Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 184 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 24 straipsnio 5 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 24 straipsnio 5 dalį ir BK 184 straipsnio 1 dalį tuo, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, kurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį padaryti kvalifikuotą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir jam patikėto bei jo žinioje esančio svetimo turto iššvaistymą, tai yra:

jis, A. Š., būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini), kartu su kaltinamuoju dėl šio nusikaltimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teismo Nr. (duomenys neskelbtini)) patrauktu (duomenys neskelbtini) R. S., veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas (duomenys neskelbtini) tarnybine padėtimi ir teisėjo autoritetu, siekdamas turtinės naudos neatlygintinai gauti materialinę vertę turinčius daiktus, 2008 m. rugpjūčio–2008 m. spalio 2 d. laikotarpiu bendrose medžioklėse, vykusiose (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės plotuose bei (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini) tarnybinio kabineto patalpose vykusių susitikimų metu valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, už šiuos nusikaltimus (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nuteistam bankroto administratoriui A. K., perdavė neteisėtą reikalavimą iš administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų nupirkti bei neatlygintinai naudojimui perduoti keturis vienetus padangų jo, t. y. A. Š., ir R. S. medžioklėse ketinamam naudoti automobiliui „UAZ 31519“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini).

Valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, įmonių administratorius A. K., šį jo, t. y. A. Š., ir R. S. neteisėtą reikalavimą sutiko įvykdyti ir 2008 m. spalio 2 d., nuo 15.12 val. iki 15.17 val., bei 2008-10-15, nuo 11.31 val. iki 11.43 val., (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini) tarnybinio kabineto patalpose vykusių susitikimų su juo – A. Š. ir R. S. metu nurodė, jog prašomus keturis vienetus automobilio padangų už administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšas nupirks ir neatlygintinai perduos bei nurodė šių nusikaltimų padarymo būdą: kad dėl administruojamų bankrutuojančių įmonių sąskaitose esančio lėšų trūkumo reikalaujamas keturias automobilio padangas jis nupirks per du kartus ir A. Š. bei R. S. neatlygintinai perduos po dvi padangas 2008 m. lapkričio ir 2008 m. gruodžio mėnesiais.

Šių susitikimų metu sužinoję apie jų kurstomų atlikti piktnaudžiavimo tarnyba ir svetimo turto iššvaistymo būdą ir terminus, jis – A. Š. ir R. S., tęsdami nusikalstamus veiksmus, A. K. nurodė, jog prašomas nupirkti ir neatlygintinai perduoti tinkamas medžioklėse naudojamam automobiliui padangas jie suras patys ir 2008 m. rugsėjo pabaigoje–2008 m. spalio pradžioje davė pavedimą tokias padangas surasti asmeniui, kuris dėl šios veikos nėra kaltas – R. P. L.

Asmeniui, kuris dėl šios veikos nėra kaltas, R. P. L., veikusiam A. Š. ir R. S. pavedimu, 2008-10-27–2008-10-28 vykusių telefoninių pokalbių metu A. Š. ir R. S. pranešus, kad tinkamas medžioklėje naudojamam automobiliui „UAZ 31519“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) padangas rado (duomenys neskelbtini) esančioje firmoje „P“, ir viena jų kainuoja 225 Lt (du šimtus dvidešimt penkis litus), A. Š., suderinęs savo veiksmus su R. S., 2008-11-04, tarp 11–13 val., šias padangas nupirkti turėjusį A. K. nuvežė prie R. P. L. namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir davė nurodymą A. K. su R. P. L. nuvykti į šio nurodytą firmą nupirkti padangų.

Tokiais veiksmais A. Š., veikdamas su R. S., piktnaudžiaudamas tarnybine (duomenys neskelbtini) padėtimi ir teisėjo autoritetu, siekdamas turtinės naudos, palenkė (sukurstė) įmonių bankroto administravimo paslaugas teikusį A. K. padaryti kvalifikuotą piktnaudžiavimą tarnybine bankrutuojančių įmonių administratoriaus padėtimi bei patikėto ir buvusio jo žinioje svetimo administruojamų bankrutuojančių įmonių turto iššvaistymą.

A. Š. su R. S. sukurstytas A. K., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – (duomenys neskelbtini) nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtu bankrutuojančios VšĮ „R“ įmonės administratoriumi ir dėl savo, kaip šios bankrutuojančios privačios įmonės administratoriaus profesinės veiklos turintis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, 2 punkte, 4 punkte, 9 punkte, 11 straipsnio 3 dalies 1–24 punktuose, 14 straipsnyje, 17 straipsnyje, 19 straipsnio 1 dalyje numatytus atitinkamus administracinius įgaliojimus, veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas įmonių administratoriaus tarnyba ir įgaliojimais valdyti ir naudoti šios įmonės turtą ir juo, taip pat ir bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoti, 2008-11-04 (duomenys neskelbtini) esančioje A. B. firmoje „P“ už 440 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt litų) nupirko du vienetus naujų automobilio padangų 225/85R15C 1-502 N/K, už kurias pagal 2008-11-04 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) ir PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) apmokėjo iš administruojamos bankrutuojančios VšĮ „R“ lėšų.

Tęsdamas su A. Š. ir R. S. suderintus nusikalstamus veiksmus, A. K. 2008-11-04 šį bankrutuojančios VšĮ „R“ turtą – dvi 440 litų vertės padangas perdavė A. Š. ir R. S. pavedimu veikusiam R. P. L. ir taip A. Š. ir R. S. sukurstytas iššvaistė patikėtą ir jo žinioje buvusį šios administruojamos bankrutuojančios įmonės 440 Lt vertės turtą.

Be to, vykdydamas neteisėtą pažadą nusikaltimo kurstytojams A. Š. ir R. S., A. K., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – (duomenys neskelbtini) teismo 2008-01-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtu bankrutuojančios IĮ „B“ fiziniu bankroto administratoriumi ir dėl savo, kaip šios bankrutuojančios privačios įmonės administratoriaus profesinės veiklos turintis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, 2 punkte, 4 punkte, 9 punkte, 11 straipsnio 3 dalies 1–24 punktuose, 14 straipsnio l dalyje, 17 straipsnyje, 19 straipsnio 1 dalyje numatytus atitinkamus administracinius įgaliojimus ir teisę veikti šios įmonės vardu, valdyti ir naudoti šios įmonės turtą ir juo, taip pat ir bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoti, veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas bankrutuojančių įmonių administratoriaus tarnyba, 2008-12-01 (duomenys neskelbtini) esančioje A. B. firmoje „P“ už 450 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt litų) nupirko du vienetus naujų automobilio padangų 225/85R15C 1-502 N/K, kurias pagal 2008-12-01 kasos pajamų orderį serija (duomenys neskelbtini) ir PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) apmokėjo iš administruojamos bankrutuojančios IĮ „B“ lėšų.

Tęsdamas su A. Š. ir R. S. suderintus nusikalstamus veiksmus, A. K. apie tai, kad dar dvi jų reikalautas padangas nupirko ir paliko (duomenys neskelbtini) esančioje įmone „P“, 2008 m. gruodžio 1 d. 13.32 val. vykusio telefoninio pokalbio pranešė A. Š. ir 2008 m. gruodžio 1 d., nuo 16.07 vai. iki 16.13 val. (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini) teisėjo tarnybinio kabineto patalpose vykusio susitikimo metu tai nurodė R. S.

Gavęs šiuos duomenis, A. Š., 2008-12-01, apie 14 val., o su A. Š. veikęs R. S. 2008-12-01, nuo 16.07 val. vykusių telefoninių pokalbių metu asmeniui, kuris dėl šios veikos nėra kaltas, R. P. L., nurodė, kad jis A. K. nupirktas dvi padangas iš šios firmos pasiimtų, o R. P. L. šį A. Š. ir R. S. pavedimą įvykdžius ir šiuos materialinę vertę turinčius daiktus paėmus, taip A. K. šį patikėtą ir jo žinioje buvusį administruojamos bankrutuojančios IĮ „B“ 450 litų vertės turtą iššvaistė.

Nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio pabaigos A. K. sukurstęs ir 2008-11-04 bei 2008-12-01 neatlygintinai priėmęs iš A. K. šiuos bendros 890 Lt (aštuonių šimtų devyniasdešimties litų) vertės daiktus, valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) A. Š., taip piktnaudžiaudamas teisėjo tarnybine padėtimi ir teisėjo autoritetu, gavo turtinės naudos, nesant kyšininkavimo požymių.

Šiais veiksmais (duomenys neskelbtini) A. Š. sulaužė 1992-07-08, 1994-12-13 ir 1994-12-20 duotas teisėjo priesaikas; pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte ir 3 punkte numatytas asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, prievoles: teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; nesinaudoti pareigoms asmeninei naudai gauti; pažeidė Lietuvos Respublikos Teisėjų etikos kodekso 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagarbos ir lojalumo valstybei principą (teisėjas privalo laikytis (...) duotos teisėjo priesaikos;), 11 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skaidumo ir viešumo principą (teisėjas privalo (...) vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto;), 12 straipsnio 1 punkte, 4 punkte ir 5 punkte įtvirtintą sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principą (teisėjas privalo (...) elgtis taip, kad (...) visuomeniniai, socialiniai ir kitokie santykiai nekenktų teisėjo tiesioginių pareigų atlikimui; nesiekti naudos sau (...) artimiesiems ir draugams, naudojantis savo tarnybine padėtimi; būti nepaperkamam, nepriimti dovanų, pinigų, neatlygintinų paslaugų ar kitokių prielankumo ženklų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų ar kitų paslaugų iš fizinių ar juridinių asmenų, jeigu tai gali sukeli viešųjų ir privačių interesų konfliktą;), 13 straipsnio 1 punkte, 3 punkte ir 7 punkte įtvirtintą padorumo principą (teisėjas privalo (...) būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti; (...) privačiame gyvenime elgtis sąžiningai (...) ir garbingai; kitaip savo elgsiu nežeminti teisėjo ir teismų vardo;), 14 straipsnio 2 punkte ir 11 punkte įtvirtintą pavyzdingumo principą (teisėjas privalo (...) saugoti savo profesijos garbę ir prestižą; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų teismų interesai ir teisėjo reputacija;), 15 straipsnio 1 punkte įtvirtiną pareigingumo principą (teisėjas privalo (...) nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, (...) įstatymų ir kitų teisės aktų;).

Dėl šių (duomenys neskelbtini) A. Š. piktnaudžiaujant teisėjo tarnyba atliktų veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės žalos patyrė valstybė, nes jais padarytas dar ir kitas apysunkis ir nesunkus nusikaltimas – sukurstymas valstybės tarnautojui prilygintą asmenį – bankroto administratorių A. K. padaryti kvalifikuotą piktnaudžiavimą tarnybą bei sukurstymas bankroto administratorių A. K. padaryti jam patikėto ir esančio jo žinioje svetimo turto iššvaistymą, taip pat buvo iškraipyti teisėjo tarnybos veiklos principai, esmė bei turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Vertinant šios papildomos apklausos metu duotus parodymus, iš jų matyti, kad A. K. kai kurias aplinkybes jau nurodė kitaip, negu kad anksčiau vykusiose jo apklausose, o kai kurios naujos A. K. nurodytos aplinkybės jau netgi prieštarauja ankstesniems parodymams. A. K. jau nurodė, kad teisėjams buvo žinoma, kad jis padangas pirks ne iš savo asmeninių, o jo administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų, nors prieš tai vykusių apklausų metu nurodė, kad ši aplinkybė teisėjui A. Š. nebuvo žinoma arba apie šią aplinkybę jokių konkretesnių parodymų jis nedavė, nurodydamas, kad apie tai nieko negali paaiškinti. Be to, tik šios apklausos metu nurodė, kad jo padangas pirkti prašė abu teisėjai R. S. ir A. Š. Jis nurodė, kad teisėjai R. S. ir A. Š. jo paprašė nupirkti naujas padangas jų medžioklėje naudojamam automobiliui ,,UAZ“. Pokalbis dėl padangų medžioklėje naudojamam automobiliui ,,UAZ“ vyko tiek su A. Š., tiek su R. S., jie šį prašymą pateikė vienas kitą papildydami. Jis tokį jų prašymą suprato kaip neatlygintinos paslaugos prašymą. Taip pat nurodė, kad šias padangas pirko, nes jo to prašė teisėjai, tikėdamasis palaikyti su teisėjais gerus santykius, nes teisėjas R. S. jį iki tol skirdavo bankroto administratoriumi šio nagrinėjamose bankroto bylose, nuo teisėjo R. S. priimamų sprendimų šio nagrinėjamose bankroto bylose priklausė, ar šis būtent jį skirs šio bylose bankrutuojančių įmonių bankroto administratoriumi, ar kitą asmenį, kokio dydžio administravimo išlaidas jam, kaip bankroto administratoriui, nustatys iki pirmojo įmonių kreditorių susirinkimo, dėl ko jis jautėsi dėkingas. Kadangi jo nupirkti padangas prašė teisėjai, jam atsisakyti buvo nepatogu. Nors prieš keletą savaičių vykusios papildomos apklausos metu, tvirtino, kad šias padangas jis pirko iš draugiškumo, norėdamas palaikyti gerus santykius kartu su juo medžiojusiais teisėjais, tai yra kaip pažįstamiems medžiotojams, o ne kaip teisėjams. Ši parodymų dalis kelia ypač didelių abejonių, nes apie tai, kad A. Š. buvo žinoma, kad A. K. padangas pirks iš šio administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų ir šių įmonių vardu ir kad pagrindinis motyvas, kodėl A. K. pirko padangas buvo tas, jog to prašė teisėjai, su kuriais norėjo palaikyti gerus santykius, nebuvo parodęs nei vienos ankstesnės apklausos metu. Pažymėtina, kad šių A. K. parodymų jau negalima pavadinti jo anksčiau nurodytų aplinkybių papildymu. Šiuo atveju jis jau pakeitė parodymus, nes kai kurių aplinkybių iš viso nebuvo nurodęs ankstesnių apklausos metu, nors tuomet davė parodymus apie tas pačias savo nusikalstamas veikas. Be to, vertinant A. K. parodymus šios apklausos metu, kolegija atkreipia dėmesį ir į keletą aplinkybių. Pirmiausia į tai, kad išsamius parodymus apie keturių padangų iš jo administruojamų bankrutuojančių įmonių IĮ ,,B“, tiek VšĮ ,,R“ davė tik praėjus daugiau negu trims mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir tik šeštos apklausos metu. Pažymėtina, kad apie padangų įgijimo iš jo administruojamų bankrutuojančių įmonių IĮ ,,B“, tiek VšĮ ,,R“ aplinkybes ir tokių veiksmų motyvus jis galėjo duoti parodymus iš karto. Kita vertus, sunku suvokti, kaip praėjus trijų mėnesių laikotarpiui, A. K. sugebėjo duoti tokius tikslius ir detalius parodymus, nors kaip matyti iš ankstesnių jo apklausos protokolų, jo parodymai yra pakankamai lakoniški. Tuo tarpu paskutinis jau aptartas 2009 m. balandžio 27 d. apklausos protokolas didelės apimties, o turinį sudaro labai detalus visų aplinkybių apie padangų įgijimą nurodymas. Pagrįstai kyla abejonė, ar A. K. visas protokole aprašytas aplinkybes taip tiksliai galėjo prisiminti.

A. K. dar kartą buvo apklaustas jau ikiteisminio tyrimo metu byloje Nr. 07-1-0043 ikiteisminio tyrimo teisėjo. Šios apklausos metu A. K. patvirtino parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu paskutinėje apklausoje, vykusioje 2009 m. balandžio 27 d., ir parodė, kad jis nupirko keturias padangas 2008 m. lapkričio – gruodžio mėnesių laikotarpiu medžioklių automobiliui ,,UAZ“, kuriuo naudojosi teisėjai R. S. ir A. Š. Nupirko už 990 Lt. Teisėjai R. S. ir A. Š. prašė nupirkti padangas medžioklės automobiliui ,,UAZ“. Automobilis buvo naudojamas medžioklėse. Padangas jis pirko iš bankrutuojančių įmonių IĮ ,,B, tiek VšĮ ,,R“ lėšų. Po dvi padangas pirko, nes bankrutuojančiose įmonėse IĮ ,,B“, tiek VšĮ ,,R“ iš karto nupirkti nebuvo lėšų. Teisėjams A. Š. ir R. S. jis sakė, kad nupirks padangas per du kartus, nes minėtose įmonėse nebuvo lėšų nupirkti padangas iš karto. Jis nupirko padangas teisėjų prašymu, nes norėjo palaikyti su teisėjais gerus santykius ir kartu medžiodavo. Teisėjas R. S. jį iki tol skirdavo bankroto administratoriumi pastarojo nagrinėjamose bankroto bylose. Nuo pastarojo priimamų sprendimų bylose priklausė, ar būtent jį skirs administratoriumi, kokias administravimo išlaidas nustatys. Ne jis pasiūlė nupirkti padangas teisėjams. Tai buvo jų iniciatyva. Pinigų už padangas teisėjai R. S. ir A. Š. negrąžino. 2008 m. lapkričio mėnesį tam. Kad jis nupirktų pirmas dvi padangas automobiliui ,,UAZ“ teisėjas A. Š. pats jį nuvežė pas vairuotoją R. P. L., o jis su šiuo nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) esančią įmonę ,,P“, kur nupirko dvi padangas ir perdavė R. P. L. 2008 m. gruodžio 1 d. 2 padangas, tesėdamas pažadą A. Š. ir R. S., nupirko dar dvi padangas ir apie tai pranešė teisėjui R. S. ir A. Š., kiek pamena susitikimo su teisėju R. S. Panevėžio apygardos teisme metu. Pasakė, kad paimtų padangas. Suprato, kad teisėjams R. S. ir A. Š. nupirkdamas 990 Lt vertės padangas medžioklėje naudojamam automobiliui ,,UAZ“ padarė jiems paslaugą. Jis kartais medžiodavo su teisėjais. Buvo tartasi, kad teisėjai R. S. ir A. Š. jį paims kartu medžioti automobiliu, kuriam jis nupirko padangas. Tačiau kadangi baigėsi medžioklės sezonas, šiuo automobiliu medžioti neteko. Pats nėra skolingas nei teisėjui R. S., nei teisėjui A. Š. (t. 2, b. l. 77-80).

Iš šios jo apklausos protokolo matyti, kad nors A. K. ir patvirtino savo parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu paskutinėje apklausoje, vykusioje 2009 m. balandžio 27 d., tačiau kai kurias aplinkybes nurodė nevisai taip, kaip buvo parodęs šios apklausos metu. A. K. pripažinęs, kad jis padangas pirkęs teisėjų A. Š. ir R. S. prašymu, norėdamas palaikyti su teisėjais gerus santykius (jis su jais kartu medžiodavo, teisėjas R. S. jį iki tol skirdavo bankroto administratoriumi pastarojo nagrinėjamose bankroto bylose, nuo pastarojo priimamų sprendimų bylose priklausė, ar būtent jį skirs administratoriumi, kokias administravimo išlaidas nustatys), kiek kitaip parodė apie tai, ar teisėjams buvo žinoma ta aplinkybė, kad jis padangas pirks iš jo administruojamų bankrutuojančių įmonių. Jis parodė, kad padangas pirko per du kartus, nes bankrutuojančiose įmonėse IĮ ,,B“, tiek VšĮ ,,R“ iš karto nupirkti nebuvo lėšų. Tačiau tokios aplinkybės, kad jis, prieš pirkdamas padangas, sakė teisėjams, kad taip elgsis, tai yra pirks padangas iš jo administruojamų bankrutuojančių lėšų, jo parodymuose nėra nurodyta. Jis tik nurodė, kad dėl to, kad minėtose įmonėse nebuvo lėšų nupirkti padangas iš karto, jis sakė teisėjams, kad padangas pirks per du kartus.

Apklaustas A. K. dar kartą papildomai ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. gegužės 29 d., 2010 m. birželio 8 d., 2010 m. birželio 17 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. Nr. 07-1-0043 iš esmės dar kartą patvirtino ir pakarojo tuos pačius parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. balandžio 27 d. vykusios jo apklausos metu.

A. K. taip pat davė parodymus ir Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kaip kaltinamasis. Apklaustas A. K. teisiamojo posėdžio metu kaip kaltinamasis nurodė, kad negali visko prisiminti ir tvirtina savo ankstesnius parodymus. Tačiau ir Kauno apygardos teisme jis kai kurias aplinkybes vėl tikslino arba jas nurodė vėl kitaip. Labai prieštaringi teisme A. K. parodymai dėl motyvų, paskatinančių A. K. nupirkti padangas. Iš pradžių A. K. sakė, kad nupirko padangas, nes prašė teisėjai. Tačiau po to tos pačios apklausos metu parodė, kad padangas pirko už pažadą paimti į medžioklę. Pokalbyje dėl padangų nebuvo kalbama dėl bylų. Buvo kalba, kad už tas padangas atsilygins paėmimu į medžioklę. Dėl to, ar jis minėjo teisėjams R. S. ir A. Š. apie tai, ar pirks padangas iš jo administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų, buvo žinoma, apklausiamas negalėjo pasakyti, jau tvirtino, kad to nežinantis (t. 5, b. l. 82-89).

Dar kartą A. K. buvo apklaustas jau bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme. Perskaičius visų ankstesnių ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo vykusių apklausų metu duotus ir jau išdėstytus bei aptartus parodymus, A. K. juos taip pat patvirtino. Į klausimą, kodėl jo parodymai keitėsi ir būdavo nuolat papildomi, A. K. paaiškino, kad tiesiog atsakinėdavo į tokius klausimus, kurie jam būdavo užduodami. Jis pripažino, kad šiuo metu įvykių aplinkybes jau prisimena tik iš dalies, tačiau patvirtino, kad viskas vyko taip, kaip užrašyta jo perskaitytuose parodymuose. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį ir į kai kurias paskutinės apklausos metu A. K. nurodytas papildomas aplinkybes. Jis parodė, kad už padangas sumokėjo iš savo pinigų, o po to išrašė sąskaitas, kad pirko padangas jo administruojamų bankrutuojančių įmonių vardu ir lėšomis. A. K. tikslino aplinkybes ir apie padangų pirkimo motyvus, nurodydamas, kad tie jo parodymai yra teisingi, kur jis nurodė, kad padangas pirko, kad priimtų medžioti. Tai buvo jo indėlis į bendrą medžioklę. A. Š. nežadėjo jam padėti kaip teisėjas. Į klausimą, kodėl jo parodymai dėl šių aplinkybių yra nevienodi, A. K. paaiškino, kad jam buvo liepta sukonkretinti, kas yra A. Š. ir R. S., todėl jis galėjo duoti tokius parodymus, kad padangas pirko, nes prašė to teisėjai. Be to, A. K. apklausos metu nurodė ir tai, kad teisėjai nereikalavo pirkti padangų iš bankrutuojančių įmonių lėšų, prašė tik nupirkti padangas. Be to, šios apklausos metu A. K. kai kurias aplinkybes apie padangų įgijimo aplinkybes aiškino ir prieštaringai. Iš pradžių A. K. nurodo, kad jis nežino, ar A. Š. ir R. S. žinojo, kad jis padangas pirks iš jo administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų. Mano, kad galėjo ir nežinoti. Tačiau po to tos pačios apklausos metu atsakydamas į jam užduodamus klausimus, ar yra teisingi jo parodymai, kad jis sakė teisėjams, kad padangas perka iš bankrutuojančių įmonių lėšų, nurodo, kad tokie parodymai yra teisingi. Po to, vėl patikslina šiuos parodymus, ir jau nurodo, kad apie tai, kad pirko padangas iš bankrutuojančių įmonių lėšų, teisėjams R. S. ir A. Š. galimai pasakė vėliau, tai yra kai jau buvo nupirkęs padangas. Tačiau po kurio laiko atsakydamas į jam užduotą klausimą, jau nurodo, kad neprisimena, kada teisėjams sakė, kad pirko padangas iš bankrutuojančių įmonių lėšų.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras pareiškė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausti kaip liudytoją A. K., kad būtų pašalinti jo parodymuose esantys prieštaravimai. Prokuroro prašymas buvo patenkintas ir nutarta A. K. kaip liudytoją apklausti dar kartą. Tačiau A. K., pasinaudodamas jam BPK suteikta teise, bet ne pareiga duoti parodymus, atsisakė duoti parodymus, nurodydamas, kad patvirtina visus savo anksčiau duotus parodymus ir prašo jais vadovautis, nes jie yra teisingi.

Kaip matyti, liudytojas A. K. buvo apklaustas daug kartų, daugiausia ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iš esmės visų apklausų protokoluose visuomet buvo gausu įvairių nesutapimų ir net prieštaravimų jo anksčiau duotiems parodymams. Galima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad daugelis tų smulkių nesutapimų yra neesminiai ir jie natūraliai galėjo atsirasti tą patį asmenį apklausiant daugybę kartų ar praėjus nuo įvykio daug laiko tiksliai neatsimenant visų aplinkybių. Tačiau kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurie prieštaravimai ir nuolatiniai pakeitimai A. K. parodymuose buvo tikrai esminiai. Šiame sprendime kolegija jau išdėstė ir aptarė visų apklausų metu duotus A. K. parodymus, taip pat išdėstė ir esminius jų skirtumus bei parodymų keitimo tendencijas. Viso to kartoti nėra reikalo. Tačiau iš to, kas buvo išdėstyta, dar kartą daroma išvada, kad beveik kiekvienos apklausos metu A. K. nurodydavo vis naujas nusikalstamų veikų aplinkybes. Vertindama visų A. K. apklausų metu duotus parodymus, kolegija jau buvo aptarusi ir esminius jų prieštaravimus, kuomet ir parodymuose apie tas pačias bylos aplinkybes A. K. jas nurodydavo skirtingai. Tai pasakytina ne tik apie padangų pirkimo aplinkybes, bet ir motyvus, paskatinusius A. K. pirkti padangas. Todėl A. K. parodymų nenuoseklumas, nevienodumas šioje byloje pagrįstai tapo vienu iš motyvų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas dalimi tų parodymų nepasirėmė. Be to, kolegija atkreipia dėmesį ir į A. K. procesinės padėties ypatumus, kurie taip pat reikšmingi vertinant tokių asmenų parodymus. Šis liudytojas pats nurodo, kad duodamas parodymus padėjo išaiškinti kitų asmenų padarytus korupcinius nusikaltimus ir pats tikėjosi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (t. 2, b. l. 131). Akivaizdu, kad šiuo atveju A. K. tiesiogiai suinteresuotas duoti kitus asmenis apkaltinančius parodymus. Procesiniai įstatymai nenumato jokių išimčių ar specialių kriterijų tokių asmenų parodymų vertinimui, todėl tai daroma vadovaujantis bendrosiomis taisyklėmis. Vis dėlto, pagal jau susiklosčiusią teisminę praktiką, tokio asmens parodymai visada tikrinami ir vertinami ypač įdėmiai. Tokio asmens parodymais apie kitų asmenų dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme remiamasi tik tada, kai tie parodymai nekelia jokių abejonių ir kai tuos parodymus patvirtina kiti abejonių nekeliantys įrodymai. Kolegijos nuomone, teismas šioje byloje A. K. parodymus įvertino tinkamai, pasirėmė ta jų dalimi, dėl kurių nekilo jokių abejonių, tačiau nesivadovavo ta dalimi parodymų, kurios nepatvirtino kiti abejonių nekeliantys įrodymai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teismas besąlygiškai neatmetė A. K. parodymų, kaip kad nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, ir, juo labiau, nepadarė išvados, kad tie parodymai yra melagingi. Iš tikrųjų, kaip matyti iš teismo nuosprendžio, teismui dalies A. K. parodymų patikimumas sukėlė abejonių. Tokia išvada buvo padaryta įvertinus jau aptartas aplinkybes apie daugkartinius šio liudytojo parodymų papildymus, o taip pat į tai, kad byloje nebuvo surinkta daugiau jokių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių A. K. kai kuriuose parodymuose nurodytų aplinkybių apie teisėjo A. Š. A. K. kurstymą nupirkti padangas iš pastarojo administruojančių bankrutuojančių lėšų ir tai, kad šiuos veiksmus A. K. atliko, nes siekė teisėjo palankumo. Ta aplinkybė, kad būdamas įtariamuoju (po to kaltinamuoju), šis asmuo iš viso turėjo tik teisę, bet ne pareigą duoti parodymus, taip pat nereiškia, kad teismas privalėjo besąlygiškai tikėti tik šio vienintelio asmens parodymais ir atmesti bet kurias dėl to iškilusias abejones. BPK 21 straipsnio 4 dalis (BPK 22 straipsnio 3 dalis) iš tikrųjų numato tik įtariamojo (kaltinamojo) teisę, bet ne pareigą duoti parodymus. Tačiau šie BPK straipsniai niekaip nesusijęs su įrodymų patikimumu ir jų vertinimu, nes šiuo atveju kalbama ne apie įtariamojo (kaltinamojo) procesinių teisių apsaugą, o apie jo parodymų patikimumą ir jų vertinimą. A. K., kitoje byloje būdamas įtariamuoju (po to kaltinamuoju), tikrai turėjo teisę duoti bet kokius parodymus, juos keisti arba jų iš viso neduoti. Jo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, taip pat BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka perskaityti jo parodymai, pirmiau duoti teisme arba ikiteisminio tyrimo teisėjui, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas tikrai laikytini įrodymais. Tačiau to paties straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi teismas privalėjo įvertinti ne vieno, bet visų asmenų parodymus, o taip pat visus kitus įrodymus bei jų visumą. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką nors kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, Nr. 2K-431/2006, Nr. 2K-592/2010). Todėl siekdamas patikrinti liudytojo A. K. teisiamajame posėdyje, pirmiau teisme ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų patikimumą, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, perskaitė ir liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu prokurorui duotus parodymus. Nors šie liudytojo parodymai BPK 20 straipsnio prasme nelaikomi įrodymu, tačiau teisme perskaityti kitų įrodymų patikrinimui, buvo reikšmingi formuojant teismo vidinį įsitikinimą. Tik tuomet teismas sprendė, kurie įrodymai atmetami, o kuriais grindžiamos teismo išvados ir priimamas nuosprendis. Todėl teigti, kad teismas neatliko išsamios liudytojo A. K. parodymų analizės ir dėl to netinkamai juos įvertino tikrai negalima, nes tai neatitinka tikrovės.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo A. K. parodymus, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Su prokuroro apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad A. K. parodymus patvirtina kiti įrodymai, kolegija sutinka irgi tik iš dalies. Nors dalis kitų įrodymų su A. K. parodymais sutampa, tačiau tie kiti įrodymai iš esmės patvirtina tik tas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurios, kaip jau buvo minėta, nėra ginčijamos prokuroro apeliaciniame skunde (dėl to, kad teisėjas A. Š. prašė nupirkti A. K. keturias naujas padangas medžioklėse naudojamam automobiliui ,,UAZ“, A. Š. ir A. K. buvo seniai pažįstami, dažnai bendravo, juos siejo bendras pomėgis – medžioklė, A. K. nupirko keturias padangas per du kartus). Tuo tarpu tai, kad teisėjas A. Š. būtų kurstęs A. K. nupirkti padangas iš pastarojo administruojančių bankrutuojančių lėšų ir tai, kad šiuos veiksmus A. K. atliko A. Š. naudai, siekdamas teisėjo palankumo, kiti įrodymai neginčijamai nepatvirtina.

Pirmiausia tokių A. K. parodymų ne tik nepatvirtina, bet ir jiems visiškai prieštarauja išteisintojo A. Š. ir liudytojo R. S. parodymai. Jie išsamiai išdėstyti nuosprendyje. Išteisintasis A. Š. parodė, kad jokių kaltinime nurodomų nusikaltimų nepadarė. Jis pažįsta A. K., su kuriuo kartu medžiodavo ir buvo mintis jį priimti į medžiotojų būrelį, todėl pokalbių metu ir užsiminė, kad jis galėtų prisidėti prie medžiotojų būrelio veiklos jų įgytam ir remontuojam automobiliui nupirkdamas padangas, tačiau nereikalavo, neprašė ir nekurstė jo pirkti padangas iš administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų. Žinojo, kad A. K. atlyginimas buvo didesnis nei jo teisėjo, todėl nekilo net minties, kad padangas gali pirkti ne iš savo asmeninių lėšų. Liudytojas R. S. taip pat nurodė, kad A. K. nenurodė, kokiu būdu ir iš kur pirkti padangas, ir nežinojo, kad šis padangas nupirko iš bankrutuojančių įmonių lėšų.

Be to, tokių A. K. parodymų nepatvirtina ir kitų liudytojų R. P. L., J. R., A. M., K. G. parodymai. Jie iš esmės davė parodymus tik apie tas aplinkybes, kurios nėra ginčijamos prokuroro ir apie jas iš esmės pripažino ir pats išteisintasis A. Š. (dėl automobilio ,,UAZ“ pirkimo aplinkybių, kaip buvo surastos padangos, kas šias padangas pirko). Taigi kažkokių aplinkybių, pagal kurias būtų galima daryti išvadą, apie tai, kad A. Š. atliko kaltinime jam inkriminuotus veiksmus, minėti liudytojai irgi nenurodė.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas teikė pirmenybę būtent išteisintojo A. Š. ir liudytojo R. S. parodymams ir dėl jų atmetė A. Š. kaltinančius įrodymus, tai yra būtent jau minėto liudytojo A. K. parodymus. Tačiau tokie prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl išteisintojo A. Š. ir liudytojo R. S. parodymų įvertinimo, kaip jau buvo minėta, yra visiškai nepagrįsti. Skundo argumentai, kad teismas pirmiausia rėmėsi būtent išteisintojo ir liudytojo R. S. parodymais ir dėl jų atmetė kitus įrodymus, tiesiog neatitinka tikrovės. Teismas privalėjo apklausti išteisintąjį A. Š., liudytoją R. S., išdėstyti jų parodymus nuosprendyje ir tai padarė visiškai pagrįstai. Tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas nepadarė išvados apie tai, kad išteisintojo A. Š. ir liudytojo R. S. parodymai tikrai teisingi ir kad būtent šie jų parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes. Juo labiau, dėl išteisintojo ir minėto liudytojo parodymų teismas neatmetė kitų įrodymų, tarp jų ir liudytojo A. K. parodymų, o pačios teismo išvados dėl A. Š. išteisinimo nuosprendyje grindžiamos visais kitais argumentais ir motyvais. Išdėstęs jau aptartus išteisintojo A. Š., liudytojo R. S. parodymus, teismas nuosprendyje tiesiog nurodė, kad kaltinamasis A. Š. neprisipažįsta kaltu ir neigia padaręs jam kaltinimo inkriminuotus nusikaltimus. Toliau teismas nurodė, kad priimdamas nuosprendį negali vadovautis prielaidomis ir spėlionėmis, o pats išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas teismui padarius išvadą, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kad A. Š. savo prašymu būtų piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi ir reikalavęs ar kurstęs A. K. nupirkti padangas iš šio administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog prokuroras kaltinamajame akte tarp duomenų, kuriais buvo grindžiami pareikšti kaltinimai A. Š., nurodydamas A. Š. Kauno apygardos teisme kaip liudytojo duotus parodymus, kuris dėl toje byloje buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, pažeidė BPK reikalavimus. Prokuroras yra įsitikinęs, kad prokuroro pareiga yra ieškoti visų duomenų šaltinių, kurie gali būti pripažinti įrodymais, todėl prokuroras privalėjo šiuos A. Š. parodymus nurodyti kaltinamajame akte įrodinėjant pastarojo kaltę. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai, kolegijos nuomone, irgi yra nepagrįsti. Iš bylos matyti, kad minėti bylos duomenys, kurie buvo nurodyti kaltinamajame akte, buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tai matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo. Todėl apeliacinio skundo argumentas apie formalų minėtų duomenų atmetimą nesuprantamas. Galima sutikti, kad pats minėtų A. Š. parodymų nurodymas kaltinamajame akte nebūtų laikomas šio akto trūkumu. Tačiau akivaizdu, kad minėti kaip liudytojo A. Š. duoti parodymai negalėtų būti pripažinti įrodymu šioje baudžiamojoje byloje. Kolegijos nuomone, reikia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apklausiant Kauno apygardos teisme A. Š. kaip liudytoją pagal bendrąsias liudytojų apklausos taisykles buvo padaryta BPK pažeidimų. Dėl A. Š. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl su Kauno apygardos teisme nagrinėjama byla susijusių nusikalstamų veikų, tačiau negavus kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai šis leidimas pagal įstatymus būtinas, tuo metu buvo atsisakyta dėl A. Š. pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl Kauno apygardos teismas, apklausdamas A. Š. kaip liudytoją, neįvertino aplinkybės, kad A. Š. dėl jo ryšio su nusikalstamomis veikomis negali būti apklausiamas apie bylos aplinkybes, įspėjus jį dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnio 1 dalį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingą parodymų davimą, taip pat jis negali būti prisaikdinamas. Dėl to duodamas parodymus Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje byloje A. Š. davė parodymus ir apie jo paties galimai padarytas nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina draudimą versti duoti parodymus prieš save. Liudytojo, duodančio parodymus bet kurioje proceso stadijoje, parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurių duomenys galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamojoje baudžiamojoje byloje, bet ir kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje (kaip tai suprantama pagal Žmogaus teisių konvenciją (žr. pvz., Konvencijos 6 straipsnio aiškinimą šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgement of 4 November 2008) (kasacinė nutartis Nr. 2K-121/2013 ir kt.). Dėl to darytina išvada, kad Kauno apygardos teisme apklausiant A. Š. pagal bendrąsias liudytojų apklausos taisykles, t.y. įspėjant jį pagal BPK 163 straipsnio dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, pagal BK 235 straipsnį už vengimą duoti parodymus ir jį prisaikdinant, šis liudytojas buvo apklaustas pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Todėl nurodyti šiuos A. Š. Kauno apygardos teisme duotus parodymus tarp pagrindinių duomenų, kuriais grindžiami kaltinimai šioje byloje, nebuvo jokio pagrindo.

Prokuroras be jau nurodytų argumentų, kuriais remiantis ginčija A. Š. parodymų vertinimą, taip pat dar nurodo, kad A. Š. parodymus davė tik teisminio nagrinėjimo metu ir šiuos parodymus sau palankia linkme šis davė prieš tai susipažinus su kita baudžiamosios bylos medžiaga, o toks kaltinamojo elgesys vertintinas tik jo pasirinktu gynybos būdu. Todėl, kadangi A. Š. neturi pareigos duoti teisingų parodymų, pastarojo parodymai, kurie neatitinka jo paaiškinimų, duotų Lietuvos Respublikos Seimo laikinajai tyrimo komisijai, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Teisėjų garbės teismui, turi būti vertinami kaip duoti siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šiuos visus argumentus kolegija irgi atmeta kaip nepagrįstus ir neatitinkančius bylos aplinkybių.

Prokuroro teisingai nurodoma, kad šioje byloje A. Š. parodymus pirmą kartą davė tik teisme. Ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus. Tačiau tai nereiškia, kad jo parodymuose yra prieštaravimų, o juo labiau, esminių. Prokuroro teiginiai, kad teismas galėjo remtis tik tais teisme A. Š. duotais parodymais, kurie neprieštarauja jo paaiškinimams, duotiems Lietuvos Respublikos Seimo laikinajai tyrimo komisijai, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Teisėjų garbės teismui, yra nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad pripažinus, kad šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis gauti A. Š. paaiškinimai Lietuvos Respublikos Seimo laikinajai tyrimo komisijai, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Teisėjų garbės teismui yra tinkami įrodymai, būtų iškreipta BPK įtvirtinta įrodymų samprata, šiame kodekse įtvirtinti įrodinėjimo principai. Pagal formuojamą teismų praktiką, įstatymų nenumatytu būdu gauti paaiškinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus. Pagal BPK 276 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui per apklausą, net ir tuo atveju, kai tokios apklausos metu buvo preciziškai laikomasi visų procesinių taisyklių ir garantijų, duoti parodymai nelaikomi savarankišku įrodymu ir teismo posėdžio metu gali būti skelbiami tik norint teisingai vertinti kitus įrodymus. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tik tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl neužtikrinus jokių įtariamojo asmens teisių, per BPK nenumatytą procedūrą gauti paaiškinimai negali būti laikomi labiau įrodymų sampratą atitinkančiais ir patikimesniais duomenimis už duomenis, užfiksuotus BPK nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro surašytame apklausos protokole (kasacinė nutartis Nr. 2K-350/2013). Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad A. Š. duoti paaiškinimai Lietuvos Respublikos Seimo laikinajai tyrimo komisijai, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Teisėjų garbės teismui dėl jų neatitikimo BPK 20 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąvokai negalėjo būti vertinti kaip įrodymai, nes paaiškinimai gauti ne įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimas). A. Š. paaiškinimai, duoti Lietuvos Respublikos Seimo laikinajai tyrimo komisijai, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Teisėjų garbės teismui, negali būti įtariamojo, vėliau kaltinamojo, apklausos protokolų pakaitalu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo išvadų minėtais paaiškinimais negrindė dėl jų neatitikimo leistinumo reikalavimams. Be to, šiame sprendime jau buvo nurodyta pasisakant dėl liudytojo A. K. parodymų vertinimo ir apie įtariamojo, kaltinamojo teisę duoti ar neduoti parodymus, juos keisti ar papildyti. Tas pačias BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje numatytas teises turėjo ir šioje byloje kaltinamas A. Š. Įtariamojo arba kaltinamojo atsakomybė už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą nenumatyta. Tai reiškia, kad įtariamasis ir kaltinamasis asmuo ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu turi teisę ir neduoti jokių parodymų, ir duoti bet kokius parodymus savo nuožiūra ir priklausomai nuo pasirinkto gynybos būdo bei taktikos. Tačiau tai, kad A. Š. turėjo tik teisę, bet ne pareigą duoti parodymus, negali būti vertinama kaltinamojo nenaudai, kaip kad nurodo prokuroras. Kaltinamojo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas tikrai laikytini įrodymais, kuriuos teismas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje nekartą buvo pasisakyta apie draudimą perkelti įrodinėjimo naštą įtariamajam, kaltinamajam. Tuo tarpu prokuroro pasisakymuose nagrinėjant šią bylą matomi būtent bandymai įrodinėjimo naštą perkelti išteisintajam. Nurodoma, kad išteisintasis teisme parodymus davė jau būdamas susipažinęs su byla, kad tai yra jo pasirinktas gynybos būdas. Tokiu būdu faktiškai supainiojami skirtingų baudžiamojo proceso subjektų vaidmenys įrodinėjimo procese. Iš tikrųjų ne įtariamieji, kaltinamieji, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti reikšmingus bylai duomenis, o teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis ir spręsti, ar jie yra įrodymai, taip pat privalo juos įvertinti. Tuo tarpu įtariamasis (kaltinamasis) asmuo dalyvauti įrodinėjimo procese turi teisę, bet ne pareigą. Todėl dalį jau aptartų prokuroro argumentų dėl išteisintojo pasirinkto gynybos būdo ir užuominas apie tai, kad išteisintasis neįrodė savo nekaltumo, kolegija kategoriškai atmeta dėl šių argumentų prieštaravimo principinėms BPK nuostatoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą ir kaltinamojo (įtariamojo) procesines teises.

Iš bylos matyti, kad teismas be jau minėtų duomenų išnagrinėjo ir visus kitus kaltinamajame akte nurodytus bylos duomenis, tačiau padarė išvadą, kad ir šių duomenų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nepakanka.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nesutinka ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Nurodo, kad kaltinamajame akte nurodytuose protokoluose dėl operatyvinių veiksmų atlikimo yra užfiksuoti A. K., A. Š., R. S. 2008 m. spalio 02 d. – 2008 m. gruodžio 01 d. vykę susitikimai ir pokalbiai, taip pat yra užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, kurie patvirtina tą faktą, kad A. Š. reikalavo už administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšas nupirkti padangas medžioklėse naudojamam automobiliui, tačiau teismas juos netinkamai įvertino, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą.

Teisėjų kolegija atmeta ir šiuos prokuroro argumentus kaip nepagrįstus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. K., A. Š., R. S. vykusių susitikimu metu užfiksuotus pokalbius, taip pat ir telefoninius pokalbius, teismas ištyrė labai kruopščiai ir išsamiai, perklausęs, peržiūrėjęs kiekvieną iš tų įrašų, A. Š. ir kitiems pokalbių dalyviams buvo užduodami klausimai dėl tų pokalbių turinio. Patys tirti pokalbiai ir su jais susiję paaiškinimai išdėstyti nuosprendyje. Juos įvertinęs teismas nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad nei viename pokalbyje nėra duomenų, iš kurių būtų galima padaryti patikimą išvadą, kad A. Š. padarė nusikaltimus, kuriais jis kaltinamas. Iš pokalbių matyti, kad juose tikrai nei karto nebuvo paminėta, kad A. Š. būtų reikalavęs ar kurstęs A. K. nupirkti padangas už pastarojo administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų, ar kad jam buvo žinoma, kad padangas A. K. pirks iš pastarojo administruojančių bankrutuojančių įmonių lėšų. Tie pokalbiai nepatvirtina ir jokių kitų konkrečių kaltinimuose nurodomų nusikalstamų veikų aplinkybių. Prokuroras pateikia konkrečius pavyzdžius, kuriuose, jo nuomone, yra užfiksuotos frazės, kurios patvirtina A. Š. pareikštus kaltinimus. Nurodomi pokalbiai vykę tarp A. K., A. Š. ir R. S., taip pat pokalbiai tarp R. P. L. ir J. R. 2008-10-02, nuo 15:12:27 iki 15:17:27 vykusio pokalbio tarp R. S. ir A. K. metu kalba apie padangų pirkimą automobiliui, A. K. sako, kas pirks per du kartus, aiškina, kad visi limitai išsekę. 2008-10-15, nuo 11:31:52 iki 11:43:24 vykusio pokalbio tarp R. S., A. Š., A. K. metu, A. K. aiškina, kad lapkritį nupirks dvi padangas automobiliui ,,UAZ“. 2008-10-27, 13:29:28 vykusio pokalbio tarp R. P. L. ir J. R., R. P. L. pasakoja kaip jis ieškojo padangų, kalba apie tai, kad teisėjui žadėjo nupirkti, mini kažkokį sponsorių (t. 4, b. l. 41-42, 46-47, 49-50, 52-53). Prokuroras išskiria A. K. frazes, kuriose jis mini kažkokius išsekusius limitus, padangų pirkimą per du kartus, taip pat R. P. L. frazę, kad teisėjui žadėjo nupirkti padangas ir jo žodžius apie kažkokį sponsorių. Nors aptartus pokalbius prokuroras nurodo kaip patvirtinančius A. Š. pareikštus kaltinimus, šie pokalbiai jau išdėstytų teismo išvadų vis tiek nepaneigia. Vertinant jas įrodymų tarpusavio susietumo aspektu su kitais bylos faktiniais duomenimis, nurodytos frazės gali būti pagrindu tik tam tikriems spėliojimams ir įvairioms prielaidoms, kuriomis nuosprendis negali būti grindžiamas. Kita vertus, tikrai neįtikinantys ir paties prokuroro išdėstyti tų pačių pokalbių išaiškinimai. Tai, kad pokalbių metu nurodyti tokie žodžiai ,,teisėjai“, ,,sponsorius“ nereiškia, kad buvo kalbama būtinai apie tai, kad A. K. padangas pirko, nes jo to prašė ir teisėjas A. Š., siekdamas pastarojo palankumo. Kaip ir tai, kad A. K. R. S. nurodė, kad padangas pirks per du kartus, nes išsekę limitai, nereiškia, kad būtinai A. Š. buvo žinoma, kad padangas A. K. pirks iš bankrutuojančių įmonių lėšų ir A. Š., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, kurstė A. K. taip pasielgti. Vien šios prokuroro nurodytos pokalbių frazės (A. K. žodžiai dėl pasibaigusių limitų, kad pirks padangas per du kartus, pranešimas A. Š. apie nupirktas padangas ir kt.) yra mažai informatyvios BK 24 straipsnio 5 dalies, BK 228 prasme ir dėl šių pokalbių turinio, nesant byloje kitų neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų A. Š. atlikus kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus, daryti vienareikšmiškos ir neabejotinos išvados nėra galimybės. Kaltinamajame akte išdėstytų pokalbių vertinimą, kolegija vertina kaip per daug kryptingą ir dirbtinai priderintą prie pareikštų kaltinimų. Prokuroras šių pokalbių turinį aiškina labai plečiamai ir kryptingai. Apibendrinant visas išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad esminė aplinkybė, kad A. Š. būtų reikalavęs ar kurstęs A. K. nupirkti padangas iš pastarojo administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų, kuri ir buvo visų A. Š. pareikštų kaltinimų pagrindas, nepasitvirtino. Apie tai, kad A. Š. buvo žinoma, kad A. K. pirks padangas iš pastarojo administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų, tačiau nepaisant to, reikalavo, kad A. K. atliktų šiuos veiksmus, ir A. K. šias padangas pirko norėdamas teisėjo palankumo, iš esmės yra parodęs tik vienintelis A. K. Visi jo parodymai jau buvo aptarti ir įvertinti. Iš šiame sprendime jau buvo aptartos aplinkybės, dėl kurių A. K. parodymai dėl šių aplinkybių buvo pripažinti nepatikimais. Vien tik daug kartų keistų ir pildytų, o taip pat dėl daugelio kitų aplinkybių abejonių keliančių minėtų A. K. parodymų tam įrodyti tikrai nepakanka. Esant tokiems byloje surinktiems įrodymams, A. Š. pokalbiai apie padangų pirkimą su A. K. medžioklių ir įvairių susitikimų teisme metu teismo pagrįstai įvertinti tik kaip prašymas nupirkti padangas ir taip prisidėti prie bendrų interesų tenkinant bendrų medžioklių poreikius. O toks A. Š. prašymas tikrai negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimas ar kompetencija ir kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens kurstymas padaryti kvalifikuotą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir jam patikėto bei jo žinioje esančio turto išvaistymą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos nuosprendyje išdėstytai išvadai dėl A. Š. išteisinimo pagal minėtus BK straipsnius, kuri padaryta nenukrypstant ir nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, kaip kad tvirtina prokuroras. Prokuroro pasisakymuose ir apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (kasacinės nutartys Nr. 2K-16/2010, Nr. 2K-355/2009, Nr. 2K-529/2008, Nr. 2K-421/2008, Nr. 2K-660/2007, Nr. 2K-76/2007 ir kt.) buvo priimtos bylose, kurių kontekstas nėra artimas nagrinėjamai baudžiamajai bylai. Šie teismų praktikos pavyzdžiai, kolegijos nuomone, nepagrindžia apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę ir A. Š. pripažinti kaltu už minėtų nusikalstamų veikų padarymą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė yra numatyta už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, o ne autoritetu, kaip kad nurodo prokuroras, ir būtent tai būtina įrodyti, norint asmenį pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnį. Tokios išvados negalima daryti ir remiantis prokuroro nurodyta kasacine nutartimi Nr. 2K-7-2/2007. Prokuroras, darydamas išvadą, kad piktnaudžiavimas teisėjo autoritetu sudaro BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo teisėjo tarnyba turinį, cituoja tik atskiras kasacinės nutarties nuostatas, neatsižvelgdamas į bendrą bylų kontekstą. Antai, minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-2/2013, kurioje aptariant drausminės ir baudžiamosios atsakomybės santykio klausimą, aiškiai nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas kyla tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo: 1) piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo (BK 228 straipsnio 1 dalis); 2) padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, siekdamas turtinės ir kitokios asmeninės naudos (BK 228 straipsnio 2 dalis).

Be to, kad prokuroras nesutinka su teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų įvertinimu ir priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, apeliaciniame skunde atskirai dar dėsto argumentus dėl to, kad priimti šioje byloje teisingą sprendimą sukliudė ir teismo padaryti kiti esminiai BPK pažeidimai. Prokuroras tvirtina, kad teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad A. Š. išteisina, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių, nurodė išteisinimo pagrindą, kurio nėra numatyta baudžiamojo proceso įstatyme ir taip pažeidė BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 3 dalį. Šis pažeidimas prokuroro įsitikinimu yra esminis BPK pažeidimas. Taip pat nurodo, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad remiasi kaltinamoje išvadoje nurodytais A. K. parodymais, tai yra procesiniu dokumentu, kurio byloje nėra (byloje yra kaltinamasis aktas).

Tačiau teisėjų kolegija su prokuroro apeliacinio skundo argumentais sutinka tik iš dalies.

Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas netiksliai nurodė A. Š. išteisinimo pagrindą, kuris nenumatytas BPK 303 straipsnio 5 dalyje. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad A. Š. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 184 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Tuo tarpu BPK 303 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nors A. Š. išteisinimo pagrindas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje iš tikrųjų nurodytas netiksliai, vis dėlto abejonių dėl tikrojo jo išteisinimo pagrindo nekyla. Tai matyti iš viso nuosprendžio aprašomosios dalies turinio, o šios nuosprendžio dalies pabaigoje (12 l.) pats teismas išdėstė išvadą, kad A. Š. išteisintinas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi nėra abejonių, kad A. Š. buvo išteisintas būtent BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį dėl jau nurodyto jo rezoliucinės dalies trūkumo nėra pagrindo.

Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kaip kad daro prokuroras apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodydamas, jog remiasi kaltinamoje išvadoje nurodytais A. K. parodymais, tai yra procesiniu dokumentu, kurio byloje nėra (byloje yra kaltinamasis aktas), pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tai tik rašybos klaida. O vien dėl to, kad teismas nuosprendyje suklydo nurodydamas procesinio dokumento pavadinimą aptardamas liudytojo A. K. parodymus (vietoj kaltinamojo akto nurodė kaltinamąją išvadą), nėra pagrindas daryti išvadą, kad teismas nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais ir taip pažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimus. Be to, pažymėtina, kad išteisinamąjį nuosprendį teismas priėmė išnagrinėjęs būtent konkrečius įrodymus teisiamajame posėdyje, o ne kaltinamąjį aktą, kaip patį procesinį dokumentą, kurį baigus ikiteisminį tyrimą, kai nėra prielaidų supaprastinto proceso formoms taikyti ar prokurorui manant, kad konkrečiu atveju tokios formos neturi būti taikomos, surašo prokuroras.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.