- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-28
- Bylos Nr.
- e2A-746-883/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-00776-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- UAB „Talša“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Talša“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei UAB „Talša“ dėl dalies išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama jai priteisti iš atsakovės UAB „Talša“ 268,60 Eur dalį išmokėtos draudimo išmokos, 12,29 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, kad 2018 m. balandžio 17 d. Italijoje, įvyko eismo įvykis, už kurio kilimą buvo atsakingas transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. V.. Transporto priemonė atsitrenkė į pastato, kuriame yra įsikūrusi bendrovė (duomenys neskelbtini), sieną ir ją apgadino. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovė UAB „Talša“ buvo sudariusios transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Kadangi dėl eismo įvykio kilimo buvo atsakingas šios transporto priemonės vairuotojas, ieškovei draudimo sutarties pagrindu atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui. Atsakovė pažeidė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 2.5.5 punktą, kuriame numatyta draudėjo pareiga per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnį, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam autoavarijoje asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas (apie įvykį informuoti draudiką, pateikti visus būtinus paaiškinimus ir turimą informaciją). Ieškovė iš atsakovės negavo visiškai jokių dokumentų, visi dokumentai dėl eismo įvykio, taip pat ir V. V. asmens dokumentas bei vairuotojo pažymėjimas, buvo gauti iš atstovo Italijoje. Jeigu būtų laiku gavusi pranešimą, būtų užvedusi savo žalos bylą, galbūt būtų nereikėję ir eksperto paslaugų, būtų pati žalą įvertinusi. Mano, jog atsakinga už pareigų nevykdymą yra atsakovė, kuriai priklausė transporto priemonė ir kurios vairuotojas yra kaltas už eismo įvykio padarymą, ieškovei turėjo pranešti pati atsakovė arba jos vairuotojas, pagal sutarties 2.5.5 punktą turėjo pranešti raštu, tačiau nepranešė nei telefonu, nei elektroniniu paštu, nepadarė ir neatsiuntė eismo įvykio fotonuotraukų, kaip kad atsiunčia kitų įmonių vairuotojai. Kai gavo dokumentus iš savo atstovo Italijoje, tik tada išsiuntė atsakovei pretenzijas dėl papildomos informacijos pateikimo, tačiau ji nesureagavo, nieko nepranešė ir tada. Dėl nepranešimo apie eismo įvykį žalos atlyginimas – draudimo išmokos išmokėjimas nukentėjusiajam užsitęsė pakankamai ilgai, draudimo išmoka Italijoje esančiam draudimo bendrovės atstovui pervesta tik beveik po metų, kai žaliosios kortelės sistema sukurta tam, kad ši procedūra vyktų sparčiai. Be to, iš Italijoje esančio atstovo pateiktų fotonuotraukų neaišku, ar ta transporto priemonė kalta dėl eismo įvykio, nes ji nufotografuota kampu, nėra susidūrimo momento, neaišku, gal atsakovė ginčija eismo įvykį, gal minėta transporto priemonė nebuvo tuo metu užsienyje. Todėl atsakovė privalo atlyginti maksimalią dalį – 20 procentų ieškovės išmokėtos draudimo išmokos – 268,60 Eur. Taip pat iš atsakovės prašė priteisti ieškovei 12,29 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, procesinių 6 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Atsakovė UAB „Talša“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad yra suėjęs ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), taip pat, kad byloje nėra nustatyta atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Vien tik formalus TPVCAPDĮ 12 straipsnyje numatytų draudėjo pareigų nevykdymas, nesukėlęs draudimo kompanijai jokių finansinių nuostolių, negali būti teisėtu pagrindu reikalauti iš draudėjo dalies nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos kompensacijos. Draudimo bendrovė nepateikė jokių duomenų, kokio konkretaus dydžio papildomus nuostolius realiai sukėlė draudėjo nepranešimas apie draudiminį įvykį. Eismo įvykio aplinkybės aiškios, viena transporto priemonė, kuri, važiuodama atbuline eiga, atsitrenkė į sieną, buvo atlikta ekspertizė, ekspertas įvertino žalą, žalos dydis aiškus, viskas aišku, todėl atsakovės nepranešimas apie eismo įvykį neturėjo jokios reikšmės. V. V., būdamas tarnybinėje komandiruotėje užsienyje, negalėjo per 3 darbo dienas raštu pranešti draudikui apie eismo įvykį. Ieškovė negali pateikti įrodymų, kad išsiuntė pretenzijas, o vairuotojas V. V., grįžęs iš reiso, apie įvykį nepranešė. Jeigu atsakovė būtų žinojusi apie eismo įvykį, būtų pati kreipusis į AB „Lietuvos draudimas“ dėl kasko išmokos išmokėjimo dėl apgadinimų patirtos žalos. Grįžusią po reiso transporto priemonę apžiūri tam specialiai skirtas darbuotojas – bendrovės mechanikas, jeigu būna apgadinta, aiškinasi, jeigu nėra kasko draudimo, minėta žala išskaičiuojama iš vairuotojo darbo užmokesčio. Bendrovėje nėra vairuotojų pareiginių instrukcijų, susiformavusi tokia ilgalaikė praktika, kad apie eismo įvykį vairuotojas praneša tiesiai draudimo bendrovei ar technikos direktoriui. Atsakovė nesutiko su reikalavimu dėl kompensacinių palūkanų priteisimo, taip pat prašė skirti AB „Lietuvos draudimas“ 600,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumos skiriant valstybei, kitą pusę – atsakovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės UAB „Talša“ 268,60 Eur dalį sumokėtos draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (268,60 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. kovo 19 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 91,73 Eur bylinėjimosi išlaidas, ieškinio dalį dėl kompensacinių palūkanų priteisimo atmetė, atsakovės prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo ieškovei atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp ginčo šalių susiklostė ne subrogacijos, o regreso prievolė, todėl turi būti taikomas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas. Nurodė, kad draudimo teisinių santykių situacijose negalima teigti, kad draudikas patiria žalą jau draudiminio įvykio metu. Visų pirma, draudikui reikalinga nustatyti, ar įvykis draudiminis, po to išmokėti draudimo išmoką, ir tik šią išmoką išmokėjęs draudikas patiria pinigų netektį, t. y. žalą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo draudiminio įvykio dienos, o nuo žalos atlyginimo dienos. Nagrinėjamoje byloje ieškovė draudimo išmoką išmokėjo savo atstovui užsienyje – žalą atlygino (duomenys neskelbtini), ieškinį teismui pateikė (duomenys neskelbtini) per EPP (paskutinę termino dieną), nors ieškinys priimtas nagrinėjimui (duomenys neskelbtini), tačiau buvo šalinami ieškinio, kaip procesinio dokumento, trūkumai, pašalinus trūkumus, ieškinys laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną.
6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės darbuotojas V. V. yra atsakingas už eismo įvykį ir žalos padarymą, todėl atsakovė, kaip darbdavys ir transporto priemonės draudėjas bei valdytojas, turėjo pareigą raštu per 3 darbo dienas pranešti ieškovei apie eismo įvykį ir pateikti visą su tuo susijusią informaciją. Iš byloje esančių dokumentų ir šalių atstovų paaiškinimų matyti, jog ji minėtos pareigos nevykdė. Be to, iš Italijoje esančio draudimo bendrovės atstovo kartu su eismo įvykį ir žalą patvirtinančiais dokumentais buvo atsiųstos ir kalto dėl eismo įvykio asmens V. V. asmens dokumentų kopijos: paso ir vairuotojo pažymėjimo, todėl, akivaizdu, jog V. V. apie eismo įvykį ir kad jis dėl to kaltas, žinojo, Italijos pareigūnams pateikė minėtus dokumentus, dėl to buvo padarytos kopijos, galimai apklaustas, tačiau nei draudimo bendrovės, nei savo darbdavio apie tai neinformavo, nei iš karto po eismo įvykio, nei grįžęs į Lietuvą po reiso. Teismas sprendė, kad atsakovė (o ne jos darbuotojas) turėjo pareigą laiku informuoti draudimo bendrovę apie eismo įvykį, bet to nepadarė; nežinojimu teisintis negalima, nes UAB „Talša“ nėra priėmusi vidaus teisės aktų ir su jais supažindinusi vairuotojų, nenumačiusi jų atsakomybės, todėl už tai pati turi prisiimti neigiamas pasekmes – už savo pareigų nevykdymą draudimo bendrovei.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė nepagrįstai tvirtina, jog eismo įvykio aplinkybės aiškios, žalos dydis žinomas, nustatytas ekspertų, todėl pranešus ieškovei ir užvedus abiejose valstybėse žalos bylas, žalos dydis dar būtų padidėjęs ir nepranešimas neturėjo įtakos žalai. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės atstovės argumentais, kad iš pateiktų fotonuotraukų neaiškios eismo įvykio aplinkybės, nėra paties eismo įvykio momento, nesimato susidūrimo, neaišku, kuri transporto priemonė kalta dėl minėto eismo įvykio, pati transporto priemonė fotografuota kampu, aiškiai nesimato, ar tai atsakovei priklausanti transporto priemonė, aiškiai nesimato valstybiniai numeriai, be to, žalą galėjo įvertinti draudimo bendrovės žalų ekspertas, o nebuvo būtina ekspertizė, būtų mažesni žalos administravimo ir ekspertizės atlikimo kaštai, be to, ieškovė nežinojo, ar atsakovė ginčija patį eismo įvykį, taip pat užsitęsė žalos atlyginimo procesas, žala buvo išmokėta tik beveik po metų laiko. Vadinasi, atsakovės pateiktos aplinkybės apie eismo įvykį būtų labai padėjusios ieškovei išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes ir žalos dydį.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kompensacinės palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei, tačiau byloje nėra patikimai patvirtinančių dokumentų, jog ieškovė išsiuntė atsakovei pareikalavimą dėl 268,60 Eur sumokėjimo, kad atsakovė jį gavo ar apie jį žinojo, todėl sprendė, kad kompensacinės palūkanos atsakovei negali būti skaičiuojamos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
9. Apeliantė UAB „Talša“ apeliaciniu skundu prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti atsakovei UAB „Talša“ bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. Apeliantė pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą klausiant, ar Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 (toliau – Taisyklės), 60.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – LRK) preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, LRK 23 straipsnio 1 daliai, LRK 29 straipsnio 1 daliai, LRK 31 straipsnio 4 daliai. Apeliantė nurodo, kad nutarimo Nr. 795 60.3 punkte nurodyta iki 20 procentų išmokėtina draudimo išmoka, jeigu draudėjas nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį, yra draudėjui taikoma bausmė, tačiau bausmė gali būti skiriama tik remiantis įstatymu, o ne vyriausybės nutarimu.
9.2. Draudiminis įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), o ieškovė ieškinį teismui pateikė tik (duomenys neskelbtini), todėl yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kurį atsakovė prašo taikyti, remiasi Šiaulių apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-232-267/2020, kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas ginčas tarp tų pačių šalių, ir teismas taikė ieškinio senatį.
9.3. Nėra jokios informacijos, kad V. V. būtų buvęs nubaustas už eismo įvykį dėl pasišalinimo iš jo, ar kad būtų iškelta tokia byla, nebuvo užfiksuota priekabos apgadinimų, iš V. V. nebuvo daromos jokios išskaitos. V. V. vėliau nebuvo sustabdytas Italijoje, kur po (duomenys neskelbtini) dar ne kartą buvo, kas yra matoma iš byloje esančio įsakymo dėl vykimo į tarnybinę komandiruotę; V. V., vairavęs vilkiką, nematė ir nesuprato, kad transporto priemonė atsitrenkė į sandėlio sienos apdailą, nesuprato, kad įvyko eismo įvykis, kad buvo padaryta žala svetimam turtui, todėl nėra pagrindo priteisti iš atsakovės ieškovės naudai išmokėtos draudimo išmokos dalį.
9.4. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad V. V. eismo įvykio metu apgadino sandėlio sienos apdailą. Byloje buvo pateiktos fotonuotraukos iš vaizdo stebėjimo kameros, tačiau vaizdo įrašas pateiktas nebuvo, todėl nėra įrodyta, jog būtent V. V. eismo įvykio metu apgadino sienos apdailą; bylos 51 lape esančioje fotonuotraukoje matyti priekabos daugybiniai pažeidimai, kurie nesutampa su bylos 53 lape esančioje fotonuotraukoje matomų apdailos pažeidimų; V. V. paso ir vairuotojo pažymėjimo kopijos nieko nepatvirtina, nes šių kopijų atsiradimas byloje niekaip nebuvo ieškovės paaiškintas, priešingai, nesant V. V. pasirašyto nei vieno dokumento, darytina prielaida, jog V. V. dokumentų kopijos yra iš kitos žalos bylos. Taigi, ieškovė turėjo įrodyti ne tik pačios draudimo išmokos išmokėjimą ,bet ir tai, jog būtent V. V. eismo įvykio metu apgadino sandėlio sienos apdailą, tačiau byloje nėra įrodymų, jog būtent V. V. eismo įvykio metu apgadino sandėlio sienos apdailą.
9.5. Ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl informacijos apie eismo įvykį suteikimo. Byloje ieškovė nepateikė teismui dokumentų, kurie patvirtintų, jog ieškovė išsiuntė atsakovei raštus dėl informacijos pateikimo ir raštą dėl išmokos išieškojimo, byloje teismas nustatė, kad ieškovė šiuos raštus siuntė UADBB „Jūsų patarėjas“, todėl atsakovė nieko nežinojo apie šioje byloje aktualų eismo įvykį, jei toks išvis buvo, todėl neturi pareigos atlyginti draudikui dalies draudimo išmokos.
9.6. Ieškovė jos atstovei I. I. I. pervedė 1 342,96 Eur draudimo išmoką. Šią išmoką sudaro kompensacija už turtui padarytą žalą – 1079,55 Eur, pridėtinės vertės mokestis – 20,45 Eur, mokestis, susijęs su eksperto suteiktomis paslaugomis – 92,96 Eur, žalos administravimo mokestis – 150,00 Eur, todėl draudimo išmoka yra 1079,55 Eur, o ne 1 342,96 Eur.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2730-907/2020, palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Šalies argumentai
10.1. Apeliantės nurodyti motyvai nesudaro teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Vien tai, kad teisės normų sukuriamas reguliavimas šioje situacijoje atsakovei nėra palankus, nereiškia, kad teisės normos prieštarauja LRK. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl Taisyklių atitikties R. T., manytina, kad nėra pagrindo tenkinti tokį atsakovės prašymą.
10.2. Ieškovės pareikštas reikalavimas buvo regresinio pobūdžio, kilęs iš draudimo teisinių santykių, t. y. iš draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimo; apeliantė nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo eismo įvykio datos.
10.3. Apeliaciniame skunde ginčijamas aspektas, kad V. V. suvokė sukėlęs eismo įvykį, t. y. atsitrenkęs į pastato sieną, tačiau atsakovė šiuo argumentu, gindamasi nuo ieškinio, nesirėmė. Atsakovė gynėsi nuo ieškinio argumentuodama tuo, kad jai pačiai nebuvo žinoma apie kilusį eismo įvykį, taigi, pasirinkdama tokią poziciją ji kartu apibrėžė ir ginčo ribas. Atsakovei neginčijant bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu aplinkybės dėl suvokimo apie eismo įvykį, ieškovė šios aplinkybės įrodinėti neprivalėjo. Atsakovė naujų argumentų negali kelti apeliaciniame skunde, kadangi apeliacinės instancijos teismas gali patikrinti žemesnės instancijos teismo sprendimą tik išnagrinėtos bylos apimtyje, priešingu atveju būtų apribota ir ieškovės galimybė įrodinėti ieškinį.
10.4. Ieškovė pateikė į bylą dokumentus, patvirtinančius eismo įvykio buvimą – ekspertizę, nuotraukas. Pati atsakovė šių įrodymų nenuginčijo jokiomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Ekspertas, atlikęs eismo įvykio vietos apžiūrą, padarė išvadas apie eismo įvykio mechanizmą ir jam nekilo abejonių, kad pastato siena būtų apgadinta kitomis nei ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis. Taigi, atsakovė apeliaciniame skunde kelia abejones dėl tam tikrų eismo įvykio aplinkybių, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovės pateikti duomenys būtų neteisingi, prieštaringi ar pan. Pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, įvertino byloje pateiktus įrodymus apie eismo įvykį ir jo aplinkybes, todėl, ieškovės nuomone, jo padarytos išvados yra teisingos ir teisėtos. Vien tai, kad tam tikras aplinkybes teismas vertino atsakovei nepalankiu aspektu, savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovė į bylą nepateikė jokių eismo įvykyje buvusios transporto priemonės apžiūros ar kitų dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad transporto priemonė grįžo iš reiso visiškai neapgadinta.
10.5. Atsakovė nepranešė ieškovei apie eismo įvykį ir tokiu būdu pažeidė savo pareigas, numatytas draudimo sutartyje ir teisės aktuose. Draudikas apie eismo įvykį gali sužinoti tik iš draudėjo arba nukentėjusio asmens ar jo atstovo. Įstatyme nėra nurodyta, kad draudėjo pareiga pranešti apie eismo įvykį yra eliminuojama, jeigu į eismo įvykio kaltininko draudiką kreipiasi pats nukentėjęs asmuo. Atsakovės darbuotojai byloje aiškiai nurodė, kad bendrovėje nėra vidinių nuostatų, kurios reglamentuotų tvarką, kas, kada ir kaip turi draudiką apie eismo įvykius, taigi, pati atsakovė, užsiimdama tokia rizikinga veikla, kaip krovinių pervežimas, nesiėmė jokių veiksmų, atitinkami klausimai būtų tinkamai sureguliuoti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias draudiko teisę į išmokėtos draudimo išmokos dalį, kai draudėjas nepraneša apie eismo įvykį, išsamiai ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu.
10.6. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad priteistinos sumos dydis turėjo būti skaičiuojamas atėmus administravimo išlaidas. Pagal Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalį, žalą sureguliavęs asmuo (nacionalinis biuras ar jo paskirtas agentas), pateikia prašymą atlyginti išlaidas, kurias sudaro: nukentėjusiam sumokėta suma (5 straipsnio 1 dalies 1.1 punktas); išlaidos sumokėtos tarnybos, teismams ir pan. (5 straipsnio 1 dalies 1.2 punktas); administravimo mokestis, paskaičiuotas vadovaujantis biurų tarybos patvirtintomis taisyklėmis (5 straipsnio 1 dalies 1.3 punktas). Žalos administravimo mokestis yra sudėtinė išmokos, mokamos užsienio nacionaliniam biurui ar korespondentui, dalis ir draudikas laikomas tinkamai įvykdęs prievolę, kai sumoka žalos atlyginimo išmoką ir administravimo išlaidų išmoką, kurią vėliau turi teisę išsiieškoti regreso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-499/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-24/2014 ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 20 procentų sumos nuo ieškovės išmokėtos draudimo išmokos pagal civilinės atsakomybės transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą priteisimo, kadangi atsakovė nepranešė jai apie eismo įvykį, nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių. Byloje papildomai nagrinėjami klausimai dėl kompensacinių palūkanų priteisimo, dėl ieškinio senaties taikymo, teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą
13. Apeliantė prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Taisyklių 60.3 punktas neprieštarauja LRK preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, LRK 23 straipsnio 1 daliai, LRK 29 straipsnio 1 daliai, LRK 31 straipsnio 4 daliai. Apeliantė nurodo, kad nutarimo Nr. 795 60.3 punkte nurodyta iki 20 procentų išmokėtina draudimo išmoka, jeigu draudėjas nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį, nėra susieta su pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusia žala, tokia iki 20 procentų išmokėtina draudimo išmoka yra bausmė už nepateikimą atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nurodytus terminus, o tuo yra pažeidžiamas LRK 31 straipsnio 4 dalis, nes bausmė gali būti skiriama tik remiantis įstatymu, o ne vyriausybės nutarimu.
14. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad LRK 31 straipsnyje numatyta jog, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (1 dalis); asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (2 dalis); draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (3 dalis); bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu (4 dalis); niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (5 dalis); asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą (6 dalis).
15. Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad LRK 31 straipsnis įtvirtina asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, procesines teises, todėl šiuo atveju minėtas LRK straipsnis nėra taikytinas.
16. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
18. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-421/2018 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiai bylai aktualios Taisyklių normos yra aiškios ir teismui nekelia abejonių, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra ir apeliantės prašymas kaip nepagrįstas atmestinas (CPK 3 straipsnio 3 dalis, 334 straipsnis).
Dėl ieškinio senaties taikymo
20. Apeliantė apeliaciniu skundu nurodė, kad draudiminis įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), o ieškovė ieškinį teismui pateikė tik (duomenys neskelbtini), todėl yra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, kurį atsakovė prašo taikyti. Be to, apeliantė remiasi Šiaulių apygardos teismo sprendimu, kuriame buvo nagrinėjamas analogiškas ginčas tarp tų pačių šalių ir jame teismas taikė ieškinio senatį. Teismas pažymi, kad apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ieškinio senaties skaičiavimu ne nuo (duomenys neskelbtini), kuomet Italijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis turtas – pastato siena, o nuo (duomenys neskelbtini), kuomet ieškovė išmokėjo draudimo išmoką savo atstovui užsienyje ir atlygino žalą. Vis dėlto, su tokiu apeliantės argumentu nesutiktina.
21. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovės pareikštas reikalavimas yra regresinio pobūdžio, kilęs iš draudimo teisinių santykių, t. y. iš draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, o CK 1.127 straipsnio 4 dalis numato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Taigi, apeliantė nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo eismo įvykio datos.
22. Tokios pat pozicijos laikomasi ir pačios apeliantės minimame Šiaulių apygardos teismo (duomenys neskelbtini) sprendime. Jame nurodyta, kad draudiminis įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), draudikas žalą atlygino (duomenys neskelbtini), o ieškinys buvo (duomenys neskelbtini), t. y. nuo žalos atlyginimo iki ieškinio pateikimo buvo praėjęs ilgesnis nei vienerių metų laikotarpis, prašymas atnaujinti ieškinio senatį nebuvo pateiktas, todėl buvo taikyta ieškinio senatis.
23. Šioje byloje ieškovė draudimo išmoką išmokėjo savo atstovui užsienyje – žalą atlygino (duomenys neskelbtini), ieškinį teismui pateikė (duomenys neskelbtini) per EPP (paskutinę termino dieną), nors ieškinys priimtas nagrinėjimui (duomenys neskelbtini), tačiau buvo šalinami ieškinio, kaip procesinio dokumento, trūkumai, pašalinus trūkumus, ieškinys laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškiniui yra suėjęs jo pateikimo senaties terminas.
Dėl apeliaciniame skunde naujai reiškiamų argumentų
24. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai).
25. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys ir nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).
26. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme gynėsi tuo, kad apie eismo įvykį darbuotojas jai nepranešė ir grįžęs po tarnybinės komandiruotės išėjo iš darbo, todėl atsakovė nežinodama apie eismo įvykį negalėjo apie jį pranešti, taip pat atsikirtinėjo, kad ieškovė dėl nepranešimo apie eismo įvykį nepatyrė didesnių nuostolių. Apeliantė pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentais, kad V. V. nesuvokė, nesuprato, kad atsitrenkė į pastato sieną, o taip pat neginčijo įrodymų, patvirtinančių eismo įvykio buvimą, pakankamumo, neginčijo, kad ieškovė nepagrįstai į draudimo išmoką įskaičiavo pridėtinės vertės mokestį, mokestį, susijusį su eksperto suteiktomis paslaugomis ir žalos administravimo mokestį – šių aplinkybių apeliantė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė šiais naujais argumentais neturi teisės remtis apeliacinėje instancijoje. Apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme galėjo ir turėjo panaudoti šiuos argumentus, jei jie, apeliantės vertinimu, buvo svarbūs nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti.
Dėl draudiko prašymo atsakovei suteikti informacijos apie eismo įvykį reikšmės
27. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl informacijos apie eismo įvykį suteikimo, ieškovė nepateikė teismui dokumentų, kurie patvirtintų, jog ieškovė išsiuntė atsakovei (duomenys neskelbtini) raštus dėl informacijos pateikimo ir (duomenys neskelbtini) raštą dėl išmokos išieškojimo, byloje nustatyta, kad šie raštai buvo išsiųsti ne atsakovei, o UADBB „Jūsų patarėjas“, todėl atsakovė nieko nežinojo apie šioje byloje aktualų eismo įvykį ir todėl neturi pareigos atlyginti draudikui dalies draudimo išmokos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu visiškai nesutinka.
28. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykių dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalį su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko ar Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ar Biurui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.
29. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad minėtos teisės normos imperatyviai nustato transporto priemonės valdytojo atsakomybę už pareigos pranešti draudikui apie eismo įvykį per 3 darbo dienas nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nurodytas teisinis reguliavimas teisę reikalauti išmokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo sieja tik su bendradarbiavimo pareigos nevykdymu.
30. Analogiška draudėjo pareiga buvo nustatyta ir įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 2.5.5 punkte, kuriame numatyta draudėjo pareiga per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių.
31. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė, aplinkybė, jog atsakovė nežinojo apie eismo įvykį, yra nereikšminga, nes draudėjui pagal šios nutarties 28 punkte nurodytus teisės aktus tenka pareiga draudikui pranešti apie eismo įvykį, o ne atvirkščiai, o nežinojimas apie eismo įvykį draudėjui numatytų pareigų nekeičia. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame teisme apeliantė nepateikė įrodymų, kad tinkamai pranešė ieškovei apie eismo įvykį, todėl tokiu būdu pažeidė savo pareigas, numatytas draudimo sutartyje ir teisės aktuose, o ieškovė įgavo teisę reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo sumos iš draudiminiame įvykyje dalyvavusios transporto priemonės draudėjo (atsakovės) pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog, kaip nurodė byloje apklausti atsakovės darbuotojai, apeliantės bendrovėje nėra vidinių įmonės teisės aktų, reglamentuojančių, kas, kada ir kaip turi informuoti draudiką apie nutikusius eismo įvykius, taigi, pati atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kad atitinkami klausimai būtų tinkamai sureguliuoti, nors prisiimdama pareigas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį ir siekdama tinkamai jas įvykdyti, turėjo tinkamai pasirūpinti, kad būtų informuota apie civilinės atsakomybės draudimo sutartimi apdrausta transporto priemone padarytą žalą.
Dėl bylos procesinės baigties
32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
33. Nepatenkinus apeliantės UAB ,,Talša“ apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovė prašė priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė jų dydžio, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.