- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-20
- Bylos Nr.
- I-1799-243/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00989-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- N. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, pareiškėjui N. A., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Arūnui Venckui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 15.000.00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas N. A. skundu nurodo, jog periodiškai 2012 – 2015 metais buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų ir higienos normų, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Nurodo, jog anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos žmogaus teisių teismo sprendimai, kuriuose konstatuoti analogiški valstybės pažeidimai neužtikrinant laikymo kalinimo įstaigose sąlygų, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Argumentuoja, jog tokiems pažeidimams negali būti taikomas senaties terminas. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose buvo laikomas, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, jos buvo perpildytos, pilnos parazitų, žiurkių, tarakonų, avarinės būklės, nebuvo karšto vandens, dušu naudotis galėjo tik vieną kartą per savaitę, į kameras nepatekdavo grynas oras, neveikė ventiliacija, o pasivaikščiojimo kiemelis labai mažas ir į jį galėdavo išeiti tik vieną valandą per dieną ir pan., be to, teismo salėje pareigūnai laikydavo jį su antrankiais. Pareiškėjo teigimu, jis tyčia buvo laikomas tokiomis sąlygomis. Prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 15.000.00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde išdėstytų argumentų pagrindu prašo jį patenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Negali pagrįsti prašomos priteisti žalos dydžio. Pripažįsta, jog ne visi jo skundo teiginiai dėl netinkamų laikymo sąlygų yra pagrįsti, nes skundą teismui rašė pagal pavyzdį, turėdamas kito asmens rašytą skundą. Neprieštarauja dėl jo laikymo su antrankiais teismo posėdžių salėje, taip pat pripažįsta, jog negali įrodyti savo teiginių dėl antisanitarinių laikymo sąlygų. Prašo nagrinėti skundą iš esmės tuo aspektu, jog kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu iš dalies sutinka su pareiškėjo skundu. Nurodo, jog pareiškėjas laikytas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje atskirais laikotarpiais nuo 2012-02-22 iki 2015-03-03, iš viso 169 paras, o jo laikymo sąlygos 13 dienų neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatyto laikomam asmeniui tenkančio 3,6 kv.m. minimalaus ploto reikalavimo. Pažymi, jog vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 3,09 kv.m. iki 3,29 kv.m. ir pažeidimas buvo nežymus, kitus higienos normų reikalavimus areštinės kameros atitiko ir pareiškėjo teiginiai nepagrįsti. Nurodo, jog pareiškėjas nereiškė skundų dėl jo laikymo sąlygų. Argumentuoja, jog neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija turėtų būti pripažinimas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Prašo taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų (b.l. 7-11).
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu prašo pripažinti pareiškėjo laikymo sąlygų areštinėje pažeidimą, o prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jų taikymas nepriklauso nuo pareiškėjo valios. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sieja su laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2015 metų. Iš atsakovo atsiliepimo ir byloje esančio tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog tikslus pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje laikas apėmė atskirus laikotarpius nuo 2012-02-22 iki 2015-03-03 (b.l. 7-13). Pareiškėjo skundas teisme gautas 2015-07-13, iš Alytaus pataisos namų išsiųstas 2015-07-08 (b.l. 5), todėl būtent su šia data sietinas senaties terminas.
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas argumentuoja, jog negalėjo susipažinti su į lietuvių kalbą neišverstais Europos žmogaus teisių teismo sprendimais bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau teismo vertinimu, tai nereiškia, jog pareiškėjas iki susipažinimo su šiais sprendimais negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Priešingai, teismo nuomone, tai, jog pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo reiškia, jog pareiškėjas tuo metu, kai, jo teigimu, buvo pažeidžiamos jo teisės, nevertino tų pažeidimų kaip sukeliančių jam tokio masto išgyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų būti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo, o byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, jis būtų skundęsis laikymo sąlygomis, todėl taip pat nėra pagrindo manyti, kad dėl tam tikrų patogumų trūkumo jis objektyviai galėjo patirti neturtinę žalą. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2015-09-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2029-624/2015).
Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį, praleistą Klaipėdos apskrities VPK areštinėje nuo 2012-02-22 iki 2012-07-08. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas, jo teigimu, patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012-07-09 iki 2015-03-03 kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas. Reikalavimų dalyje dėl higienos normų neatitikimo pareiškėjas teismo posėdžio metu iš esmės atsisakė, nors to aiškiai ir neišreiškė. Pareiškėjas pripažino, jog perrašė skundą pagal turėtą kito asmens teismui paduotą skundą ir neindividualizavo jo paties laikymo sąlygų areštinėje bei patirtų savo neigiamų išgyvenimų. Iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog jis nelaiko šių galimų pažeidimų esminiais ir pripažįsta, jog negali jų įrodyti. Esant šioms aplinkybėms teismas plačiau neanalizuoja areštinės kamerų atitikties higienos normų reikalavimams. Be to, iš byloje esančio Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo akto Nr. K3-98 matyti, kad 2015-03-30 atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas ir jo metu nenustatyta dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų (b.l. 22-25). Patikrinimo aktu taip pat konstatuota, jog lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal teisės aktų reikalavimus. Nors patikrinimas atliktas 2015-03-30, o pareiškėjas areštinėje laikytas iki 2015-03-03, teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad sąlygos kamerose, kuriose buvo atliktas patikrinimas (Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39), ir kuriose laikytas pareiškėjas (iš patikrintų kamerų – kameros Nr. 4, 5, 15, 35) galėjo iš esmės pasikeisti.
Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro viršininko 2015-07-30 tarnybiniame pranešime nurodyti pareiškėjo laikymo areštinėje atskiri laikotarpiai, kamerų, kuriose jis buvo laikomas, numeriai, plotai ir laikomų asmenų skaičius (b.l. 12-13). Atsakovei pripažįstant, jog 13 dienų pareiškėjas laikytas kamerose, kuriose sąlygos neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatyto laikomam asmeniui tenkančio 3,6 kv.m. minimalaus ploto reikalavimo, pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad turi būti vadovaujamasi Taisyklėmis, kai sprendžiama dėl kalinimo sąlygų policijos areštinėse atitikties teisės aktams. Įsakymas taikomas tik tais atvejais, kai asmuo yra kalinamas ar atlieka arešto bausmę įstaigoje, patenkančioje į Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją, tačiau kai asmuo yra sulaikomas policijos įstaigoje, yra taikomos Taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015). Iš minėto tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-08-22 iki 2012-08-24 buvo laikytas kameroje Nr. 15, plotas 7,77 kv.m., laikomų asmenų skaičius – 2; 2012-09-06 kameroje Nr. 14, plotas 6,56 kv.m., laikomų asmenų skaičius – 2; nuo 2012-09-07 iki 2012-09-11 kameroje Nr. 10, plotas 6,18 kv.m., laikomų asmenų skaičius – 2; nuo 2012-09-17 iki 2012-09-27 ir nuo 2012-10-02 iki 2012-10-11 kameroje Nr. 6, plotas 8,27 kv.m., laikomų asmenų skaičius – 2; nuo 2012-12-04 iki 2012-12-05 ir nuo 2012-12-07 iki 2012-12-10 kameroje Nr. 4, plotas 14,15 kv.m., laikomų asmenų skaičius – 3; nuo 2012-12-13 iki 2012-12-14 ir nuo 2013-02-25 iki 2013-02-26 kameroje Nr. 10, plotas 6,18 kv.m., laikomų asmenų skaičius – 2; nuo 2013-04-10 iki 2013-04-11 ir 2013-06-06 kameroje Nr. 9, plotas 6,49 kv.m., laikomų asmenų skaičius – 2; nuo 2013-12-02 iki 2013-12-05 kameroje Nr. 15, plotas 7,77 kv.m., laikomų asmenų skaičius – 2; nuo 2014-01-30 iki 2014-02-03 kameroje Nr. 13, plotas 6,58 kv.m., laikomų asmenų skaičius – 2; nuo 2014-11-26 iki 2014-11-28 kameroje Nr. 19, plotas 18,48 kv.m., laikomų asmenų skaičius – 4 (b.l. 12-13), t.y. nurodytais laikotarpiais pareiškėjas laikytas kamerose pažeidžiant 5 kv.m. minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimą, iš viso 43 paras. Vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 3,09 kv.m. iki 4,72 kv.m. Nors pareiškėjo teigimu, kameros plotas skaičiuotinas su neužstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo vertintini kaip nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo dalis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-520/2015). Kitais pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje laikotarpiais minimalaus ploto reikalavimas buvo išlaikytas ir net gerokai jį viršijo.
Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai (žr. 2015-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-520/2015). Pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 15.000.00 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė konkrečių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad jis patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Pareiškėjo skundas parašytas pagal šabloną, kuriame pakartoti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos elementai. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva: teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2015-09-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2029-624/2015 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirta neturtinė žala, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015 ir kt.), konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra po 5,00 Eur už kiekvieną pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis parą Klaipėdos apskrities VPK areštinėje. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistinas 215,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o kitoje dalyje skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
priteisti pareiškėjui N. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 215,00 Eur (du šimtai penkiolika eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato už laikotarpį nuo 2012-07-09 iki 2015-03-03,
atmesti skundą kitoje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.