- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-02
- Bylos Nr.
- 1A-478-497/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24292-2024-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- R. P.
- Nukentėjusysis
- V. I.
- Advokatai
- Audrius Pėstininkas, Marina Gušauskienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 7 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir civilinei ieškovei iš R. P. priteista 50,10 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Nukentėjusiosios V. I. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. P. nukentėjusiosios naudai priteista 884,19 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš viso 1784,19 Eur žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.
Nukentėjusiosios V. I. naudai iš R. P. priteista 2420 Eur proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą žmogui: 2024 m. birželio 26 d. apie 17.40 val., būdamas baldų salone ,, (duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui tarp nukentėjusiosios V. I. ir R. P. sutuoktinės G. P., R. P. tyčia V. I. vieną kartą dešine ranka trenkė į veido sritį, taip jai padarydamas odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje su aplinkine poodine kraujosruva, po ko sugriebė V. I. už kaklo ir jį spausdamas prie jos kelių, paėmė arbatinuką ir apipylė V. I. galvos ir nugaros sritis karštu vandeniu, taip jai padarydamas nugaros-kaklo apatinio trečdalio – krūtinės ląstos viršutinio trečdalio dešinės pusės I-ojo laipsnio nudegimus bei kairio užausio srities nudegimus, t. y. sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas Audrius Pėstininkas prašo panaikinti 2025 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, nes R. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 3 dalimi, R. P. naudai priteisti iš valstybės lėšų patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo gynėjas, paslaugoms apmokėti.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį, kuriuo R. P. pripažintas kaltu dėl vieno nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodymų vertinimas atliktas netinkamai ir neišsamiai, o teismo padarytos išvados yra teisiškai neteisingos. R. P. nuteistas byloje nesant jokių neginčijamai kaltinamojo kaltę ir nukentėjusiosios V. I. versiją pagrindžiančių įrodymų. Įvykio vietoje nebuvo vaizdo kamerų, todėl byloje nėra fiksuotos filmuotos medžiagos, leidžiančios įsitikinti įvykio eiga, taip pat, nors baldų salone be V. I. ir R. P. buvo ir kitų žmonių, įvykio niekas daugiau nematė, t. y. nėra nei vieno įvykio liudytojo. Į įvykio vietą iškviesti pareigūnai apžiūrėdami įvykio vietą nuo arbatinuko, kuris tariamai buvo panaudotas sukeliant nežymų sveikatos sutrikdymą, pirštų atspaudų nepaėmė. Atitinkamai, byloje nėra duomenų, kad R. P. būtų laikęs arbatinuką rankoje. Sprendžiant, ar R. P. įvykdė nusikalstamą veiką nebuvo atsižvelgta į minėtų įrodymų nebuvimą.
2.2. Teigiama, kad nuosprendyje neteisingai vertinti tam tikri byloje esantys duomenys. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog R. P. davė parodymus, kad V. I., po to, kai jį apipylė karšta arbata, pasakė, kad „dar liko arbatos puodelyje“, ir apipylė jį antrą kartą. Jis trenkė į tą puodelį, sugriebė jos ranką su puodeliu, pasodino ją į kėdę. Toliau nuosprendyje nurodoma, kad jis paėmęs už V. rankos trenkė puodelį į stalą, ten esantis vanduo pataikė į V., į veido sritį. Pažymėtina, jog nuosprendyje, viena vertus, yra ne tiksliai pateikiami R. P. duoti parodymai, kita vertus, pateikti iškreipti parodymai prieštarauja patys sau. Pirmiausia, R. P. nėra teigęs, kad V. I., pirmą kartą jį apipylusi karšta arbata, prieš bandydama apipilti antrą kartą, būtų pasakiusi, kad arbatos puodelyje dar liko. R. P. duodamas parodymus nurodė, kad nukentėjusioji, apipylusi jį karšta arbata, pasižiūrėjo į puodelį ir pamačiusi, kad jame dar yra skysčio, užsimojo apipilti antrą kartą.
2.3. Nors teismas nurodo, kad neturi pagrindo vadovautis R. P. parodymais, taip ir lieka neaišku, kaip teismas supranta R. P. parodytą įvykių eigą. Nėra logiškai suprantama nuosprendyje daroma išvada jog tai, kad V. I. patyrė nudegimus bei ant jos nosies buvo matomi įdrėskimai / sužalojimai (apie kurių buvimą byloje ginčo net nebuvo kilę), atitinka ir pagrindžia V. I. nupasakotas įvykio aplinkybes, neva „R. P. staigiai prie jos atlėkė, sudavė smūgį į veidą, tarpuakį, prispaudė jos galvą prie kelių ir pasakė, kad jeigu dar vieną kartą ką nors padarys jo šuniukams, tai jis ją užmuš, ir apipylė verdančiu vandeniu iš arbatinuko“. Nudegimų ir įdrėskimų buvimas pagrįstų V. I. pateikiamą įvykių eigą tik tokiu atveju, jeigu R. P. teigtų, kad V. I. visiškai neturėjo kontakto su karštu vandeniu ir / ar puodeliu.
2.4. Skunde pabrėžiama, kad kitaip, nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, R. P. atėjimas pas V. I. pasikalbėti apie jos elgesį su šunimis niekaip neparodo, jog būtent R. P. pradėjo smurtinius veiksmus V. I. atžvilgiu. Taip pat, kitaip nei teigiama nuosprendyje, tokios įvykių eigos neįrodo ir tai, jog, būdamas apiplikytas karštu vandeniu R. P. nekvietė policijos pareigūnų, žinant, kad buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas ir dauguma adekvačių asmenų, būdami apipilti karšta arbata, dėl tokio dalyko policijos pareigūnų nekviečia. Kitu atveju, vadovaujantis skundžiamame nuosprendyje išdėstyta logika, būtų galima teigti, jog konflikto atveju tas asmuo, kuris pirmasis kreipiasi į policijos pareigūnus, yra laikomas nukentėjusiuoju, neatsižvelgiant bei nevertinant to, kuris asmuo yra konflikto iniciatorius.
2.5. Nėra suprantamas skundžiamo nuosprendžio argumentas, jog jokių duomenų apie tai, kad V. I. galėjo stipriai sužaloti šunį, byloje nėra. Kitaip nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, liudytoja R. S. ne tik parodė, kad nukentėjusioji „tiesiog stipriai nustūmė šunį, kai šis ketino užsiropšti ant sofos“, bet paliudijo, kad V. I. staigiai sudavė į krūtinę ar kaklą atgalia ranka ir šuo nukrito per kelis žingsnius. R. P. taip pat teisiamųjų posėdžių metu davė parodymus apie tai, kad šuniui buvo sutrikdyta sveikata, jis buvo vežtas pas veterinarą, šuniui buvo leisti stiprūs vaistai nuo skausmo, o ir šuns psichika bus kiek sutrikdyta.
2.6. Skundžiamame nuosprendyje remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada bei teismo medicinos specialisto K. Z. parodymais nėra nurodoma, jog teismo medicinos specialisto išvadoje buvo nurodyta ne tik, kad V. I. patirtų sužalojimų lokalizacija kūne nenurodo, kokioje padėtyje buvo nukentėjusioji sužalojimų padarymo metu, bet ir tai, jog neatsižvelgiant į tai, kiek puodelyje buvo vandens, nudegimai galėjo atsirasti nuo puodelyje esančio turinio. Nuosprendyje teismo medicinos specialisto K. Z. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, pateikti iškraipyti. Nurodama, jog teismo medicinos specialistas paliudijo, kad pagal lokalizaciją, labiau tikėtina, kad kontaktas su vandeniu buvo iš nugarinės pusės. Patikslintina, kad kelis kartus klaustas specialistas visais kartais pakartodavo, kad negali pasakyti, ar vanduo buvo užpiltas iš priekio ar iš nugaros, ir pasakymas, iš kur pilamas vanduo, būtų spėlionės. Ir tik teismo kelis kartus klausiamas apie V. I. ausies nudegimą, parodė, jog vertinant išimtinai tik šį nudegimą, labiau atrodo, kad vanduo būtų užtiškęs iš nugaros. Šios aplinkybės parodo, jog skundžiamame nuosprendyje ne tik duomenų, svarbių nusikalstamos veikos atlikimui ir R. P. kaltei nustatyti, nebuvimas nebuvo vertinamas tinkamai, bet ir byloje esantys duomenys įvertinti šališkai, selektyviai ir netinkamai.
2.7. Skundžiamame nuosprendyje yra remiamasi V. I. pateikta įvykių eiga, tačiau nėra atkreipiamas dėmesys į kai kurių nukentėjusiosios parodymų nelogiškumus. Pagal V. I. parodytą įvykių versiją, kuria remiamasi skundžiamame nuosprendyje, V. I. apipylė R. P. karšta arbata iš puodelio tai darydama iš inercijos, po to, kai gavo smūgį į veidą. Taip pat nukentėjusioji teisiamųjų posėdžių metu parodė, jog po neva tai buvusio smūgio į veidą ji griebė puodelį ir apipylė R. P. puodelio turiniu. Šie du parodymai prieštarauja vienas kitam. Apipylimas iš inercijos, nevališkas bendru pobūdžiu galėtų būti tik tokiu atveju, jeigu V. I. prieš smūgį jau būtų laikiusį puodelį rankoje. Jeigu po neva tai atlikto smūgio V. I. dar griebė puodelį, tai jau yra sąmoningas, o ne inercinis veiksmas. Net jeigu V. I. būtų laikiusi puodelį rankoje, apipylimas iš inercijos fiziškai nebūtų įmanomas. Pagal V. I. versiją, R. P. jai smūgiavo į veidą pakankamai stipriai, kad sulankstytų akinius ir nubrozdintų nosį, liktų kraujosruvos. Žmogus, gavęs tokį smūgį iš inercijos žengia žingsnį atgal. Rankos juda kartu su kūnu. Norint aplieti asmenį, stovintį priešais, ranka pakankamai greitai ir stipriai turi judėti pirmyn, kad būtų išpiltas puoduke esantis skystis. Gavus smūgį į veidą ir visam kūnui judant atgal, tuo metu rankos judesys į priekį apipilant priešais esantį asmenį yra nenatūralus, todėl jo atlikimui į veiksmą ranka reikėtų įdėti nemažai jėgos. Taigi ir šiam judesiui reikėtų sąmoningų valios pastangų. Jeigu judant atgal kažkiek vandens išsipiltų (nes puodelyje buvo daug skysčio) didesnė tikimybė, jog V. I. būtų apsipylusi pati save iš priekio. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad V. I. būtų patyrusi nudegimus krūtinės srityje (iš priekio). Taigi apsipylimo neįvyko. Atitinkamai, nuosekliai vadovaujantis logika ir fizikos dėsniais (kūnui judant atgal rankos judesys pirmyn apipilant priešais esantį yra nenatūralus ir reikalautų greitos reakcijos ir valinių pastangų), galima daryti išvadą, jog staigaus žingsnio atgal nebuvo. Iš to seka, kad ir smūgio į veidą nebuvo. Darytina išvada, jog V. I. pateiktos skirtingos įvykių eigos aplinkybės yra prieštaraujančios viena kitai, tačiau visos – logiškai prieštaraujančios teiginiui ir pateiktai įvykio versijai, kad V. I. rankos judesys apipilant R. P. karšta arbata būtų buvęs iš inercijos, nevalinis.
2.8. Pagrįstų abejonių kelia ir V. I. pateiktų įvykių eiga R. P. elgesio atžvilgiu – neva jis priėjo ir, netaręs nė žodžio, smūgiavo jai į veidą. Savo veiksmus R. P. tęsė tyloje, ir iš įvykio vietos pasišalino per visą laiką tik vienu sakiniu išsakęs grasinimą V. I.. Tokia įvykių eiga leistų manyti, jog R. P. yra agresyvus, impulsyvus, smurtauti linkęs ir neadekvatus asmuo. Visgi, teisiamųjų posėdžių metu nei vienas iš liudytojų neparodė, jog toks apibūdinimas tiktų R. P.. Atvirkščiai, net keli liudytojai būtent V. I. apibūdino kaip neadekvačią asmenybę, konfliktuojančią su aplinkiniais, taip pat teisiamojo posėdžio metu buvo parodyta, jog yra buvęs bent vienas atvejis praeityje, kuomet nukentėjusioji melagingai apkaltino kitą asmenį netinkamu elgesiu. Taigi šiuo atveju iš tiesų labiau tikėtini yra R. P. parodymai, kuomet jis nurodo, kad atėjo pasikalbėti su V. I. dėl elgesio su šunimis ir padarytos žalos šuniui ir tuomet kilo konfliktas tarp V. I. ir R. P. jai pirmai apipylus R. P. puoduke buvusia karšta arbata, o V. I. pateikta R. P. elgesio versija yra neįtikima ir ne visai adekvati.
2.9. Netikslumų ir nelogiškumų gausu ir V. I. civiliniame ieškinyje. V. I. patikslintame ieškinyje nurodė, kad dėl R. P. smūgio jai į veidą buvo sugadinti jos korekciniai akiniai: iškreipta rėmelio geometrija, nulenkti balnelių laikikliai, prie rėmelio sienelių korpuso ištrupėję kairės ir dešinės pusės korekciniai lęšiai, padaryti gilūs įbrėžimai dešinės pusės korekcinio lęšio matymo ir skaitymo zonose. V. I. parodė, jog akinius ji naudoja skaitymui ir rašymui, jie naudojami kiekvieną dieną. Pastebėjo, kad reikia prisimerkti, t. y., padaryti pažeidimai trukdo, todėl kreipėsi dėl naujų akinių. Darbo metu negalėjo nuvažiuoti pasikeisti akinių. Kadangi turėjo kitus, atsarginius akinius, naudojo juos, todėl akinių patikrinimas ir keitimas nusitęsė.
2.10. Visgi atkreiptinas dėmesys į su akiniais susijusias aplinkybes, į kurias skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsižvelgta. V. I. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kuriuose teigė, kad po įvykio atsiradę padaryti akinių pažeidimai netrukdo jais naudotis. Patikslintame civiliniame ieškinyje bei teisiamųjų posėdžių metu nukentėjusioji parodymus pakeitė, nurodydama, kad akinių nebebuvo įmanoma naudoti ir naudojo pakaitinius akinius. Toliau V. I. parodė, kad pakaitiniai akiniai buvo seni ir netinkami, todėl reikėjo juos keisti ir pirkti naujus akinius vietoj sugadintųjų. Jeigu akiniai, apgadinti įvykio metu, buvo iš tiesų naudojami kiekvieną dieną, įvykio metu sugadinti taip, kad nebetinkami naudoti, o pakaitiniai akiniai taip pat netinkami, nėra logiškas V. I. paaiškinimas, kad akinių ištyrimui ir ekspertizei, o vėliau - naujų akinių užsakymui ji negalėjo rasti laiko ir sugebėjo veiksmų imtis tik praėjus 4-5 mėnesiams po įvykio. Be to, V. I. išsakyti teiginiai apie tai, kad akinių pakeitimo procesas, be kita ko, užtruko dėl to, jog ji neturėjo galimybės darbo metu nuvažiuoti ir pasikeisti akinių, yra laikytini objektyviai neteisingais. Vilniaus mieste yra gausu optikų, kurių darbo laikas darbo dienomis tęsiasi iki 21 vai., taip pat gausu optikų dirbančių ir savaitgaliais. Skundu pažymima, jog per šį terminą galėjo ant akinių atsirasti naujų pažeidimų, nesusijusių su įvykiu. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į V. I. duotus liudijimus, jog po įvykio ji pati lankstė akinius, dėl ko negali būti atmetama galimybė, jog V. I. savo pačios veiksmais prisidėjo prie iškreiptos rėmelio geometrijos ir balnelių laikiklių nulenkimo atsiradimo, o po įvykio atsiradę pažeidimai nebuvo tokie žymūs, kaip teigia nukentėjusioji, kadangi jos parodymams prieštarauja kitos objektyvios aplinkybės, įskaitant ir pačios V. I. elgesys po įvykio. Nepaisant to, nei viena iš šių aplinkybių teismo nuosprendyje nebuvo vertinta. Juo labiau, kad, kaip ir nurodyta nuosprendyje, V. I. nurodė, kad pablogėjo jos regėjimas, todėl nusprendė pirkti naujus akinius; byloje nėra jokių aplinkybių, kad jos regėjimas pablogėjo dėl R. P. veiksmų, o ne dėl amžiaus ar kitų natūralių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, jog V. I. apsisprendimas pirkti naujus akinius iš viso gali būti nesusijęs su įvykiu, o tėra siekis pasipelnyti R. P. sąskaita.
2.11. Papildomai atkreipiamas dėmesys, į byloje pateiktą buhalterinę pažymą, turėjusią parodyti vidutinį V. I. darbo užmokestį ir, atitinkamai, dėl nedarbingumo laikotarpio negautas pajamas. Teisiamųjų posėdžių metu buvo sutikta, t. y. ir pats teismas sutiko, kad pažyma yra netiksli ir tokių būdu, kaip pateikta pažymoje, t. y. neišskaičiuojant mokesčių ir apskaičiuoto darbo užmokesčio, atlyginimas negali būti apskaičiuojamas. Taigi taip ir liko neaišku, koks nukentėjusiosios tikrasis vidutinis darbo užmokestis, tačiau tai nebuvo įvertinta ir į tai nebuvo atsižvelgta apskaičiuojant V. I. negautas sumas.
2.12. Nuosprendyje taip pat remiamasi nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, jog dėl patirtų išgyvenimų V. I. buvo paskirtas psichiatras. Tačiau nuosprendyje nebuvo vertinami liudytojos R. S. duoti parodymai, jog po įvykio nukentėjusioji ieškojo psichologo, kuris už pinigus galėtų pateikti reikalingą išvadą (V. I. klausė R. S., ar ši žinanti tokį psichologą); taip pat liudytojai susidarė įspūdis, jog nukentėjusioji liudytoją siekė palenkt savo naudai. Tokios aplinkybės kelia abejonių dėl tikrųjų V. I. patirtų išgyvenimų ir jos parodymų tikslumo, tačiau į tai nuosprendyje nėra atsižvelgta ar bent kiek aptarta. Atsižvelgiant į visus išvardintus netikslumus, nėra pagrindo sutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog V. I. parodymai yra nuoseklūs ir patikimi.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. P. ir jo gynėjas advokatas Audrius Pėstininkas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Liudas Žuklys ir nukentėjusioji V. I. ir jos atstovė Marina Gušauskienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį R. P. išteisinti ir vadovaujantis 106 straipsnio 3 dalimi, R. P. naudai priteisti iš valstybės lėšų patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo gynėjas, paslaugoms apmokėti.
5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas atliktas netinkamai ir neišsamiai, o teismo padarytos išvados yra teisiškai neteisingos, R. P. nuteistas byloje nesant jokių neginčijamai kaltinamojo kaltę ir nukentėjusiosios V. I. versiją pagrindžiančių įrodymų. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pagal šią dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
6. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įtraukti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255-697/2022, 2K-222-648/2023).
7. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus ir teismui pateiktus duomenis, priėmė ir vertino nuteistojo ir nukentėjusiosios pusių teikiamus dokumentus, apsiklausė tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios prašomus apklausti liudytojus, buvo apklausas ir teismo medicinos ekspertas. Pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis tinkamai ir išsamiai motyvuotas, padarytos išvados logiškos ir pagrįstos bylos duomenimis ir visapusišku bei išsamiu jų išnagrinėjimu. ???
Žemesnės instancijos teismas
8. Nors skundu teigiama, kad nebuvo surinkti duomenys, reikalingi nuteistojo kaltei pagrįsti – vaizdo įrašai, liudytojų parodymai, nebuvo paimti pirštų antspaudai nuo arbatinuko, su šiais skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad bylai tinkamai išnagrinėti nereikia surinkti visų įmanomų duomenų, pagrindžiančių kaltinamojo kaltę ar nekaltumą, užtenka jų turėti tiek, kad būtų galima priimti pagrįstą ir neabejotiną sprendimą. Dar daugiau, papildomų duomenų surinkimui tokie duomenys turi egzistuoti, priešingai nei nagrinėjamu atveju: net apeliaciniame skunde sutinkama, kad įvykio vieta nebuvo filmuojama vaizdo kameromis, liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, nebuvo.
9. Šiuo aspektu taip pat pasisakytina, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma remiantis tiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato pareigos teismui asmens kaltę visiškai ar iš dalies grįsti tiesioginiais, betarpiškai kaltę patvirtinančiais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymams keliamas toks reikalavimas, kad jie turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir jų įrodomąjį turinį būtų galima patikrinti BPK nustatyta tvarka (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-697/2025).
10. Skunde taip pat nurodoma, kad teismo nuosprendyje aptariami nuteistojo parodymai yra iškraipyti, pateikti taip, kad vieni kitiems prieštarautų, tačiau aukštesnysis teismas su tuo sutinka tik iš dalies. Sutinkama su skundo argumentu, kad R. P. nėra teigęs, kad V. I., pirmą kartą jį apipylusi karšta arbata, prieš bandydama apipilti antrą kartą, būtų pasakiusi, kad arbatos puodelyje dar liko: R. P. duodamas parodymus nurodė, kad nukentėjusioji, apipylusi jį karšta arbata, pasižiūrėjo į puodelį ir pamačiusi, kad jame dar yra skysčio, užsimojo apipilti antrą kartą. Taip pat sutinkama, jog teismas skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodo, kad R. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad trenkė puodelį į stalą, kadangi aukštesniajam teismui perklausius 2025 m. balandžio 9 d. teisiamojo posėdžio garso įrašą, pastebėta, kad tokios aplinkybės nei duodamas parodymus, nei atsakydamas į jam užduodamus klausimus, nuteistasis nenurodė. Tokių aplinkybių (dėl nukentėjusiosios pasakytų žodžių bei aplinkybės, kad puodeliu buvo trenkta į stalą) nuteistasis nenurodė ir ankstesnėse savo apklausose. Nepaisant to, kad protokole buvo padaryti netikslumai, kurie buvo perkelti ir į teismo nuosprendį, ši aplinkybė nepaneigia skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir padarytų išvadų teisingumo. Skunde akcentuojami netikslumai nėra esminės faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, juolab, kad teismas vertindamas nuteistojo parodymus bei sužalojimų padarymo mechanizmą remiasi ne netiksliai perkeltu teiginiu, jog puodelis buvo trenktas į stalą, ar nukentėjusiosios išsakytais ar neišsakytais žodžiais, o nuteistojo nuosekliai nurodyta pozicija, kad jis trenkė nukentėjusiosios laikomam rankoje puodeliui į dugną, taip stengdamasis apsiginti nuo nukentėjusiosios ketinimo antrą kartą apipilti jį puodelyje likusia arbata.
11. Iš 2025 m. balandžio 9 d. protokolo bei jo garso įrašo matyti, kad minimo teisiamojo posėdžio metu nuteistasis R. P. nurodė, kad kai jam paskambino žmona, jis atvažiavo, pirmiausia nuėjo pakalbėti su ja, ir tuomet, kai žmona pasakė, kuri yra V., jis nuėjo pakalbėti su V.. Pasakė V., kad šuniukas susižeidė, ir kad ji galėtų bent atsiprašyti. Garso įrašo laiku 0.26.40 R. P. teigė, kad ji turėjo puodelį arbatos karštos ir tą puodelį šliukštelėjo į jį ir pasakė „va tau mano atsiprašymas“. Kai ji šliukštelėjo, jis ranka prisidengė, ir arbata pakliuvo jam ant rankos ir ant marškinėlių. Jis stovi visas apipiltas, klausia „ar ji adekvati taip elgtis?“. Ji pažiūrėjo, kad liko dar arbatos, tą puodelį pasuko, užsimojo į jį antrą kartą pilti. Kai ji kėlė ranką, jis tuomet į puodelio dugną trenkė, puodelis su visa arbata išsipylė ant jos. Tada ji su tuo puodeliu nusprendė užvažiuoti jam, nežino, į kurią vietą, jis sugriebė jos ranką su puodeliu, pasodino ją i kėdę, tada nuo jos atsitraukė ir pasakęs, kad dabar tai tikrai bus rašomas pareiškimas policijai dėl šuns ir dėl apipylimo, ir išėjo į lauką.
12. Atsakydamas į jam užduodamus klausimus 0.30.40 nurodė, kad viskas ką jis padarė, tai trenkė į puodelį, puodelis ant jos išsipylė. Trenkė į puodelį iš apačios. Kai ji mojo, jis trenkė į puodelį ir puodelis automatiškai į ją išsipylė visas. Išsipylimas pataikė į veido sritį. Iš kur pas ją nudegimai ant sprando, jis negali atsakyti, gal nubėgo. Jis nežino ar pas ją ant veido buvo nudegimai. Kai jis ją pamatė, ji buvo su akiniais. Ant akinių jis jokių sužeidimų nematė, veido sužalojimo jis negalėjo matyti, nes jam išeinant ji vis dar buvo su akiniais. Jis jai per veidą nesudavė nei delnu, nei kumščiu, nei į stalą už plaukų, jis jai nedarė nieko. Jos galvos jai prie kelių nelenkė, buvo suėmęs už peties ir pasodino ją, jai iš rankos išpurtė tą puodą, su kuriuo ji į jį taikė. Atsitraukė ir išėjo. Garso įrašo laiku 0.33.20 parodė, kad vanduo puodelyje buvo karštas, jam pilnai nudegė ranka. Jis virdulio nelietė visai, net nematė jo. Garso įrašo laiku 0.34.25 teigė, kad jam iš puodelio kliuvo ant rankos, ir ant krūtinės nudegimas, turėjo būti nuotraukos, kiek matosi kiek jis apipiltas. Puodelis jos rankoje, kai jis iškratinėjo jį iš rankos, jau buvo tuščias. Garso įrašo laiku 0.40.14 nurodo, kad jo atvykimo tikslas buvo paimti šunį, nes jis buvo sumuštas, reikėjo važiuoti į veterinarinę ir pakalbėti (su V.), kad negalima taip elgtis, nes šuniui buvo sumušta nugara. Atsakydamas į klausimą, kodėl šį kartą važiavo spręsti savo žmonos konflikto, garso įrašo laiku 0.42.13 nurodė, kad kaip ir minėjo, šuo buvo sutrenktas, jį reikėjo vežti į veterinariją, jis ir išvežė. Jis atvažiavo paimti šunų ir juos išsivežė. Įtariamojo apklausoje jis nurodė, kad atvyko dėl konflikto, bet jis atvažiavo pasikalbėti, ir kadangi šuo cypė ir buvo sužalotas, jam juos atidavė, jis nevažiavo specialiai pasiimti šunų. Garso įrašo laiku 0.45.10 klausiamas, kaip tokie sužalojimai galėjo atsirasti pas nukentėjusiąją, jis parodo, kad puodelis galėjo atsitrenkti į tuos pačius akinius, jis neatsimena, nepastebėjo, atsitrenkė ar neatsitrenkė neužfiksavo. Greičiausiai puodelis brūkštelėjo į juos (akinius), bet 100 procentų teigti, kad matė jog tai įvyko, negali. Tarp jo ir V. buvo maždaug metro atstumas. Iš pradžių tarp jų buvo stalas, tada jis pasitraukė iš šono, ji stovėjo tuomet šalia, ir pamatęs kad nori pilti dar kartą, trinktelėjo per puodą ir pasodino ją į kėdę.
13. Nepaisant to, kad nors teisiamojo posėdžio metu nuteistojo pozicijos tam tikrais klausimais nebuvo nuoseklios (pavyzdžiui dėl atvykimo į parduotuvę tikslo), sutinkama su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistojo nurodoma įvykių seka tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nepakito. R. P. teigė, kad visi nukentėjusiajai padaryti sužalojimai gali būti nuo jo smūgio į puodelio dugną, kuomet puodelis galėjo atsitrenkti jai į veidą o vanduo išsipylė ant V. I..
14. Vis dėl to, aukštesniojo teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokią nuteistojo poziciją, nors ir nuoseklią, paneigia surinkti bylos duomenys. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1998/2024(01) nurodyti specialistams suformuotoje užduotyje nurodyti klausimai bei įvykio aplinkybės, t. y. kad 2024 m. birželio 26 d. apie 17.40 val. [...] po įvykusio žodinio konflikto su G. P., po kurio laiko priėjo jos vyras R. P., kuris be jokio perspėjimo trenkė vieną kartą V. I. iš dešinės rankos į veido sritį, po smūgio V. I. paėmė puodelį arbatos ir apipylė jį, ko pasėkoje jis priėjo prie jos, sugriebė V. I. už kako bei stipriai suspaudė prie kelių ir paėmęs arbatinuką su karštu vandeniu apipylė V. I. galvos bei nugaros sritį. Specialisto išvadoje atsakant į 3 užduotyje nurodytą klausimą nurodyta, kad sužalojimų susidarymo mechanizmas atitinka užduotyje nurodytas įvykio aplinkybes. Iš minėtos išvados matyti, kad V. I. padaryti ne tik krūtinės ląstos, bet ir nugaros-kaklo apatinio trečdalio bei užausio srities nudegimai (t. 1, b. l. 116-118).
15. Sutiktina su skundžiamu nuosprendžiu, kad nuteistasis duodamas parodymus logiškai paaiškinti, kokiu būdu nudegimai susidarė šiose srityse, negalėjo, o ir apeliaciniame skunde pateikti paaiškinimai teisėjų kolegijos vertinami kritiškai. Nors skunde teigiama, kad teisiamojo posėdžio metu specialistas negalėjo patvirtinti, iš kurios pusės galėjo būti padaryti nudeginimai ir pirmosios instancijos teismas iškreipė specialisto duotus paaiškinimus, nepagrįstai teigdamas, jog specialisto duodami paaiškinimai patvirtina nukentėjusiosios versiją, pažymėtina, kad dalį nudegimų atsiradimo mechanizmo 2025 m. gegužės 21 d. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu specialistas K. Z. visgi patvirtino, t. y., kad nudegimas ant ausies turėjo būti padarytas iš nugaros pusės (t.3, b. l. 51), su tuo iš esmės sutinkama ir apeliaciniame skunde. Iš byloje pateiktų V. I. po įvykio darytų nuotraukų aiškiai matyti, kad paraudęs visas nukentėjusiosios sprandas, nugarinė ausies dalis, taip pat šiek tiek krūtinės. Jeigu karšta arbata būtų apsipylusi pati moteris, t. y. dalis puodelyje likusios arbatos būtų užtiškusi jai ant veido, R. P. trenkus į puodelio dugną, kaip teigia nuteistasis, vanduo gal ir būtų nutekėjęs nukentėjusiajai ant sprando, tačiau, teismo vertinimu, žala pirmiausia matytųsi ir iš priekio, ko nagrinėjamu atveju nėra, apart nedidelės dalies ant krūtinės (nei veido srityje, nei kaklo priekyje nudegimų nėra) ir nebūtų apėmusi tokios didelės dalies sprando (dalį arbatos tiškimo trajektorijos būtų užstojusi nukentėjusiosios galva ir kaklas). Be to, tokiu atveju nebūtų padaryti užausio nudegimai, kai priekinė ausies sritis nenudeginta. Nukentėjusioji duodama parodymus nuosekliai teigė, kad nudegimai padaryti nuteistajam suėmus ją už kaklo ir nulenkus jos galvą prie kelių, apipilant jos sprandą karštu vandeniu iš šalia esančio virdulio, kurį nuteistasis paskui numetė ant žemės. Šią aplinkybę patvirtina ir prie įvykio vietos apžiūros protokolo esanti fotolentelė (t. 1, b. l. 17-18) iš kurios matyti, kad skysčio (pagal bylos aplinkybes – arbatos) išsiliejusios yra tiek ant stalo, tiek ant grindų, taip pat matyti, kad ant žemės mėtosi virdulys.
16. Taip pat pastebėtina, kad jeigu pati nukentėjusioji būtų apsipylusi save arbata iš priekio ir puodelio turinys būtų pateikęs į veido sritį, kaip teigė nuteistasis duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, nudegimai turėtų aiškią trajektoriją. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pateiktų nuotraukų bei specialisto išvados, nudegimai yra ir dešinėje ir kairėje kūno pusėse. Nurodytos aplinkybės, ypatingai specialisto patvirtinta aplinkybę, kad ausies dalies nudegimas padarytas iš nugaros pusės, nesudaro pagrindo spręsti, kad kiti nudegimai buvo padaryti apsipilant arbata iš priekio, kas paneigia ir kitų sužalojimų (ant veido) atsiradimą nuo nuteistojo smūgio į arbatos puodelį, kuris tariamai galėjo pataikyti į nukentėjusiosios akinius. Pažymėtina, kad šios aplinkybės – galimo puodelio trenkimosi nukentėjusiajai į veido sritį, (akinius), iki apeliacinio skundo padavimo nuteistasis negalėjo patvirtinti: apklausiamas nuosekliai teigė, kad viskas vyko labai greitai, jis nepastebėjo, kad puodelis būtų atsitrenkęs moteriai į veidą, ir nors apeliaciniu skundu šią aplinkybę jau nurodo kaip faktą, aukštesnysis teismas kitų bylos duomenų kontekste tai vertina kritiškai.
17. Taip pat pastebėtina, kad jeigu liudytojų, kurios nors ir nematė paties įvykio, tačiau bendravo su nukentėjusiąja po įvykio, nurodytos aplinkybės dėl to, iki kokio lygio buvo lenkiama nukentėjusiosios galva (iki kelių ar iki stalo), išsiskiria, dėl aplinkybės, kad nuteistasis priėjęs prie nukentėjusiosios trenkė šiai į veidą, visų netiesioginių liudytojų parodymai sutapo: T. P. parodė, kad „Ji buvo apdaužyta, trūkčiojo akis. Akis jai anksčiau netrūkčiojo. Matė žaizdelę prie nosies, buvo apiplikyta ausis. Jai sakė, kad G. vyras atėjęs į centrą pribėgo prie G., o paskui trenkė V. tarp nosies“; R. Ž. parodė, kad „V. I. sakė, kad vidury dienos įvyko tas konfliktas dėl šuns, atvykęs R. kirto jai tarp akių. Ji gindamasi pylė vandenį ant jo, o jis iš arbatinuko pylė vandenį jai ant galvos“; E. K. nurodė, kad „V. papasakojo, kad G. pasiskundė vyrui, o jis atvažiavęs jai trenkė ir verdančiu vandeniu apiplikė“. Taip pat, kaip jau minėta ir aptariant specialisto išvadą dėl nudegimų, taip ir dėl odos nubrozdinimų nosies nugarinėje dalyje ir aplinkinės poodinės kraujosruvos, nurodyta, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, o jų susidarymo mechanizmai atitinka byloje nustatytas aplinkybes (t. 1, b. l. 118).
18. Aukštesnysis teismas kritiškai vertina apeliacinio skundo teiginius, kad nukentėjusios pateiktos įvykių eigos neįrodo, jog būdamas apiplikytas karštu vandeniu R. P. nekvietė policijos pareigūnų, žinant, kad buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas ir dauguma adekvačių asmenų, būdami apipilti karšta arbata, dėl tokio dalyko policijos pareigūnų nekviečia. Nuteistojo pozicija dėl pareigūnų iškvietimo yra itin nenuosekli. Jo paties teigimu, jis prieš išeidamas nukentėjusiajai pasakė, kad bus rašomas pareiškimas dėl apipylimo vandeniu ir dėl šuniuko, tą pačią dieną jis bandė nuvažiuoti į policiją, tačiau jam buvo pasiūlyta pareiškimą pateikti per „e-policiją“, ką jis ir padarė. Nesuprantama, kodėl policija nebuvo kviesta tiesiai į įvykio vietą, ir nors apklausiamas teisme nuteistasis nurodė, kad nepagalvojo apie tai, tačiau aptarti jo parodymai tam prieštarauja. Kitą vertus, šios aplinkybės savaime nei pagrindžia, nei paneigia jo kaltę ir nukentėjusiosios parodymus, to nekonstatavo ir pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma skunde.
19. Apeliaciniu skundu teigiama, kad nukentėjusios parodymai nėra nuoseklūs, todėl kelia pagrįstas abejones. Vis dėl to, aukštesniojo teismo vertinimu, skunde keliamos abejonės nukentėjusiosios parodymais yra itin smulkaus pobūdžio – akcentuojamas nukentėjusiosios veiksmo – arbatos išpylimo ant nuteistojo – apibūdinimas kaip inertiško, nevalingo. Aukštesnysis teismas su šiomis keliamomis abejonėmis neturi pagrindo sutikti. Akivaizdu, kad žodis „inertiškai“ buvo vartojamas kaip sinonimas žodžiui „spontaniškai“, kas iš esmės reiškia, jog veiksmas buvo neapgalvotas, staigus. Tokia momentinė reakcija, gavus netikėtą smūgį į veidą, net jeigu būtų reikėję pirmiausia paimti puoduką, kaip pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą, gali būti laikoma spontaniška. Teismui abejonių nukentėjusiosios parodymais nekelia nei šios konkrečios aplinkybės – veiksmo -apibūdinimas, nei skunde taip pat pažymimos aplinkybės dėl nuteistojo ir nukentėjusiosios asmeninių būdo savybių vertinimo. Pažymėtina, kad asmeninių savybių vertinimas nėra įrodymas, kuris galėtų patvirtinti asmens kaltę ar nekaltumą padarius nusikalstamą veiką, tokiu atveju apkaltinamasis nuosprendis būtų grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, ką draudžia baudžiamasis įstatymas.
20. Dėl skundo argumentų, kad nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą patvirtina ir netikslumai civiliniame ieškinyje, pasisakytina, kad nagrinėjant civilinį ieškinį iš esmės nėra sprendžiamas asmens kaltės ar nekaltumo klausimas. Tik jau nustačius, kad asmuo yra atsakingas už nusikalstamos veikos padarymą, aiškinamasi, ar buvo padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala, nustatomas jos dydis. Civilinį ieškinį, priešingai nei parodymus, nebūtinai rengia pats nukentėjęs asmuo. Kaip ir nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, jog pirminis civilinis ieškinys, prieš pripažįstant V. I. civiline ieškove, yra 2024 m. rugpjūčio 1 d. pačios nukentėjusiosios pateiktas „Ieškininis pareiškimas“, kurį sudaro 4 eilutės labai abstraktaus pobūdžio turtinės ir neturtinės žalos įvardijimo ir pagrindimo, kodėl tokia žala padaryta (t. 1, b. l. 91). Patikslinti civiliniai ieškiniai, nors pasirašyti ir nukentėjusiosios, pateikiami su ją atstovaujančios advokatės pagalba, kas nurodoma ir pačiame civiliniame ieškinyje, ir pateiktose sąskaitose faktūrose išrašytose už teisines paslaugas (t. 2, b. l. 111-115, 149-153, t. 3, b. l. 23). Patikslinti civiliniai ieškiniai yra kur kas išsamesni, todėl teigti, jog netikslumai dėl civiliniame ieškinyje nurodytų žalos dydžių yra netikslumai nukentėjusiosios parodymuose, kurie leistų abejoti visais nukentėjusiosios duotais parodymais, negalima. Taip pat pažymėtina, kad apeliaciniu skundu neprašoma nei keisti, nei naikinti nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu, todėl spręstina, kad teismo sprendimui šioje dalyje neprieštaraujama.
21. Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl R. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, naikinti nuosprendį ir R. P. išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo
22. Apeliaciniu skundo prašoma išteisinus R. P. iš valstybės jo naudai priteisti patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo gynėjas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad R. P. pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, jam advokato išlaidos nėra priteistinos.
23. Aukštesniajame teisme taip pat gautas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės prašymas iš kaltu pripažinto R. P. išieškoti nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Bendra išlaidų suma sudaro 363 Eur, prie prašymo yra pridėti apmokėjimą patvirtinantys duomenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, be kita ko turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama dėl nuteistojo gynėjo paduoto apeliacinio skundo, nukentėjusiosios atstovė dalyvavo posėdžiuose, prašymas tenkinamas ir iš nuteistojo nukentėjusios V. I. naudai priteistinos išlaidos teisinėms paslaugoms apmokėti – 363 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. P. ir jo gynėjo Audriaus Pėstininko apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Priteisti V. I. naudai iš R. P. 363 Eur atstovavimo išlaidoms apmokėti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.