Kauno apylinkės teismo nuosprendis

2.1.10.1.; 1.2.4.8.1.; 1.2.4.8.2.; 1.2.8.1.1.; 2.1.14.; 2.3.6.4.4.1.; 2.3.6.4.4.2.; 2.3.6.4.4.; 2.3.6.4.6.1.; 2.3.6.4.6.2.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 16 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Virginijus Kalkauskas, sekretoriaujant Vilmai Smolskienei, dalyvaujant nukentėjusiajam, privačiam kaltintojui, civiliniam ieškovui ir kaltinamajam A. L., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Gudynui, kaltinamajam, privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. A., jo gynėjai advokato padėjėjai Rūtai Janušaitytei, viešame teisiamajame posėdyje privataus kaltinimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą (į vieną bylą sujungtus priešpriešinius kaltinimus), kurioje

A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis T. I. progimnazijoje mokytoju, gyvenantis adresu: (duomenys neskelbtini), neteistas, baustas administracine tvarka,

privataus kaltintojo E. A. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., 154 str. 1 d.,

E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

priešpriešiniu privataus kaltintojo A. L. skundu kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išanalizuotų ir byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma teismui neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad kaltinamasis A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 str. 1 d., o kaltinamasis E. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d.

LR BK 2 str. 3 d. nurodyta, kad “asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką”.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Tokios abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, aiškinamos kaltininko naudai.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas, kas apie kitą žmogų paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo.

Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam LR BK 154 str. nurodyto pobūdžio žinias. Kvalifikuojant veiką pagal LR BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t.y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, kurių egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl skleidžiamos informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga, ši aplinkybė šalina atsakomybę. Paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo, be to, tokia informacija turi būti konkreti, kurios faktus galima būtų patikrinti.

A. L. pranešdamas apie savo automobilio padegimą ir apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, nesiekė apšmeižti ar įžeisti E. A. ir tokios tyčios neturėjo. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad A. L. paskleidė ne informaciją, o remdamasis tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę, pateikė jam žinomų faktų vertinimus ir komentarus.

Taigi A. L. paskleidė ne konstatuojamojo pobūdžio faktus ir duomenis, o savo nuomonę. Teismo nuomone, informacija, kuria disponavo A. L., jo konfliktiški santykiai su E. A., buvo pakankamas pagrindas komentuoti situaciją ir pateikti savo požiūrį į faktus.

Aptarti ir ištirti įrodymai neleidžia teigti, kad A. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo motyvuoti sąmoningo ketinimo pakenkti E. A.. Iš visumos nustatytų aplinkybių galima daryti neginčijamą išvadą, jog A. L. veikoje nėra BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti E. A. požymių.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams (teisėjams, prokurorams, policijai, advokatams ir kt. asmenims), dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu) asmenims. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad A. L. pasisakymą būtų girdėję kiti (tretieji) asmenys, kad kalbų turinys būtų paskleistas tretiesiems asmenims, nesusijusiems su minėtų klausimų nagrinėjimu. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo byloje parodymų turinys tapo žinomas (būtų paskleistas) trečiajam asmeniui.

Esant nurodytoms aplinkybėms A. L. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 1 d., požymių.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Mušimu ar kitokiu smurtavimu laikomas yra vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, siekiant sukelti jam fizinį skausmą (smogimas ranka, koja, kietu daiktu, plakant, spaudžiant, stumiant, tempiant, laužant, šaldant, kaitinant ir pan.). Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji ir šis nusikaltimas padaromas gali būti tik tyčia (tiesiogine ir netiesiogine).

Byloje esantys faktiniai duomenys tikrai nepatvirtina, kad kaltinamasis E. A. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Byloje nėra jokių įrodymų, kad E. A. A. L. atžvilgiu būtų naudojęs fizinį smurtą. E. A. savo kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo A. L. nepripažįsta, o jo kaltumui įrodyti nesurinkta jokių objektyvių, išsamių ir nešališkų įrodymų.

Faktinių duomenų, kurie tokius A. L. paaiškinimus ir parodymus patvirtintų, byloje nėra. Pats E. A. kaltės nepripažįsta, liudytojas E. R. nepatvirtino, kad E. A. tyčia sužalojo A. L., iš 2013-10-11 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. L. kūne objektyvių sužalojimų požymių, kurie galėjo būti padaryti 2011-03-28 nekonstatuota (b.l. 48). Kaltinimas grindžiamas vien nukentėjusiojo parodymais. Pats E. A. tokius nukentėjusiojo parodymus, kategoriškai neigia.

Esant nurodytoms aplinkybėms E. A. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d., požymių.

Tačiau teismas, ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus – kaltinamojo A. L. paaiškinimus, nukentėjusiojo E. A. parodymus, daro išvadą, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Nors kaltinamasis A. L. kaltu neprisipažino, jo kaltė padarius savo sūnėnui E. A. nežymų sveikatos sutrikdymą įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (medžiaga atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal E. A. pareiškimą) 2). Vertinant kaltinamojo parodymus teisme akivaizdu, kad jie prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas netiki kaltinamojo aiškinimu, kad jis tarpusavio konflikto metu nespaudė rankos dilbiu E. A. kaklo, kad tarpusavio grumtynių metu jis pats nukentėjo nuo E. A.. Šiuos jo parodymus teismas vertina kritiškai, kaip neobjektyvius, nenuoseklius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, kaip kaltinamojo pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

Tačiau teismas sprendžia, kad nors A. L. atlikti veiksmai formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, tačiau būtina įvertinti realų jo padarytos veikos pavojingumą. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, ir kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.

Pagal LR BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t.y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad A. L. spaudė rankomis E. A. kaklą ir taip jį nežymiai sužalojo. Tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta ir tai, kad taip kaltinamasis A. L. pasielgė ne be priežasties, o todėl, kad sūnėnas jo neklausė, filmavo jį mobilaus ryšio telefono kamera, o tai patvirtina, kad jo tikslas buvo ne fizinio skausmo sukėlimas, o E. A. sudrausminimas, ir nors tai nepaneigia ir nepateisina tokio kaltinamojo elgesio, tačiau rodo jo atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą.

Esant aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau jo padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 str. numatyto nusikaltimo objektui, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 str. nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas šią veiką padariusiam A. L.. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje (kasacinės bylos Nr. 2K-421/2007, 2K-154/2013).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nors A. L. veiksmai ir atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (BK 37 str.).

Nukentėjęs E. A. prašo iš kaltinamojo priteisti 10000 Lt nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad dėl A. L. nusikalstamų veiksmų patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Dėl patirtų emocinių išgyvenimų iki šiol jaučia nerimą ir baimę.

Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio ir (ar) dvasinio pobūdžio. Dvasinio pobūdžio pakenkimai - tai dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas. Fizinio pobūdžio pasekmės - tai fizinis skausmas, kūno sužalojimas ar susargdinimas, dėl jų atsirandantys nepatogumai ir pan. Pagrindiniu neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijumi yra pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Vertinant fizinio pobūdžio pasekmes, pirmiausia atsižvelgiama į sveikatos sutrikdymo sunkumą, jo pobūdį, trukmę, liekamuosius reiškinius, taip pat į asmens turėtų galimybių praradimą. Dėl sužalojimų nukentėjęs E. A. patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, todėl neabejotinai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina ir į liekamuosius reiškinius po patirtų sužalojimų – tai yra dvasinius išgyvenimus pažeminimą, nerimą ir baimę, nesaugumo jausmą, sužalojimo padarymo aplinkybes. Po patirto sužalojimo nukentėjusysis kreipėsi į gydymo įstaigą, be to žymiai pablogėjo jo ir močiutės santykiai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiajam kaltinamojo A. L. padarytas tyčinis sužalojimas ir su juo susiję dvasiniai išgyvenimai turėjo didelę reikšmę jo kasdieniniame gyvenime. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio A. L. kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl E. A. pareikštą ieškinį neturtinei žalai atlyginti teismas tenkina iš dalies, priteisiant iš A. L. 1000 Lt. Neturtinės žalos atlyginimo funkcija (paskirtis) yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų vertybių atkūrimą, taip pat socialinio teisingumo atkūrimą.

E. A. prašė priteisti 650 Lt iš kaltinamojo A. L., tai yra lėšas, išleistas už advokato atstovavimą teisme (b.l. 21-23). Išlaidos už suteiktas advokato paslaugas pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš A. L..

A. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 298 str., 303-305str. str., 307-308 str. str., 313 str.,

nusprendžia:

A. L., a.k. (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 str., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir baudžiamąją bylą šioje dalyje jo atžvilgiu, nutraukti.

A. L. išteisinti jam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

E. A., a.k. (duomenys neskelbtini) išteisinti jam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

E. A. civilinį ieškinį tenkinti dalinai. Priteisti iš A. L. 1000 (vieną tūkstantį) Lt neturtinės žalos atlyginimo E. A..

Priteisti iš A. L. 650 (šešis šimtus penkiasdešimt) Lt bylos vedimo išlaidų E. A..

A. L. civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendis per 20 d. apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.