Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Pranckienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

neviešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientą R. A. išdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientą R. A. (toliau – ir pacientas, ir apeliantas) vieną mėnesį, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. liepos 30 d.

2. Pareiškėja prašyme nurodė, kad pacientas 2024 m. birželio 30 d. buvo hospitalizuotas viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Pacientas atvežtas lydimas motinos, stacionarizuotas dėl ūmios psichozės su išreikšta katatonine simptomatika, neadekvačiu elgesiu. Teismo 2024 m. liepos 2 d. nutartimi pacientas gydomas priverstinai iki šiol. Pareiškėjos teigimu, paciento būsena šiek tiek geresnė, tačiau stebima išliekanti ūmi psichozinė įtampa, nulemianti neadekvatų, žalingą sau ir rizikingą elgesį, todėl būtinas tolimesnis gydymas psichiatrijos stacionare pagal būtinosios pagalbos indikacijas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 25 d. nutartimi prašymą tenkino – leido R. A. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti viešojoje įstaigoje Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. liepos 30 d.

4. Teismas nustatė, kad R. A. lydimas motinos atvežtas į ligoninę 2024 m. birželio 30 d. dėl ūmios psichozės su išreikšta katatonine simptomatika, neadekvačiu elgesiu, nustatė, kad paciento būsena šiek tiek pagerėjo, tačiau stebima išliekanti ūmi psichozinė įtampa, nulemianti neadekvatų, žalingą sau ir rizikingą elgesį, todėl būtinas tolimesnis gydymas psichiatrijos stacionare pagal būtinosios pagalbos indikacijas, remiantis Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadomis, paciento būklė geresnė, tačiau stebima išliekanti ūmi psichozė su psichozine įtampa, epizodais, hipochondrinio, religinio, ypatingos reikšmės turinio kliedesine simptomatika.

5. Teismas, spręsdamas klausimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, rėmėsi pateiktomis gydytojų komisijos išvadomis, byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais teismo posėdžio metu, kurie patvirtino, kad R. A. dėl psichikos sveikatos būsenos yra socialiai pavojingas, todėl yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

6. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą dėl leidimo hospitalizuoti ir priverstinai gydyti R. A. laikė pagrįstu ir tenkintinu.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

7. Suinteresuotas asmuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartį panaikinti ir nutraukti suinteresuoto asmens gydymą.

7.1. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad nerimas ir įtampa jam kilo dėl to, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl jo priverstinio gydymo, be to, jis jau mėnesį laikomas uždarytas ligoninėje, neturi ką veikti, tiesiog laukia, kol praeis laikas.

7.2. Apeliantas teigia negalintis kontroliuoti savo šlapimo pūslės ir tai yra ne psichologinis sutrikimas, o fizinė kūno problema. Nurodo geriantis pakankamai skysčių, tačiau gydytojas visuomet tikrindavo liežuvį kaip skysčių gėrimo rodiklį, tačiau tai, pasak apelianto, paprasčiausiai netiesa. Teigia visuomet gėręs duodamą arbatą ir vandenį ryte, per pusryčius, per pietus ir vakare, bei papildomai skysčius iš vandens butelio.

7.3. Pasak apelianto, jis elgiasi adekvačiai, visuomet bando išsamiai atsakyti į gydytojo klausimus, nerodo agresijos, yra mandagus, išklauso gydytoją. Apeliantas teigia nebebadaujantis ir valgantis papildomai mamos atneštą maistą, t. y. jo mityba susitvarkė. Ketina tęsti gydymą dienos stacionare (reabilitacijoje), ketina vartoti vaistus tiek laiko, kiek paskirs gydytojas. Nurodo nebesantis katatoniškas ir atsako žmonėms iš karto, nebeidealizuoja religinių praktikų ir nebesielgia fanatiškai, tarsi visą gyvenimą reiktų gyventi kaip šventam žmogui.

7.4. Teigia, kad jo gyvybei nėra pavojaus, neturi savižudybės minčių. Mano, kad teismo nutartis gydyti jį papildomą mėnesį yra objektyviai nepagrįsta, nes ūminė psichozė praėjo ir apeliantą galima paleisti namo. Be to, dokumentuose rašoma, kad paciento būklė pagerėjusi, taigi nėra pagrindo jo priverstinai gydyti ligoninėje.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos – ligoninės, pratęsti vienam mėnesiui leidimą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Kaip nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinta teisė teismui leisti priverstinai hospitalizuoti asmenį, kai yra tam numatytos sąlygos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Pagal Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnį, asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu turi sunkią psichikos ligą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1012-603/2021; 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1039-580/2022).

11. Byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo R. A. atvežtas į ligoninę dar 2024 m. birželio 30 d. dėl ūmios psichozės, neadekvataus elgesio. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 2 d. nutartimi pacientas gydomas priverstinai, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad suinteresuotam asmeniui priverstinis hospitalizavimas buvo taikytas ir anksčiau, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 28 d. nutartimi.

12. Iš apelianto atskirojo skundo matyti, kad jis skundžiamoje nutartyje nurodytos ir medikų jam konstatuotos diagnozės neneigia, tačiau iš esmės neigia gydymo reikalingumą, teigia, kad jo psichinė būklė pagerėjusi, jis nebebadauja, fanatiškai nebeišpažįsta religijos, nekelia grėsmės sau ir kitiems, o jo šlapinimosi sutrikimai yra fizinė problema. Tačiau įvertinus suinteresuoto asmens pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, pareiškėjos teismo pateikto prašymo motyvus, byloje esančias gydytojų išvadas, matyti, kad apeliantas nėra kritiškas savo ligos atžvilgiu. 2024 m. liepos 24 d. medicinos dokumentų išraše nurodoma, kad paciento būsena šiek tiek geresnė, tačiau stebima išliekanti ūmi psichozė su psichozine įtampa, išraše nurodoma, kad pacientui vis dar pasireiškia kliedesiai (įskaitant ir religinio turinio), panirimo epizodai su badavimu, higienos nesilaikymu ir pan., nurodo, kad pacientas ambulatoriškai medikamentų nevartoja (tiek psichiatrinių, tiek somatinių). Šias medikų išvadas iš esmės patvirtina paties paciento pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai apie maldas 3 kartus į dieną, išsivalymą maldų metu, kalbos apie šlapinimosi ir tuštinimosi po savimi procesų natūralumą, siekį badauti dėl noro patirti prisikėlimo pojūčius, kaip tai darė Jėzus Kristus. Nors apeliantas teigia, kad yra linkęs vartoti gydytojų paskirtus vaistus, iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad vaistų vartojimo pacientas vengia dėl įsitikinimo neigiamu jų poveikiu inkstams. Nors byloje nėra duomenų, kad pacientas tiesiogiai būtų išsakęs suicidines mintis, bylos duomenys apie badavimą, skysčių nevartojimą, siekį pajusti prisikėlimo pojūtį leidžia pagrįstai manyti, kad suinteresuoto asmens veiksmai dėl jam diagnozuotos ligos skundžiamos nutarties priėmimo metu kėlė grėsmę jo paties sveikatai ir net gyvybei.

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl priverstinio apelianto gydymo pratęsimo pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti byloje esančiais duomenimis – gydytojų konsiliumo išvada, medicininio išrašo duomenimis, paties paciento paaiškinimais, kurie iš esmės patvirtino gydytojų išvadas apie paciento sunkią psichikos ligą.

14. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai yra, apelianto hospitalizavimo aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nebuvo jokio pagrindo pratęsti apelianto priverstino hospitalizavimo ir gydymo dar vienam mėnesiui, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik paties apelianto teiginiai, kad jo būklė jau buvo pagerėjusi, kad priverstinis gydymas nereikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje, išklausė pacientą, dėl ko išsamiai motyvavo išvadą ne tik medikų, bet ir paties paciento paaiškinimais, ir pagrįstai sprendė, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo reali grėsmė, jog apeliantas savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo paties sveikatai bei gyvybei.

15. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant proceso teisės normų, reglamentuojančių supaprastintą civilinį procesą, todėl naikinti ją remiantis apelianto argumentais nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.