Kauno apylinkės teismo sprendimas

2012-06-05 · Civilinė byla Nr. 2-1784-329/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-11-29Kauno apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-06-05Kauno apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-09-26Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-06-05
Bylos Nr.
2-1784-329/2012
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-14025-2011-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Šeškuvienė
Ieškovas
A. N.
Atsakovas
L. R., Kauno miesto savivaldybės
Trečiasis asmuo
K. R., J. R.
Advokatai
Arūnas Gatelis
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1784-329/2012Teisminio proceso Nr.2-05-3-14025-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 21.4.2.6.; 24.1.; 30.6.; 16.1; 113.1; 99.3.; 99.7. (S)
KAUNO MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 5 d.Kaunas

Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Virginija Šeškuvienė, sekretoriaujant Rasai Rutienei, dalyvaujant ieškovei A. N. ir jos atstovui advokatui Jaroslavui Los, atsakovui L. R. ir jo atstovui advokato padėjėjui Arūnui Gateliui, atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei Laimai Pušinskienei, nedalyvaujant tretiesiems asmenims K. R., J. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. N. patikslintą ieškinį atsakovams L. R., Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims K. R., J. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nuosavybės teisės pripažinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė, sutikslinusi savo reikalavimus, pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 1992 m. rugsėjo 3 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 13,44 kv. m. pardavimo atsakovui L. R.; pripažinti ginčijamą butą bendrosios dalinės nuosavybės objektu, o ieškovę – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininke; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¼ idealiąją dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su civilinės bylos nagrinėjimu (38-39 b.l.).

Ieškovė ir jos atstovas teismo posėdyje prašė patikslintą ieškinį tenkinti ir nurodė, kad ieškovė nuo vaikystės gyveno su savo tėvais L. R. ir K. R. bei broliu J. R. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį šeimai suteikė atsakovo darbovietė. 1992 09 03 atsakovas L. R. šį butą privatizavo. Ieškovė teigia, kad buto privatizavimas vyko, pažeidžiant 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 str., kadangi privatizuojant butą tarp pagrindinio nuomininko L. R. ir jo šeimos pilnamečių narių nebuvo pasirašyto ir notariškai patvirtinto susitarimo kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku ar bendrasavininkiais. 1991 metų pabaigoje ar 1992 metų pradžioje ji su kitais šeimos nariais - motina K. R. ir broliu J. R. – pasirašė preliminarų susitarimą, kad sutinka, jog atsakovas L. R. pirktų butą, tačiau tame susitarime nenumatė, kas taps buto savininku. Tuo metu atsakovas žadėjo, kad butas priklausys visiems šeimos nariams lygiomis dalimis ir kad reikės vykti pas notarą pasirašyti susitarimą dėl buto bendraturčių. Buto privatizavimo dokumentus tvarkė atsakovas. Ieškovė teigė buto pirkimui davusi atsakovui 5000 rub. grynaisiais iš savo asmeninių lėšų. Po kurio laiko iš atsakovo ji sužinojo, kad buto privatizavimo dokumentai jau sutvarkyti, nors pas notarą jos niekas nekvietė pasirašyti susitarimo. Buto pirkimo procese ji nebuvo aktyvi, pasitikėjo tėvu atsakovu L. R. ir manė esanti lygiateisė buto bendraturtė. Iki šiol ieškovė gyvena ginčo bute, savo lėšomis butą remontuoja, prisideda prie buto mokesčių kas mėnesį duodama atsakovui po 50 Lt. Ieškovė nurodė, kad apie savo pažeistas teises – kad ji nėra buto bendraturtė – sužinojo tik 2011 m. liepos 26 d., kai atsakovas kreipėsi į teismą dėl jos iškeldinimo. Tada susipažinusi su buto privatizavimo dokumentais, ji sužinojo, kad atsakovas butą išsipirko tik savo vardu, neįtraukdamas nei jos, nei kitų šeimos narių buto bendraturčiais. Taip pat susipažinus su dokumentais paaiškėjo, kad atsakovui butas buvo parduotas, nesant notariškai patvirtinto šeimos narių susitarimo, t.y. pažeidžiant 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 str. reikalavimus. Todėl prašo atstatyti jos pažeistas teises pripažįstant negaliojančia 1992 m. rugsėjo 3 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 13,44 kv. m. pardavimo atsakovui L. R.; pripažįstant butą bendrosios dalinės nuosavybės objektu, o ieškovę šio buto bendrasavininke ir pripažįstant ieškovei nuosavybės teisę į ¼ idealiąją dalį buto. Kadangi apie savo pažeistas teises ieškovė sužinojo tik 2011 m. liepos 26 d., todėl mano, kad nėra praleidusi ieškinio senaties termino ir prašo jį skaičiuoti nuo sužinojimo dienos.

Atsiliepimas

Atsakovas L. R. pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka, prašo atmesti pritaikius ieškinio senatį ir kaip nepagrįstą (70-71 b.l.).

Atsakovas L. R. ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė yra jo dukra, kuri visą laiką gyvena kartu bute, esančiame (duomenys neskelbtini); butas jam buvo suteiktas apie 1970 metus iš darbovietės. Priėmus 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, visi šeimos nariai – žmona K. R., sūnus J. R. ir dukra A. N. ( tuo metu buvusi R.) sutarė, kad privatizuos butą atsakovo vardu ir kad jis bus buto savininku. Tokį susitarimą šeimos nariai 1991 12 21 patvirtino savo parašais laisva valia, tame tarpe ir ieškovė. Gavęs šeimos narių sutikimą 1992 09 03 jis sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį su Kauno miesto valdyba, kurią patvirtino notarė, ir tapo buto savininku. Įsigydamas butą jis sumokėjo savo asmeniniais investiciniais čekiais ir grynaisiais, sutaupytais kartu su žmona K. R.. Atsakovas nurodė, kad ieškovei nuo pat sutarties sudarymo buvo žinoma, kad ji nėra buto bendraturtė, kadangi su ja nuolat kildavo įvairūs nesutarimai tiek dėl buto remonto, tiek dėl jo išlaikymo, todėl mano, kad ieškovė klaidina teismą, teigdama, kad tik 2011 07 26 sužinojusi apie savo tariamai pažeistas teises. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, kadangi visiškai nepagrįstais ir išgalvotais motyvais ginčydama prieš 19 metų sudarytą sutartį ieškovė piktnaudžiauja teise ir siekia užvaldyti jai nepriklausantį turtą. Atsakovas paaiškino, kad ieškovė jokių lėšų buto pirkimui neskyrė, prie buto mokesčių neprisideda, kadangi ji pastoviai niekur nedirba, neturi pajamų, yra išlaikytinė. Santykiai su ieškove ypatingai tapo įtempti, kai jis prieš 5 metus dovanojimo sutarties pagrindu dalį ginčo buto patalpų (palėpę), įrengtų po buto privatizavimo, perleido savo anūkei - ieškovės dukrai. Atsakovas teigė, kad butą jis privatizavo, nepažeisdamas 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo reikalavimų, kad su ieškove niekada nesitarė, jog ji taps buto bendraturte, kad ieškovės aiškinimas neva butas privatizuotas be šeimos narių sutikimo neatitinka tikrovės, ji pati savo valia pasirašė sutikimą, o kad sutikimas patvirtintas tiesiogiai ne notaro, o kito darbuotojo, tai atitiko tuo metu galiojusiems įstatymo reikalavimams, kurie numatė supaprastintą tokių susitarimų notarinį tvirtinimą. Todėl prašo ieškinį atmesti, pritaikius ieškinio senatį, o taip pat kaip neįrodytą ir visiškai nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės jo patirtas atstovavimo išlaidas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti (73-76 b.l.).

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovas, kaip buvęs pagrindinis buto nuomininkas, 1991 12 21 pateikė prašymą parduoti jam nuomotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), remiantis LR butų privatizavimo įstatymu. Atsakovas prašyme nurodė savo šeimos narius ir pateikė LR Vyriausybės nustatytos formos rašytinį jų sutikimą, pasirašytą atsakovo žmonos K. R. ir dukros A. R. (N.), o taip pat buvo pateiktas atsakovo sūnaus J. R., kuris tuo metu laikinai buvo išvykęs ir negyveno bute, pasirašytas sutikimas, kad butas būtų išpirktas atsakovo vardu ir jis taptų buto savininku. Atsakovo atstovė teigė, kad iš esančio buto privatizavimo dokumentuose šeimos narių susitarimo akivaizdu, kad ieškovė išreiškė sutikimą, kad butas būtų privatizuotas atsakovo vardu. Todėl ieškinio motyvas, kad butas buvo privatizuotas, pažeidžiant 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 str. reikalavimus, neatitinka tikrovės. Atstovė nurodė, kad atsakovo šeimos narių pasirašytas susitarimas buvo patvirtintas tinkamai pagal tuo metu Notariato įstatymo 16¹ str. reikalavimus, kuris nustatė supaprastintą tokių susitarimų tvirtinimo tvarką, todėl ieškovės motyvas dėl šio susitarimo neatitikties įstatymo reikalaujamai formai yra nepagrįstas. Atsakovo atstovė nurodė, kad ieškovė yra aiškiai praleidusi ieškinio senaties terminą, ginčydama sandorį, kuris sudarytas prieš 19 metų, kadangi pagal tuo metu galiojusį CK, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Nutarimą Nr.9, ieškinio senatis šiam sandoriui ginčyti buvo 3 metai nuo sandorio sudarymo. Ieškovė, būdama pilnamete ir pakankamai išprususia, turėjo ir galėjo pasidomėti buto privatizavimo eiga ir baigtimi, jeigu manė, kad 1991 12 21 pasirašytame susitarime nėra išreikšta tikroji jos valia, ji turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises galiojant ieškinio senaties terminui. Todėl prašo ieškinio senaties terminą skaičiuoti ne nuo ieškovės nurodytos datos, o nuo sandorio sudarymo, taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Tretieji asmenys K. R. ir J. R. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (135, 136 b.l.), prašymų nenagrinėti bylos jiems nedalyvaujant negauta, jų dalyvavimas teismo posėdyje nėra pripažintas būtinu, todėl remiantis CPK 247 str. 2 d. byla išnagrinėta nedalyvaujant tretiesiems asmenims K. R., J. R..

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo J. R. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, pilnai palaiko atsakovų atsikirtimus į ieškinį, mano, kad dėl šeimyninių konfliktų ieškovė, jo sesuo, keršija šeimos nariams, siekia pasipelnyti iš jai nepriklausančio turto, kadangi ji ilgus metus nedirba, pragyvena tik iš socialinių pašalpų (88, 90 b.l.)

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš šalių paaiškinimų, bylos rašytinės medžiagos nustatyta, kad iki 1992 12 21 atsakovas L. R. buvo pagrindinis nuomininkas buto, esančio (duomenys neskelbtini). Jo šeimos nariais tuo metu buvo žmona K. R., dukra A. R.-N. ir sūnus J. R.. Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.

1991 m. gruodžio 21 d. atsakovas L. R. pateikė Kauno miesto savivaldybei (tuometinei Kauno miesto valdybai) pareiškimą, prašydamas parduoti nuomuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo pagrindu, pareiškime nurodė šeimos narius, tame tarpe ir ieškovę A. R.-N. (80 b.l.). Su šiuo pareiškimu atsakovas taip pat pateikė šeimos narių atsakovo žmonos K. R. ir dukros A. R.-N. (80 b.l. antra pusė), o taip pat atsakovo sūnaus J. R., kuris tuo metu buvo laikinai išvykęs ir negyveno bute (81 b.l.), pasirašytus sutikimus, kad atsakovas L. R. pirktų minėtą butą ir taptų jo savininku (80 b.l. antra pusė). Atlikus buto įkainavimą (79 b.l.), 1992 m. rugsėjo 3 d. tarp atsakovų L. R. ir Kauno miesto valdybos buvo sudaryta ir notaro patvirtinta bei tuometiniame Valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure įregistruota buto, unikalus Nr. 1994-0019-3011:0004, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis (42,78 b.l.). Iš minėtos sutarties matyti, kad už butą atsakovas L. R. sumokėjo 2 022 rub.grynais ir 14 555 rub. valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis.

Ieškovė prašo pripažinti negaliojančia 1992 m. rugsėjo 3 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 13,44 kv. m. pardavimo atsakovui L. R.; pripažinti ginčijamą butą bendrosios dalinės nuosavybės objektu, o ieškovę šio buto bendrasavininke; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¼ idealiąją dalį buto (38-39 b.l.).

Ieškovė savo reikalavimus argumentuoja tuo, kad butas buvo parduotas, nesant notariškai patvirtinto šeimos narių susitarimo, t.y. pažeidžiant 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 str. reikalavimus; byloje pateiktą 1991 12 21 ieškovės pasirašytą susitarimą ji vertina kaip preliminarų susitarimą, kuriame nėra išreikšta jos tikroji valia, nes duodama atsakovui sutikimą pirkti butą ji tikėjosi kartu su juo ir kitais šeimos nariais tapti buto bendraturte.

Atsakovai nesutinka su tokiais ieškovės argumentais, o taip pat prašo taikyti ieškinio senatį, teigdami, kad ieškinys pareikštas akivaizdžiai praleidus ieškinio senaties terminą.

Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini remiantis tokiais motyvais:

ieškovė, teigdama, kad privatizuojant butą tarp šeimos narių buvo susitarimas įsigyti jį bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, turėjo pareigą įrodyti šį teiginį, nes atsakovai, taip pat tretysis asmuo J. R. nepripažįsta buvus tokį susitarimą (88 b.l.), o ta šalis, kuri teigia, turi pateikti papildomus įrodymus paaiškintai aplinkybei įrodyti. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Trečiasis asmuo K. R. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko. Tokia trečiojo asmens K. R. pozicija vertintina kaip ją tenkinanti, nes esama pagal 1991 12 21 priimtą bendrą šeimos narių susitarimą. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti aplinkybę, kad ji prie buto pirkimo prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis, perduodama atsakovui 5000 Lt. Atsakovas neigia šią aplinkybę, iš buto pirkimo-pardavimo sutarties (42,78 b.l.) matyti, kad už butą mokėjo atsakovas L. R.: 2 022 rub. grynais ir 14 555 rub. valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Todėl šios ieškovės nurodytos aplinkybės atmestinos kaip neįrodytos- CPK 178 str.

Privatizuojant butą ieškovė buvo pagrindinio nuomininko atsakovo šeimos narė, ji iki šiol gyvena ginčo bute. 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 12 str. numatė, kad nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Buvę savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai šiuo būdu naudojasi panaudos arba nuomos sutarties pagrindais. Taigi, atmetus aukščiau paminėtus ieškovės argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, kad 1992 09 03 buto pirkimo-pardavimo sutartimi buvo pažeistos ieškovės teisės.

Teismui konstatavus, kad ieškovė neįrodė, jog 1992 09 03 buto pirkimo-pardavimo sutartimi buvo pažeistos jos teisės, nėra teisinio pagrindo ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo ieškovės nurodytos datos 2011 07 26 - kada ji neva sužinojo apie tariamą jos teisių pažeidimą.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamojoje byloje atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ginčo buto privatizavimo metu ( 1992 09 03) ieškovė buvo 33 metų amžiaus, aukštojo ekonominio išsilavinimo. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovė turėjo ir galėjo pasidomėti buto privatizavimo eiga ir jo baigtimi, jeigu manė, kad 1991 12 21 pasirašydama susitarimą ji suklydo, kad susitarime nėra išreikšta tikroji jos valia, ji turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises galiojant ieškinio senaties terminui. Ieškovės aiškinimas, kad ji pasitikėjo tėvu ir todėl nesidomėjo kieno vardu įregistruota nuosavybė bute yra neįtikinamas, kadangi pati ieškovė teismo posėdyje nurodė, kad dėl buto rekonstrukcijos su tėvu kilo konfliktas maždaug sekančiais metais po buto privatizavimo, t.y. apie 1993 metus, kai atsakovas kaip buto savininkas neleido jai vykdyti statybos darbų. Taip pat ieškovė patvirtino, kad ji lankėsi pas notarę ir iš jos sužinojo, kad atsakovui atliekant sandorius, susijusius su butu, jos sutikimo nereikia, kadangi ji nėra buto savininkė. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovei ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo sandorio sudarymo, t.y. nuo 1992 m. rugsėjo 3 d.

1998 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarime Nr.9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“ buvo nustatyta, kad ieškiniams dėl susitarimo privatizuoti butą bei pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis taikomas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas.

Ieškovė dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia į teismą kreipėsi 2011 09 28, t.y. praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl esant atsakovų prašymui, taikytina ieškinio senatis ir ieškinys atmestinas – CK 1.131 str.

Be to ieškinys atmestinas ir kaip teisiškai nepagrįstas ir neįrodytas – CPK 178 str.

1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo Nr.I-1374, galiojusio iki 1998 m. liepos 1 d., 4 str. numatė, kad pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos– jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. O minėto Įstatymo 5 str. numatė, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma.

Nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas, remiantis 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo Nr.I-1374 nuostatomis ( 79-81 b.l.). Privatizuojant butą, nuomininkas, t.y. atsakovas L. R., ir jo šeimos nariai turėjo susitarti dėl buto pirkimo ir kas taps perkamo buto savininku. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d., ši sąlyga buvo būtina, norint privatizuoti butą, nes nuomininkui ir jo šeimos nariams nesusitarus pirkti buto, pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma.

Ieškovė teigia, kad 1992 09 03 buto pirkimo-pardavimo sandoris prieštarauja 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 str., nes buvo sudarytas, nesant šeimos narių sutikimo atsakovui pirkti butą ir tapti jo savininku. Tačiau toks aiškinimas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams. Iš byloje esančio atsakovo šeimos narių žmonos K. R. ir dukros A. R.-N. (80 b.l. antra pusė), o taip pat atsakovo sūnaus J. R., kuris tuo metu buvo laikinai išvykęs ir negyveno bute (81 b.l.), pasirašytų sutikimų turinio, akivaizdu, kad tiek ieškovė, tiek kiti šeimos nariai aiškiai ir konkrečiai išreiškė savo valią, kad atsakovas L. R. pirktų butą ir taptų jo savininku (80 b.l. antra pusė). Ieškovė šio savo sutikimo nenuginčijo. Taigi, teismas neturi pagrindo abejoti šiuo rašytiniu įrodymu. Ieškovės teiginys, neva 1991 12 21 pasirašytas susitarimas neatitinka 1991 05 28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 str. reikalavimų, kad tai tik preliminarus susitarimas, nes jis nepatvirtintas notaro, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas, kadangi minėtas 1991 05 28 Įstatymas nenumatė jokių preliminarių susitarimų pasirašymo, o pagal šio susitarimo pasirašymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo 16¹ straipsnio (1991 m. liepos 29 d. įstatymo Nr. I-1620 redakcija) 2 dalį buto nuomininko bei jo šeimos narių susitarimus dėl gyvenamojo namo (buto) pirkimo galėjo patvirtinti inter alia ir valstybinė įstaiga, įmonė, organizacija, kurioje buto nuomininkas dirbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.R., A.P. v. O.R., bylos Nr. 3K-3-128/2012). Taigi ieškovės argumentai dėl šio susitarimo neatitikties įstatymo reikalaujamai formai yra tiesiškai nepagrįsti.

Ieškovei nepateikus įrodymų, jog tarp šeimos narių nebuvo pasirašyto susitarimo atsakovui pirkti butą ir tapti jo savininku, ir nenuginčijus buto privatizavimo dokumentuose esančio 1991 12 21 atsakovo šeimos narių, tame tarpe ir ieškovės, pasirašyto susitarimo, kieno vardu bus perkamas butas, teismas neturi pagrindo daryti išvados, jog buto pirkimo-pardavimo sandoris buvo patvirtintas notarės, nepateikus jai dokumentų, kuriais remiantis turėjo būti patvirtinta pirkimo - pardavimo sutartis. Todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 1992 m. rugsėjo 3 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 13,44 kv. m. pardavimo atsakovui L. R.. Netenkinus šio pagrindinio reikalavimo, atmestini išvestiniai ieškinio reikalavimai: pripažinimas ginčijamo buto bendrosios dalinės nuosavybės objektu, o ieškovę šio buto bendrasavininke ir pripažinimas ieškovei nuosavybės teisę į ¼ idealiąją dalį buto – CPK 178 str. Atmestas ieškinys ir dėl pritaikytos ieškinio senaties termino – CK 1.131 str.

Ieškinį atmetus ieškovės turėtos išlaidos neatlygintinos, o šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Atsakovas L. R. teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už procesinių dokumentų rengimą, konsultacijas ir atsakovo atstovavimą teisme jis sumokėjo advokato padėjėjui 1000 Lt (137-138 b.l.), todėl šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės.

Valstybei iš ieškovės nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu nagrinėjamoje byloje ieškovei A. N. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba parengti procesinius dokumentus ir atstovauti ją pirmosios instancijos teisme, atleidžiant ieškovę 100 proc. nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (40 b.l.) – CPK 83 str. 1 d. 14 p.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 270 str., 279 str. 274 str., 275 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. N., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovo L. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) jo turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.

Teisėja Virginija Šeškuvienė