Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,

2018 m. liepos 25 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. F. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja J. F. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2-4) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas, Klaipėdos AVPK) 300 € neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja prašomą priteisti žalą kildina iš neteisėtų Klaipėdos AVPK Klaipėdos miesto policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos MPK) Viešosios policijos skyriaus (toliau – ir Skyrius) pareigūno – tyrėjo Mindaugo Bertulio veiksmų, t. y. iš neteisėto pareiškėjos patraukimo administracinėn atsakomybėn – baudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo. Paaiškina, jog Skyriaus 2016 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 31N-48205146-16 (toliau – ir Nutarimas) pareiškėjai už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsnyje, paskirta administracinė nuobauda – 40 € bauda. Teigia, kad šiuo atveju nebuvo atliktas įrodymų vertinimas, pareiškėjai teko teisme įrodinėti savo nekaltumą. Klaipėdos apylinkės teismas 2016 m. kovo 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-41-890/2016 (toliau – ir Teismo nutarimas) konstatavo, kad pareiškėja nepagrįstai nubausta už pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, padarymą, o jos veikloje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties bei Nutarimą panaikino ir bylą nutraukė.

Pareiškėja nurodo, jog dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų ji patyrė neturtinę žalą, t. y.: dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, gėdą, emocinę depresiją, nerimą, neteisybės jausmą, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą. Paaiškina, jog teko stovėti prieš teismą, nors žinojo, kad yra nekalta, be to, tariama nukentėjusioji teisme apie pareiškėją melavo ir ją šmeižė. Nurodo, jog sugaišo daug savo laiko, nes reikėjo rašyti skundą, susipažinti su bylos medžiaga, daryti kopijas, lankyti teismo posėdį. Be to, jai teko išsiprašinėti iš darbo, rodyti darbovietės – mokyklos administracijai šaukimą į teismą.

Klaipėdos AVPK, atstovaujantis atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12-14) nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Be kita ko, paaiškina, kad Skyriaus tyrėjas 2016 m. sausio 11 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjai pagal ATPK 174 straipsnį už tai, kad ji 2015 m. gruodžio 11 d. 16.50 val., (duomenys neskelbtini), laiptinėje daužė buteliu. Teigia, kad jei pareigūnas surinko įrodymus ir yra įsitikinęs (o įsitikinimas pagrįstas visapusišku tuo metu buvusių aplinkybių išnagrinėjimu) dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tokie veiksmai, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų konstatavimo.

Analizuojant Teismo nutarimo turinį padarė išvadą, jog Nutarimas teismo buvo panaikintas dėl pareigūnų priešingai nei teismo vertintų nustatytų faktinių aplinkybių. Teismo nutarimu nustatyta, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai, vykdydami administracinio teisės pažeidimo teiseną, įrodymus rinko tik teisėtomis ir leistinomis ATPK 256 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis priemonėmis, t. y. liudytojų ir traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens parodymais, įvykio vietoje buvusio pareigūno tarnybiniu pranešimu, alkotesterio tikrinimo rezultatais ir pan. Teigia, kad Klaipėdos AVPK pareigūnai ATPK 174 straipsnio pažeidimą konstatavo įvertinę tuo metu teisėtomis ir leistinomis priemonėmis surinktus įrodymus ir pagal savo vidinį įsitikinimą bei vadovaudamiesi įstatymu ir teisine sąmone, o tai, kad vėliau priimtas nutarimas buvo teismo panaikintas, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties dėl įrodymų nepakankamumo, nesudaro pagrindo pareigūnų veiksmų vertinti kaip priešingų (neteisėtų) teisės aktų reikalavimams ar bendrosioms pareigoms, galimybės į žalos atlyginimą prasme.

Nurodo, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti patirtą neturtinę žalą. Vien teigimas, jog dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą ir nepatogumus neturtinės žalos atlyginimui, atsakovo atstovo nuomone, nėra pakankamas pagrindas, kadangi pareiškėja turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Teigia, kad administracinio teisės pažeidimo teisenos metu jokios asmeninės ar specialiosios pareiškėjos teisės ar laisvės arba kokie nors kiti teisėti interesai apriboti nebuvo, be to, nėra nustatyta, kad pareigūnai veikė šališkai. Administracinio teisės pažeidimo teisena neapribojo pareiškėjos teisės į gynybą, todėl atsakovo atstovas mano, kad dėl iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos pareiškėja galėjo patirti tik nepatogumų bei nukrypimą nuo įprastos gyvenimiškos veiklos, t. y. nežymią neturtinę žalą.

Pareiškėja teismo posėdžio metu skundą palaikė ir prašė tenkinti jį jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu atsiliepimą į pareiškėjos skundą palaikė ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja J. F. kreipėsi skundu į teismą, prašydama priteisti neturtinę žalą, pareiškėjos teigimu, atsiradusią dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno veiksmų, t. y. dėl neteisėto pareiškėjos patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnį ir baudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šiaurinės policijos nuovados tyrėjas Mindaugas Bertulis 2016 m. sausio 11 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 31P-48201120-16, kuriame nurodyta, jog pareiškėja J. F., gyvenanti (duomenys neskelbtini), traukiama administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 174 straipsnį už tai, kad ji 2015 m. gruodžio 11 d. 16.50 val., adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje daužė buteliu. To paties tyrėjo 2016 m. sausio 11 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 31N-48205146-16 pareiškėjai už tai, kad ji 2015 m. gruodžio 11 d. 16.50 val., adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje daužė buteliu ir tuo pažeidė ATPK 174 straipsnį, nutarta skirti administracinę nuobaudą – 40 €. Klaipėdos miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2016 m. kovo 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-41-890/2016 tenkino pareiškėjos skundą, panaikino Nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjos atžvilgiu nutraukė (prijungtos Administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. II-41-890/2016 b. l. 5-8, 37-40).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymima, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu, tačiau galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, yra pripažįstama teismų praktikoje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pažymėtina, kad neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo (administracinė byla Nr. A6-1286/2006; procesinio sprendimo kategorija 15.2; 25; 61).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis CK 6.271 straipsniu, yra pripažįstama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-491/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011, 2013 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-357/2013).

Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų - valdžios institucijos veiksmų neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos (pareigūnai) neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius Įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų“ (2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, jog viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų (LVAT 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1288/2013).

Pagal pažeidimo padarymo metu galiojusio ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 14 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikoje. Sprendžiant pareiškėjos pareikštų reikalavimų teisėtumo klausimą, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tokios kategorijos bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad vien tik administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Taigi tais atvejais, kai administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama dėl įrodymų stokos, dar nereiškia, kad institucija surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą (pareiškusi atitinkamą kaltinimą) ar priėmusi nutarimą veikė neteisėtai ar nesilaikydama bendrųjų aptartų reikalavimų.

Bendrosios kompetencijos teismai, spręsdami deliktinės atsakomybės klausimus dėl CK 6.272 straipsnio taikymo, savo praktikoje taip pat yra pažymėję, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Taigi administracinio teisės pažeidimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-1525/2014).

Pagal pažeidimo padarymo metu galiojusį ATPK 256 straipsnį įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). ATPK 257 straipsnis numato, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, būtina nustatyti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, kurio padarymu asmuo yra kaltinamas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 284 str. 1 d.).

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad jeigu pareigūnas surinko įrodymus ir yra įsitikinęs (toks įsitikinimas turi būti pagrįstas visapusišku bylos išnagrinėjimu) dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tokie veiksmai, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų aplinkybės konstatavimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

ATPK 174 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už nedidelį chuliganizmą, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendimas patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn turi būti priimamas tik visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus bei įvertinus visas svarbias faktines aplinkybes, kurios gali būti įrodomos įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat ir liudytojų parodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N438-3973/2011, N575-406/2012).

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 4 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-41-890/2016 nurodė, kad skundą pateikusi ir administracinėn atsakomybėn patraukta J. F. tiek rašydama paaiškinimą pareigūnams, tiek duodama parodymus teisme kategoriškai neigė padariusi minėtą administracinį teisės pažeidimą ir nuosekliai nurodė, jog įvykio dieną buvo namuose prie kompiuterio, jokio butelio į kaimynės (duomenys neskelbtini) buto duris nemetė ir butelio dūžio garso negirdėjo, kas tai padarė, nežino. Be to, pažymėjo, kad parodymus byloje duoda tik suinteresuoti asmenys, nes ją su liudytojais sieja konfliktiški santykiai. Akcentavo, jog byloje nustatyta, kad tariamo pažeidimo padarymo metu ji buvo blaivi. Tą patvirtina ir byloje esantys tikrinimo alkotesteriu rezultatai. Teismas atkreipė dėmesį, jog liudytojos M. M. ir E. J. teisme nurodė, kad nematė, kas metė butelį į (duomenys neskelbtini) buto duris, E. J. neneigė, kad santykiai su pareiškėja konfliktiški. Liudytoja M. M. aplinkybę, jog per durų akutę matė, kaip pareiškėjos durys po įvykio užsidarė nurodė tik teisme, pirminiuose paaiškinimuose apie tai nieko neužsiminė, liudytoja E.. J. apie tai, kad po įvykio girdėjo, kaip pareiškėja rakina savo buto duris ir matė, kad šviesa laiptinėje išėjus iš buto degė tik jų aukšte, o kituose aukštuose nedegė, taip pat užsiminė tik teisme, savo pirminiame paaiškinime nurodė, kad mano, jog tuščią butelį į jos buto duris metė pareiškėja, nes ji būdama girta pastoviai keikiasi necenzūriniais žodžiais, konfliktuoja, trikdo viešąją rimtį. Tačiau tokį liudytojos E. J. įsitikinimą paneigia alkotesterio rodmenys, iš kurių matyti, jog įvykio dieną pareiškėja buvo blaivi.

Teismas taip pat nurodė, kad iš 2015 m. gruodžio 11 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog gavus pranešimą apie tai, kad moteris iš (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) buto metė stiklinį degtinės butelį į (duomenys neskelbtini) buto duris, nuvykus minėtu adresu prie (duomenys neskelbtini) buto durų mėtėsi tuščias degtinės „Stumbras šimtmečio“ butelis, o (duomenys neskelbtini) buto gyventoja E. J. pareiškė, kad išgirdo bildesį į (duomenys neskelbtini) buto duris ir suprato, kad butelį metė kaimynė iš (duomenys neskelbtini) buto, (duomenys neskelbtini) buto gyventoja taip pat patvirtino, kad girdėjo bildesį laiptinėje, tačiau į koridorių neišėjo ir nepastebėjo, kas triukšmauja. Pareiškėja, gyvenanti (duomenys neskelbtini) bute, iš matymo buvo blaivi, paaiškinimą pageidavo rašyti komisariate, taip pat norėjo pasitikrinti girtumą.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai nubausta už pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, padarymą, o jos veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja padarė ATPK 174 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, byloje nesurinkta. Nustatyta, kad pareiškėja ir E. J. yra kaimynės, gyvena greta esančiuose butuose, jas sieja konfliktiški santykiai. Iš byloje esančių duomenų daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėja 2015 m. gruodžio 11 d. 16.50 val., (duomenys neskelbtini), laiptinėje daužė buteliu, negalima. Teisme apklaustos liudytojos M. M. ir E. J. iš esmės patvirtino administracinėn atsakomybėn patrauktos pareiškėjos paaiškinimus, t. y. jog pareiškėja su E. J. sieja konfliktiški santykiai, be to, pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais duoda ir ta aplinkybė, jog jų parodymai nėra nuoseklūs, liudytojos teismui duodamos parodymus nurodė aplinkybes, apie kurias pirminiuose paaiškinimuose neužsiminė ir kurios pareigūnų nebuvo tirtos - šviesos koridoriuje užsidegimas, stebėjimas per durų akutę kaip uždaromos pareiškėjos durys, durų rakinimo garso girdėjimas. Byloje nustatyta, jog niekas tiesiogiai nematė, jog pareiškėja metė butelį į E. J. buto duris. Be to, nors pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, jog atvykus į įvykio vietą, laiptinėje buvo tuščias degtinės butelis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad minėtas daiktas paimtas, apžiūrėtas ir tirtas, siekiant ant daikto rasti ir nustatyti jį metusio asmens pėdsakus.

Teismas nurodė, kad kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Tačiau iš byloje esančių duomenų daryti vienareikšmiškos išvados, kad 2015 m. gruodžio 11 d. 16.50 val. pareiškėja adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje daužė buteliu, negalima. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, padarymo, todėl skundžiamas nutarimas naikintinas ATPK 302 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, o administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pareiškėjos atžvilgiu nutrauktina.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes vertintina, jog turinčiam teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pareigūnui turėjo kilti pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos kaltės. Nesant jokių įrodymų patvirtinančių, jog pareiškėja metė butelį į E. J. buto duris ir neatlikus jokių veiksmų, siekiant ant daikto rasti ir nustatyti jį metusio asmens pėdsakus administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs policijos pareigūnas abejonių nepašalino (nesiekė pašalinti), nerinko jokių papildomų įrodymų, kurie leistų objektyviai nuspręsti dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tvirtinti, jog pareigūno vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu dėl šio asmens nubaudimo, administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusio pareigūno veiksmai pripažintini aplaidžiais, paviršutiniškais, nesilaikant pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, o tai, kaip jau minėta, suponuoja vieno iš atsakomybės elementų – pareigūno veiksmų neteisėtumo, tiesiogiai turėjusio įtakos pareiškėjos teisėms, laisvėms ir interesams, konstatavimą.

Kadangi jau administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo stadijoje egzistavo abejonės dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės, kurių administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs policijos pareigūnas nepašalino (nesiekė pašalinti), vykdant pareigą visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėti visų bylos aplinkybių visetą ir išsiaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingai bylai išspręsti (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), nagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pareigūnas negalėjo remtis tik savo vidiniu įsitikinimu, o privalėjo rinkti papildomus įrodymus, tam, kad objektyviai ir patikimai būtų įsitikinta pranešime nurodytais faktais ir juos būtų galima vertinti kaip patikimus bei objektyvius. Toks procesinis veiksmas nebuvo atliktas, kilusios abejonės nepašalintos, todėl darytina išvada, jog visiškai nepagrįstai pranešime nurodyti faktai buvo įvertinti kaip patikimi ir nekeliantys abejonių.

Jau minėta, kad įrodymus renka pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) (ATPK 256 straipsnis). Kadangi konstatuota, jog administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs ir nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmęs Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Šiaurinės policijos nuovados tyrėjas savo įgaliojimų ribose neįvykdė visų jam teisės aktais priskirtų funkcijų, o vykdydami dalį šių funkcijų veikė, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007), tokie pareigūno paviršutiniški, nerūpestingi veiksmai pripažintini aplaidžiais ir vertintini kaip neteisėti. Pareigūno veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme neteisėtumas pasireiškė tuo, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priimant nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, nebuvo laikytasi ATPK 256 straipsnyje, 280 straipsnyje, 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų imperatyvų.

Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas - negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. nutartis Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (LVAT 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis Nr. A17-749/2007). Kiek tai susiję su žala, kaip deliktinės atsakomybės sąlyga, pažymėtina, kad, kaip matyti iš pareiškėjos skundo teismui, ji savo teisių pažeidimą ir neturtinę žalą grindžia dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu, nepatogumais, susijusiais su dalyvavimu teismo posėdžiuose, dėl ko ji turėjo prašytis iš darbo. Jau anksčiau teismo sprendime nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma, o neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o gero administravimo principas, taikytinas administracinių santykių sferoje, apima ir teisėtumo reikalavimą, t. y. reikalavimą elgtis taip, kaip reikalauja teisės aktai. Nagrinėjamu atveju nepagrįstas ir neteisėtas administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas ir administracinės nuobaudos paskyrimas, t. y. pareiškėjos apkaltinimas priešingu teisei, kaltu (tyčinis arba neatsargus) veikimu arba neveikimu, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką (ATPK 9 straipsnis), teismo vertinimu, pareiškėjai galėjo sukelti neigiamus dvasinius išgyvenimais, pažeminimą. Tai leidžia konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

Pažymėtina, kad CK 6.253 straipsnyje nurodyta, jog civilinė atsakomybė gali būti netaikoma arba nuo jos atleidžiama, be kita ko, ir dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėja kaip nors būtų prisidėjusi prie aptartų pareigūno netinkamo veikimo, kliudžiusi institucijai vykdyti teisės aktais įtvirtintas pareigas, todėl nėra pagrindo vertinimui, jog atsakovui civilinė atsakomybė galėtų būti netaikoma.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pažeidimo padarymo ypatumus, ar jis iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgtina ir į tokias svarbias aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bendruosius teisės principus. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga kompensacija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija nuskriaustajam. Vertinant pareiškėjos patirtą neturtinę žalą, teismas atsižvelgia į tai, jog neturtinę žalą darantys veiksmai nelaikytini mažareikšmiais, smulkmeniškais ir vienkartinio pobūdžio. Įvertintina ir tai, kad nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo momento (2016 m. sausio 11 d.) iki bylos išnagrinėjimo Klaipėdos miesto apylinkės teisme (2016 m. kovo 4 d.) pareiškėja turėjo rašyti skundą, susipažinti su bylos medžiaga, daryti kopijas, eiti į teismo posėdį, dėl ko turėjo prašytis išleidžiama iš darbo Klaipėdos „Santarvės“ pagrindinėje mokykloje.

Darytina išvada, jog tokiu būdu pareiškėja pakankamai ilgą laiką ir ne momentiškai, bet pakankamai intensyviai dėl nepagrįstai reiškiamo kaltinimo tariamai trikdžius viešąją rimtį, patyrė neigiamus išgyvenimais, pažeminimą, nepatogumus. Akivaizdu, kad neturtinę žalą sąlygoję veiksniai nebuvo priimtini pareiškėjos, kaip gero asmens, ar jos teigiamos reputacijos vertinimo požiūriu. Byloje nenustačius, jog pareigūno veiksmai pareiškėjai būtų nulėmę negrįžtamo pobūdžio neigiamus padarinius, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjai iš atsakovės priteistina 200 € neturtinės žalos atlyginimo suma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Tenkinti iš dalies pareiškėjos J. F. skundą.

Priteisti pareiškėjai J. F. 200 € (dviejų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.