- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-26
- Bylos Nr.
- 2A-1983-436/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-14025-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas, Ramūnas Mitkus, Nerijus Meilutis
- Ieškovas
- A. N.
- Atsakovas
- L. R., Kauno miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- K. R., J. R.
- Kategorijos
- 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Ramūno Mitkaus ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1784-329/2012 pagal ieškovės A. N. patikslintą ieškinį atsakovams L. R., Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims K. R., J. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nuosavybės teisės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti negaliojančia 1992 m. rugsėjo 3 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 13,44 kv. m. pardavimo atsakovui L. R.; pripažinti ginčijamą butą bendrosios dalinės nuosavybės objektu, o ieškovę – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) bendrasavininke; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¼ idealiąją dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su civilinės bylos nagrinėjimu (38-39 b.l.). Nurodė, kad ieškovė nuo vaikystės gyveno su savo tėvais L. R. ir K. R. bei broliu J. R. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį šeimai suteikė atsakovo darbovietė. 1992 09 03 atsakovas L. R. šį butą privatizavo. Ieškovė teigė buto pirkimui davusi atsakovui 5000 rub. grynaisiais iš savo asmeninių lėšų. Po kurio laiko iš atsakovo ji sužinojo, kad buto privatizavimo dokumentai jau sutvarkyti, nors pas notarą jos niekas nekvietė pasirašyti susitarimo. Apie savo pažeistas teises – kad ji nėra buto bendraturtė – sužinojo tik 2011 m. liepos 26 d., kai atsakovas kreipėsi į teismą dėl jos iškeldinimo.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad priėmus 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, visi šeimos nariai – žmona K. R., sūnus J. R. ir dukra A. N. ( tuo metu buvusi R.) sutarė, kad privatizuos butą atsakovo vardu ir kad jis taps buto savininku. Tokį susitarimą šeimos nariai 1991 12 21 patvirtino savo parašais laisva valia, tame tarpe ir ieškovė. Gavęs šeimos narių sutikimą 1992 09 03 jis sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį su Kauno miesto valdyba, kurią patvirtino notarė, ir tapo buto savininku. Įsigydamas butą jis sumokėjo savo asmeniniais investiciniais čekiais ir grynaisiais, sutaupytais kartu su žmona K. R.. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, kadangi visiškai nepagrįstais ir išgalvotais motyvais ginčydama prieš 19 metų sudarytą sutartį ieškovė piktnaudžiauja teise ir siekia užvaldyti jai nepriklausantį turtą.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad atsakovas, kaip buvęs pagrindinis buto nuomininkas, 1991 12 21 pateikė prašymą parduoti jam nuomotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), remiantis LR butų privatizavimo įstatymu. Atsakovas prašyme nurodė savo šeimos narius ir pateikė LR Vyriausybės nustatytos formos rašytinį jų sutikimą, pasirašytą atsakovo žmonos K. R. ir dukros A. R. (N.), o taip pat buvo pateiktas atsakovo sūnaus J. R., kuris tuo metu laikinai buvo išvykęs ir negyveno bute, pasirašytas sutikimas, kad butas būtų išpirktas atsakovo vardu ir jis taptų buto savininku. Atsakovo atstovė teigė, kad iš esančio buto privatizavimo dokumentuose šeimos narių susitarimo akivaizdu, kad ieškovė išreiškė sutikimą, kad butas būtų privatizuotas atsakovo vardu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovės priteisė visas bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad ieškinys nepagrįstas ir neįrodytas, be to taikė ieškinio senatį.
Teismas nustatė, kad ieškovė, teigdama, kad privatizuojant butą tarp šeimos narių buvo susitarimas įsigyti jį bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, turėjo pareigą įrodyti šį teiginį, nes atsakovai, taip pat trečiasis asmuo J. R. nepripažįsta buvus tokį susitarimą (88 b.l.), o ta šalis, kuri teigia, turi pateikti papildomus įrodymus paaiškintai aplinkybei įrodyti. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti aplinkybę, kad ji prie buto pirkimo prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis, perduodama atsakovui 5000 rub. Atsakovas neigia šią aplinkybę, iš buto pirkimo-pardavimo sutarties (42,78 b.l.) matyti, kad už butą mokėjo atsakovas L. R.: 2 022 rub. grynais ir 14 555 rub. valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Teismui konstatavus, kad ieškovė neįrodė, jog 1992 09 03 buto pirkimo-pardavimo sutartimi buvo pažeistos jos teisės, nėra teisinio pagrindo ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo ieškovės nurodytos datos 2011 07 26 - kada ji neva sužinojo apie tariamą jos teisių pažeidimą.
Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ginčo buto privatizavimo metu ( 1992 09 03) ieškovė buvo 33 metų amžiaus, aukštojo ekonominio išsilavinimo. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovė turėjo ir galėjo pasidomėti buto privatizavimo eiga ir jo baigtimi, jeigu manė, kad 1991 12 21 pasirašydama susitarimą ji suklydo, kad susitarime nėra išreikšta tikroji jos valia, ji turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises galiojant ieškinio senaties terminui. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovei ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo sandorio sudarymo, t.y. nuo 1992 m. rugsėjo 3 d.
Šalies argumentai
Ieškovės teiginys, neva 1991 12 21 pasirašytas susitarimas neatitinka 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 str. reikalavimų, kad tai tik preliminarus susitarimas, nes jis nepatvirtintas notaro, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas, kadangi minėtas 1991 05 28 Įstatymas nenumatė jokių preliminarių susitarimų pasirašymo, o pagal šio susitarimo pasirašymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo 16¹ straipsnio (1991 m. liepos 29 d. įstatymo Nr. I-1620 redakcija) 2 dalį buto nuomininko bei jo šeimos narių susitarimus dėl gyvenamojo namo (buto) pirkimo galėjo patvirtinti inter alia ir valstybinė įstaiga, įmonė, organizacija, kurioje buto nuomininkas dirbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.R., A.P. v. O.R., bylos Nr. 3K-3-128/2012). Taigi ieškovės argumentai dėl šio susitarimo neatitikties įstatymo reikalaujamai formai yra tiesiškai nepagrįsti.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė A. N. prašo apeliacinį skundą patenkinti, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti, sumažinti iš jos priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 500,00 Lt ir likusioje dalyje grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad apeliantė turėjo žinoti apie savo pažeistas teises pasirašant susitarimą. Teismas nepagrįstai taikė bendrą taisyklę, kad apdairus žmogus privalėjo suprasti kaip pasirašomas susitarimas. Rašytinis susitarimas - buvo sudaromas tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Toliau asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybė ar kitu subjektu, numatytu LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. Teismas analizuodamas bei vertindamas pateiktą prašymą šališkai jį vertino tvirtindamas, kad jis yra notariškai netvirtintinas. Šis susitarimas yra tvirtintas rejestro skyriaus, be to šiame susitarime yra nurodyta tiktai, kad šeimos nariai sutinka jog butas būtų nupirktas R. L. vardu. Visiškai netinkamai teismas taiko ir aiškina, kad susitarimo pasirašymo metu galiojo LR valstybinio notariato įstatymo 16 str. (1999-07-29 įstatymo Nr. I-1620 redakcija) 2 dalis, pagal kurią pirkimo sutartį galėjo patvirtinti inter alia ir valstybinė įstaiga, įmonė, organizacija, kurioje buto nuomininkas dirbo.Šiame susitarime nėra nurodyta, kas tampa perkamo buto savininku, o kas bendrasavininku. Jeigu netgi vadovautis susitarimo tekstu, tai jame tampant L. R. savininku turėtų būti pabraukta ši teksto dalis, o teksto dalys - bendrasavininkai -užbraukta, tačiau šioje sutartyje to nėra padaryta. Susitarime nurodoma, kad kiekvieno bendrasavininko dalis atidalinimo, perleidimo tretiems asmenims bei nuosavybės sąlygos bus nustatomos sutartyje.Apeliantė nurodo, kad teismui įrodė, kad apie savo pažeistas teisės sužinojo tik 2011 metais. Todėl jos manymu, ji nėra praleidusi senaties termino.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą.
Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog teismas nukrypo nuo LR CPK 185 straipsnio taikymo praktikos bei įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų LR CPK 177 str. 2 d., 3 d., 178 str., netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nustatydamas, kad atsakovas L. R. ir jo šeimos nariai teisės aktų nustatyta tvarka ir tinkamais terminais kreipėsi į privatizavimo procedūras vykdančias institucijas, pateikė visus būtinus bei teisės aktuose nurodytus dokumentus, todėl įgijo teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas, ir jas privatizavo, bei kad buvo pateiktas tinkamai patvirtintas atsakovo L. R. šeimos narių susitarimas dėl nuomojamų gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimo, bei kiti dokumentai, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tuo nepažeisdamas LR CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo kriterijų bei nenukrypdamas nuo LAT suformuotos įrodymų vertinimo teismų praktikos ir pagrįstai nustatė, jog ginčo gyvenamųjų privatizavimo sandoris ir prieš jo sudarymą pasirašyti dokumentai atitinka tuo metu galiojusius teisės aktus.Byloje yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog aukščiau nurodytame įstatyme nustatyti reikalavimai, keliami asmenims, ketinantiems privatizuoti gyvenamuosius namus ar butus, buvo išpildyti, t. y. atsakovas L. R., kuris buvo ginčo gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), pagrindinis nuomininkas, 1991-12-21 pateikė pareiškimą leisti privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas. Kartu su aukščiau nurodytu pareiškimu, buvo pateiktas ir L. R. šeimos narių A. R. (N.) ir K. R. susitarimas. Byloje taip pat yra pateiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyriaus 2011-10-04 raštas Nr. 66-2-257, kuriuo Skyrius pateikė su gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimu susijusius dokumentus, tarp kurių yra ir prašomas naikinti susitarimas bei pirkimo-pardavimo sutartis.Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir taikė LR valstybinio notariato įstatymo 16 (1) straipsnio nuostatas, nes pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nuomininko ir jo šeimos narių susitarimas dėl to, kieno vardu bus įgyjamas gyvenamasis namas ar butas, galėjo būti tvirtinamas ne tik notaro, bet ir kitų, aukščiau nurodytame teisės akte, įvardintų institucijų vadovų ar pareigūnų. Ginčijamas susitarimas dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo yra patvirtintas notariškai, ir kaip nurodėme aukščiau, ne tik notaras galėjo tvirtinti tokius susitarimus, tokia teisė buvo suteikta ir kitų institucijų darbuotojams. Kadangi ginčijamame susitarime nėra nurodyta institucija, kurios pareigūnas tvirtino susitarimą notariškai, todėl manytina, kad tai galėjo būti ir gyvenamosios vietos butų ūkio tarnybos darbuotojas. Be to, byloje yra pateiktas, taip pat supaprastinta tvarka patvirtintas, t. y. kalinimo vietos administracijos patvirtintas ieškovės brolio sutikimas dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagrindinio nuomininko vardu, kuris pagal apeliacinio skundo motyvus taip pat turėtų būti pripažintas negaliojančiu, tačiau apeliantė to daryti pirmosios instancijos teisme neprašė.Mano, kad nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog pirminio, paduodant prašymą ir kitus dokumentus privatizavimo procedūras vykdančiai institucijai, nuomininko šeimos narių susitarimo nepakako, o turėjo būti dar kartą, tvirtinant pirkimo-pardavimo sutartį, pasirašyti priedą prie pirkimo-pardavimo sutarties, kuriame būtų nurodoma, kieno vardu perkamosios gyvenamosios patalpos. Pagal sandorio sudarymo metu galiojusius teisės aktus nebuvo numatyta preliminaraus ir pagrindinio susitarimo tarp nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus perkamos gyvenamosios patalpos. Galioję teisės aktai numatė, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo susitarti, kieno vardu bus perkamos gyvenamosios patalpos ir tik po to buvo sudaromas gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sandoris ir papildomai jokie susitarimai pas notarą nebuvo sudaromi, todėl manome, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo iš dalies naikinti nuomininko šeimos narių susitarimą ir kitus iš to sekusius sandorius. Be to, kaip jau nurodė aukščiau, teisės aktai numatė, jog supaprastintą nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo tvirtinimo tvarką.Nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė, kaip apdairus žmogus privalėjo suprasti, kokius veiksmus ji atlieka pasirašydama susitarimą dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo. Byloje nėra nustatyta, kad ginčijamo susitarimo dėl to, kieno vardu bus privatizuojamos gyvenamosios patalpos, pasirašymo metu apeliantė buvo pilnametė (jai buvo 32 metai), byloje nėra duomenų, jog jos civilinis veiksnumas buvo apribotas teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka, todėl apeliantė turėjo pilną atsakomybę už savo civilinių teisių įgyvendinimą.Teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, nes apeliantė neįrodė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2011 metais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas L. R. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą.
Nurodo, kad atsakovo L. R. veiksmai, privatizuojant ginčo butą savo vardu atitiko visus ribotą laiką galiojusio specialaus įstatymo reikalavimus, t.y. privatizuojamo buto gyventojai, tarp kurių buvo ir apeliantė sudarė susitarimą butą privatizuoti būtent atsakovo vardu. Ieškovė susitarimo dėl ginčo buto privatizavimo pasirašymo metu buvo pilnametė bei pati atsisakė teisės įgyti nuosavybės teisę į ginčo patalpas.Apeliantės nepagrįstai nurodo, kad susitarimas dėl buto privatizavimo turėjo būti patvirtintas notariškai. B.l.80 yra įrodymas, kad pagal tuo metu galiojusio LR Valstybinio notariato įstatymo 16¹ str. 2 d. susitarimas galėjo būti patvirtintas įgalioto savivaldybės darbuotojo parašu. Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota 1992 m. rugsėjo 3 d. Apeliantė neįrodė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo neva 2011 metais. Atsakovo nuomone, senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo įregistravimo registre dienos. Todėl teismas atmesdamas ieškinį teisingai pritaikė ieškinio senatį.Teismas pagrįstai priteisė iš ieškovės atstovavimo išlaidas, kurios yra žymiai mažesnės nei nurodytos LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. R. nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apie buto privatizavimą sužinojo 1992-09-03 ir tada jokių pretenzijų nekėlė, todėl teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį. Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų apeliantės argumentai taip pat nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privatinėn nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka.
Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas ir jo šeimos nariai Gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma.
Tai reiškia, jog įvykdžius pirmąją sąlygą – minėtiesiems asmenims iš principo susitarus dėl gyvenamosios patalpos pirkimo, susitariama dėl pirkėjo pusėje esančių teisės subjektų konkrečios teisinės padėties sudarant pirkimo-pardavimo sutartį. Beje, nuomininko ir jo šeimos narių, neįgijusių nuosavybės teisių į privatizuotą gyvenamąją patalpą, teisės yra apibrėžtos Įstatymo 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai.
Pažymėtina, kad 1991 m. liepos 29 d. priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo, kuriuo Valstybinio notariato įstatymas papildytas 16¹ straipsniu. Šiame straipsnyje buvo numatytas šeimos narių susitarimų dėl gyvenamojo būsto pirkimo supaprastintas tvirtinimas, t.y. valstybinei įmonei, įstaigai buvo leista patvirtinti buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimus dėl gyvenamojo buto pirkimo.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 1991 m. gruodžio 21 d. atsakovas L. R., 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo pagrindu, kreipėsi su pareiškimu į tuometinę Kauno miesto valdybą (dabar - Kauno miesto savivaldybė), kuriuo prašė parduoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškime nurodė šeimos narius, tame tarpe ir ieškovę A. R.-N. (b.l. 80). Su šiuo pareiškimu atsakovas taip pat pateikė šeimos narių atsakovo žmonos K. R. ir dukros A. R.-N. (b.l. 80 antra pusė), o taip pat atsakovo sūnaus J. R., kuris tuo metu buvo laikinai išvykęs ir negyveno bute (81 b.l.), pasirašytus sutikimus, kad atsakovas L. R. pirktų minėtą butą ir taptų jo savininku. Šis susitarimas yra patvirtintas butų privatizavimo dokumentus tvarkiusios įstaigos darbuotojo parašu ir antspaudu, ką patvirtino ir pati apeliantė, kad susitarimas yra patvirtintas rejestro skyriaus.
Apeliantė savo apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino tuo metu galiojusio LR valstybinio notariato įstatymo 16¹ straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal susitarimo pasirašymo metu galiojusio Notariato įstatymo 16¹ straipsnio (1991 m. liepos 29 d. įstatymo Nr. I-1620 redakcija) 2 dalį buto nuomininko bei jo šeimos narių susitarimus dėl gyvenamojo namo (buto) pirkimo galėjo patvirtinti inter alia ir valstybinė įstaiga, įmonė, organizacija, kurioje buto nuomininkas dirbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta c.b. Nr.3K-3-128/2012), taigi apeliacinio skundo argumentai dėl šio susitarimo neatitikties įstatymo reikalaujamai formai yra tiesiškai nepagrįsti.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, atlikus buto įkainavimą (b.l. 79), 1992 m. rugsėjo 3 d. tarp atsakovų L. R. ir Kauno miesto valdybos buvo sudaryta ir notaro patvirtinta bei tuometiniame Valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure įregistruota buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis (b.l. 78), kurią ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia. Apeliaciniame skunde apeliantė pati nurodo, kad privatizavimo procese buvo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Toliau asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, numatytu Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę susitarimo tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga ( conditio sine qua non). Taigi buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebūdavo pasiekiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-394/2002). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenuginčijus buto privatizavimo dokumentuose esančio 1991-12-21 atsakovo šeimos narių, tame tarpe ir ieškovės, pasirašyto susitarimo, kieno vardu bus perkamas butas, teismas neturėjo pagrindo pripažinti ginčijamo buto pirkimo-pardavimo sandorio negaliojančiu.
Taip pat atmestini apeliantės argumentai, kad ji nepraleido ieškinio senaties termino. Ji mano, įrodžiusi teismui, jog apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2011 metais.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčo buto privatizavimo metu (1992-09-03) ieškovė buvo 33 metų amžiaus, aukštojo ekonominio išsilavinimo, todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovė turėjo ir galėjo pasidomėti buto privatizavimo eiga ir jo baigtimi. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog apie tariamai savo pažeistą teisę sužinojo tik 2011 metais, todėl kolegija sutinka su teismo išvada, kad ieškovei ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo sandorio sudarymo, t.y. nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir kai nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 straipsnis, 2000 m. CK 1.131 straipsnis). Tačiau tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas tik kaip nepagrįstas, netaikant kartu ir ieškinio senaties. Tuo tarpu nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir dėl jo nepagrįstumo, ir taikydamas ieškinio senatį. Tačiau šis pirmosios instancijos teismo netikslumas neturi įtakos nei teismo sprendimo teisėtumui, nei jo pagrįstumui.
Apeliantė taip pat mano, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK176 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas įvertino byloje esančius įrodymus pagal CPK 176-185 straipsniuose nustatytas ir teismų praktikos suformuotas įrodymų vertinimo taisykles, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliantė prašo priteistas 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti išlaidas sumažinti iki 500 Lt, kadangi, nes, jos vertinimu, šios išlaidos yra neadekvačios ir neprotingai didelės. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovą L. R. ir trečiąjį asmenį K. R. pirmosios instancijos teisme atstovavo advokato padėjėjas A. G. (b.l. b.l. 72). Kaip nurodo advokato padėjėjas, išlaidos susidarė už atsiliepimo į ieškinį surašymą, reikėjo susipažinti su bylos medžiaga, taip pat atstovavimas teismo posėdžiuose – 2012 m. kovo 5 d. (posėdis truko apie 30 min.), 2012 m. balandžio 17 d. (posėdis truko 1 val.) ir 2012 m. gegužės 16 d. (posėdis truko apie 2 val.).
2004 m. balandžio 4 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šių rekomendacijų 5 punkte nustatyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Įvertinus aplinkybes, kad advokato padėjėjas dalyvavo teismo posėdžiuose, susipažino su bylos medžiaga ir surašė atsiliepimą į ieškinį, be to priteistos atstovavimo išlaidos yra ženkliai mažesnės nei numatyta LR Vyriausybės nutarime, todėl nėra pagrindo jas mažinti.
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tenkinti apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
A. L. R. pareiškė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.