Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. K. ir uždarosios akcinės bendrovės „Alkalina“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalies, kuria atmestas priešieškinis ir priteistos sutartinės palūkanos, civilinėje byloje Nr. e2-1210-264/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams A. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Alkalina“ (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Alkava“) dėl skolos priteisimo ir atsakovų A. K., uždarosios akcinės bendrovės „Alkalina“ ir trečiojo asmens „Alkava“ priešieškinį ieškovei dėl kreditavimo sutarties nuostatos pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sutarties sąlygos negaliojimo dėl ekonominio spaudimo instituto aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Susidariusi situacija visiškai atitinka kasacinio teismo nurodytas CK 1.91 straipsnio 1 dalies sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl ekonominio spaudimo sąlygas. Tai, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. susitarimas Nr. 9568/6 buvo sudarytas išskirtinai banko interesais ir tik ieškovės naudai, parodo, jog realus grasinimas buvo. Bankas, naudodamas ekonominį spaudimą, kuo toliau, tuo labiau griežtino kredito grąžinimo sąlygas, reikalaudamas papildomo laidavimo, kurį sudarė UAB „Alkalina“ ir A. K.. Tuo atveju, jeigu UAB „Alkava“ su banku būtų nepasirašiusi susitarimo Nr. 9568/6, bankas grasino nutrauksiąs Kreditavimo sutartį nesuėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui ir tokiu atveju UAB „Alkava“ grėsė įsiskolinimas bankui, įkeisto turto pardavimas, priverstinis išieškojimas ir, galiausiai, bankrotas. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punkte nustatyta banko teisė vienašališkai padidinti mokamų palūkanų normą net 1,5 karto dėl bet kokio, net ir menkiausio Kreditavimo sutarties nesilaikymo, buvo neadekvati ekonominei situacijai šalyje bei UAB „Alkava“ finansinei būklei. Bankas pasinaudojo nuo UAB „Alkava“ valios nepriklausančiomis aplinkybėmis (ekonominis sunkmetis, nekilnojamojo turto kainų kritimas ir didelis pajamų kritimas dėl pasaulinės finansų krizės sumažėjus apyvartai) bei primetė tokį situacijos sprendimą, kuris buvo nepalankus bendrovei ir neįmanomas įvykdyti.Tai, kad sandoris buvo sudarytas dėl ekonominio spaudimo, taip pat įrodo apeliantų pateikta palūkanų palyginimo lentelė, kurioje nurodytos realios rinkoje egzistuojančios palūkanų normos bei nepagrįstai didelė palūkanų norma, pasirašius susitarimą Nr. 9568/6. Jeigu UAB „Alkava“ nustatytos palūkanos atitiktų rinkoje egzistuojančias normas, bendrovė turėtų galimybę ne tik mokėti palūkanas, bet ir mažinti susidariusį įsiskolinimą. Tai patvirtina šioje civilinėje byloje pateikti duomenys apie sumokėtų įmokų dydžius per pastaruosius metus.UAB „Alkava“ akivaizdžiai nenaudingą susitarimą pasirašė prieš savo valią. Visais ankstesniais pasirašytais susitarimais buvo keičiamos tik Kreditavimo sutarties specialiosios dalies sąlygos, didinant kredito sumą bei pasirašant laidavimo sutartis. Tačiau 2012 m. rugpjūčio 27 d. susitarimu Nr. 9568/6, susitariant dėl naujos redakcijos kredito grąžinimo grafiko ir UAB „Alkalina“ laidavimo sutarties sudarymo, banko iniciatyva buvo nurodytas punktas dėl bendrosios dalies naujos redakcijos išdėstymo. Taip buvo „susitarta“ dėl ieškovės teisės kredito gavėjui 3 mėnesius iš eilės praleidus kredito, palūkanų ar kitų mokėjimų grąžinimo terminus arba per pastaruosius 12 mėnesių ne mažiau kaip 2 kartus pažeidus kitas sutarties sąlygas, vienašališkai visam sutarties galiojimo terminui 1,5 karto padidinti palūkanas. Susitarime bankas esminę reikšmę turintį bendrosios dalies pakeitimą įdėjo pačiame skyriaus gale ir nenurodė, nei kuris konkrečiai bendrosios dalies punktas keičiamas, nei kokia tokio pakeitimo esmė, nei pacitavo naują punkto redakciją. Taigi ieškovė elgėsi nesąžiningai ir siekė tyčia suklaidinti UAB „Alkava“ dėl pakeitimo sąlygų bei priversti pasirašyti visiškai nenaudingą sandorį, nors apie esminį sutarties pakeitimą bankas, kaip didesnę kvalifikaciją turintis finansų rinkos subjektas, turėjo išsamiau informuoti neprofesionalų rinkos dalyvį bent jau nurodant pakeitimų esmę arba juos pacituojant. Pasirašant susitarimą, UAB „Alkava“ nebuvo atstovaujama profesionalaus teisininko, o tai sudarė bankui sąlygas pasinaudoti bendrovės negebėjimu analizuoti teisinių dokumentų.Nustatyta palūkanų norma prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. UAB „Alkava“ nėra profesionali finansų rinkos dalyvė. Kadangi UAB „Alkava“ nėra finansų įstaiga, jai atitinkamai keliami žemesni standartai, o bankui, kaip investavimo paslaugas teikiančiai įmonei, tenka pareiga suteikti klientams visą jiems reikalingą informaciją. Taigi teismas nepagrįstai vertino, kad trečiajam asmeniui taikomi didesnio apdairumo, rūpestingumo standartai. Atitinkamai bendrovei banko ekonominiu spaudimu primesta palūkanų norma taip pat laikytina prieštaraujančia CK 6.37 straipsnio 3 daliai. Šiuo konkrečiu atveju egzistuoja visi pagrindai teigti, kad banko vienašališku sprendimu nustatyta palūkanų norma prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams ir todėl teismo turi būti sumažinta. Šalys susitarimu buvo nustačiusios kas pusę metų kintamo VILIBOR dydžio ir 5,90 proc. maržos dydžio palūkanų normą. Tokia šalių susitarimu nustatyta palūkanų norma buvo taikoma Kreditavimo sutarties nutraukimo metu ir, nesant naujo šalių susitarimo, turėtų būti taikoma ir šiuo metu. Bankas, vienašališku sprendimu pakeisdamas sudarytą susitarimą ir nustatydamas rinkoje nesamo dydžio palūkanų normą, lupikavo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti priešieškinyje ir dėl kurių nepagrįstumo išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Atsakovai ir trečiasis asmuo byloje pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 18 punktą, numatytą susitarimu Nr. 9568/6 patvirtintoje naujoje Kreditavimo sutarties bendrosios dalies redakcijoje. Tačiau 18 punkto pripažinimas negaliojančiu neveikia UAB „Alkava“ skolos bankui dydžio, nes bankas ieškiniu prašomai priteisti skolai apskaičiuoti Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 18 punkto netaikė ir palūkanų dydžio pagal šį punktą 1,5 karto nedidino, o 27 291,69 Eur prašytos priteisti sutartinės palūkanos apskaičiuotos pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punktą, galiojusį nuo pat 2006 m. vasario 14 d. Kreditavimo sutarties sudarymo pradžios. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punkte buvo susitarta dėl kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, dėl jų buvo susitarta nuo pat Kreditavimo sutarties pasirašymo dienos, todėl bankas turi teisę į jų priteisimą. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo objektas – Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punkto nepagrįstumas ir negaliojimas, ir prašymas jį panaikinti, tenkinant priešieškinį, nors priešieškiniu šis 16 punktas ginčytas nebuvo. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo objektas neatitinka priešieškinio dalyko, o apeliaciniame skunde draudžiama reikšti reikalavimus ir argumentus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Nesant byloje jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų dėstomas aplinkybes apie tariamai buvusį banko ekonominį spaudimą ir grasinimą priverstinai sudaryti susitarimą Nr. 9568/6, teismas pagrįstai atsakovų argumentus pripažino deklaratyviais ir neįrodytais bei juos atmetė. Visi raštiški Kreditavimo sutarties pakeitimai ir papildymai buvo atliekami kredito gavėjos UAB „Alkava“ iniciatyva. Papildomais susitarimais, kredito gavėjai prašant, buvo kelis kartus iki 2 944 555,11 Lt (852 802,10 Eur) padidinta suteikto kredito dalis, buvo pakeisti tarpiniai kredito grąžinimo terminai ir sumos. Papildomi susitarimai laisva valia buvo pasirašyti kredito gavėjos ir apeliantų, kaip laiduotojų, kurie savo parašais patvirtino, kad kreditavimo sąlygoms pritaria, jog susitarimai ir jų sąlygos atitinka jų valią. Nei kredito gavėja UAB „Alkava“, nei laiduotojai, pasirašydami 2012 m. rugpjūčio 27 d. susitarimą ir patvirtindami, kad jų laidavimas galioja pakeistoms kreditavimo sąlygoms, jokių prieštaravimų dėl pasirašomo susitarimo sąlygų ir Kreditavimo sutarties bendrosios dalies naujos redakcijos ir jos sąlygų nereiškė, o bankas neatliko jokių neteisėtų veiksmų (apeliantai tokių įrodymų nepateikė), kuriais kredito gavėja ir laiduotojai buvo verčiami juos pasirašyti. Sandorį sudarė verslo subjektai – bankas ir UAB „Alkava“, jo patvirtinimą laidavimu užtikrino UAB „Alkalina“ ir A. K., kuris buvo tiek UAB „Alkava“, tiek ir UAB „Alkalina“ direktoriumi. Atsakovai ir trečiasis asmuo, kaip verslą vykdantys subjektai, prieš sudarydami sandorį turėjo įvertinti jo padarinius ir riziką, neigiamus jiems kilsiančius padarinius dėl skolos negrąžinimo.Jei sandorį ar jo sąlygą būtų leidžiama ginčyti dėl to, kad galiausiai ji tampa kuriai nors šaliai nenaudinga, būtų iškreipta civilinių teisinių santykių apyvarta ir jos stabilumas. Byloje nustatyta, kad Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 18 punktas nebuvo taikomas, todėl apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie šios sąlygos nenaudingumą, nesąžiningumą, neadekvatumą, apie kredito įstaigoms keliamus didesnius rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, yra deklaratyvūs ir neturintys teisinės reikšmės, nes nėra pateikta įrodymų, kad bankas būtų pažeidęs kokius nors jo veiklai taikomus reikalavimus ar atlikęs kokius nors kitus neteisėtus veiksmus. Kaip teisingai nustatė teismas, tuo metu pagal Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5.1 punktą nustatytos palūkanos buvo 6,91 proc., pusė Kreditavimo sutarties specialiojoje dalyje nustatytų metų palūkanų dydžio sudarė 3,455 proc., todėl pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punktą padidintų palūkanų dydis sudaro 10,37 proc.Nesutiktina su apeliantų argumentais dėl sąžiningumo ir protingumo principams prieštaraujančių 10,37 proc. palūkanų, kurios esą neatitinka rinkos sąlygų. Tik pusė (3,455 proc.) palūkanų už naudojimąsi pinigais yra kompensacinio pobūdžio už laiku neįvykdytą piniginę prievolę. Šios padidintos palūkanos pradedamos skaičiuoti tada, kai kredito gavėja praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, ir skaičiuojamos nuo pradelstos sumokėti kredito sumos. Logiška, kad padidintos kompensacinio pobūdžio palūkanos yra didesnės nei rinkos palūkanos už naudojimąsi pinigais (kreditu), nes jos taikomos kaip sankcija už pažeistą sutartį – laiku negrąžintą kreditą. Ši sąlyga nėra nesąžininga ar neprotinga, priešingai – užtikrina kredito gavėjos ir ieškovės interesų pusiausvyrą, nes skatina kredito gavėją laiku mokėti kredito grąžinimo įmokas. Tokiomis sąlygomis palūkanų pusės karto padidinimas nepažeidžia jokių imperatyvų ar sąžiningumo, protingumo principų ir jų mažinti pagal CK 6.37 straipsnį nėra teisinio pagrindo. Be to, kredito gavėja tiek pirminėje Kreditavimo sutartyje, tiek ir vėlesniuose sutarties pakeitimuose patvirtino, kad prisiima visą riziką, susijusią su galimu bankui mokėtinų palūkanų padidėjimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovų apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė AB DNB bankas su trečiuoju asmeniu UAB „Alkava“ 2006 m. vasario 14 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 9568. Minėtos sutarties sąlygos buvo keistos ir papildytos šalių susitarimais 6 kartus: 2008 m. balandžio 15 d. susitarimu Nr. 9568/1, 2008 m. rugsėjo 11 d. susitarimu Nr. 9568/2, 2009 m. rugsėjo 29 d. susitarimu Nr. 9568/3, 2010 m. birželio 2 d. susitarimu Nr. 9568/4, 2011 m. liepos 15 d. susitarimu Nr. 9568/5 ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. susitarimu Nr. 9568/6. Kreditavimo sutartimi ir jos neatskiriama dalimi esančiais susitarimais kredito gavėjai UAB „Alkava“ iš viso buvo suteiktas 2 944 555,11 Lt dydžio kreditas.

Už prievolių pagal pirmiau nurodytą Kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą 2008 m. rugsėjo 11 d. laidavimo sutarties pagrindu ieškovei laidavo atsakovas A. K., o pagal 2012 m. rugpjūčio 27 d. laidavimo sutartį – ir atsakovė UAB „Alkalina“.

Dėl atsakovės įsipareigojimų bankui nevykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo 2013 m. lapkričio 7 d. ieškovė vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį. 2014 m. sausio 17 d. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarė R. B. išdavė AB DNB bankui vykdomąjį įrašą.

2014 m. lapkričio 6 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų (laiduotojų) 953 583,92 Eur (3 292 534,55 Lt) skolą, kurią sudaro 2 890 554,31 Lt negrąžintas kreditas, 306 190,11 Lt nesumokėtų palūkanų, apskaičiuotų pagal Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punktą, 1 557,37 Lt delspinigių ir 94 232,76 (27 291,69 Eur) palūkanų, apskaičiuotų nuo vykdomajame įraše nurodytos negrąžinto kredito sumos nuo notaro vykdomojo įrašo išdavimo dienos iki 2014 m. spalio 28 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei AB DNB bankui iš atsakovų buvo priteistos 27 291,69 Eur palūkanos. Apeliantų įsitikinimu, 2012 m. rugpjūčio 27 d. susitarimas Nr. 9568/6, kuriuo buvo iš naujo išdėstyta Kreditavimo sutarties bendroji dalis ir bankui suteikta teisė vienašališkai padidinti mokamų palūkanų normą net 1,5 karto dėl, apeliantų nuomone, bet kokio Kreditavimo sutarties pažeidimo, buvo pasirašytas dėl banko ekonominio spaudimo, todėl pirmiau nurodytą teisę bankui suteikianti susitarimo sąlyga turi būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį, o pati banko vienašališkai 1,5 karto padidinta ir nustatyta 10,37 proc. palūkanų norma pripažintina prieštaraujančia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, inter alia apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, atsižvelgdama į nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, neturi faktinio ir (ar) teisinio pagrindo sutikti su apeliantų pozicija ir tenkinti jų skundą.

Kaip matyti iš ieškovės ieškinio turinio, nuo pat civilinės bylos pradžios ieškovė nuosekliai teigė, kad apeliantų ginčijamos 10,37 proc. palūkanos, kurias taikant buvo priskaičiuota 27 291,69 Eur suma, už laikotarpį nuo notaro vykdomojo įrašo išdavimo dienos (2014 m. sausio 17 d.) iki 2014 m. spalio 28 d., yra apskaičiuotos pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punktą (o ne 18, kurį priešieškiniu ginčijo apeliantai). Pirmiau nurodytą ieškovės argumentą patvirtina ir pati 16 punkto formuluotė, kurioje sulygta, kad, praleidus sutartyje nustatytus kredito sugrąžinimo terminus, už laiku nesugrąžintą kredito sumą kredito gavėjas privalo papildomai prie sutarties specialiojoje dalyje nustatytų palūkanų mokėti bankui pusės sutarties specialiojoje dalyje nustatytų metų palūkanų dydžio papildomas palūkanas nuo likusio negrąžinto kredito sumos. Papildomos palūkanos sumokamos kartu su sutarties specialiojoje dalyje nustatytomis palūkanomis sutarties bendrojoje dalyje nustatyta palūkanų mokėjimo tvarka. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ir ką faktiškai patvirtino savo apeliaciniame skunde ir patys atsakovai, ginčo palūkanų apskaičiavimo metu pagal ankstesnį (2011 metų) šalių susitarimą ir galiojantį VILIBOR dydį trečiajam asmeniui pagal sutartį taikytina palūkanų norma sudarė 6,91 proc., todėl prie minėto dydžio pridėjus pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punktą apskaičiuotą pusės sutarties specialiojoje dalyje nustatytų metų palūkanų dydžio papildomas palūkanas, t. y. 3,455 proc., gaunamas būtent 10,37 proc. dydis (6,91 + 3,46), kurį ir pritaikė bankas, kredito gavėjai praleidus kredito grąžinimo terminus. Kitaip tariant, minėtame 16 punkte sutarties šalys susitarė ne dėl mokėjimo už naudojimąsi paskolintais pinigais funkciją atliekančių palūkanų (dar vadinamų pelno palūkanų) normos padidinimo, o, kaip visiškai teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl kompensuojamųjų palūkanų, pridedamų prie mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir mokamų kartu su jomis tuo atveju, jeigu kredito gavėja nustatytais terminais nevykdo prievolės grąžinti skolą.

Savo ruožtu atsakovai, apeliacinio skundo dalyke prašydami panaikinti sprendimo dalį dėl 27 291,69 Eur palūkanų, apskaičiuotų pagal bendrosios dalies 16 punktą, priteisimo, pačiame skunde cituoja ir nesąžiningu bei neprotingu nurodo ne 16 punktą, o 2012 m. rugpjūčio 27 d. susitarimo Nr. 9568/6 pagrindu priimtos sutarties bendrosios dalies naujos redakcijos 18 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad kredito gavėjui 3 mėnesius iš eilės praleidus sutartyje nustatytus kredito grąžinimo, palūkanų ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų terminus arba per pastaruosius 12 mėnesių ne mažiau kaip 2 kartus pažeidus kitas sutarties sąlygas bankas turi teisę vienašališkai visam sutarties galiojimo terminui 1,5 karto padidinti banko palūkanas, kai kreditas suteiktas su fiksuotąja palūkanų norma ir 1,5 karto padidinti banko maržą, kai kreditas yra suteiktas su kintamąja arba iš dalies fiksuotąja palūkanų norma. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu apskaičiuojant apeliantų ginčijamas palūkanas iš tikrųjų būtų taikomas 18, o ne 16 punktas, palūkanų norma sudarytų ne 10,37 proc., nes priešingai, nei skaičiuoja apeliantai savo skunde, 1,5 karto turėtų būti didinama ne visa palūkanų norma, o banko marža, kuri, kaip nurodė patys atsakovai, pagal 2011 m. liepos 15 d. susitarimą nuo 2012 m. sausio 1 d. sudarė 5,9 proc. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nė viename iš byloje esančių atsakovams ir trečiajam asmeniui banko teiktų raštų taip pat nėra nurodyta, jog 10,37 proc. palūkanos banko skaičiuojamos pagal 18 punktą, t. y. kad bankas pasinaudojo galimybe vienašališkai padidinti palūkanas (banko maržą) 1,5 karto pagal bendrosios dalies naujoje redakcijoje nuo 2012 metų atsiradusį 18 punktą, bet aiškiai pažymėta, jog minėtos palūkanos nustatytos už pradelstą paskolą, t. y. apeliuojant į jų kompensacinę paskirtį.

Pažymėtina, kad banko taikyta Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punkto nuostata, kuria, kaip minėta, sutarta dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo, įmonei laiku nevykdant prievolės grąžinti skolą, buvo nustatyta Kreditavimo sutartyje nuo pat 2006 m. vasario 14 d., kai buvo sudaryta pirminė Kreditavimo sutartis, o ne atsirado 2012 metais, kai buvo pasirašytas susitarimas Nr. 9568/6, kuris, atsakovų teigimu, buvo sudarytas dėl banko ekonominio spaudimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie minėto 2012 m. susitarimo sudarymo aplinkybes ir atitinkamai Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 18 punkto, kuriuo bankui suteikiama teisė vienašališkai padidinti banko maržą 1,5 karto, negaliojimą, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui ir niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo skundžiamos dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Kartu pastebėtina ir tai, kad nors apeliantai, skunde pakartodami priešieškinyje išdėstytus argumentus, susijusius su sutarties 18 punktu ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. susitarimu, skundo dalyke prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria priteistos 27 291,69 Eur palūkanos, apskaičiuotos būtent pagal 16 punktą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme priešieškiniu apeliantai ginčijo būtent sutarties 18 punktą, o apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad pagal kasacinio teismo praktiką sandoriui pripažinti negaliojančiu kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2006; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012, kt.). Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai ir sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip pasiūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartį Nr. 3K-3-258/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014, kt.).

Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad Kreditavimo sutarties nuostatos buvo keistos ir pildytos 6 kartus atskirais susitarimais, kurių pastarasis buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d. (Nr. 9568/6). Pažymėtina, kad minėtu susitarimu buvo ne tik išdėstyta sutarties bendrosios dalies nauja redakcija, bet ir visų pirma kredito gavėjos naudai pakeisti tarpiniai kredito bei palūkanų grąžinimo terminai ir sumos, todėl aplinkybė, jog ieškovė, kredito gavėjai, turinčiai akivaizdžių sunkumų vykdant Kreditavimo sutartį, suteikdama papildomų nuolaidų (atidėdama palūkanų mokėjimo terminus, pakeisdama skolos grąžinimo terminus), pareikalavo iš skolininkės ir papildomų prievolės užtikrinimo priemonių, negali būti vertinama kaip kredito gavėjai banko daromas ekonominis spaudimas ar kitoks neteisėtas veikimas jos atžvilgiu, nes laiku prievolių nevykdantis skolininkas, prašantis pakeisti terminus ar kitokias su kreditoriumi sulygtas sąlygas, negali pagrįstai tikėtis, kad kreditorius tokias nuolaidas darys, jokiomis priemonėmis nesumažindamas savo paties rizikos. Atsakovai, reikalaudami taikyti CK 1.91 straipsnio 1 dalį ir pripažinti negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 27 d. šalių pasirašyto susitarimo nuostatą, į bylą nepateikė jokių įrodymų, galinčių patikimai patvirtinti, kad bankas reikalavo minėto 2012 metų susitarimo sudarymo, jog būtent jo iniciatyva šis susitarimas buvo pasirašytas, ir nesant banko reikalavimo kredito gavėja nebūtų sudariusi šio susitarimo, be kita ko, būtų laiku sugebėjusi vykdyti įsipareigojimus bankui ir nebūtų siekusi terminų grafiko pakeitimo (CPK 178 straipsnis).

Be to, kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad bankas ginčijamą palūkanų sumą apskaičiavo pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punktą, galiojusį nuo pat 2006 metų, o jokių argumentų, jog 2006 metais, bankui ir kredito gavėjai sudarant sutartį, bankas būtų atlikęs tam tikrus nesąžiningus, neteisėtus veiksmus kredito gavėjos atžvilgiu ar darė pastarajai ekonominį spaudimą, apeliantai nenurodė. Kredito gavėja yra juridinis asmuo, verslo subjektas, todėl privalo atsakingai įvertinti prisiimamus įsipareigojimus, jų neįvykdymo riziką, o ta aplinkybė, kad bendrovė nebuvo atstovaujama profesionalaus teisininko, nepanaikina jos pareigos atidžiai susipažinti su sudaromos sutarties sąlygomis, be kita ko, ir banko dar 2006 metais į sutartį įrašytu 16 punktu, bei įvertinti prisiimamų įsipareigojimų neįvykdymo padarinius. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovų argumentais, kad banko neva ekonominiu spaudimu vienašališkai primesta 10,37 proc. palūkanų norma prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams ir turėtų būti mažinama pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį. Kaip jau minėta pirmiau, visų pirma, minėta norma nėra banko vienašališkai primesta, o yra apskaičiuota pagal šalių susitarimu sulygtą sutarties bendrosios dalies 16 punktą, antra, nagrinėjamu atveju 10,37 proc. palūkanos nėra 1,5 karto padidintos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, todėl apeliantai nepagrįstai nustatytą dydį lygina su tuo metu rinkoje egzistuojančiomis pelno palūkanų normomis. Mokėjimo palūkanos nagrinėjamu atveju liko būtent tokios, kokias sutarė šalys – t. y. 5,9 proc. marža ir VILIBOR (o tai sudarė 6,91 proc.), o 3,46 proc. sudarė kompensacinio pobūdžio palūkanos už laiku neįvykdytą prievolę. Kaip pagrįstai pažymėjo ieškovė, visiškai logiška, kad padidinta kompensacinio pobūdžio palūkanomis palūkanų norma turi būti didesnė nei rinkoje tuo metu esanti pelno palūkanų norma, nes priešingu atveju minėtos palūkanos negalėtų atlikti joms nustatytų funkcijų – bausti skolininką už prievolės laiku neįvykdymą ir kartu skatinti jį kuo greičiau įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantais, kad bankas vienašališkai nustatė neadekvačią, nesąžiningą palūkanų normą ir taip lupikavo.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.), todėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nenagrinėja dėl jų teisinio neaktualumo apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos rezultatui.

Apibendrindama pirmiau išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų, joje esančių įrodymų vertinimo požiūriu, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovų priteistos 27 291,69 Eur palūkanos ir atmestas atsakovų priešieškinis, todėl ji paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovų priteistinos ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai iš apeliantų 726 Eur išlaidų, patirtų atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti, ir šios sumos sumokėjimą advokatų kontorai patvirtinantį 2016 m. vasario 8 d. mokėjimo pavedimą Nr. APM4058405.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, kuriame nustatyta, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje be individualiųjų įmonių, konstatuoja, jog ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina visa advokato pagalbai apmokėti patirta 726 Eur išlaidų suma, t. y. iš kiekvieno atsakovo (A. K. ir UAB „Alkalina“) po 363 Eur sumą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei DNB bankui (j. a. k. 112029270) iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Alkalina“ (j. a. k. 133552014) ir A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) iš kiekvieno.