Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, Urtei Zagurskytei,

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, S. R. gynėjams advokatams R. S. ir Vidmantui Baumilai bei jos įstatyminiam atstovui sūnui Ž. M.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės S. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. nutarties, kuria S. R. pripažinta nepakaltinamumo būsenoje padariusi įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalyje, ir nustatyta, kad dėl psichikos sutrikimo baudžiamojo įstatymu uždraustos veikos padarymo metu S. R. negalėjo suprasti savo veiksmų, negali jų suprasti bei valdyti ir šiuo metu.

S. R. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, t.y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. 2014 m. lapkričio 8 d. 13.19 val. iš savo mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), išsiuntė trumpąją žinutę į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo D. Ž., turinčio teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, tarnybinį mobiliojo ryšio telefoną, abonento Nr. (duomenys neskelbtini) su tekstu: „eilinį kartą pranešu apie sunkų nusikaltimą (duomenys neskelbtini), narko ceche šefas A. K. su boba savo ir „duchu“ vergu štampuoja amfetm. tabletes! Dar karstos! R.“, taip melagingai pranešdama apie žinomai nebūtą nusikaltimą - neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, ir, tęsdama nusikalstamą veiką, 2014 m. lapkričio 8 d. 14.50 val. savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdama įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, davė žinomai melagingus parodymus apie nebūtą nusikaltimą, nurodydama, kad nuo 2004 m. pavasario jos kaimynai A. K. su savo sutuoktine K. Č.-Kaladauskiene bei dar vienu asmeniu savo bute, adresu (duomenys neskelbtini), vykdo nelegalią narkotinių medžiagų gamybą, tai yra S. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.Kauno apylinkės teismas, priimdamas nutartį, padarė išvadą, kad S. R. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika pagal BK 236 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai ir konstatavo, kad nustatyti visi įstatyme numatyti pagrindai už baudžiamuoju įstatymu uždraustos nusikalstamos veikos padarymą, todėl S. R. skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, t.y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. S. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. M1-1200-246/2016, priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4.5.Medicinos dokumentų išrašai, kurie patvirtina, kad S. R. serga keliomis ligomis (4 t., b.l. 82-87).

8. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Neatsiejamos įrodymų vertinimo sąlygos – įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Spręsdamas klausimą, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Tuo tarpu tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės.

10. Nagrinėjamoje byloje S. R. pripažinta nepakaltinamumo būsenoje padarius įstatymo uždraustą veiką dėl to, kad ji 2014 m. lapkričio 8 d. 13.19 val. iš savo mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), išsiuntė trumpąją žinutę į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo D. Ž., turinčio teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, tarnybinį mobiliojo ryšio telefoną, abonento Nr. (duomenys neskelbtini), su tekstu: „eilinį kartą pranešu apie sunkų nusikaltimą (duomenys neskelbtini), narko ceche šefas A. K. su boba savo ir „duchu“ vergu štampuoja amfetm. tabletes! Dar karstos! R.“ Būdama įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, davė žinomai melagingus parodymus apie nebūtą nusikaltimą.

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad policijos pareigūnui nuvykus pas S. R. į namus, buvo surašytas pareiškimas apie tai, jog kaimyniniame bute gaminamos narkotinės medžiagos. 2014 m. lapkričio 8 d. protokole – pareiškime S. R., būdama įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, nurodė, kad nuo 2004 m. pavasario jos kaimynai A. K. su savo sutuoktine K. Č.-K. bei dar vienu asmeniu savo bute, adresu (duomenys neskelbtini), vykdo nelegalią narkotinių medžiagų gamybą (1 t., b.l. 10). Atlikus buto, esančio (duomenys neskelbtini), jokių nusikalstamos veikos pėdsakų nenustatyta (1 t., b.l.11-20). Apklaustas bute gyvenantis A. K. paaiškino, jog tai ne pirmas kartas, kai kaimynė S. R. melagingai skundžia jį gaminant narkotikus, dėl ko jis yra kreipęsis į teismą privataus kaltinimo tvarka (1 t., b.l.22-23). Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK VPS Prevencijos poskyrio Domeikavos PN tyrėjo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje (1 t., b.l. 27-28).

12.Ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo ikiteisminio tyrimo įstaigoje tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – Rekomendacijos) III skyriuje. Tvarkoje numatyta, jog informaciją apie galimą nusikalstamą veiką tikrinantis ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas privalo kuo greičiau nuvykti į nurodytą vietą ar pas informaciją suteikusį asmenį arba kitais būdais įsitikinti, ar tokia informacija yra tikra (59 punktas). Neatidėliotino patikrinimo metu nustačius, kad informacija apie galimą nusikalstamą veiką nepasitvirtino, informaciją tikrinęs pareigūnas apie tai praneša atsakingam darbuotojui, kuris padaro įrašą atitinkamame informacijos registre. Tokiu atveju nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nepriimamas (64 punktas). Elektroninių ryšių priemonėmis gauti rašytiniai skundai, pareiškimai ar pranešimai, jeigu jie atitinka Lietuvos vyriausiojo archyvaro patvirtintų ar su juo suderintų elektroninių dokumentų specifikacijų reikalavimus, registruojami ir nagrinėjami tokia pačia tvarka kaip ir paštu ar per pasiuntinių paslaugas teikiančią įmonę gauti skundai, pareiškimai ar pranešimai (70 punktas). Kai pareiškėjas atvyksta į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir pageidauja pateikti žodinį skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, pildomas pareiškimas ir liudytojo apklausos protokolas, kuriame pareiškėjas įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir apklausiamas apie įvykio aplinkybes. Taip pat pildoma pažyma apie liudytojo (pareiškėjo) asmens duomenis (66 punktas).

11.1.Taigi, įvertintus minėtąjį reglamentavimą, akivaizdu jog, ikiteisminio tyrimo įstaiga gavus pranešimą apie daromą nusikaltimą, visų pirma, turi patikrinti gautos informacijos apie daromą nusikalstamą veiką tikrumą, o jai nepasitvirtinus, daromas atitinkame informacijos registre įrašas. Šiuo gi konkrečiu atveju gavus iš pranešėjos S. R. informaciją apie daromą nusikaltimą kaimyniniame bute, buvo iš S. R. priimtas pareiškimas ir ji įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį. Iš liudytojo L. L. parodymų, kuris priėmė pareiškimą, matyti, kad jis S. R. žinojo kaip asmenį, kuris dažnai kreipiasi į policiją ir kitas institucijas su neadekvačiais pranešimais. Jis nurodė, jog pas S. R. patikrinti informacijos apie daromą nusikaltimą vyko budėtojo, o galimai ir viršininko D. Ž. nurodymu. Pažymėtina, jog D. Ž. apklaustas teisme liudytoju parodė, jog būtent jis davė nurodymą, kad iš S. R. būtų paimtas pareiškimas, kad ją įspėtų dėl jos melagingo pranešimo apie nusikaltimą ir BPK rėmuose patikrintų jos teikiamą informaciją, kadangi S. R. vienoje iš paskutinių žinučių teigė, kad jis asmeniškai gauna atlygį už tai, kad kaimynai gamina narkotikus. Be to, pastebėjo, jog tokio pobūdžio pranešimų SMS žinutėmis ir elektroniniu paštu yra gavęs iš S. R. ir anksčiau, tačiau informacija nepasitvirtino. Iš to darytina išvada, kad pareigūnams S. R. pranešimai apie nebūtą nusikaltimą buvo žinomi, ne kartą buvo tikrinami ir ne kartą buvo priimti procesiniai sprendimai- atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

11.2. Kaip minėta, pagal Rekomendacijų 66 punktą pareiškėjas įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir apklausiamas apie įvykio aplinkybes kai atvyksta į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir pageidauja pateikti žodinį skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Tokiu būdu pareiškėjas laisva valia parodo, kokių padarinių jis šiuo veiksmu siekia- pranešti apie nusikalstamą veiką. Šiuo atveju pats policijos pareigūnas vyko į S. R. namus, įspėjo ją dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį ir priėmė iš jos pareiškimą. Jau tuo metu pareigūnui buvo žinoma, kad dėl panašaus pobūdžio informacijos A. K. ( šmeižimo) yra kreipęsis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Aukščiau nurodyti ir ištirti įrodymai rodo, kad pareiškimo protokolo surašymu buvo siekiama ne gauti informaciją apie daromą nusikaltimą K bute, o įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti S. R. pranešimą, įspėti ją dėl atsakomybės ir jos atžvilgiu pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Todėl nepasitvirtinus SMS žinutėje nurodytiems faktams, iš S. R. 2014 m. lapkričio 8 d. protokolas – pareiškimas ir jos įspėjimas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą negali būti vertintini kaip patikimi ir teisėtais būdais gauti įrodymai, sudarantys pagrindą pradėti jos baudžiamąjį persekiojimą (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys).

11.3. Pažymėtina, jog valstybės institucijos, jų pareigūnai neturi skatinti asmenų nusikalsti. Suprasdami, kad gali būti padaryta nusikalstama veika, pareigūnai turi imtis priemonių užkirsti kelią tokios veikos padarymui, o ne patys skatinti jos atlikimą, turint tikslą vėliau patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Nagrinėjamoje byloje liudytojais apklausti policijos pareigūnai D. Ž. ir L. L., žinodami apie tai, jog S. R. anksčiau ne kartą nepagrįstai kreipėsi į policiją dėl to, jog jos kaimynai K. gamina narkotines medžiagas (šią aplinkybė patvirtina policijos priimti procesiniai dokumentai, 1 t., b.l. 29, 30, 31, 57-59), vertino ne jos pateiktos informacijos tikrumą, tačiau ėmėsi iniciatyvos, kad būtų priimtas pareiškimas ir ji būtų įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti iš Kauno apskrities VPK viršininko D. Ž. parodymų, toks sprendimas buvo nulemtas S. R. žinutės, kurioje ji teigė, kad jis asmeniškai gauna atlygį už tai, kad kaimynai gamina narkotikus. Išdėstytos aplinkybės leidžia manyti, kad tokį S. R. elgesį pareiškimo protokolo surašymą išprovokavo patys pareigūnai. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje provokavimas konstatuojamas tada, kai teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (Ramanauskas v. Lithuania, no. 74420/01, judgment of 5 February 2008; Milinienė v. Lithuania, no. 74355/01, judgment of 24 June 2008, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2K-434/2013). O už valstybės pareigūnų paskatintą atlikti neteisėtą veiką S. R. negali būti baudžiama.

11.4. 2008 m. vasario 5 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, išnagrinėjusi bylą Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), savo sprendime priėmė teismų praktikai reikšmingą išaiškinimą, kad visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo būti atmesti. Taigi tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją (nutartis Nr. 2A-P-6/2008) suformuota teismų praktika patvirtina, kad nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokavimo metu, turi būti pripažįstami neleistinais. Materialinės teisės aspektu pažymėtina, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. Už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama. Baudžiamojo proceso normų aspektu pažymėtina, kad baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys veiksmai negali būti atliekami, siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Pagal BPK proceso veiksmai privalo būti atliekami, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“ (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-39/2013). Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog S. R. nepakaltinamumo būsenoje padarė BK 236 straipsnyje uždraustą veiką.

11.5.S. R. taip pat buvo kaltinama dėl to, kad išsiuntė Kauno apskrities VPK viršininkui D. Ž. žinutę, kuria melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą. SMS tekstas ir pateikimo pobūdis nesudaro pagrindo vertinti, kad buvo pranešta apie nusikaltimą ir kad šiuo atveju yra visi nusikaltimo sudėties požymiai. Iš SMS teksto negalima daryti išvados, kad buvo pranešta apie konkretų nusikaltimą, o galimai pateikta tik pareiškėjos nuomonė, kuri turėjo būti patikrinta.

11.6. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus aplinkybei, kad S. R. turi sveikatos problemų, dėl kurių ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, procesas dėl veikos, kurioje ypač svarbus asmens valinis aspektas, privalėjo būti nutrauktas ir turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl to asmens gydymo LR Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

12.Įvertinus tiek materialiuosius, tiek procesinius teisinius aspektus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, t. y. egzistuoja BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą S. R. atžvilgiu. Todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartis naikintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu).

13.Skundžiama Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartimi S. R. taip pat buvo taikyta priverčiamąją medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, t.y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Nutraukus baudžiamąją bylą, naikintina ir S. R. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančio Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto (3 t., b. l. 88) matyti, kad S. R. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, rekomenduojant stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, t.y. VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. 2016 m. spalio 20 d. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės raštu teismas informuotas, jog dėl psichikos būsenos S. R. negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, būti apklausta teismo posėdžio metu (4 t., b.l.31). Rokiškio rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 27 d. nutartimi S. R. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą pratęsė, padaręs išvadą, jog S. R. psichinė būklė nėra stabili, ji nekritiška padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos ir ligos atžvilgiu, gydoma dar labai trumpą laiką, aktyviai išsako kliedesius, gydymo procese dalyvauja nenoriai, todėl sprendė, kad jos pavojingumas sau ir aplinkiniams vis dar išlieka (4 t., b.l. 80). Ekspertė N. M. teismo posėdyje parodė, kad S. R. sveikatos sutrikimas yra lėtinis psichikos sutrikimas, rekomendavo taikyti stacionarų stebėjimą lengvo stebėjimo sąlygomis, nes švelnesnio gydymo nėra, tik priverstinis ambulatorinis gydymas (4 t., b.l. 68-71). Bylos duomenimis S. R. ne kartą anksčiau yra nepagrįstai kreipusis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl analogiškų kaltinimų K atžvilgiu (1 t., b.l. 27-31). Aptarti įrodymai rodo, kad S. R. sveikatos būklė reikalauja gydymo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūrai asmens sutikimas nereikalingas, jeigu jo gyvybei gresia pavojus arba būtina jį guldyti į stacionarinę sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų apsaugoti visuomenės interesai. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jeigu asmuo turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas, o priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Todėl konstatavus, kad S. R. nepadarė įstatyme uždraustos veikos, tačiau jos sveikatos būklė reikalauja gydymo, jos priverstinio gydymo klausimas spręstinas CK 2.26 straipsnio ir Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo VI skyriuje nustatyta tvarka. Įstatyminis atstovas S. R. sūnus Ž. M. nurodė, kad mamai reikalinga medicininė pagalba dėl jos pačios saugumo. Todėl išaiškintina, kad jis kaip artimas giminaitis turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl asmens priverstinės hospitalizacijos psichiatrinėje gydymo įstaigoje.

14.Apeliaciniame skunde nurodyta nemažai argumentų, kuriais yra grindžiamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumas ir nepagrįstumas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010, 2K-116/2014, 2K-129/2014). Kadangi teisėjų kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir yra pagrindas ją panaikinti, todėl kiti apeliacinio skundo argumentai nevertintini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės S. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: baudžiamąją bylą S. R. atžvilgiu nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti S. R. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, t.y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.