės atrodė linksmos, žvalios, dalyvavo darželio veikloje. E. S. taip pat nurodė apžiūrėjusi E. V. kaklą, tačiau nieko nepastebėjusi (b.l. 140-141). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nesant kitų objektyvių duomenų apie fizinį skausmą, kurie patvirtintų mažametės E. V. paaiškinimus, jais besąlygiškai remtis negalima. Kiti byloje surinkti įrodymai yra tik išvestiniai, netiesioginiai, todėl turi būti vertinami itin atidžiai, juo labiau, kad pagal mergaičių tėvo paaiškinimus, E. V. mamos nemyli ir mama jos nemyli, jų santykis kitoks nei su kitais vaikais. Ši versija baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu patikimai nebuvo paneigta.
Vertinant išteisintosios I. Š. veiksmus, kolegija pastebi, kad jai pareikštas kaltinimas yra ydingas, nedetalizuojantis kaltininkės veiksmų. Kaltinime yra nurodyta, kad I. Š. jai inkriminuojamu tuo pačiu laiku ir vietoje sugriebė ranka ir dukrai D. V., ir dukrai E. V. už kaklo ir jį spaudė. Iš tokio kaltinimo nėra aišku, kaip galima tuo pat metu viena ranka sugriebti du asmenis už kaklo ir spausti tų asmenų kaklą. Kolegija mano, kad toks kaltinimo ydingumas teismui trukdė byloje nustatyti tiesą.
BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad I. Š. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, t.y., kad ji, smurtaudama artimoje aplinkoje, mažametėms dukroms D. ir E. V. sukėlė fizinį skausmą. Teismas negali pašalinti kilusių abejonių, todėl, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, visos kilusios abejonės turi būti vertinamos išteisintosios naudai. Todėl darytina išvada, kad išteisinamasis Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai dėl I. Š. kaltės nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.
Prokuroras apeliaciniame skunde reiškė pretenzijas , kad apylinkės teismas priėmė sprendimą , nepaskirdamas nukentėjusiosioms psichologinės ekspertizės , tačiau tokio argumento motyvų nepateikė ir neprašė apeliaciniame procese tokią ekspertizę atlikti. Pastebėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismuose ( tiek apylinkės, tiek apeliacinės instancijos ) prokuroras, kaip savarankiškas proceso dalyvis , nekėlė klausimo dėl psichologinės ekspertizės skyrimo nukentėjusiosioms. Be to, kolegija mano, kad tam tikri procesiniai sprendimai turi būti priimti savalaikiai, todėl psichologinės ekspertizės mažametėms nukentėjusiosioms skyrimas , praėjus nedaug laiko po įvykio , galimai būtų buvęs tikslingas.
Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas aprašomojoje dalyje padarė klaidą, neteisingai nurodydamas , jog nepilnametė liudytoja E. V., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo į užduotus klausimus nieko neatsakė, kai iš byloje esančio apklausos protokolo matyti , kad tai buvo A. V., yra pagrįstas. Teismo nuosprendyje turėjo būti nurodyta , kad buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. V., kuri neatsakė į teisėjo klausimus, o ne E. V. . Tokiu būdu, ši klaida laikytina rašymo apsirikimu ir taisytina, nekeičiant nuosprendžio esmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus vyriausiojo prokuroro G. V. apeliacinį skundą atmesti.
Ištaisyti Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio aprašomosios dalies (2 lapas) 5-oje pastraipoje padarytą rašymo apsirikimo klaidą, vietoje „Nepilnametė liudytoja E. V., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo...>“ nurodant „Nepilnametė liudytoja A. V., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo...>“.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.