Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Danutės Giačaitės ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

išteisintajam A. G., jo gynėjui advokatui Rimantui Bučmai, išteisintajai V. I., jos gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. ir V. I. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. gruodžio 12 d. laikotarpyje nuo 9.10 val. iki 12.00 val., Kauno apylinkės teisme Laisvės al. 103, Kaune, teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), apklausiamas liudytoju ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tyčia davė žinomai melagingus parodymus, t. y. melagingai parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. notaro V. L. biure, esančiame (duomenys neskelbtini) V. I. perdavė 650 000 litų, kupiūromis po 500 Lt, supakuotus celofaniniame maišelyje ir po to matė, kaip V. I. maišelį su 650 000 litų perdavė J. G.. V. I. buvo kaltinama tuo, kad 2012 m. lapkričio 8 d. laikotarpyje nuo 9.00 val. iki 11.30 val. bei 2012 m. gruodžio 11 d. laikotarpyje nuo 9.10 val. iki 12.00 val., Kauno apylinkės teisme Laisvės al. 103, Kaune, teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), apklausiama liudytoja ir įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tyčia davė žinomai melagingus parodymus, t. y. melagingai parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. notaro V. L. biure, esančiame (duomenys neskelbtini) iš A. G. gavo 650 000 litų, supakuotus po 500 Lt celofaniniame maišelyje ir po to maišelį su 650 000 litų perdavė J. G.. Kauno apylinkės teismas, priimdamas A. G. ir V. I. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių nenuginčijamų įrodymų, kad A. G. ir V. I. veiksmuose yra BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.Nukentėjusysis J. G. apeliaciniame skunde prašo vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 2 punktu, Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendį, kuriuo kaltinamieji A. G. ir V. I. buvo išteisinti, panaikinti, ir jų atžvilgiu priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį.

Atsikirtimuose į nukentėjusiojo J. G. apeliacinį skundą išteisintoji V. I. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant jokių teisės normų ir prašo jį palikti galioti, o J. G. apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, ir išteisintųjų atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, išteisintieji ir jų gynėjai advokatai prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį. Prokuroras taip pat nepalaikė nukentėjusiojo apeliacinio skundo.Nukentėjusiojo J. G. apeliacinis skundas atmetamas. A. G. ir V. I. buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. gruodžio 11 d. Kauno apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), apklausiami liudytojais ir įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kad tyčia davė žinomai melagingus parodymus, t. y. A. G. melagingai parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. notaro V. L. biure, esančiame (duomenys neskelbtini) jis V. I. perdavė 650 000 litų, kupiūromis po 500 Lt, supakuotus celofaniniame maišelyje ir po to matė, kaip V. I. maišelį su 650 000 litų perdavė J. G., o V. I. tame pačiame posėdyje melagingai parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. notaro V. L. biure, esančiame (duomenys neskelbtini) iš A. G. gavo 650000 litų, supakuotus po 500 Lt celofaniniame maišelyje ir po to maišelį su 650 000 litų perdavė J. G..Vertinant BK 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, pažymėtina, jog pagal komentuojamo straipsnio nuostatas atsako tas, kas <...> arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas <...> ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, iškraipomi arba neigiama realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Tuo tarpu parodymais baudžiamajame procese laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikalstamos veikos įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes); kaltinamojo kaltumą; aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės pobūdžiui ir laipsniui; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, jų tarpusavio santykius, santykius su liudytojais; apie byloje esančius kitus duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes (LAT kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2010). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 235 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, tai reiškia, kad kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, teisingus parodymus ir tai yra patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme, bei suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme turi būti nustatytos faktinės aplinkybės, atitinkančios baudžiamosios atsakomybės nuostatas, numatytas BK 2 straipsnyje. Siekiant šių tikslų turi būti nustatyti visi tikrovės faktai, atitinkantys baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos, kurią padarė įtariamas (kaltinamas) asmuo, sudėties požymius, būtinus baudžiamajam įstatymui taikyti, BK bendrosios dalies normose nustatytus požymius, būtinus sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimus.

10.1. Neatitinkantis tikrovės nukentėjusiojo skundo argumentas, kad teismas teisiškai nemotyvavo savo sprendimo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 ir 301 straipsniais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai A. G. ir V. I. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pagrindinius faktinius duomenis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas A. G. ir V. I., pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų kaltę, ir kad šių kaltė grindžiama tik tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas minimų asmenų kaltės klausimą, išanalizavo visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, argumentavo, kodėl jie nelaikytini šių asmenų kaltę patvirtinančiais įrodymais, ir pagrįstai išteisinamąjį nuosprendį grindė ne tik pačių išteisintųjų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, jų visuma ir logine seka. Taigi, išvadai, jog teismo procesinis spendimas teisiškai nemotyvuotas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Skunde nukentėjusysis kritikuodamas teismo išdėstytus argumentus, pats juos argumentuoja neteisingais, baudžiamojo proceso nuostatoms prieštaraujančiais argumentais, kaip antai nurodydamas, kad „aplinkybė ir faktas įrodinėjimo procese yra tas pats“, kad „kaltei pagrįsti nereikalingi nenuginčijami įrodymai“.

10.2. Skundo argumentas dėl įrodymo gavimo neteisėtais būdais, jį išreikalavus teismo sekretoriui be teisėjo pavedimo, laikytinas formaliu ir nepagrįstu. Kaip matyti iš 2015 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio protokolo (t. 2, b. l. 43-44), buvo sprendžiama dėl proceso dalyvio prašymo išreikalauti iš baudžiamosios bylos, kurioje kaltinamieji kaltinami davę melagingus parodymus, posėdžių garso įrašus. Teismas protokoline nutartimi nutarė, kad šis prašymas bus sprendžiamas išsiaiškinus, ar visi 2012 metų garso įrašai yra išsaugoti. Tą pačią dieną teismo posėdžių sekretorė, sekretoriavusi minėtame teismo posėdyje, vykdydama teismo protokolinę nutartį, surašė užklausimą tikslu išsiaiškinti dėl įrašų išsaugojimo. Pažymėtina, kad teismo posėdžio protokolas bylą nagrinėjančio teisėjo buvo pasirašytas 2015 m. lapkričio 17 d. Taigi, užklausimo surašymas vertintinas kaip bylą nagrinėjančio teisėjo tiesioginio nurodymo administracijos darbuotojui vykdymas. Kolegija konstatuoja, kad įvertinus aptartą, net ir nesant ant užklausimo teisėjo rezoliucijos, ką pabrėžė apeliantas, jokių BPK pažeidimų padaryta nebuvo.

10.3. Apeliantas skunde kelia abejones dėl konkretaus išteisinimo pagrindo nurodymo nuosprendyje. Teigia, kad teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neduoda nuorodos į BPK 303 straipsnio 5 dalį, ir jo vertinimu, visiškai neaišku, dėl kokio veikos sudėties požymio nenustatymo ar neįrodymo kaltinamieji buvo išteisinti. Kolegija su tokiu vertinimu nesutinka ir laiko jį formaliu. Kaip matyti iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies, teismas įvertino visus bylos įrodymus, be to, atsižvelgė į tai, kad A. G. ir V. I. buvo apklausti liudytojais praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui (apie 5 metus) nuo įvykio, įvertino ir galimą parodymų subjektyvumą, kuris priklauso nuo parodymus duodančio asmens suvokimo apie įvykius ir reiškinius ir padarė išvadą, kad kaltinamieji galėjo netiksliai nurodyti pinigų perdavimo aplinkybes ir vietą, tačiau, teismo vertinimu, su kuo sutinka ir aukštesniojo teismo teisėjų kolegija, toks subjektyvus, nors ir neteisingas, faktinių aplinkybių suvokimas negali būti laikomas pagrindu asmens atžvilgiu pradėti baudžiamąjį persekiojimą pagal BK 235 straipsnį. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BPK 1 straipsnyje nustatyta, kad viena iš baudžiamojo proceso paskirčių tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi, baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindas yra baudžiamojo kodekso apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra skirstomi į objektyviuosius ir subjektyviuosius. Nenustačius bent vieno iš būtinųjų veikos požymių, asmens negalima pripažinti kaltu padarius šią veiką. Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visas aukščiau aptartas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad A. G. ir V. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų apie jiems žinomas pinigų perdavimo aplinkybes negalima vertinti kaip sąmoningo teismo klaidinimo, t.y. neįrodžius jų veiksmuose tiesioginės tyčios, kaip vieno iš būtino subjektyviosios nusikaltimo sudėties elemento, nėra ir nusikaltimo sudėties, kas reiškia, jog nebuvo padaryta veika, turinti jiems inkriminuoto nusikaltimo požymių. Reziumuojant šiuos argumentus, apylinkės teismas teisingai nurodė A. G. ir V. I. išteisinimo pagrindą, numatytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Šį konkretų kaltinamųjų išteisinimo pagrindą teismas nurodė ne tik motyvuojamojoje, bet ir rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, todėl tai, kad, nurodant BPK normas, kuriomis vadovautasi priimant nuosprendį, nebuvo nurodyta BPK 303 straipsnio 5 dalis, kaip pabrėžiama skunde, neduoda pagrindo teigti, kad išteisinimo pagrindas nebuvo nurodytas ir tai turi būti laikoma esminiu BPK pažeidimu.

10.4. Kolegija negali sutikti ir su šios nutarties 4.4. punkte išdėstytais skundo argumentais, jog kaltinamųjų parodymų melagingumą patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Apeliantas kaltinamųjų kaltę patvirtinančiu įrodymų nurodo savo paties parodymus, teigdamas, kad jie patikimi, nes jis įvykiuose dalyvavo betarpiškai ir išsamiai viską nurodė. Nukentėjusysis viso bylos tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad jis jokių pinigų notaro kontoroje iš V. I. negavo, kad V. I. bei A. G. davė melagingus parodymus ir šią savo versiją grindė tuo, kad tai akivaizdžiai patvirtina apžiūrėta vaizdo medžiaga, iš kurios matyti, jog iš įrašo zonos vienu metu jie visi trys nebuvo dingę, be to, tiek atvykdami į notaro kontorą, kontoroje ir išeidami iš jos nei vienas neturėjo jokių rankinių, kur galėtų sudėti tokią didelę pinigų sumą. Tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu po pirmosios laikmenos su vaizdo įrašu pateikimo, vėliau pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnės užklausimą notaras V. L. pateikė kitą laikmeną su 2007 m. rugpjūčio 10 d. jo kontoroje įrengtų filmavimo kamerų vaizdo įrašais, kurioje yra dar ir kitas įrašas, paneigiantis J. G. parodymus apie jų visų trijų nepasišalinimą ilgesniam laikui iš filmuojamų notaro kontoros patalpų. Todėl tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek ir jo minimas vaizdo įrašas negali būti laikomi įrodymais, neginčijamai paneigiančiais kaltinamųjų duotus parodymus. A. G. ir V. I. parodymų teisingumo nepaneigia ir liudytojo V. L. parodymai. Liudytojas parodė, kad pinigų perdavimo faktas vaizdo įraše nėra užfiksuotas, tačiau šalys nėra įpareigotos perduoti pinigus dalyvaujant notarui, tik tvirtinant pirkimo-pardavimo sutartis jis visą laiką paklausia šalių, ar atsiskaitė, ar atsiskaitys po sutarties sudarymo, taip pat sutartyje būna nurodytas papildomose sąlygose atsiskaitymo būdas, kaip buvo šiuo atveju jis neprisimena. Nurodė, kad jo kontoroje iš kiemo pusės yra kitas įėjimas į poilsio kambarį, kuriame yra durų tipo langas, pro kurį galima patekti į patalpą, jis atidaro duris kai ten rūko, nurodė, kad įvykio dieną toje patalpoje niekas nedirbo, tačiau galėjo kažkas ilsėtis. Toje patalpoje 2007 metais buvo pintas staliukas, 2-3 pinti krėslai, stalas, biuro kėdės, ji nefilmuojama. Tokie liudytojo parodymai kategoriškai nepaneigia A. G. ir V. I. parodymų, kad jie galėjo patekti į poilsio kambariuką ir buvo jame kartu su J. G. bei pasikeitė kaltinime nurodyta pinigų suma. Visiškai nepagrįstas skundo argumentas, kad ir patys kaltinamieji A. G. ir V. I. nagrinėjamoje byloje nurodė iš esmės kitokias faktines aplinkybes nei 2012 m. lapkričio 8 d. ir gruodžio 11 d. posėdžiuose, nes jokių esminių prieštaravimų jų parodymuose nenustatyta. Priešingai, jie tiek baudžiamosios bylos, kurioje kaltinami davę melagingus parodymus, nagrinėjimo metu, tiek šioje byloje nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, nuosekliai teigdami, kad kaltinime nurodytą dieną notaro kontoroje A. G. perdavė V. I. pinigus, kuriuos ši perdavė J. G.. Abu kaltinamieji nuo pat pradžių tvirtino, kad 650 000 litų suma buvo perduodama notaro kontoroje sutarties pasirašymo dieną, abu tiksliai nurodė, kokiomis kupiūromis ir po kiek supakuoti pinigai, kad jie buvo celofaniniame maišelyje. Abu savo parodymuose minėjo notaro kontoroje esantį kambariuką, kuriame jie buvo ir vyko pinigų perdavimas. Tai, kad V. I. iš tiesų buvo tame kambariuke patvirtina jos parodymai, kur yra tas kambariukas ir, kad jame buvo stalas ir kėdės, ką patvirtino ir notaras. V. I. parodė, kad pinigus J. G. perdavė jau išėjusi iš kambariuko, tačiau kurioje kontoros vietoje, nedetalizavo, A. G. nuosekliai tvirtino matęs pinigų perdavimo J. G. momentą, ir kad jie buvo perduoti notarinėje kontoroje, tačiau nurodė neprisimenantis, kurioje konkrečiai patalpoje. Kaip jau buvo paminėta skundžiamame nuosprendyje, liudytojais baudžiamojoje byloje A. G. ir V. I. buvo apklausinėjami dėl įvykio, buvusio prieš 5 metus, todėl tikėtina, kad nuosekliai ir detaliai visos įvykių eigos jie prisiminti negalėjo, tačiau aukščiau paminėtos esminės aplinkybės, kurios buvo nurodytos jų parodymuose, nėra paneigtos jokiais neginčijamais duomenimis. Tai, kad A. G., apklaustas liudytoju neturėjo tiesioginės tyčios duoti neteisingus parodymus patvirtina tas faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu jį apklausus liudytoju BPK 80 ir 82 straipsnio nuostatų pagrindu, kai A. G. buvo pateikta peržiūrėti vaizdo įrašą, kuris paneigia jo duotus parodymus apie jo, V. I. ir J. G. pasišalinimą į kitą kontoros patalpą, jis nurodė esantis įsitikinęs, kad pateiktame įraše nėra įrašo dalies nuo 12.00 iki 13.17 valandos. Pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnės užklausimą notarui V. L. pateikus kitą laikmeną su vaizdo įrašo, pasitvirtino A. G. teiginys dėl pirmoje laikmenoje pateiktos ne visos su tiriamu įvykiu susijusios vaizdo medžiagos.

10.5. Tai, kad kaltinamųjų veiksmuose yra tiesioginės tyčios forma apeliantas grindžia tokio jų poelgio jiems palankiomis teisinėmis pasekmėmis, t. y. siekiu pateisinti A. G. neteisėtą veiklą, dirbtinai apkaltinti J. G. neteisėta veika. Šie skundo argumentai grindžiami išimtinai tik paties apelianto menamomis prielaidomis ir subjektyvia nuomone. Iš tiesų, BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra padaromos tik tiesiogine tyčia, todėl šis subjektyviosios nusikaltimo sudėties požymis būtinas veikai pagrįsti. Tyčios buvimą veiksmuose visų pirma patvirtina tai, kad kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti bei atsakomybę už jos nevykdymą ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir tai patvirtina savo parašu, be to, jis taip pat suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, arba iš esmės neteisingai išverčia, ir nori, jog tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsirasti negali būti nors ir objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo, duodamas parodymus. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (LAT nutartys Nr. 2K-353/2006, 2K-616/2006). Aukščiau aptartais argumentais kolegija konstatavo, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamieji suvokė davę melagingus parodymus ir to siekė, todėl laikyta neįrodyta jų veiksmuose buvus tiesioginės tyčios požymių. Atsakant į skundo argumentą dėl, apelianto nuomone, kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais siekiamų tikslų, kolegija pažymi, kad net ir pripažinus asmenį padarius šią nusikalstamą veiką, nėra būtinybės pagrįsti ir įrodyti jos padarymo tikslų, nes nusikalstamos veikos padarymo motyvas nėra būtinasis šios veikos subjektyvusis požymis (LAT nutartis Nr. 2K-164/2010). Taip pat atsakant į skundo argumentą pažymima, kad tai, jog V. I. ir A. G., kaip asmenys, patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turėjo advokatus, buvo konsultuojami ir atstovaujami ir, kaip skunde nurodoma, neabejotinai tarėsi su jais dėl kiekvienos viešai reiškiamos pozicijos, patvirtina tik jų procesinės teisės turėti gynėją įgyvendinimą, ir tai savaime negali būti vertinama kaip klaidinančių ir melagingų versijos pateikimas. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo V. I. parodymus laikyti nepatikimais dėl jos pasinaudojimo savo procesine teise atsisakyti atsakyti į nukentėjusiojo ir jo atstovo klausimus.

10.6. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad byloje pakankamai duomenų, leidžiančių išteisintųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, kad teismo išvados prieštaringos, o surinkti įrodymai apylinkės teismo buvo vertinami neobjektyviai, byla nagrinėjama šališkai ir tendencingai, demonstruojant palankumą kaltinamiesiems, yra atmestinos kaip neatitinkančios objektyvios tiesos. Apelianto teiginiai, kad A. G. ir V. I. neteigė neprisimenantys kažkokių aplinkybių, viską detaliai papasakojo, kad pinigai buvo perduoti notaro V. L. biure, tačiau pateikus vaizdo įrašą, sužinojus, kad kambariuke nėra filmuojama, parodymus keitė, juos priderindami prie įrašo, yra akivaizdžiai prieštaraujantys nustatytiems faktams, kuriuos išanalizavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir dėl jų pasisakė aukštesnysis teismas nagrinėdamas ankstesnius skundo argumentus, todėl šiuo klausimu nesikartojama. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tinkamai realizuodamas pareigą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, itin išsamiai tyrė išteisintųjų išdėstytą poziciją, ją vertindamas ne tik iš jų paaiškinimo, bet ir objektyviais įrodymais, kurie aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje bei šiame procesiniame dokumente. Priimant nuosprendį, buvo išanalizuoti ir įvertinti visi įrodymai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino tik išteisintųjų poziciją. Apeliaciniame skunde iš esmės analizuojami ir savaip pateikiami išteisintųjų parodymai, pasisakoma dėl jų vertinimo, tačiau įrodymų vertinimas baudžiamajame procese yra teismo prerogatyva. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.).

10.7. Apeliaciniame skunde dėstoma ir daugiau aplinkybių, prieštaraujančių skundžiamo nuosprendžio išvadoms, tačiau kolegija atkreipia dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui, (LAT nutartys Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Vien tai, kad nukentėjusysis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų. Apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

11. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas išnagrinėjo tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Baudžiamojo proceso nuostatos suponuoja, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir priimtas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos asmens kaltumą patvirtinančios aplinkybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Išteisinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK XXIII skyriaus nuostatų, nes jame nurodytos aplinkybės bei įrodymai, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.