Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-05-06 · Civilinė byla Nr. e2S-1353-866/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-05-06
Bylos Nr.
e2S-1353-866/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08348-2021-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Pikelienė
Ieškovas
E. V.
Atsakovas
V. D.
Trečiasis asmuo
K. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1353-866/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08348-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.1.11.4.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutarties, priimtos nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovo E. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo teismui dienos, atsakovė V. D., trečiasis asmuo K. V.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas E. V. (toliau – ieškovas) pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, kuriuo prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki ieškinio teismui padavimo nustatyti laikiną nepilnametės ieškovo dukros R. V. gyvenamąją vietą su seserimi K. V.

2. Ieškovas paaiškino, kad 2020 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4444-987/2021 tenkino iš dalies ir nustatė dukters laikinąją gyvenamąją vietą su ieškovu. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje eS2-940-258/2021 Vilniaus miesto apylinkės teismo sausio 28 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo dienos atmetė.

3. Ieškovas savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. nepilnametės ieškovo dukros R. V. gyvenamosios vietos nustatymą su seserimi K. V., grindė tuo, jog nuo 2020 m. gruodžio 30 d. ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. nutarties priėmimo iš esmės pasikeitė aplinkybės – tiek ieškovo, tiek atsakovės atžvilgiu yra vykdomi ikiteisminiai tyrimai dėl galimo smurto prieš šalių nepilnametę dukrą, bei aplinkybe, kad nepilnametei dukrai R. V. yra taikoma laikinoji priežiūra su mama Vilniaus miesto krizių centre, mergaitė yra įbauginta, susikausčiusi. Ieškovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovo, tiek ir atsakovės V. D. (toliau – atsakovė) atžvilgiu vyksta ikiteisminiai tyrimai dėl abiejų šalių galimo smurto nepilnametės dukters R. V. atžvilgiu, tai pat į tai, kad tarp šalių vyksta mediacijos procesas, ieškovas mano esant reikalinga užtikrinti dukros R. V. saugumą jos gyvenamąją vietą nustatant su seserimi K. V.

4. Ieškovas pažymėjo, kad siekiant užtikrinti nepilnametės dukters stabilią ir saugią aplinką, kol vyksta ikiteisminis tyrimas abiejų nepilnametės R. V. tėvų atžvilgiu, yra tikslinga nustatyti nepilnametės R. V. gyvenamąją vietą ne su vienu iš tėvų, bet su artimu giminaičiu, šiuo atveju seserimi K. V., su kuria nepilnametę R. V. sieja šilti santykiai. Ieškovas papildomai pažymėjo, kad nepilnametės R. V. globa K. V. Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus buvo patikėta dar 2021 m. sausio 4 d., todėl, ieškovo vertinimu, K. V. geba pilnai pasirūpinti nepilnamete seserimi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 2 d. nutartimi nutarė atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

6. Teismas pažymėjo, jog ieškovo prašymas dėl laikinosios vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu buvo išspręstas iš esmės Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartimi. Teismas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. nutarties priėmimo metu ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00175-21 jau buvo pradėtas, todėl pirmosios instancijos teismas vertino, kad priešingai negu nurodo ieškovas, nuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. nutarties priėmimo aplinkybės iš esmės nepasikeitė.

7. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad laikinosios priežiūros su atsakove nustatymas iš esmės pažeidžia nepilnametės R. V. interesus.

8. Teismas priėjo prie išvados, kad nėra pakankamai duomenų, jog aplinka, kurioje šiuo metu nepilnametė R. V. gyvena su atsakove, vaikui būtų nesaugi, kelianti grėsmę jo sveikatai, saugioms gyvenimo sąlygoms ar kitoms neturtinėms teisėms, todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti vaiko gyvenamosios vietos netinkamumą, būtinumą keisti įprastą gyvenamąją aplinką bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepilnametės R. V. gyvenamąją vietą nustatant su seserimi K. V.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė

9. Ieškovas (apeliantas) E. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutartį, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo teismui dienos ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki ieškinio teismui padavimo nustatyti laikiną nepilnametės R. V. gyvenamąją vieta su seserimi K. V.

10. Ieškovas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutartis nepagrįsta ir naikintina atskirajame skunde išdėstytų motyvų pagrindu.

11. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo prašyme nurodytas pagrindas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo šiuo atveju nelemia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

12. Ieškovas paaiškino, kad jam bendraujant su nepilnamete dukra paaiškėjo, kad mergaitė patiria smurtą, todėl ieškovas kreipėsi į medikus, kurie nustatė smurto prieš nepilnametę R. V. faktą. Dėl šios priežasties atsakovės V. D. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-50262-20 bei pareikšti įtarimai dėl fizinio smurto panaudojimo mažamečio vaiko atžvilgiu. Ieškovas pažymėjo, kad tai ne pirmas kartas, kai atsakovė smurtavo prieš jų nepilnametę dukterį, kadangi 2016 m. rugpjūčio 30 d. atsakovės atžvilgiu buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas nustačius, kad atsakovė aklinai uždarytame automobilyje paliko mažametę R. V., kuriai, dėl deguonies stygiaus automobilyje pabudus iš miego ir atsiradus streso būsenai, sutriko sveikata, psichoemocinė būsena bei kognityvinės funkcijos.

13. Ieškovas nurodė, kad atsakovės atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-50262-20 tęsiasi jau keturis mėnesius ir atsižvelgiant į tai, jog tolesnė ikiteisminio tyrimo trukmė nėra aiški, ieškovo mažametė dukra palikta situacijoje, kai turi gyventi su motina, kuri, tikėtina, smurtavo prieš mažametę. Ieškovas pažymėjo, kad dukrai šiuo metu gyvenant Vilniaus miesto krizių centre ir neturint galimybės betarpiškai bendrauti su ieškovu, nėra galimybės užtikrinti, kad atsakovė tinkamai elgiasi su mažamete ir nenaudoja smurto jos atžvilgiu.

14. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo prioritetiniu vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principu siekiant užtikrinti nepilnametės R. V. stabilią ir saugią aplinką kol vyksta ikiteisminiai tyrimai abiejų mažametės tėvų atžvilgiu. Ieškovas pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminiai tyrimai gali užsitęsti, taip pat vertinant aplinkybę, kad tarp šalių šiuo metu vyksta mediacijos procesas, galiausiai į tai, jog ieškovas šiuo metu negali kreiptis į teismą su ieškiniu dėl mažametės R. V. gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir, ieškovo vertinimu, iki ieškinio padavimo dienos neatliko ginčo situacijos teisinio sureguliavimo – nenustatė nepilnametės R. V. gyvenamosios vietos su seserimi K. V.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

16. Šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo teismui dienos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Vienos iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos gyvenamosios vietos bei bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas. Šiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium.

18. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti su kuriuo iš tėvų vaikas lieka gyventi, kokia šalių ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek tėvų, tiek vaiko interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai įvertinti visus šalių pateiktus įrodymus ir išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos pobūdžio ir intensyvumo nustatymui.

19. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-940-258/2021 nuspręsta panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo E. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo teismui dienos. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad teisėsaugos institucijoms pripažinus atsakovę kalta dėl smurto mažamečio vaiko atžvilgiu, nurodyta aplinkybė sudarytų teisinį pagrindą ieškovui pakartotinai reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatant nepilnametės R. V. gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu), tačiau vien ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-50262-20 atsakovės atžvilgiu pradėjimo faktas šiuo atveju nelemia būtinybės taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodytoje teismo nutartyje, be kita ko, akcentuojama, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciavo ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu dėl analogiškos nusikalstamos veikos – fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo mažametei R. V. – padarymo. Nagrinėjamu atveju ieškovas, akcentuodamas tiek savo, tiek atsakovės atžvilgiu pradėtų ikiteisminių tyrimų faktą prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones mažametės R. V. laikiną gyvenamąją vietą nustatant su seserimi K. V..

20. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir įvertinęs atskirajame skunde išdėstytus motyvus, vertina, kad aplinkybė, jog tiek ieškovo, tiek atsakovės atžvilgiu vyksta ikiteisminiai tyrimai dėl galimo fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo mažametei R. V. šiuo atveju nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe, sudarančia pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ir nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymui su seserimi K. V. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad byloje nepateikta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog mažametės R. V. gyvenimas su motina (atsakove) Vilniaus miesto krizių centre keltų mažametei grėsmę, o nurodyta grėsmė išnyktų nepilnametės laikiną gyvenamą vietą nustačius su seserimi K. V. Tuo atveju, jeigu ieškovo argumentas, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovės atžvilgiu įrodo, kad vaikui kyla grėsmė dėl galimai iš atsakovės patirto smurto, būtų laikytinas pagrįstu, darytina prielaida, jog analogiška grėsmė gali kilti ir nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamą vietą nustačius su ieškovo vyresne dukterimi K. V., tokiu būdu sudarant sąlygas ieškovui, kurio atžvilgiu taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas įtariant galimai smurtavus prieš dukrą, betarpiškai bendrauti su mažamete R. V. Taigi, ieškovo prašymą tenkinus ir laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustačius su K. V., ieškovo atskirajame skunde nurodoma grėsmė, tikėtina, nebūtų eliminuojama.

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje pažymėjo, kad keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją u kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.

22. Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

23. Taigi, nagrinėjamu atveju reikšminga įvertinti, ar pagal jau įsiteisėjusius teismo sprendimus vaiko nustatyta gyvenamoji vieta su motina tapo nesaugi ir ar šiuo atveju būtina imtis priemonių vaiko interesų užtikrinimui iki tol, kol bus išnagrinėtas ieškovo šiuo metu dar nepareikštas ieškinys.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad ieškovas kartu su prašymu nustatyti laikiną dukros gyvenamąją vietą su K. V. įrodymų, patvirtinančių, kad laikinosios priežiūros su atsakove nustatymas iš esmės pažeidžia nepilnametės R. V. interesus, nepateikė. Ieškovas, prašydamas laikinai pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip vieną iš argumentų nurodė, kad pagrindas keisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą yra tas, jog vaikui šiuo metu kyla reali grėsmė iš motinos (atsakovės) pusės, nes ši galimai smurtavo nepilnametės dukters atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir, nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenustato vaiko aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje M. prieš Bulgariją). Nagrinėjamu atveju ieškovas, nurodydamas, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones laikinai nustatant kitą vaiko gyvenamąją vietą, turėjo įrodyti, jog dabartinė aplinka, kurioje vaikas gyvena, tapo jam nesaugi, tačiau ieškovas kaip esminį argumentą pateikia tik tai, kad vaikui kyla grėsmė dėl galimai patiriamo smurto iš motinos ir savo poziciją grindė atsakovės atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo faktu, tačiau kitų argumentų bei įrodymų, sudarančių prielaidas spręsti dėl sąlygų pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, nepateikė, išskyrus deklaratyvaus pobūdžio teiginius, kad su atsakove vaikui gyventi nesaugu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog naujų įrodymų, galinčių sudaryti pagrindą kitaip vertinti situaciją, ieškovas neapteikė ir duomenų, kad aplinka, kurioje šiuo metu vaikas gyvena su atsakove keltų realią grėsmę vaiko interesams, byloje nėra.

25. Vertinant aukščiau nurodytas aplinkybes, teisinį reguliavimą bei aktualią kasacinio teismo praktiką, prieitina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, tinkamai aiškino ir taikė aktualias proceso teisės normas, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jų vertinimas neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Pažymėtina, kad dėl kitų ieškovo atskirajame skunde nurodytų argumentų teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinant konkretų jų turinį, buvo pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-940-258/2021.

27. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo E. V. atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutarties netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Asta Pikelienė