- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-10
- Bylos Nr.
- 1A-65-1020/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00596-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys, Ernestas Rimšelis, Alenas Piesliakas
- Nuteistasis
- M. P.
- Advokatai
- Vytautas Aliuškevičius, Danius Svirinavičius, Danius Svirinavičiausir, Vytautas Aliuškevi
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka dalyvaujant tiesiogiai ir vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P.(1) gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo M. P. bei jo gynėjo advokato Vytauto Aliuškevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. sausio 16 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.
M. P.(1) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2020 m. sausio 16 d. iki 2020 m. liepos 29 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. P. ir M. P.(1) nuteisti už tai, kad nužudė kitą asmenį, o būtent: 2019 m. laikotarpiu nuo gruodžio 19 d. 21.30 val. iki gruodžio 20 d. 00.30 val., tiksliai nenustatytu laiku, namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupe ir kartu su asmeniu, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, tarpusavio konflikto su V. B. metu, tyčia, bendrais veiksmais, rankomis, kojomis, lango rėmu, taburete sudavė nukentėjusiajam V. B. ne mažiau dvidešimties smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarė poodines kraujosruvas dešinėje plaštakoje, kairėje šlaunyje, abiejų kelių srityse ir kairėje blauzdoje, kraujosruvas abiejų žastų, dešinio dilbio, nugaros, pilvo ir kairės blauzdos raumenyse, taip pat muštinę žaizdą kairiame momenyje, kraujosruvas kaktos minkštuosiuose audiniuose, abiejuose smilkininiuose raumenyse, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kraujosruvas abiejų žandų raumenyse, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų voratinkliniu dangalu, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu galvos smegenų pusrutuliu, dėl ko nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu galvos smegenų pusrutuliu, komplikavusis galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimu ir strigimu, V. B. įvykio vietoje mirė.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistojo M. P.(1) gynėjas advokatas D. Svirinavičius apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. P.(1) nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – M. P.(1) išteisinti, nes minėto nusikaltimo jo ginamasis nepadarė. Jei minėtas prašymas nebūtų patenkintas ir M. P.(1) teismo būtų pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tokiu atveju, remiantis BK 65–66 straipsnių nuostatomis, už šią nusikalstamą veiką M. P.(1) prašoma paskirti bausmę ne griežtesnę nei šios bylos procese M. P.(1) laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas ir laikyti jį paskirtą bausmę atlikusiu.
2.1. Apeliantas, išsamiai aptardamas ir cituodamas M. P.(1) parodymus nurodo, kad jo ginamasis neturėjo tikslo ar motyvo nužudyti V. B. ir su kitais asmenimis nesitarė to daryti. Anot gynėjo, M. P.(1) yra pasiruošęs atsakyti už savo paties atliktus veiksmus – už V. B. suduotus nestiprius smūgius į veidą, nes jis V. B. tikrai nenužudė. Be to, nuteistojo M. P.(1) parodymai, iš kurių seka, jog M. P.(1) veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties, byloje nėra paneigti.
2.2. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje yra daugybė įrodymų, kurie sprendžiant M. P.(1) atsakomybės klausimą nėra aktualūs ir buvo įvertinti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sprendžiant M. P.(1) atsakomybės klausimą lemiami buvo subjektyvaus pobūdžio įrodymai – A. M. namuose vykusiose išgertuvėse dalyvavusių asmenų parodymai, kurie dėl atskirų priežasčių negali būti laikomi patikimais. Be to, jie apskritai nepatvirtina ir M. P.(1) pareikšto kaltinimo. Gynėjo įsitikinimu, kiti įvykiuose dalyvavę asmenys, būdami tiesiogiai suinteresuoti savo pačių likimu, turėjo pagrindą M. P.(1) apkalbėti. M. P. ir T. R. patys naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, o praeityje du kartus už nužudymą teistas A. M., kurio namuose buvo nužudytas V. B., vėliau ėmėsi aktyvių veiksmų slėpdamas nukentėjusiojo kūną. Visgi, apelianto teigimu, svarbiausia, jog nei vienas iš minėtų asmenų nenurodė, kad M. P.(1) prieš V. B. atliko tokio laipsnio fizinius veiksmus, kuriais pastarajam būtų padaryti kūno sužalojimai, juo labiau – koks nors ženklesnis kūno sužalojimas ar, kad pastarasis būtų kaip nors bendrininkavęs M. P. sunkiai sužalojant V. B. ar jį nužudant.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad kaltinimo M. P.(1) dėl V. B. nužudymo nepatvirtina ir byloje esantys teismo medicinos srities duomenys. Tiek 2020 m. balandžio 6 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos specialisto išvada, tiek ją surašiusio teismo medicinos eksperto L. G. paaiškinimai, kiek tai susiję su V. B. mirties priežasties nustatymu, turėtų būti vertinami atsargiai, nes dauguma eksperto atsakymų į jam iškeltus klausimus buvo tikėtini ir sąlyginiai. L. G. teisme patvirtino, jog V. B. lavono būklė, atsižvelgiant į tai, kad kūnas buvo rastas ir tyrimui pateiktas praėjus nemažai laiko nuo mirties bei buvo paveiktas aplinkos faktorių, nebuvo gera ir tai turėjo neigiamos įtakos ekspertinių tyrimų rezultatams, tikslios V. B. mirties priežasties nustatymui ir reikšmingų bylai klausimų išsprendimui (pvz., nustatant asmens mirties laiką ir pan.). Apelianto teigimu, L. G., teigdamas, kad kraujo išsiliejimą į V. B. smegenis lėmė visi trauminiai poveikiai į jo galvos sritį, suklydo, nes akivaizdu, kad kraujosruva po kietuoju smegenų dangalu atsirado nuo kažkurio vieno trauminio poveikio, o ne nuo jų visumos. Nuteistojo gynėjo vertinimu, V. B. mirtį sukėlė stipriausias poveikis į jo galvos sritį, kuris galimai buvo suduotas lango rėmu, taburete ar kitu kietu buku daiktu. Šių aplinkybių kontekste tikėtina specialisto išvada, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju V. B. galvos smegenų dangalu susidarė dėl jam padarytų galvos sužalojimų visumos, nesudaro pagrindo neabejotinai teigti, jog M. P.(1) suduoti du smūgiai delnu V. B. per veidą ir buvo jo mirties priežastimi (ar atskirai, ar kartu su kitų asmenų nukentėjusiajam suduotais smūgiais). Dėl to, gynėjo įsitikinimu, šioje situacijoje turi būti vadovaujamasi principu, jog visos abejonės vertintinos nuteistojo naudai (lot. in dubio pro reo). Pasak M. P.(1) gynėjo, situacijos nekeistų net ir išvada, kad jo ginamasis V. B. du smūgius į veidą sudavė ne delnu, o kumščiu. Byloje nustatyta, kad kitas asmuo, su kuriuo M. P.(1) jokiu susitarimu nebuvo susaistytas, V. B. į galvą sudavė smūgius ne tik rankomis, bet ir panaudodamas kietus bukus daiktus.
2.4. M. P.(1) gynėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje tebelieka neišsklaidytos abejonės ir dėl to, ar V. B. nebuvo mušamas po to, kai M. P.(1) pasišalino iš įvykio vietos. Antai, M. P.(1) išvykstant iš įvykio vietos V. B. dar buvo gyvas ir liko A. M. namuose ne tik su asmenimis, kurie, kaip nustatyta, prieš jį naudojo fizinį smurtą (pvz., T. R.), bet ir su A. M., kuris praeityje yra nužudęs net du asmenis. Nors ikiteisminis tyrimas dėl V. B. nužudymo A. M. atžvilgiu buvo nutrauktas, tai nepanaikina abejonių apie galimą kitų asmenų vėlesnį smurtavimą prieš V. B.. Tolimesni A. M. ir T. R. veiksmai, kai jie laidojo mirusį V. B., o vėliau jį perlaidojo, rodo, kad šie asmenys galėjo nužudyti V. B. jau po to, kai M. P.(1) išvyko iš nagrinėjamų įvykių vietos.
2.5. Aplinkybę, kad ne M. P.(1) nužudė V. B., netiesiogiai patvirtina ir tai, kad iš visų įvykių vietoje buvusių sugėrovų savo smurtiniais veiksmais V. B. atžvilgiu išsiskyrė kitas nuteistasis, be kita ko, V. B. mušęs kietais bukais daiktais į galvą. Nors M. P.(1) stebėjo ne visus šio nuteistojo veiksmus V. B. atžvilgiu, tačiau, matydamas eilę neadekvačių veiksmų, siekė iš įvykio vietos išvažiuoti. Tai, kad M. P.(1) iš įvykio vietos išvyko su minėtu kitu nuteistuoju, nėra aktualu, nes jis negalėjo išvengti jo palydos, o, be to, jiems nuvykus pas kitus asmenis, būdamas neadekvatus, šis nuteistasis puolė ir patį M. P.(1).
2.6. Advokato D. Svirinavičiaus įsitikinimu, byloje neįrodytas ir M. P.(1) bendrininkavimas su kitais nagrinėjamų įvykių vietoje buvusiais asmenimis, nes tokie kaltinimo teiginiai yra deklaratyvūs bei formalūs. Pripažįstant, kad M. P.(1) bendrininkavo nužudant V. B. nevertintos šios aplinkybės: a) byloje nenustatytas joks svarbesnis M. P.(1) motyvas ar tikslas žudyti V. B. ar jam padaryti sveikatos sužalojimus; b) byloje nepaneigti M. P.(1) parodymai, kad jie su V. B. buvo draugai ir jų santykiai visą laiką buvo geri; c) įvykiai susiklostė asmenų girtavimo metu; d) M. P.(1) į įvykio vietą atvyko daug vėliau nei kiti girtavime dalyvavę asmenys ir ten buvo gana neilgai; e) M. P.(1) ne visą laiką buvo kambaryje, kuomet kiti ten buvę asmenys V. B. atžvilgiu naudojo smurtą, o vėliau, kai vienas iš įsisiautėjusių įvykių dalyvių vis dar mušė V. B., lauke laukė taksi automobilio; f) byloje nenustatyta, kad M. P.(1) suduotas smūgis V. B. į veidą būtų turėjęs įtakos palaužiant V. B. pasipriešinimą – jis niekaip nesipriešino nei vienam iš sugėrovų.
2.7. Pasak apelianto, visa tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino neteisingai ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes vadovavosi tik ta įrodymų dalimi, kuri gal ir sudarė pagrindą M. P. pareikšti įtarimus dėl nužudymo, tačiau jokiu būdu negalėjo būti pagrindu M. P.(1) nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Be to, apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į M. P.(1) teisinančius duomenis, o byloje kilusių abejonių dėl M. P.(1) kaltės nevertino jo naudai. Atsižvelgdamas į visa tai, apeliantas teigia, jog M. P.(1), kaip asmuo įvykių metu sudavęs du smūgius V. B. į veido sritį, galėtų atsakyti tik pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir tik tuo atveju, jeigu šie sudavimai nukentėjusiajam sukėlė ženklesnį fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.
2.8. Apeliaciniame skunde, pabrėždamas nepriekaištingus nuteistąjį charakterizuojančius duomenimis, jo silpnos sveikatos faktą ir tai, kad M. P.(1) turi nuolatinę gyvenamąją vietą bei legalų pragyvenimo šaltinį, prisideda prie mažamečio vaiko išlaikymo, yra stipriais socialiniais ryšiais susaistytas su neįgaliais tėvais, siekia išsilavinimo, gynėjas laiko, jog nuteistasis nusipelnė kruopštesnio, visapusiškesnio ir teisingo šios bylos išsprendimo. Be to, M. P.(1) asmenybę apibūdinantys duomenys, apelianto teigimu, yra svarbūs vertinant ir jo duotus parodymus – akivaizdu, kad juos davė padorus žmogus ir juos galima laikyti įrodymais. Net jei M. P.(1) iš tiesų būtų pagrindas pripažinti kaltu (nors gynėjo įsitikinimu, byloje nenustatyta jo kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje), visos minėtos aplinkybės rodo ir tai, kad jam paskirta bausmė yra neteisinga bei neatitinkanti BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų. Apeliantas nurodo, kad tuo atveju, jeigu šioje byloje būtų nustatytas pagrindas M. P.(1) laikyti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 65–66 straipsnių reikalavimais, už šią nusikalstamą veiką M. P.(1) skirtina bausmė ne griežtesnė nei šios bylos procese M. P.(1) laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas ir laikytina, jog šią bausmę nuteistasis jau yra atlikęs.
3. Nuteistasis M. P. ir jo gynėjas advokatas V. Aliuškevičius apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti – M. P. inkriminuotą BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį arba BK 138 straipsnio 1 dalį bei nuteistajam paskirti šių straipsnių sankcijoje numatytą bausmę. Jei minėtas prašymas nebūtų tenkinamas, apeliantai prašo sušvelninti M. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę.
Šalies argumentai
3.1. Apeliantų teigimu, vertindamas įrodymus ir jų pagrindu pripažindamas M. P. kaltu dėl V. B. nužudymo, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nuteistojo M. P. suduoti nestiprūs smūgiai į veidą bei veiksmai nukentėjusiajam ant galvos užmaunant lango stiklą, negalėjo nulemti V. B. mirties, nes, kaip teisiamajame posėdyje patvirtino teismo medicinos ekspertas, tokiais veiksmais negalėjo būti padarytas sužalojimas, nulėmęs kraujo išsiliejimą į smegenis. Be to, pasak apeliantų, teismas nesiaiškino ir tinkamai neįvertino aplinkybės, jog V. B. galėjo būti sumuštas kitų asmenų. Antai, M. P. ir M. P.(1) išvažiavus iš įvykio vietos, V. B. dar buvo sąmoningas ir kalbėjo. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. R., kuris liko įvykio vietoje, skambino M. P., klausdamas ar gali mušti V. B.. Taigi, byloje nėra surinkta įrodymų, kad nuo M. P. veiksmų V. B. į smegenis galėjo išsilieti kraujas, o taip pat bylos medžiagoje gausu prieštaravimų, kurie nebuvo pašalinti. Apeliantai pabrėžia, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistųjų gynėjai prašė skirti papildomą teismo medicininę ekspertizę, tačiau toks prašymas buvo atmestas ir liko neaišku nuo kokių ir kieno suduotų smūgių V. B. mirė. Taip pat tyrimo metu nebuvo atliktos akistatos tarp įtariamųjų ir kiti, skunde neįvardinti, procesiniai veiksmai. Apeliantų teigimu, niekiniais laikytini M. P. kaltinantys jau mirusio T. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai – jų nepatvirtino jokie kiti įvykio dalyviai, o teisiamajame posėdyje juos paneigė ir M. P.(1). Be to, apeliantai pažymi, kad T. R. buvo pripažintas nepakaltinamu ir pats smurtavo prieš V. B., o šios aplinkybės neleidžia jo parodymais vadovautis kaip patikimais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino ir jau mirusio A. M. indėlio nusikalstamoje veikoje, nors bylos medžiagoje yra užfiksuota, kad jis V. B. sudavė lazda. Turint omenyje, kad A. M. praeityje du kartus teistas už nužudymą, nėra pagrindo tikėti, jog jis buvo tik pasyvus įvykių stebėtojas, kurio parodymais galima vadovautis kaip patikimais. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis tik dalimi byloje esančių įrodymų ir jiems suteikti prioritetą, o, neanalizuodamas ir nevertindamas byloje nustatytų faktinių aplinkybių, padarė esminį BPK normų pažeidimą.
3.2. Be to, apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir šis pažeidimas ne tik suvaržė M. P. įstatymo garantuojamas teises, tačiau teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. P. nevengia atsakomybės, tačiau mano, kad jam skiriama bausmė turi būti proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai – jis nesiekė ir nenorėjo nužudyti V. B.. V. B. sudavė smūgius, nuo kurių jis negalėjo mirti. M. P. proceso metu nuosekliai tvirtino, kad V. B. dukart sudavė delnu į veidą ir užmovė jam ant galvos lango rėmą, kuris dužo – taigi davė išsamius ir nuoširdžius parodymus. Nors teismas akcentavo, kad M. P. nedirbo, tačiau jis buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, turėjo ir dabar turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Pasak apeliantų, M. P. negalėjo atsiprašyti nukentėjusiųjų, nes netrukus po nusikaltimo padarymo buvo sulaikytas. Iš to akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas M. P. paskyrė neteisingą ir akivaizdžiai per griežtą bausmę (didesnę nei sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis), todėl egzistuoja pagrindas M. P. paskirtą bausmę švelninti.
4. Teismo posėdyje nuteistasis M. P. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis M. P.(1) ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo M. P.(1) gynėjo advokato D. Svirinavičiaus bei nuteistojo M. P. ir jo gynėjo advokato V. Aliuškevičiaus apeliaciniai skundai atmetami.
5. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas, remdamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais pagrįstai pripažino, kad būtent M. P. ir M. P.(1) veikdami bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, netiesiogine tyčia, nužudė V. B.. Pirmosios instancijos teismo nustatyta veika kvalifikuota tinkamai, tiek M. P., tiek M. P.(1) paskirtos bausmės yra proporcingos ir teisingos. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi byloje jokių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, teismo sprendime pasisakys tik dėl apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir jų teisinio vertinimo
6. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pateiktų apeliacinių skundų, byloje nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamo įvykio dieną nukentėjusysis V. B. A. M. namuose buvo su A. M., T. R., M. P. bei M. P.(1), taip pat neginčijamos aplinkybės, kad V. B. buvo mušamas ir mirė A. M. namuose. Nuteistojo M. P.(1) gynėjas apeliaciniame skunde ginčija priežastinį ryšį tarp nuteistojo M. P.(1) veiksmų ir V. B. mirties bei nurodo, kad mirtį lėmusį sužalojimą suduodamas tik delnu per veidą V. B. padarė ne M. P.(1). Nuteistasis M. P. ir jo gynėjas, apeliaciniame skunde nors ir neginčija, kad M. P. sudavė V. B. į galvą kelis smūgius bei trenkė lango rėmu su stiklu, tačiau vis tik teigė, kad šiuo atveju lieka neaišku ar būtent M. P. suduoti smūgiai turėjo įtakos atsiradusioms pasekmėms. Pasak apeliantų, šiuo atveju nepaneigta tikimybė, kad V. B. galėjo būti sužalotas jau po to, kai M. P. su M. P.(1) išvažiavo iš A. M. namų.
7. Iš nuteistųjų M. P. ir M. P.(1) proceso metu duotų parodymų matyti, kad jie neneigė fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį V. B., tačiau abu teigė, kad sudavė tik atitinkamai vieną ir du nestiprius smūgius (taip pat ir lango rėmu su stiklu) bei jų suduoti smūgiai negalėjo lemti nukentėjusiojo V. B. mirties.
7.1. Apklaustas pirmosios instancijos teisme M. P. nurodė, kad V. B. mušė T. R., o jis du kartus delnu sudavė į dešinį skruostą. Tik vėliau susiginčijus ir susipykus, V. B. ant galvos užmovė lango rėmą su stiklu, kuris sudužo ir, kurį nuimdamas, įsibrėžė sau į pirštą, dėl ko jam pradėjo bėgti kraujas. Lango rėmu ir stiklu V. B. nepadarė jokių sužalojimų. Vėliau į A. M. namus atvažiavus M. P.(1) jie abu išvažiavo. Jiems išvažiavus, namuose liko T. R., A. M. ir V. B.. Išvažiuojant V. B. sėdėjo fotelyje ir prieš jį niekas nesmurtavo. Išeidami jie su V. B. atsisveikino (t. 10, b. l. 9–15).
7.2. Apklaustas pirmosios instancijos teisme M. P.(1) nurodė, kad jam atvažiavus pas A. M., namuose buvo M. P., T. R., A. M. ir V. B.. Kai jis buvo A. M. namuose, prasidėjo konfliktas, kurio metu M. P. V. B. ranka (nematė delnu ar kumščiu) sudavė kelis smūgius į veidą (galvą) bei kartą ar du spyrė jam. Jis pats V. B. pliaukštelėjo ranka per veidą. T. R. V. B. mušė rankomis į galvą bei jį spardė. T. R. sudavė 2–4 smūgius. Praėjus kažkiek laiko, M. P. V. B. trenkė lango stiklu bei trankė kirviu per stalą. Po to, jis ir M. P. išvažiavo. Išvažiuojant V. B. buvo sveikas ir sąmoningas (t. 10, b. l. 4–7, 16–20). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. P.(1), be kita ko, nurodė, kad jis vieną kartą V. B. stipriai trenkė į veidą, ties nosimi (t. 7, b. l. 20–22).
7.3. Teisėjų kolegija vertindama tokius nuteistųjų parodymus ir apeliacinių skundų argumentus dėl kiekvieno iš jų suduotų smūgių skaičiaus bei intensyvumo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų veikimo kartu smurtaujant V. B. atžvilgiu ir taip jį nužudant, nors jų suduotų smūgių skaičius ir intensyvumas nebuvo vienodas.
8. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais A. M. ir T. R. parodymais. Apeliantai savo poziciją iš esmės grindžia tuo, jog A. M. ir T. R. buvo apklausti tik ikiteisminio tyrimo metu; duodami parodymus jie siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo pačių teisinę padėtį dėl jų pačių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu; T. R. parodymai vertintini kritiškai ir todėl, kad tiriamo įvykio metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti.
Žemesnės instancijos teismas
9. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 4 dalis); perskaityti dokumentus, apžiūrėti daiktus ir pan.
10. Vertinant A. M. ir T. R. parodymus pažymėtina, kad įtariamųjų ar buvusių įtariamųjų apklausos ikiteisminio tyrimo metu rezultatai, teismui priimant nuosprendį vertinami skirtingai, priklausomai nuo to, ar parodymai duoti apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. A. M. ir T. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūno, bet ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2017, Nr. 2K-73-689/2018 ir kt.). Ikiteisminio tyrimo pareigūnui įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-489/2017, Nr. 2K-7-57-648/2021 ir kt.).
11. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti A. M. ir T. R. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis), nes bylos nagrinėjimo metu A. M. ir T. R. apklausti nebuvo galimybės (A. M. ir T. R. tyrimo metu mirė (t. 10, b. l. 24–25)). Šių asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, visiškai pagrįstai buvo pripažinti įrodymais ir jais remtasi grindžiant teismo išvadas, nes A. M. ir T. R. parodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje ir svarbiausia atitiko objektyvius faktinius įvykio vietos, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, jo kūno radimo vietos ir kitus duomenis bei byloje surinktus įrodymus.
12. Iš esmės visų apklausų metu A. M. nuosekliai teigė, kad konfliktas tarp M. P. ir V. B. kilo dėl to, kad nukentėjusysis merginoms apkalbėjo M. P. ir M. P.(1). Pirmiausia M. P. sėdinčiam fotelyje V. B. sudavė į galvą. O šiam nukritus, jį spardė ir sudavė smūgius rankomis. Taip pat sudavė smūgį taburete, kuri sulūžo. Du smūgius į galvą (veidą) V. B. sudavė ir M. P.(1). Prie M. P. ir M. P.(1) prisijungė ir T. R., kuris V. B. sudavė kelis smūgius. Po to, M. P. paėmė lango rėmą su stiklu ir jį užmetė V. B. ant galvos, po ko iš galvos pradėjo bėgti kraujas. Taip pat M. P. pasiėmė kirvį ir juo du kartus kirto į spintą. M. P. ir M. P.(1) išvažiavus, namuose liko jis – A. M.. T. R. ir ant kilimo gulintis V. B., kuris aimanavo ir prašė telefono. Kai suprato, kad V. B. negyvas, nutarė jį užkasti. Po kelių dienų jis V. B. lavoną kartu su užtiesalu, užkasė prie jo namų esančio ūkinio pastato, o po 2020 m. sausio 1 d. pas jį į namus atėjus T. R. abu nutarė V. B. lavoną paslėpti kitoje vietoje. Po kelių dienų, naktį, abu su T. R., atkasę V. B. lavoną, kartu su užtiesalu ir užuolaida suvynioję jį į kilimą, pervežė ir užkasė prie sodybos, kurioje niekas negyvena. Vėliau sudegino, taburetę, lovą, ant kurios buvo kraujo, drabužius su kuriais slėpė lavoną, plovė grindis, kad nesimatytų kraujo, nes anksčiau buvo teistas už panašius nusikaltimus ir galvojo, kad bus apkaltintas žmogžudyste, kurios nepadarė (t. 5, b. l. 18–21, 22–23, 29–31, 43–44). Iš esmės tokias pačias aplinkybes A. M. parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu, be kita ko, teigdamas, kad M. P. spardydamas ir suduodamas smūgius kumščiais V. B. į galvą ir kitas kūno vietas sudavė apie dvidešimt smūgių (t. 5, b. l. 48–50). Atliekant A. M. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę ir vertinant A. M. psichikos būseną, A. M. taip pat nurodė, jog išgertuvių metu tarp V. B. ir M. P. kilo konfliktas dėl merginų ir po to M. P. prieš V. B. naudojo smurtą (t. 5, b. l. 111–113). Aptarti A. M. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (konflikto priežasties (dėl merginų); M. P. smurto prieš V. B. panaudojimo vietos (sėdinčiam fotelyje, gulinčiam ant kilimo), intensyvumo (sudavė daug smūgių į galvą rankomis, spardė kojomis ir trenkė lango rėmu su stiklu), vėlesnių veiksmų (kirvio panaudojimo); M. P.(1) suduoto smūgio vietos (kumščiu trenkė į veidą); lavono slėpimo aplinkybių (atkasė prie A. M. namų užkastą lavoną, suvyniojo į kilimą ir užkasė pievoje toliau nuo A. M. namų) sutapo su T. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ir liudytojo A. G. parodymais, kuriam netrukus po įvykio apie jį papasakojo T. R..
13. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei parodymų patikrinimo vietoje metu T. R. nurodė, kad konfliktas tarp M. P. ir V. B. kilo po telefoninio skambučio, nes V. B. merginoms apkalbėjo M. P.. Po to, M. P. rankomis ir kojomis stipriai mušė V. B., taip pat jam trenkė stiklu per galvą. M. P.(1) nukentėjusiam sudavė kumščiu vieną kartą į nosį (kaktą). Jis pats taip pat sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam. Po to, M. P.(1) ir M. P. išvažiavo. Jis su A. M. toliau gėrė, o nukentėjusysis gulėjo parkritęs ant žemės, jis dar kvėpavo. Vėliau rado jį negyvą. Po kažkiek laiko, jam nuėjus pas A. M., jie su A. M. prie jo namų esančio ūkinio pastato, atkasė lavoną, suvyniojo į kilimą ir su karučiu jį nuvežė toliau nuo A. M. namų, kur A. M. iškasė duobę, o jam liepė vyro kūną užkasti (t. 4, b. l. 9–11, 27–29, 34–36).
14. Vertindama pirminių A. M. ir T. R. parodymų patikimumą, teisėjų kolegija taip pat pažymi ir tai, kad dėl nurodytų tiek M. P.(1), tiek M. P. smurtinių veiksmų aplinkybių tarpusavyje sutampančius parodymus A. M. ir T. R. pirmiausia davė iš esmės tuo pačiu metu, skirtingiems pareigūnams (A. M. 2020 m. sausio 16 d., nuo 15.27 val. iki 17.47 val. apklausė tyrėja G. S., dalyvaujant advokatei V. S. (t. 5, b. l. 18–21); T. R. 2020 m. sausio 16 d., nuo 15.07 val. iki 16.11 val. apklausė tyrėja R. V. –Skrockienė dalyvaujant advokatui K. G. (t. 4, b. l. 9–11)).
15. Iš esmės tokias pačias aplinkybes T. R. netrukus po tiriamo įvykio, t. y. grįžęs namo po išgertuvių, nurodė ir savo tėvui ir globėjui liudytojui A. G.. Liudytojas A. G. pirmosios instancijos teisme, be kita ko, nurodė, kad 2019 m. gruodžio mėn. pabaigoje grįžęs namo T. R. papasakojo, jog geriant pas A. M. buvo sumuštas žmogus. T. R. pasakojo, kad nukentėjusiajam M. P.(1) smogė kumščiu į akį, kai šis nukentėjusįjį pavadino „duchu“. Vėliau M. P. smogė nukentėjusiajam į galvą lango rėmu su stiklu. Vėliau, jam (liudytojui A. G.) dalyvaujant, tą patį T. R. papasakojo policijos pareigūnui, tačiau bijojo pasakoti ir prašė policijos pareigūno nesakyti, kad apie tai papasakojo būtent jis. T. R. taip pat sakė, kad A. M. prašė padėti paslėpti nukentėjusiojo V. B. kūną. T. R. jam nepasakė, kas nužudė V. B., tik sakė, kad pirmą kartą matė taip stipriai sumuštą žmogų ir, kad jam buvo gaila V. B., kuris, be kita ko, slėpėsi už T. R. ir prašė jo pagalbos. Liudytojas teigė, kad klausė T. R., kodėl jis nesuteikė pagalbos, tačiau T. R. nurodė, kad bijojo, jog ir jam gali būti tas pats, todėl nustūmė V. B. (t. 9, b. l. 117–120).
16. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliaciniuose skunduose nurodomus argumentus dėl tariamo T. R. parodymų nepatikimumo (tiek dėl jo paties atliktų smurtinių veiksmų, tiek dėl sveikatos bei negebėjimo suvokti savo veiksmų) pastebi, kad T. R. ne tik gebėjo pakankamai detaliai, nuosekliai ir aiškiai nurodyti įvykio aplinkybes (tiek savo tėvui, tiek pareigūnams), bet ir parodė lavono užkasimo vietą. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme liudytojas E. K. nurodė, kad T. R. parodė vietą kur buvo užkastas ir surastas ieškomo V. B. lavonas. T. R. taip pat papasakojo, kad išgertuvių A. M. namuose metu M. P. mušė V. B. bei smogė jam lango stiklu į galvą. M. P.(1) sudavė V. B. vieną kartą į veidą. O jis V. B. sudavė vieną kartą į krūtinę (t. 2, b. l. 89–90; t. 9, b. l. 120–121).
17. Aptarti liudytojų, o taip pat ir A. M. bei T. R. parodymai dėl lavono užkasimo aplinkybių, sutampa su 2020 m. sausio 16 d. įvykio vietos apžiūros protokolo užfiksuotais duomenimis, iš kurių matyti, kad (duomenys neskelbtini), pievoje iškasus duobę, surastas į kilimą suvyniotas žmogaus kūnas. Taip pat kartu su lavonu kilime matyti lovos užtiesalas ir baltos spalvos užuolaida (t. 1, b. l. 196–210).
18. A. M. bei T. R. parodymus apie M. P. agresyvumą ir veiksmus su kirviu patvirtina ir 2020 m. sausio 15 d. įvykio vietos apžiūros protokole nurodytos aplinkybės, nes apžiūrėjus įvykio vietą – A. M. namą, kambaryje stovinčios spintos duryse buvo aptiktos horizontalios ir vertikalios kirtimo žymės (t. 1, b. l. 145–155). Apie M. P. agresyvumą liudija ir vėlesni įvykiai po to, kai M. P. kartu su M. P.(1) išvyko iš A. M. namų. Liudytojas A. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su taksi automobiliu vežė M. P. ir M. P.(1) iš (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) esančios geležinkelio pervažos. M. P.(1) ir M. P. buvo girti, taip pat M. P. elgėsi neadekvačiai, būdamas automobilyje vienas juokėsi. Matė, kad tuo metu M. P. striukė ir rankos – krumpliai, pirštai, buvo kruvinos (t. 9, b. l. 145–147). Liudytoja B. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad atvažiavus pas ją į manus M. P. rankos – delnai ir riešai, buvo kruvini. M. P. nepasakė, kodėl jo rankos buvo kruvinos, tačiau iš pokalbio ji suprato, kad pas A. M. su kažkuo mušėsi (t. 1, b. l. 89–90; t. 9, b. l. 143–145).
19. Aptarta įrodymų visuma, apygardos teismui leido padaryti pagrįstas, patikimas, abejonių nekeliančias išvadas tiek apie įvykių eigą, tiek apie juose dalyvaujančių asmenų vaidmenį ir atmesti nuteistųjų bei jų gynėjų keliamas versijas dėl smūgių sudavimo skaičiaus bei intensyvumo. Taigi, nagrinėjamu atveju patikimai nustatyta, kad 2019 m. laikotarpiu nuo gruodžio 19 d. 21.30 val. iki gruodžio 20 d. 00.30 val., tiksliai nenustatytu laiku, prieš nukentėjusįjį V. B. smurtavo abu nuteistieji, M. P. veikė ypač pavojingai, sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas taip pat ir į galvą ne tik rankomis, bet ir lango rėmu su stiklu (ką jis pats pripažino), o M. P.(1) nukentėjusiajam sudavė mažiausiai vieną smūgį į galvą.
20. Aptarti A. M. ir T. R. parodymai apie M. P. ir M. P.(1) smurtinius veiksmus prieš V. B., liudytojo A. G. nurodytos aplinkybės apie T. R. baimę padėti V. B., taip pat nuoseklūs parodymai apie tai, kad nuteistiesiems išvažiavus iš A. M. namų V. B. liko gulėti ant grindų, aimanavo, prašė telefono, o vėliau rado jį mirusį, paneigia apeliantų keliamą versiją, kad nukentėjusįjį jiems išvažiavus galėjo sužaloti kiti asmenys. M. P. tokią savo versiją grindė ir tuo, kad T. R. jam skambino ir klausė ar gali suduoti smūgį, tačiau tokia jo versija niekuo nepagrįsta, deklaratyvi ir prieštarauja jau minėtiems duomenims apie išskirtinį M. P. agresyvumą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad T. R. apklausų metu nurodė, jog M. P. iki tiriamo įvykio apskritai nepažinojo, todėl toks nuteistojo M. P. teiginys yra ir nelogiškas.
21. Apeliantų argumentai dėl netinkamo nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo iš esmės yra susiję ir su kritika specialisto išvadoms. Apeliantai iš esmės teigia, kad nukentėjusiojo mirtį lėmęs sužalojimas, dėl kurio išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu galvos smegenų pusrutuliu, buvo padarytas vienu smūgiu, o ne kaip nurodyta specialisto išvadoje, nustatytų smūgių į nukentėjusiojo galvą visuma.
22. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad kaip įrodymą vertinant specialisto išvadą turi būti atsižvelgiama ne tik į turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti specialisto nustatytas aplinkybes, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, 2K-206-693/2017, 2K-177-895/2018, 2K-327-719/2018). Specialiųjų tyrimo rezultatų kokybiškumui ir išvadų išsamumui didelę reikšmę turi pirminiai duomenys (tiriamieji objektai), kuriuos ištyręs ekspertas ar specialistas formuluoja atsakymą į jam pateiktus klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.??? 2K-233-1073/2020, Nr. 2K-239-1073/2021). Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad specialistas tyrė 2020 m. sausio 16 d. rastus palaikus, kurie kelias savaites buvo užkasti žemėje. Taigi, tyrimas buvo apsunkintas dėl paties tyrimo objekto specifikos.
23. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. M70/2020(02) nurodyta, kad V. B. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu galvos smegenų pusrutuliu. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimu ir strigimu. V. B. lavone konstatuoti šie sužalojimai: 1) muštinė žaizda kairiame momenyje; 2) kraujosruvos kaktos minkštuosiuose audiniuose, abiejuose smilkininiuose raumenyse, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, kraujosruvos abiejų žandų raumenyse, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų voratinkliniu dangalu; 3) kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu galvos smegenų pusrutuliu; 4) poodinės kraujosruvos dešinėje plaštakoje, kairėje šlaunyje, abiejų kelių srityse ir kairėje blauzdoje; 5) kraujosruvos abiejų žastų, dešinio dilbio, nugaros, pilvo ir kairės blauzdos raumenyse. Kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu galvos smegenų pusrutuliu gavosi nuo visų padarytų galvos sužalojimų visumos, kelių valandų laikotarpyje prieš mirtį. Sužalojimai V. B. padaryti ne mažiau kaip dvidešimčia trauminių poveikių (t. 2, b. l. 17–22).
24. Teisėjų kolegija atsakydama į apeliantų keliamas abejones dėl pateiktos specialisto išvados pagrįstumo ir jų teigimu padarytos klaidos nustatant mirties priežastį, pažymi, kad siekiant patikrinti ir pašalinti gynybos keliamas abejones dėl V. B. sužalojimų atsiradimo mechanizmo, mirties priežasties, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas specialistas L. G.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme specialistas L. G. itin detaliai ir išsamiai atsakė į jam keltus klausimus apie mirties priežastį, susijusią su suduotų smūgiu visuma, ir patvirtino pateiktas išvadas. Specialistas nuosekliai teigė, kad V. B. sužalojimai galvoje buvo padaryti ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais. Medicininių duomenų, leidžiančių spręsti, nuo kurio konkretaus galvos sužalojimo įvyko V. B. mirtis, nėra galimybės. To nustatyti neįmanoma. V. B. mirtis įvyko dėl visų padarytų sužalojimų veido – galvos srityje, t. y. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiu galvos smegenų pusrutuliu, lėmė ne mažiau šeši smūgiai suduoti nukentėjusiajam į galvą. Vieno konkretaus sužalojimo išskirti negalima (t. 2, b. l. 12–13, 15–16; t. 10, b. l. 8–9). Teisėjų kolegija įvertinusi specialisto išvadą ir jo paaiškinimus, atmeta niekuo nepagrįstus ir deklaratyvius apeliantų teiginius dėl pateiktoje specialisto išvadoje padarytos klaidos, nes tai yra tik subjektyvi apeliantų nuomonė. Jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad apeliantų skunduose minimų aplinkybių tyrimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą dėl nusikaltimo aplinkybių ir nuteistųjų kaltės teismas neįžvelgia, juolab, kad aptariamu atveju netgi nėra galimybės atlikti daugiau objektyvių medicininių tyrimų, kurie galėtų padėti dar tiksliau nustatyti V. B. padarytų sužalojimų laiką, mechanizmą (jau buvo prasidėjusi mirusiojo irimo stadija). Šiuo atveju nustatyta, kad nukentėjusiojo atžvilgiu veikdami kartu smurtavo abu nuteistieji, nukentėjusiajam V. B. į galvą buvo suduota daugiau nei vienas smūgis ir mažiausiai po vieną smūgį į galvą nukentėjusiajam sudavė tiek M. P., tiek M. P.(1), kurių visuma, t. y. suduotų smūgių visuma (iš viso ne mažiau kaip šeši smūgiai) į galvą lėmė V. B. mirtį. Abu nuteistieji pripažino, kad jie abu sudavė nukentėjusiajam į galvą mažiausiai po vieną smūgį, nors pirmosios instancijos teisme ir bandė menkinti ir švelninti savo vaidmenį teigdami, kad sudavė mažesnį skaičių smūgių bei, kad sudavė nestiprius smūgius, t. y. tik pliaukštelėjo V. B. į veidą.
25. Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti pateiktomis specialisto išvadomis, kurios yra pagrįstos mirusiojo kūno apžiūros bei gautų tyrimų duomenimis ir yra išsamiai išdėstytos bei patvirtintos tyrimą atlikusio specialisto paaiškinimais. Teisėjų kolegija įvertinusi minėtus duomenis kartu su pirmiau aptarta kita baudžiamosios bylos medžiaga (pačių nuteistųjų M. P. ir M. P.(1) parodymų dalimi, kuriuose jie pripažino smūgių sudavimą nukentėjusiajam, A. M. ir T. R. aptarta parodymų dalimi, kuriuos patvirtina objektyvūs baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai (taip pat ir dar iki pateiktos specialisto išvados nurodytą ir su specialisto išvada iš esmės sutampantį suduotų smūgių skaičių ir lokalizaciją), liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais), neturi pagrindo abejoti atlikto tyrimo ir išvadų pagrįstumu ir neįžvelgia jokio objektyvaus pagrindo skirti papildomą teismo medicinos tyrimą, t. y. ekspertizę.
26. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma, kad nuteistieji M. P. ir M. P.(1) nenorėjo nužudyti V. B., kad byloje nėra tokį nuteistųjų tikslą patvirtinančių duomenų, tačiau iš nustatytų bylos aplinkybių ir smurtinių veiksmų intensyvumo matyti, kad V. B. mirtis buvo ne atsitiktinumas, o visiškai dėsninga M. P. ir M. P.(1) nusikalstamų veiksmų pasekmė. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad prieš V. B. smurtavę asmenys veikė išvien, matė vienas kito veiksmus ir, pritardami vienas kitam, smurtavo prieš nukentėjusįjį, suduodami jam į gyvybiškai svarbią, lengvai pažeidžiamą kūno vietą – galvą. Normalaus protinio išsivystymo žmonės, kokie pagal bylos duomenis ir yra nuteistieji M. P. ir M. P.(1), suvokė pavojingą ir nusikalstamą savo veiksmų pobūdį, kad jie, veikdami kartu ir suduodami smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, kėsinasi į kito žmogaus sveikatą ir gyvybę, numatė, kad gali sunkiai sužaloti V. B. ar net atimti jam gyvybę, ir, nors nenorėjo jo mirties, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, tai yra nuteistieji M. P. ir M. P.(1) veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad net ir vienas didele jėga suduotas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018, Nr. 2K-241-788/2019, Nr. 2K-153-511/2020). Atsižvelgiant į šiuos teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus ir byloje nustatytas pirmiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavę nuteistieji asmenys veikdami bendrininkų grupe nužudė V. B.. Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie išankstinį M. P. ir M. P.(1) susitarimą sužaloti V. B., apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad toks susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, tai yra tiek M. P., tiek M. P.(1) matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, vienu metu naudojo fizinį smurtą prieš V. B.. Tokia M. P. ir M. P.(1) nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
27. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytus M. P.(1) veiksmus, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti M. P.(1) veikos kvalifikavimą kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą. Atvirkščiai, M. P.(1) savo elgesiu viso konflikto metu rodė visišką abejingumą mušamam V. B.. Matydamas, kad prieš V. B. kiti asmenys – M. P. ir T. R. atlieka smurtinius veiksmus ir pats sudavė mažiausiai vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Be to, matydamas, kad M. P. spardo, muša, trenkia lango rėmu V. B. į galvą ir kitas kūno vietas, matydamas kraujuojantį V. B., nesuteikė nukentėjusiajam net minimalios pagalbos. Taigi, parodė visišką abejingumą jo likimui. Be kita ko, M. P.(1) nuteistas už nužudymą, padarytą bendrininkų grupe su M. P., taigi jis taip pat yra teisiškai atsakingas ne tik už savo paties, bet ir už bendrus savo ir M. P. daugybinius smurtinius veiksmus.
Dėl M. P. ir M. P.(1) paskirtų bausmių
28. Apeliantai taip pat nesutinka su M. P. ir M. P.(1) paskirtomis bausmėmis bei jų dydžiais. Pasak apeliantų, paskirtos bausmės yra neteisingos bei neatitinka BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė ir nuteistiesiems M. P.(1) ir M. P. paskyrė bausmes, kurios yra teisingos, atitinka skirtingą kiekvieno nuteistojo atliktų smurtinių veiksmų pobūdį, ir asmenybių pavojingumą, todėl yra ir tinkamai individualizuotos.
29. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.
30. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtinta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Apygardos teismas M. P.(1) už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę, o M. P. – 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju abu nuteistieji veikdami bendrai padarė vieną baigtą tyčinį labai sunkų nusikaltimą, susijusį su žmogaus gyvybės atėmimu. Ši nusikalstama veika sukėlė labai sunkias, skaudžias ir negrįžtamas pasekmes, veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia. Apygardos teismas nenustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, M. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta ir tai, kad naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, t. y. esant nusikaltimų recidyvui (BK 27 straipsnio 1 dalis, BK 60 straipsnio 1 dalie 13 punktas).
31. Iš nuteistąjį M. P.(1) charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis anksčiau neteistas (t. 8, b. l. 58–60). Bylos duomenimis, M. P.(1) du kartus baustas administracine tvarka, paskutinį kartą – 2017 m. sausio 3 d. už viešosios tvarkos pažeidimą (t. 8, b. l. 61–63). M. P.(1) išsiskyręs, tačiau turi nepilnametį sūnų (t. 8, b. l. 55), yra įgijęs vidurinį išsilavinimą, taip pat baigęs ugniagesių gelbėtojų mokyklą, tačiau dėl sveikatos problemų vidaus tarnyboje dirbti nebegalėjo, dirba pagal individualios veiklos liudijimą (t. 7, b. l. 138–143, 149–151; t. 8, b. l. 57), gyvenamosios vietos seniūno charakterizuojamas teigiamai (t. 7, b. l. 135). Minėtų ir iš esmės teigiamai charakterizuojančių duomenų kontekste bei sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio ypatingą reikšmę turi M. P.(1) vaidmuo nužudant V. B., t. y. tai, kad M. P.(1) vaidmuo lyginant su kito bendrininko nuteistojo – M. P. vaidmeniu buvo mažiau pavojingas. M. P.(1) sudavė mažiau smūgių nei M. P., taip pat jis prie bendrininko veiksmų prisijungė po to, kai jau dalis smurtinių veiksmų prieš V. B. buvo atlikta. Įvertinus išdėstytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, apygardos teismo nuteistajam M. P.(1) paskirta mažesnė bausmė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai neteisinga.
32. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. P. paskyrė griežtesnę bausmę, tačiau tokį sprendimą aiškiai pagrindžia M. P. asmenybę labiau neigiamai charakterizuojantys bylos duomenys, taip pat kur kas didesnis jo atliktų neteisėtų veiksmų intensyvumas ir pavojingumas. Nuteistasis M. P. Lietuvos Respublikoje teistas du kartus – Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. baudžiamuoju įsakymu už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas – vagystes, paskira laisvės apribojimo bausmė, kuri buvo pakeista į areštą; Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu taip pat už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas – vagystę ir turto sugadinimą, paskira 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, paskiriant tam tikrus įpareigojimus, tačiau vėliau bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir M. P. buvo pasiųstas atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos M. P. paleistas 2017 m. gruodžio 8 d. (t. 6, b. l. 133–137). M. P. keturis kartus baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių, viešosios tvarkos pažeidimus bei turto sunaikinimą (t. 6, b. l. 161–164). Minėtų charakterizuojančių duomenų kontekste bei sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio ypatingą reikšmę turi M. P. vaidmuo nužudant V. B., t. y. tai, kad M. P. vaidmuo lyginant su kito bendrininko nuteistojo – M. P.(1) vaidmeniu buvo daug intensyvesnis ir pavojingesnis. M. P. buvo nusikalstamų veiksmų iniciatorius – esant nereikšmingai konfliktinei situacijai, nukentėjusiajam sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis tiek į galvą, tiek ir į kitas kūno vietas, taip pat ir lango rėmu su stiklų. Visų šių aplinkybių kontekste, turint omenyje aiškiai labiau neigiamai charakterizuojamą nuteistojo M. P. asmenybę bei atliktus jo neteisėtus veiksmus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistajam M. P. paskiriant griežtesnę bausmę nei M. P.(1). Apygardos teismo nuteistajam M. P. paskirta didesnė bausmė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai neteisinga.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. P.(1) gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo M. P. bei jo gynėjo advokato Vytauto Aliuškevičiaus apeliacinius skundus atmesti.