Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant nuteistajam E. A. ir jo gynėjui advokatui Daliui Mecelicai, išteisintajam A. L. ir jo gynėjui advokatui Tomui Liutaurui Petkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant E. A. per 4 (keturis) mėnesius, skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Šiuo nuosprendžiu A. L. pagal priešpriešiniu privataus kaltinimo skundu pareikštus kaltinimus dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje padarymo išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteista iš E. A. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. L. 18,82 Eur (aštuoniolika eurų 82 ct) turtinės, 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinės žalos ir 200 Eur (du šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

E. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. A., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2015 m. vasario 8 d., apie 17.00 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje, tyčia spyrė nukentėjusiajam A. L. į krūtinę, šiam nuo smūgio nukritus ant malkų ir anglių, gulinčiam A. L. spardė kojas, klubus, šonus, spirdamas ne mažiau penkiolikos kartų, pradėjus šauktis pagalbos ir bandant atsikelti, kaire koja užšoko ant A. L. dešiniojo riešo ir plaštakos, dešine koja spyrė į krūtinę, A. L. vėl bandant atsikelti, pasivertus ant šono, kelis kartus užšoko ant krūtinės, pilvo, abiejų kojų, spardė į kojas, vieną kartą ranka tyčia smogė į krūtinę, o A. L. sugriebus už E. A. laikomos rankinės diržo, smūgiavo jam į viršutinio žandikaulio priekinę dalį, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. vasario 8 d., apie 17.00 val. E. A. keletą kartų spyrė A. L. į sėdmenis, pakinklius, strėnas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), aikštelėje, virtuvėje ir koridoriuje, išeinant iš namo spyrė A. L. į nugarą, tuo sukėlė nukentėjusiajam A. L. fizinį skausmą ir jį sužalojo, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas patvirtina, kad E. A., smurtaudamas nukentėjusiojo A. L. atžvilgiu, sukėlė pastarajam fizinį skausmą ir jį sužalojo, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl kaltinamojo E. A. nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Įvertinęs surinktus įrodymus teismas taip pat padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų pripažinti, kad A. L. padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje (2015 m. vasario 8 d.) ir BK 140 straipsnio 1 dalyje (2015 m. rugpjūčio 23 d.), todėl jis dėl šių kaltinimo išteisintinas. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. A. prašo, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendį ir priimti naują, pripažinti A. L. padarius nusikaltimus numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2016 m. vasario 8 d.) ir BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2015 m. rugpjūčio 23 d.), bei paskirti bausmes šio straipsnio sankcijos ribose, bei tenkinti jo civilini ieškinį, o E. A., kaltintą pagal BK 140 straipsnio 1 d., išteisinti, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pripažinti E. A. išlaidas už advokato pagalbą proceso išlaidomis ir priteisti jo naudai iš A. L..Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jo tik tada kai E. A. kreipėsi į teismą su skundu dėl galimai A. L. padarytų dviejų nusikalstamų veikų, kurios numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, A. L. pateikė priešpriešinį skundą. Apelianto pastebėjimu, pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl A. L. galimai padarytos veikos 2015 m. rugpjūčio 23 d., nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nerasta pakankamai įrodymų pripažinti, kad A. L. skunde nurodytomis aplinkybėmis tyčia sužalojo E. A., todėl jis dėl šio kaltinimo išteisintinas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė dvi skirtingas išvadas pasisakydamas dėl A. L. veikos vertinimo 2015 m. rugpjūčio 23 d. Nevertinant šio esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, apelianto manymu, byloje esantys įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad ne jis, o A. L. padarė nusikalstamą veiką 2015 m rugpjūčio 23 d. E. A. teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti paties tuo metu kaltinamojo A. L. parodymus duotus pirmosios instancijos teisme. Šis asmuo duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus dėl šio įvykio, kas liudija, kad asmuo vengė paaiškinti įvykio aplinkybes dėl jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Tai, apelianto įsitikinimu, reiškia, kad net teoriškai negalima nustatyti kokias aplinkybes A. L. pripažįsta, kokias neigia, nustatant jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes dėl 2015 m. rugpjūčio 23 d. nusikalstamos veikos. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas nurodydamas, kad E. A. sužalojimus turėtų patvirtinti rašytiniai dokumentai. E. A. teigimu, BPK nenustato jokių reikalavimų, kad asmens veiksmais sukeliamas skausmas kitam asmeniui, turi būti patvirtintas rašytiniais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktika yra nuosekli, kuri nurodo jokie įrodymai neturi didesnės įrodomosios galios ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi būti nustatomos pagal byloje esančius įrodymus, o nekeliamas klausimas dėl tam tikrų įrodymų būtinybės. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl E. A. ir A. L. parodymų vertinimo, pirma turėjo įvertinti jau byloje esantį Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje PK-441-408/2014, kuriuo nors A. L. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamoji byla nutraukta jo atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytos nuskalstamos veikos aplinkybės liudija, kad dar 2011 m. kovo 28 d. A. L. panaudojo E. A. atžvilgiu smurtą dėl ko jam buvo sukeltas skausmas. Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti E. A. parodymus duotus dėl 2015 m rugpjūčio 23 d. A. L. nusikalstamos veikos prieš jį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad E. A. skundas yra gynybinė versiją, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad būtent jis kreipėsi pirmas į teismą su skundu, o A. L. pateikė priešpriešinį skundą, nors iki to laiko, jis ir nesikreipė į teismą dėl neva apelianto padarytų nuskalstamų veikų. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė procesines normas išteisindamas A. L. dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos 2015 m. rugpjūčio 23 d. padarymo, todėl prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. L. atžvilgiu.Dėl nusikalstamos veikos, padarytos prieš E. A. 2015 m. vasario 8 d., pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent E. A., o ne A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas laikė įrodytomis aplinkybes, kad 2015 m. vasario 8 d. apie 17.00 val. E. A. keletą kartų spyrė A. L. į sėdmenis, pakinklius, strėnas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), aikštelėje, virtuvėje ir koridoriuje. Išeinant iš namo spyrė A. L. į nugarą ir tuo sukėlė nukentėjusiajam A. L. fizini skausmą ir jį sužalojo, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau A. L. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, tokių aplinkybių net nenurodė, o liudytojų, kurie būtų matę įvyki nėra. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas E. A. atžvilgiu vertindamas įrodymus. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Kauno apskrities VPK Kriminalistinių nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus 2015 m. vasario 9 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šis nutarimas patvirtina, kad nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl 2015 m. vasario 8 d. nusikaltimo) padarė E. A.. Tačiau šio nutarimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad tai jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju, nutarime net nurodoma, kad atsisakyta pradėti ikiteismini tyrimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis dokumentas patvirtina E. A. kaltę neatitinka šio dokumento turinyje nurodyto teisinio pagrindo dėl ko, nei nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti E. A. parodymus ir dokumentus pateiktus į bylą, turėjo pareigą įvertinti specialisto išvadą Nr. G2621/2015(02), kadangi šioje išvadoje yra užfiksuota E. A. nurodomos aplinkybės dėl jo sužalojimo. Iš karto po sumušimo, E. A. paaiškino, kad A. L. jam rankomis laužė dešinę plaštaką, kuri buvo gipse, suėmęs ranka už sprando galvą lenkė žemyn, tada E. A. griuvo ant kelių ir juos susižalojo. Teismo medicinos ekspertė padarė išvadą, kad „konstatuota dešinės rankos plaštakos, dešinio kelio sumušimas, kaklo sumušimas“, kurie padaryti 2015 m. vasario 8 d. Akivaizdu, kad specialistės išvadoje yra nurodyta, kad E. A. sužalojimai yra padaryti suduodant smūgius.Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti jo parodymus kitų įrodymų kontekste. Būtent tik jo gyvenimo draugė E. J., kuri neturi jokio nusistatymo prieš A. L., papasakojo apie tai, ką iš karto jai papasakojo po A. L. užpuolimo. Jos parodymai netiesiogiai patvirtina E. A. parodymų teisingumą.Skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pripažindamas E. A. kaltu negalėjo remtis liudytojo L. K. parodymais. Šis asmuo patvirtino, kad nematė nei 2016 m. vasario 8 d., nei 2015 m. rugpjūčio 23 d. įvykių. Jis tik pasakojo aplinkybes, kurias sužinojo iš kaimynų bei tikėdama kaimo kalbomis, be to, šis liudytojas negalėjo nurodyti nei vieno asmens, kuris būtų matęs nagrinėjamus konfliktus ir jam būtų papasakojęs apie tai. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atkreipti dėmesį į L. L. ir liudytojo santykius, t.y., teisiamajame teismo posėdyje L. K. pripažino, kad jis liudija todėl, kad A. L. liudys byloje, kurią E. A. yra iškėlęs L. K. atstovaudamas E. S.. Akivaizdu, kad šiuos asmenis sieja tarpusavio nauda, todėl tokio liudytojo parodymai yra neobjektyvus ir vertintini kritiškai. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir liudytojos L. L. parodymus šioje byloje, ši liudytoja kategoriškai teigė, kad jos vyras slapta turi važiuoti pas savo mama, tačiau 2015 m. rugpjūčio 23 d. jis atvažiavo ne slaptai, be jokio varžymosi įėjo į kiemą, ėmė koliotis ir apeliantui trenkė. Akivaizdu, kad jeigu A. L. bijotų E. A., kaip teigia liudytoja, jis net nebūtų įėjęs į kiemą ar į rūsį ir nebūtų užpuolęs jo. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti E. A. nurodytus patirtus sužalojimus, kurie dėl savo pobūdžio patvirtina, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymus sveikatos sutrikdymas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad tai galėjo padaryti kitas asmuo nei A. L., bei kitomis aplinkybėmis nei nurodė skunde. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmęs išteisinamąjį nuosprendį A. L. atžvilgiu ir priėmęs apkaltinamąjį jo atžvilgiu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl A. L. nekaltumo, o E. A. kaltumo. Kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė išsamių byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvų, pagrįstų surinktų duomenų visumos analize, įrodymai nebuvo įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, neatžvelgta į kasacinio teismo praktiką dėl įrodymų vertinimo, tuo neteisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl prašo apeliacines instancijos teismo iš naujo įvertinti byloje esančius įrodymus, bei išnagrinėti pateiktus skundo motyvus.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo E. A. gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis A. L. ir jo gynėjas prašė, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo E. A. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. A. kaltė padarius nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra įrodyta, o A. L. išteisintas, kadangi nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pripažindamas E. A. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu E. A. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. A. kaltės.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino E. A. kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nepagrįstai iš kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) išteisino A. L.. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia E. A. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).Nuteistasis E. A. ginčija savo kaltę tvirtindamas, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2015 m. vasario 8 d. epizodas) jis kaltu pripažintas nepagrįstai, kadangi apeliantui pasakius, jog A. L. netinkamai elgiasi jį įžeidinėdamas, būtent A. L. pirmas ėmė smurtauti prieš E. A.. Apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog nors E. A. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą teismas pagrįstai laikė gynybinio pobūdžio pasirinkta pozicija bei siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog E. A., A. L. priešpriešiniame skunde nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku kilus konfliktui tarp E. A. ir A. L., spardė A. L. bei sudavė jam smūgius, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir jį sužalojo, padarydamas nežymų sveikatos sužalojimą. Šias aplinkybes patvirtina iš esmės nuoseklūs nukentėjusiojo A. L. parodymai, kurie kartu su taip pat nuosekliais liudytojų L. K., L. L. parodymais, taip pat ir specialistės - teismo medicinos ekspertės Zofijos Makšimaitės paaiškinimais bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G391/15(02), iš kurios matyti, kad A. L. 2015 m. vasario 8 d. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis A. L. pakankamai nuosekliai tiek priešpriešiniame skunde, tiek ir bylą nagrinėjant teisme nurodė įvykio aplinkybes, kad 2015 m. vasario 8 d. buvo pas mamą namo apačioje ir kūrė krosnį kai staiga įsiveržęs į rūsį E. A., iš karto spyrė jam į krūtinę, šaukdamas „kodėl tu mane puoli“. A. L. nuo stipraus smūgio iš karto nukrito ir susirietė. Prašė E. A. padėti atsikelti. Bandant atsikelti pačiam ir pasirėmus ranka, E. A. dar kartą pašoko ir vėl spyrė jam į krūtinę, gulinčiam spardė į kelius. Jis šokinėjo jam gulinčiam ant rankos, spardė į kelius ir į kojas. A. L. sugriebė už E. A. rankinės dirželio, tačiau E. A. ranka, kurioje laikė rankinę, trenkė A. L. į veidą. Kita E. A. ranka buvo sugipsuota. A. L., suėmęs už sugipsuotos rankos, bandė atsikelti. Niekaip negalėdamas atsikelti A. L. laikė E. A., kad jam būtų nepatogu jį spardyti, tačiau jis visą laiką spardė jį į visas kūno vietas - kelius, klubą, kojas, pilvą, veidą, išmušė dantį. Jei ne į rūsį atbėgusi motina, E. A. būtų jį užmušęs. E. A. liko pas mamą, o jam išeinančiam nuo laiptų E. A. dar spyrė į strėnas dėl ko jam paniro čiurna, kuri iki šiol skauda. Po sumušimo jis iš karto pateko į traumatologinį punktą, sirgo tris savaites, buvo visas mėlynas nuo galvos iki kojų. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir nuoseklūs liudytojos L. L. parodymai. Ji nuosekliai parodė, kad 2015 m. vasario 8 d. sutuoktinis išvažiavo pas motiną nuvežti maisto ir pakūrenti krosnį. A. L. grįžo namo sumuštas, apspardytas. Jo mobiliojo ryšio telefonas buvo sugadintas. Sutuoktinis sakė, kad pas motiną, kuriant krosnį, atėjo E. A. ir jį užsipuolė. E. A. sudavė jam smūgį į krūtinę, sutuoktinis krito ant anglių. E. A. jį sumušė net būdamas su sugipsuota ranka. A. L. tik viena ranka buvo sveika, o dabar ir jos rankos riešas liko sužalotas, negali jo valdyti, gydosi iki šiol. Sutuoktinis minėjo, kad E. A. spardė jį gulintį, o šis nieko negalėjo padaryti, net atsikelti, nes jo keliai traumuoti, jam sunku keltis. Durys į rūsį buvo užkabintos. A. L. šaukė, tada atbėgo jo motina. Jei ne ji, E. A. būtų jį užmušęs. Liudytoja L. L. yra nukentėjusiojo A. L. sutuoktinė, tačiau netikėti jos parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie neprieštarauja ir atitinka nuoseklius nukentėjusiojo parodymus. Tai, kad E. A. sumušė A. L., nurodė ir teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas L. K., kuris paaiškino, jog tiesiogiai įvykio nematė, tačiau apie tai sužinojo iš pačio nukentėjusiojo, jo motinos ir iš visų kaimo žmonių. Kiek žino, tai, kad A. L. buvo labai sumuštas, tiesiog sumindžiotas. Visi aplink žino, tačiau bijo liudyti. Jis bijo E. A.. Visas kaimas jo bijo. Nėra girdėjęs, kad A. L. kada nors būtų sumušęs E. A.. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje L. K. pripažino, kad jis liudija todėl, kad A. L. liudys byloje, kurią E. A. yra iškėlęs L. K. atstovaudamas E. S., kadangi kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo L. K. duodamas parodymus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde nurodė, jog jis nežino ar A. L. liudys už jį civilinėje byloje, kadangi kalbos dar apie tai nebuvo ir pats jis jo dar neklausė (t. 1 b. l. 137). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindą tikėti tiek nukentėjusiojo A. L., tiek liudytojų A. L. bei L. K. parodymais suteikia ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G391/15(02), iš kurios matyti, kad A. L. konstatuotas kairės krūtinės ląstos pusės sumušimas su poodine kraujosruva, poodinės kraujosruvos kairiojo klubo srityje, abiejose šlaunyse, kairėje blauzdoje, abiejuose sėdmenyse, dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimai dešiniojo kelio srityje, dešinėje šlaunyje, dešinėje plaštakoje, dalinis danties panirimas viršutiniame žandikaulyje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2015 m. vasario 8 d. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė Zofija Makšimaitė patvirtino pateiktą išvadą bei nurodė, jog po įvykio apžiūrint A. L. šis paaiškino, kad sūnėnas jį spardė į įvairias kūno vietas, sumušė. Apžiūrėjusi nustatė sužalojimus ir surašė išvadą. Buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Visi sužalojimai atitiko jo pasakojimą, kas ir kaip jį sužalojo. A. L. nustatytas tiesioginis trauminis sužalojimas, nebūdingas griuvimui pačiam būnant neblaiviam ar panašiai. A. L. sakė, kad nuo smūgio griuvo ant malkų ir anglių krūvos. Jį apžiūrint buvo rasta daug sužalojimų, kraujosruvų būklė atitiko įvykio laiką. Jokių įtarimų nekilo, nebuvo būdingų savęs žalojimo požymių (t. 1 b. l. 152 – 153). Nors apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo vertinti jo gyvenimo draugės E. J. parodymus, kurie patvirtina apie tai, ką iš karto jai papasakojo E. A. po A. L. užpuolimo, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, minėtos liudytojos parodymus, pagrįstai vertino kritiškai kadangi ji yra E. A. sugyventinė ir yra suinteresuota liudyti A. L. nenaudai bei padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės nuteistajam. Be to E. J. duoti parodymai tiesiogiai prieštarauja nuosekliems ir argumentuotiems nukentėjusiojo A. L., liudytojų L. K., L. L. parodymams bei specialistės Z. Makšimaitės paaiškinimams. Pirmosios instancijos teismas E. A. kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką taip pat grindė ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjos 2015 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 20-At-00423/15 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal E. A. ir A. L. pranešimus. Ir nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino minėtą nutarimą, kadangi jo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad tai E. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau pažymima, jog atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nesant nusikaltimo numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje ir esant (duomenys neskelbtini) straipsnyje (galiojusiame iki 2017 m. spalio 1 d.) nustatytiems pagrindams, nepaneigia minėtame nutarime nustatytų faktinių aplinkybių, jog 2015 m. vasario 8 d. 17.48 val. Kauno AVPK KTV Nusikalstamų veikų registravimo skyriuje buvo gautas A. L. telefoninis pranešimas apie tai, kad 17.00 val. namuose pas savo motiną jis buvo užpultas sūnėno E. A., kuris jį spardė kojomis, šokinėjo ant krūtinės ir, kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip vieną iš įrodymų patvirtinančių smurto naudojimą A. L. atžvilgiu. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti E. A. parodymus ir dokumentus pateiktus į bylą, taip pat turėjo pareigą įvertinti specialisto išvadą Nr. G2621/2015(02), kadangi šioje išvadoje yra užfiksuota E. A. nurodomos aplinkybės dėl jo sužalojimo. Aukštesnysis teismas pažymi, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino ir byloje esančią specialisto išvadą dėl E. A. sužalojimo, kuri buvo surašyta 2015 m. rugsėjo 18 d. , t. y. praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams po įvykio, išvada buvo surašyta remiantis medicininiais dokumentais, joje E. A. konstatuota dešinės plaštakos sumušimas, dešinio kelio sumušimas, kaklo sumušimas. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti galimai tiriamojo nurodytu laiku t.y. 2015 m. vasario 8 d. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė Zofija Makšimaitė patvirtino pateiktą išvadą dėl E. A. sužalojimo ir paaiškino, kad E. A. jai apžiūrėti neteko, viskas buvo surašyta pagal išsireikalautus medicininius dokumentus. E. A. gydęs gydytojas savo užrašuose neužfiksavo jokių mėlynių, žaizdų, nubrozdinimų. Taip pat nebuvo užfiksuota, kad po vasario 8 d. kažkas būtų E. A. rankai. Buvo atlikta rentgenograma, parašyta, kad kaulo padėtis nepakitusi, būklė nepakitusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog E. A. konstatuoti dešinės rankos plaštakos sumušimas, dešinio kelio sumušimas, kaklo sumušimas galėjo būti padaryti tiek jam žalojant A. L., tiek ginantis pačiam A. L.. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, A. L. patyrė daug daugiau sužalojimų, kurie nustatyti ir minėtoje specialisto išvadoje Nr. G391/15(02) ir kurių pobūdis atitiko nurodytas įvykio aplinkybes. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad tokie kūno sužalojimai nukentėjusiajam A. L. galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis, kadangi jis iš karto po įvykio kreipėsi į Kauno klinikinės ligoninės traumatologinį punktą, sekančią dieną į Kauno m. Centro polikliniką, kur jam paskirtas ambulatorinis gydymas. Teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė patvirtino, jog A. L. nustatyti sužalojimai atitiko jo pasakojimą, kas ir kaip jį sužalojo, buvo tiesioginis trauminis sužalojimas ir tokie sužalojimai nebūdingi griuvimui pačiam būnant girtam ar panašiai. Nors apeliaciniame nuteistojo skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priėmęs išteisinamąjį nuosprendį A. L. atžvilgiu ir priėmęs apkaltinamąjį jo atžvilgiu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas netiesioginiais liudytojų L. L. ir L. K. parodymais neįvertinant E. A. parodymų, jo pateiktų dokumentų į bylą bei specialisto išvados Nr. G2621/2015(02), kurioje užfiksuotos E. A. nurodomos aplinkybės dėl jo sužalojimo, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas E. A. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai (tiek tiesioginį, tiek netiesioginį), tačiau vertino jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka E. A. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas patvirtina, kad kaltinamasis E. A., smurtaudamas nukentėjusiojo A. L. atžvilgiu, sukėlė pastarajam fizinį skausmą ir jį sužalojo, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl kaltinamojo E. A. nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis E. A. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir E. A. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog pirmosios instancijos teismas laikė taip pat įrodytomis aplinkybes, kad 2015 m. vasario 8 d. apie 17.00 val. E. A. keletą kartų spyrė A. L. į sėdmenis, pakinklius, strėnas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), aikštelėje, virtuvėje ir koridoriuje. Išeinant iš namo spyrė A. L. į nugarą ir tuo sukėlė nukentėjusiajam A. L. fizini skausmą ir jį sužalojo, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau A. L. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, tokių aplinkybių net nenurodė, o liudytojų, kurie būtų matę įvyki nėra. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, E. A. yra nuteistas ir už tai, jog 2015 m. vasario 8, apie 17.00 val. keletą kartų spyrė A. L. į sėdmenis, pakinklius, strėnas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), aikštelėje, virtuvėje ir koridoriuje, išeinant iš namo spyrė A. L. į nugarą, tuo sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir jį sužalojo, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors šias aplinkybes nukentėjusysis A. L. ir buvo nurodęs priešpriešiniame skunde, tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apie tai, kad E. A. jam keletą kartų spyrė į sėdmenis, pakinklius ir strėnas minėto gyvenamojo namo aikštelėje, virtuvėje ir koridoriuje, parodymų nedavė. Apklausiamas teismo posėdžio metu A. L. tik nurodė, jog jam išeinančiam nuo laiptų E. A. dar spyrė į strėnas dėl ko jam paniro čiurna, kuri iki šiol skauda. Kadangi pats nukentėjusysis apklausiamas teismo posėdžio metu nenurodė aplinkybių, jog E. A. gyvenamojo namo, aikštelėje, virtuvėje ir koridoriuje jam keletą kartų spyrė į sėdmenis, pakinklius ir strėnas, liudytojų ar kitų duomenų, patvirtinančių šį faktą nėra, todėl ši faktinė aplinkybė šalintina iš E. A. suformuluoto kaltinimo. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-177/2009, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014 ir kt.).Nuteistasis E. A. neigdamas savo kaltę bei kritikuodamas apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog bylos nagrinėjimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų pripažinti, kad A. L. E. A. skunde nurodytomis aplinkybėmis 2015 m. rugpjūčio 23 d. tyčia sužalojo E. A.. Apelianto įsitikinimu, byloje esantys įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad ne jis, o būtent A. L. padarė nusikalstamą veiką 2015 m rugpjūčio 23 d., todėl prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. L. atžvilgiu.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-42-946/2017, kurioje E. A. buvo kaltinamas 2015 m. rugpjūčio 23 d. apie 15.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia, ne mažiau kaip septynis kartus sudavė smūgius kumščiais A. L. į liemens, nugaros ir kaklo sritį, spyrė į kairę ranką, nugarą bei kojas ir padarė poodines kraujosruvas pilvo sienos kairėje, kairiame šone, odos nubrozdinimą dešiniame šone, kairio XI-o šonkaulio lūžį, kraujosruvas gomuryje ir gerklose, gerklų skydinės kremzlės lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė A. L. sveikatą. Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. priimtu nuosprendžiu E. A. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir uždraudžiant bausmės atlikimo laikotarpiu bet kokiu būdu tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauti su A. L. ir lankytis jo gyvenamojoje ir darbo ar kitose jo faktinio buvimo vietose. Nesutikdamas su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu E. A. jį apskundė Kauno apygardos teismui, kuris 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi, nuteistojo E. A. skundą tenkino iš dalies, skundžiamą nuosprendį pakeisdamas pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytą aplinkybę, kad E. A. nukentėjusiajam A. L. padarė XI šonkaulio lūžį, kita nuosprendžio dalį palikdamas nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymi, jog faktinės aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu vienoje baudžiamojoje byloje, iš naujo neįrodinėjamos nagrinėjant kitą baudžiamąją bylą, kurioje dalyvauja tie patys asmenys ir dėl to pačio įvykio. Taigi teismas, spręsdamas, ar vienoje byloje nustatytos aplinkybės (faktai) turi prejudicinę galią kitoje byloje, negali kvestionuoti toje byloje atlikto įrodymų vertinimo, jo pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių, ko iš esmės prašoma apeliaciniu skundu. Įvertinus tai, kad teismo sprendimas, kuriuo E. A. yra pripažintas kaltu dėl 2015 m. rugpjūčio 23 d. A. L. padaryto sužalojimo paliktas galioti ir yra įsiteisėjęs, įrodymų vertinimo pagrįstumo klausimas nagrinėjamoje byloje negali būti sprendžiamas iš naujo, plačiau neanalizuojami ir 3.1. - 3.5. punkte nurodyti apeliacinio skundo argumentai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo E. A. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytą faktinę aplinkybę, kad E. A. keletą kartų spyrė A. L. į sėdmenis, pakinklius, strėnas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), aikštelėje, virtuvėje ir koridoriuje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.