Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-09-28 · Civilinė byla Nr. e2A-599-544/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-28
Bylos Nr.
e2A-599-544/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
Atsakovas
Z. I.
Ieškovas
R. V.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-599-544/2018

teisėjas Dainius Strautininkas Teisminio proceso Nr. 2-15-3-01126-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.2.1.9.4; 3.1.7.13; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Z. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-212-857/2018 pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovei Z. I. ir atsakovės Z. I. priešieškinį ieškovui R. V. dėl asmens garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. V. prašė priteisti iš atsakovės Z. I. 900 Eur neturtinės žalos dėl garbės ir orumo pažeidimo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) parduotuvės (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), atsakovė, girdint tuo metu parduotuvėje dirbančiai J. I., pirkėjai T. D. bei mažamečiui anūkui G. V., vartodama necenzūrinius žodžius išvadino jį „menkysta“, „idiotu“, „išgama“, rankos pirštais sudavė į veidą, sugriebė už nosies, kai bandė pro ją praeiti išeidamas iš parduotuvės. Tokį atsakovės elgesį sukėlė mažamečio anūko, kurį jis laikė ant rankų, nenoras bendrauti su ja. Atsakovė paskambino policijai ir pranešė, kad jis automobiliu su vaiku važinėja neblaivus. Atvykę policijos pareigūnai patikrino blaivumą, tačiau girtumo nenustatė. Tą pačią dieną dėl tokio užgaulaus ir žeminančio atsakovės elgesio jis kreipėsi pareiškimu į Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policiją, tačiau 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti, išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

3. Dėl tokio atsakovės elgesio pasijuto pažemintas, įžeistas, sukrėstas, buvo sumenkinta jo garbe ir orumas kitų pažįstamų žmonių akyse. Atsakovės žodžiai ir veiksmai buvo įžūlūs, užgaulūs, žeminantys, pergyvena ne tik dėl savo emocinės būsenos, bet ir dėl anūko išgyvenimų. Dėl išgyvento streso sutriko miegas, tapo jautrus, nuolat įsitempęs, jaučia emocinį nuovargį ir įtampą, be raminamųjų vaistų negali užmigti, dėl to kreipėsi į gydytoją, buvo paskirti raminantys vaistai, kuriuos naudoja iki šiol. Dėl patiriamo streso jaučia nugaros skausmus. Anūkas po įvykių taip pat išgyvena, naktimis verkdamas pabusdavo iš miego. Po šio įvykio jis vengia važiuoti į (duomenys neskelbtini) parduotuvę, jaučia nerimą ir baimę, jog vėl bus užsipultas atsakovės ir žeminamas visais įmanomais būdais. Tiek atsakovė, tiek liudytojos, apklausiamos policijoje, patvirtino atsakovės necenzūrinių žodžių naudojimą jo atžvilgiu bei ranka sudavimą į veidą. Pavadindama „menkysta“, „idiotu“, „išgama“, atsakovė pažeidė visuomenėje nusistovėjusias bendro gyvenimo taisykles, etikos ar moralės normas, nes toks pasirinktas bendravimo būdas, kai kitas asmuo pavadinamas kvailu, silpnapročiu, išsigimėliu, nėra priimtinas. Tokiu savo elgesiu, garbę ir orumą žeminančių duomenų paskleidimu atsakovė ieškovui padarė neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti.

Šalies argumentai

4. Atsakovė Z. I. teismui pateiktu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo R. V. 1 Eur neturtinės žalos dėl garbės ir orumo pažeidimo, o ieškovo ieškinį atmesti.

5. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini), eidama į parduotuvę (duomenys neskelbtini) nusipirkti maisto produktų, pamatė, kad ieškovas metė darbus parduotuvės kieme ir nubėgo į vidų, apglėbė anūką su tikslu neleisti prie jo prieiti. Paklausus ieškovo, kodėl jis manipuliuoja anūku, siekdamas ją skaudinti, jis pradėjo vaipytis, todėl ieškovą pavadino menkysta. Išeidamas iš parduotuvės atsakovas pavadino ją „brude“ ir iškvietė policijos pareigūnus, nurodydamas, kad prieš jį smurtauja. Atvykus policininkams, ji ieškovo nuoširdžiai atsiprašė, o jis girdint policijos pareigūnams atleido. Grįžus namo, R. V. policijai parašė pareiškimą, prašydamas ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Mano, kad jos ieškovo atžvilgiu išsakytas žodis „menkysta“ yra nuomon, kurią ji išreiškė sąžiningai, etiškai, ji buvo pagrįsta jų bendro gyvenimo su ieškovu patirtimi ir emocijų proveržiu, tai buvo besitęsiančio konflikto išdava, o ne sąmoningas veiksmas siekiant pažeminti ieškovo garbę ir orumą. Ieškovo „idiotu“ ir „išgama“ nevadino. Ieškinys yra deklaratyvaus pobūdžio, paremtas subjektyvia ieškovo nuomone bei išvadomis, akivaizdžiu siekiu pasipinigauti ir praturtėti kito sąskaita. Kadangi nesijaučia verta būti vadinama nešvaria, purvina, netikėle bjaurybę, kaip šį žodį („brudas“) aiškina lietuvių kalbos žodynas, jaučiasi pažeminta ir įskaudinta ieškovo, kuris tiesiogine tyčia, suvokdamas užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį jos atžvilgiu, siekė įžeisti ir pažeminti pažįstamų žmonių akivaizdoje. Dėl tokių ieškovo veiksmų patyrė nepatogumus prieš buvusią savo įmonės darbuotoją, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų teisėjas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad šalys yra buvę sutuoktiniai, jų santykiai konfliktiški. (duomenys neskelbtini) parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tarp jų kilo konfliktas dėl bendravimo su anūku. Konfliktą pradėjo atsakovė, nes anūkas nenorėjo su ja bendrauti. Teismas vertino, jog nėra pagrindo netikėti ieškovo parodymais, kad būtent atsakovė jo atžvilgiu išsakė įžeidžiančius žodžius „menkysta“, „idiotas“, „išgama“. Tai, kad atsakovė išsakė ne savo nuomonę apie ieškovą, o konfliktavo ir įžeidinėjo jį, patvirtina Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato 2017 m. spalio 3 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 54ANN-120995891-17, kuriame konstatuota, jog Z. I. necenzūriniais žodžiais, mažamečio vaiko akivaizdoje išplūdo R. V. bei prie jo įžeidžiančiai kibo, už padarytus pažeidimus Z. I. paskirta 30 Eur bauda. Pažymėjo, kad liudytoja J. I. parodė, jog atsakovė ieškovui konflikto metu pliaukštelėjo per veidą ir kaptelėjo už nosies. Tai rodo, kad atsakovė atliktais fiziniais veiksmais bei viešai (girdint kitiems asmenims) išsakytais žodžiais siekė pažeminti atsakovą.

8. Teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti visi būtini kriterijai sprendžiant dėl garbės ir orumo įžeidimo konstatavimo: duomenys buvo paskleisti apie ieškovą, girdint liudytojoms J. I. ir T. D., mažamečiui šalių anūkui, t. y. informacija buvo perduota ir tretiesiems asmenims; ieškovas dėl tokio atsakovės pasisakymo pasijuto įžeistas, pažemintas. Kartu pažymėjo, kad teiginių paskleidimo mastas nebuvo itin didelis, įžeidžiančius žodžius lydėjo įžeidžiantys veiksmai. Į įvykį buvo kviečiama policija, pareigūnė, tyrusi įvykį, jį apibūdino, kaip stresinį, todėl neabejotina, kad ieškovas patyrė dvasinius pergyvenimus. Įvertinęs, kad šalių konfliktai yra dažni, iš pateiktų duomenų negalima nustatyti, ar būtent nagrinėjami veiksmai lėmė ieškovo sveikatos pablogėjimą, teismas teisingu ir pakankamu neturinės žalos atlyginimu ieškovui nustatė 300 Eur sumą (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovė Z. I. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Taip pat prašo priimti ir prie bylos prijungti Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendį, nes jo pateikimo būtinybė iškilo tik susipažinus su skundžiamu teismo sprendimu.

10. Nurodo, kad teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika, teisės normomis dėl žinios ir nuomonės atribojimo, netinkamai vertino įrodymus. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyti visi būtini kriterijai sprendžiant dėl garbės ir orumo įžeidimo konstatavimo. Jokių duomenų ar žinių apie ieškovą paskleista nebuvo, buvo išsakyta atsakovės subjektyvi nuomonė, reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Tą patvirtino ir teisme apklaustos liudytojos, nurodydamos, kad apie ieškovą jos nieko naujo nesužinojo, be to, jų elgesys ieškovo atžvilgiu po įvykio nepasikeitė, jo reputacija jų akyse nepablogėjo, bendravimo galimybės nesumažėjo.

11. Teigia, jog priteistos neturtinės žalos dydis neadekvačiai didelis, neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nes teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, be pagrindo nekonstatavo abipusės šalių kaltės ir į šią reikšmingą žalos dydžiui aplinkybę neatsižvelgė. Nebuvo pagrindo ieškinio tenkinti net iš dalies, nes jie abu vienas kitą įžeidinėjo.

12. Apeliantės nuomone, byloje nebuvo įrodyta CK 2.24 straipsnyje numatyta ir teismų praktikoje pripažįstama visa faktų visuma, kuriai esant garbė ir orumas yra ginami. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė apie jį paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias, nes buvo pasakyta tik bendro gyvenimo patirtimi pagrįsta nuomonė. Nesant duomenų, kad atsakovė apie ieškovą paskleidė tokias žinias, kurios pažemino jo garbę ir orumą, nėra teisinio pagrindo taikyti teisminę gynybą ir net iš dalies tenkinti ieškinį. Svarbu tai, kad ieškovo ir atsakovės tarpusavio konfliktas kilo ir vyko jau anksčiau, netrumpą laiką dėl asmeninių jų tarpusavio nesutarimų, turtinių ginčų, skyrybų, ką įrodo jų pačių parodymai.

13. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 96 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl ko be pagrindo nukrypo nuo bendrų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir be pagrindo iš atsakovo nepriteisė 350 Eur atstovavimo išlaidų.

Atsiliepimas

14. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas R. V. prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Nurodo, kad teismas, laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, padarė teisingą išvadą, jog atsakovės žodžiai ir fiziniai veiksmai įžeidė ir pažemino ieškovą. Teismas nustatė visas reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, tinkamai atskleidė ginčo esmę, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir pagal vidinį savo įsitikinimą įvertino visus šiai bylai reikšmingus įrodymus. Tuo tarpu atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė naujų įrodymų ir aplinkybių, kurių būtų netyręs ir nevertinęs pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų

18. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė nurodo, kad susipažinus su skundžiamu sprendimu paaiškėjo teismo netinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės, todėl kartu su apeliaciniu skundu pateikia Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendį. Įvertinusi prašomo prijungti dokumento turinį, apeliantės paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog naujo įrodymo būtinybė iškilo vėliau, kad šio dokumento nebuvo galima pateikti anksčiau, todėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nepagrįstas. Be to, prašomas prijungti procesinis dokumentas yra viešai skelbiamas, o pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Dėl šių priežasčių pateiktą dokumentą, kuris teisingam bylos išsprendimui esminės reikšmės neturi, atsisakoma priimti.

Dėl ginčo esmės

19. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos paskleidus asmens garbę ir orumą žeminančius ir neatitinkančius tikrovės duomenis, atlyginimo sąlygų, neturtinės žalos dydžio.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas (21 straipsnis). Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (22 straipsnis). CK 2.24 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti apie jį paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visi asmens garbei ir orumui ginti pagal CK 2.24 straipsnį būtini faktai. Apeliantė tvirtina, kad CK 2.24 straipsnyje nurodytų faktų visuma, būtina ginti asmens garbę ir orumą pagal šį straipsnį, nustatyta nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

23. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006).

24. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad (duomenys neskelbtini) parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), priėjusi prie ieškovo ir girdint kitiems asmenims garsiai pavadinusi jį „išgama“, „idiotu“, „menkysta“, pliaukštelėjusi per veidą ir tempusi už nosies, taip viešai žodžiais ir veiksmais įžeidė ir pažemino ieškovą. Apeliantės teigimu, šie žodžiai buvo išsakyti kaip jos nuomonė, kaip emocijų proveržis susidariusioje situacijoje, besitęsiančio konflikto išdava, tačiau ne kaip tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimas. Jos vertinimu, teismas priteisė neadekvačiai didelę neturtinę žalą, kai pats ieškovas ją taip pat įžeidinėjo.

25. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas su ieškinio reikalavimais susijusius įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės sprendžiant klausimą dėl ieškovo garbės ir orumo įžeidimo, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.

26. Šios bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bet kokiu atveju, kai asmens atžvilgiu paskleidžiamos tikrovės neatitinkančios ir jo garbę bei orumą žeminančios žinios, kiekvienas asmuo jaučia moralinį diskomfortą, todėl, padarius išvadą, kad žinios buvo tokiomis, asmuo pripažintinas patyrusiu moralinę žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad atsakovė tarp šalių kilusio konflikto metu įžeidė ieškovą viešai jį pavadindama „menkysta“, „idiotu“, „išgama“ bei plekšnojo pirštų galais per veidą, tampė už nosies. Duomenys apie ieškovą buvo paskleisti girdint liudytojoms J. I. ir T. D., taip pat mažamečiui šalių anūkui, t. y. informacija buvo paskleista, nes perduota tretiesiems asmenims. Vien teigimas, kad asmuo yra „menkysta“, „idiotas“, „išgama“, nesant įrodymų, yra asmenį žeidžiančių, jo asmenybę apibūdinančių neigiamų savybių nurodymu, kurios vien tuo, kad yra žeminančios asmenį, yra jo garbės ir orumo pažeidimu, ir dėl to sukelia moralinę žalą. Todėl tikėtina, kad dėl šių teiginių bei minėtų fizinių veiksmų prieš jį atlikimo ieškovas patyrė neigiamų emocijų. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog net ir reikšdamas nuomonę asmuo turi likti korektiškas, nesiekti tyčinio asmens pažeminimo naudojama terminologija, gestais ar veiksmais. Kaip minėta, CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kas yra neturtinė žala: dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas. Asmenybei apibūdinti ir vertinti panaudojus tokius teiginius kaip „idiotas“, „išgama“, „menkysta“ , jie neabejotinai kiekvienam žmogui sukelia neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl jų nepagrįstas naudojimas ar neįrodymas, jog tai atitinka asmens turimas savybes, turi būti įvertintas kaip garbės ir orumo įžeidimas, sudarantis pagrindą priteisti neturtinę žalą iš išgyvenimus sukėlusio asmens.

27. Nors apeliantė tvirtina, kad jos išsakyti teiginiai nėra ieškovo garbės ir orumo pažeidimas ir turi būti vertinami kaip emocijų proveržis, susikaupusio pykčio ir seniai besitęsiančio konflikto išdava, o administracinio nusižengimo bylos Nr. 54ANN-120995891-17 įrodymai įvertinti netinkamai, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Kaip matyti, teismas nutarimą administracinio nusižengimo byloje vertino kartu su visais įrodymais, o išvadas grindė įrodymų visuma, o ne tik minėto nutarimo duomenimis. Netgi nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, nes teisė reikšti nuomonę nėra absoliuti, ja negalima piktnaudžiauti, t. y. nuomonės reiškimo laisvės negalima naudoti siekiant pažeminti kitą žmogų, pažeisti jo garbę ir orumą. Šiuo atveju apeliantės, kaip ji teigia, nuomonė nebuvo pateikta neutralia forma, nebuvo išvengta neetiško atsakovo vertinimo. Priešingai, organo, išnagrinėjusio administracinio nusižengimo bylą, nutarimu pripažinta, kad atsakovė aptartais veiksmais padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 72 straipsnio 1 dalyje 481 straipsnio 1 dalyje.

28. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju taip pat svarbu tai, kad duomenys apie ieškovą buvo paskleisti girdint ne tik minėtoms liudytojoms, bet ir mažamečiui šalių anūkui. Kaip minėta, pagal kasacinio teismo praktiką bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo laikoma, kad žinios (faktai ir duomenys) yra paskleistos, kai jas, be asmens, apie kurį jos paskleistos, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti traktuojama, kad asmens garbę ir orumą žeminančios, tikrovės neatitinkančios žinios nebuvo paskleistos, jeigu apie tokias žinias ne dėl asmens, apie kurį tokios žinios pateiktos, veiksmų tapo žinoma nepilnamečiam vaikui, galinčiam suprasti paskleistos informacijos prasmę. Todėl ir dėl to buvo pagrindas spręsti dėl priteisimo ieškovui neturtinės žalos, kuri buvo padaryta atsakovei paskleidus jo garbę ir orumą žeminančias, tikrovės neatitinkančias žinias girdint nepilnamečiui, nes byloje nenustatyta, kad nepilnametis šalių anūkas G. V. negalėjo suprasti atsakovės pasakytų žodžių apie ieškovą prasmės. Priešingai, ieškovas paaiškino, jog anūkas po įvykių išgyvena, naktimis verkdamas pabunda iš miego. Iš tiesų neturtinė žala apima platų įvairių išgyvenimų spektrą, tačiau šiuo atveju vertintinas ieškovo skausmas ir išgyvenimai dėl patirto pažeminimo ne tik liudytojų, bet ir anūko akivaizdoje, vaiko akyse suformuotą neigiamą nuomonę apie senelį.

29. Sprendžiant, ar paskleistos žinios atitinka tikrovę, pažymėtina, jog pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, kad jos pasakyti žodžiai vykusio konflikto metu apie ieškovą atitinka tikrovę (CPK 12 ir 178 straipsniai), todėl pasakytus žodžius „menkysta“, „idiotas“, „išgama“ pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaip paskleistus bei žeminančius ieškovo garbę ir orumą.

30. Pasisakydama dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui, be kitų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytų kriterijų, yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).

31. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio šioje byloje, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės iš tiesų ilgus metus vyksta konfliktai, teisminiai ginčai, kas iššaukia neadekvačias emocijas, be to, pati apeliantė skunde pripažįsta, kad dėl įsisenėjusios nesantaikos jie vienas kitą įžeidinėjo. Nors ieškovas nurodė, jog dėl patirto streso jaučia nugaros skausmus, sutriko miegas, tapo jautrus, nuolat įsitempęs, vartoja raminamuosius vaistus, tačiau medicininiais dokumentais ar kitais patikimais įrodymais neįrodyta, jog būtent šio konkretaus įvykio metu pasakyti trys įžeidžiami žodžiai ir atlikti veiksmai yra priežastiniame ryšyje su ieškinyje minimais neigiamais padariniais ieškovo sveikatai. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad teiginių, žinių paskleidimo, paplitimo ir atitinkamai pasekmių mastas nebuvo itin didelis (išsakytus žodžius girdėjo ir matė dvi liudytojos bei mažametis šalių anūkas), visuomenėje neigiamų pasekmių neatsirado, bet mažamečio akivaizdoje buvo sumenkinta ieškovo (senelio) orumas ir savivertė, pažeminta garbė.

32. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, o taip pat į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo ir sąžiningumo principus, daroma išvada, kad yra nustatytas faktinis ir teisinis pagrindas iš dalies tenkinti apeliacinį skundą ir pakeisti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl nustatyto priteisiamo žalos dydžio, jį sumažinant iki 150 Eur (CPK 330 straipsnis).

Dėl priešieškinio ir bylinėjimosi išlaidų

33. Byloje atsakovė Z. I. yra pareiškusi priešieškinį dėl jos asmens garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje išdėstė atsakovės priešieškinio, kurį ji vertino ir kaip atsiliepimą į ieškovo ieškinį, reikalavimų ir atsakovo atsikirtimų į priešieškinį santrauką, kaip kad juos nagrinėtų iš esmės. Iš 2018 m. balandžio 9 d. – 2018 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio protokolo (garso įrašo) duomenų nustatyta, kad teismo posėdyje atsakovė žodžiu išreiškė norą atsiimti priešieškinį, o atsakovas tam neprieštaravo. Pirmininkaujančiam teisėjui patikslinus atsakovės tikslus, ši nurodė, kad priešieškinio atsisako ir sutiko su teisėjo pasakymu, kad daugiau dėl to dalyko ji pretenzijų nereikš.

34. Priešieškiniui priimti ir nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės kaip ir ieškiniui (CPK 143 straipsnis). Tačiau pirmosios instancijos teismas nei skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse nenurodė jokių motyvų ir argumentų apie tai, kaip kvalifikuoja atsakovės pareikštą prašymą (ar kaip priešieškinio atsiėmimą (CPK 139 straipsnis) ar kaip atsisakymą nuo priešieškinio (CPK 140 straipsnio 1 dalis), sudarantį pagrindą bylos dalį nutraukti CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu)). Taip pat teismas sprendime nenurodė, kokios išvados priėjo apsvarstęs, ar priešieškinio atsiėmimas ar atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui, ar nepažeidžia šalių ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (CPK 42 straipsnio 2 dalis) ir kokį galutinį procesinį sprendimą priėmė dėl atsakovės prašymo. Iš protokolo duomenų taip pat nustatyta, kad procesinių priešieškinio atsisakymo (atsiėmimo) pasekmių pagal CPK 294 straipsnį teismas atsakovei neišaiškino, standartinės ieškinio (priešieškinio) atsisakymo formos pasirašyti nepasiūlė (CPK 140 straipsnio 1 dalis). Tokios aplinkybės patvirtina, kad atsakovės atsisakymas nuo priešieškinio CPK nustatyta tvarka nepriimtas, priešieškinys neišspręstas, kas reiškia, kad teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, o tai sudaro pagrindą neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 2 dalis).

35. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų nustatymo ir paskirstymo tarp šalių iš dalies pagrįsti. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių ir valstybei reglamentuoja CPK 93, 96 straipsniai. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo 93 straipsnio 1-3 dalyse bei 96 straipsnio 1-4 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnio 5 dalis).

36. Nagrinėjamu atveju teismas skundžiamame sprendime, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas ir nukrypdamas nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, rėmėsi ir CPK 93, 96 straipsnių nuostatomis, ir priešieškinio atsisakymo aplinkybe, nors, kaip minėta nutarties 34 punkte, jos nenustatė ir procesinio sprendimo tuo klausimu nepriėmė. Jeigu tokį sprendimą būtų priėmęs, teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, turėtų vadovautis ir CPK 94 straipsnio nuostatomis. Taigi, daroma išvada, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, dėl šis klausimas buvo išspręstas neteisingai. Ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali, kadangi dalis byloje iškeltų reikalavimų neišspręsta. Nesant procesinio sprendimo dėl visų reikalavimų, negalima nustatyti, kokia yra patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išspendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais atsakovė nesutinka dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijomis pirmosios instancijos teisme, išsamiau nepasisako.

37. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, konstatuoja, kad bylos dalis dėl neišspręstų atsakovės Z. I. pareikšto priešieškinio reikalavimų grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, o kitoje dalyje spręsti bylą nustatyta tvarka (CPK 327 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais, 327 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų teisėjo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Z. I., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų teisėjo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių ir valstybei ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Bylos dalį pagal neišspręstus atsakovės Z. I. pareikštus priešieškinio reikalavimus grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė