- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-06
- Bylos Nr.
- 2A-182-653/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-03418-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- R. T., G. T. P.
- Atsakovas
- A. T.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 40-ojo notaro biuro
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. T. apeliacinį skundą dėl 2014-01-30 Vilniaus apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių R. T. ir G. T. P., atstovaujamos įstatyminės atstovės J. R. ieškinį atsakovui A. T., tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 40-ojo notaro biuro notarei A. A. ir Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notarui D. A., dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovės ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiu 2012-04-16 mirusio V. T. 2012-03-22 sudarytą ir Vilniaus m. 9-ajame notarų biure patvirtintą testamentą, kuriuo turtas paliktas atsakovui A. T., negaliojančiu ir pripažinti galiojančiu ankstesnį V. T. 2010-08-10 sudarytą ir Vilniaus m. 36-ame notarų biure patvirtintą testamentą. Ieškovės nurodė, kad ginčijamas testamentas neatitinka tikrosios testatoriaus valios, nes jo sveikatos būklė, jam taikomas gydymas – nuskausminantys narkotikai - neleido jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tuo tarpu surašydamas 2010-08-10 d. testamentą, velionio sveikatos būklė leido jam priimti jo valią atitinkantį sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Arvydas prašė atmesti ieškovių reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad testatorius sudarydamas ginčo testamentą buvo blaivaus proto, jo psichologinė būsena buvo nepakitusi, jis nesirgo jokia psichikos liga, o jam diagnozuota liga – vėžys sąlygojo fizinius skausmus, o ne psichikos sutrikimus. Tarp velionio ir jo sutuoktinės R. T. nuolat kilo ginčai, todėl jis išsikraustė iš namų, ji jo ligoninėje neprižiūrėjo. Tuo tarpu atsakovą ir jo brolį siejo artima giminystė, ryšys nuo vaikystės, jie visą gyvenimą rūpinosi vienas kitu, atsakovas prižiūrėjo sergantį brolį, todėl jis pakeitė valią, paprašė brolio susitarti su notaru, ką jis ir padarė. Į ligoninę notaras nebuvo kviečiams, nes tai būtų buvę brangiau, o mirusysis galėjo vaikščioti pats. Ligonis galėjo vaikščioti, o prie lovos buvo rišamas, kad neiškristų miegodamas.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notaras D. A. prašė spręsti bylą teismo nuožiūra. Nurodė, kad jis įsitikino testatoriaus V. T. veiksnumu – prieš testamento patvirtinimą patikrino neveiksnių asmenų registrą, taip pat įvertino V. T. galimybę aiškiai išreikšti savo valią bei valdyti savo veiksmus. Notaras nurodė, kad V. T. paaiškino, kad būtent brolis, o ne sutuoktinė ji prižiūrėjo (b.l. 45-46, 1 t.). Teismo posėdžio metu notaras nurodė, kad iki testamento pasirašymo pas jį buvo atvykęs atsakovas, sakė, kad brolis sunkiai serga, nori surašyti testamentą, pasirašymo dieną dokumentai buvo paruošti. Kai užėjo į kabinetą - velionis jau sėdėjo, sakė, kad supranta kas vyksta, tada notaras pradėjo jam aiškint, kad jis turės pasirašyt testamentą. Abejonių notarui nekilo, jis išgirdo velionio valią, ji atitiko iš anksto paruoštą testamentą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2014-01-30 Vilniaus apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai: pripažinti negaliojančiu V. T. testamentą, 2012-03-22 dieną patvirtintą Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notaro D. A. (notarinio registro Nr. DA-1944); pripažinti galiojančiu V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) testamentą 2010-08-10 dieną patvirtintą Vilniaus miesto 36-ojo notaro biuro notarės J. D. (notarinio registro Nr. 6449).
Teismas nustatė, kad 2012-04-16 mirė testatorius V. T.. V. T. ir ieškovė R. T. santuoką sudarė 1989-03-31. V. T., mirė būdamas santuokoje. Ieškovė G. T. P. – mirusiojo testatoriaus sutuoktinės R. T. vaikaitė. Testatorius V. T. ir atsakovas A. T. buvo broliai iš motinos pusės .
2012-03-22 Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notaro D. A. patvirtintu oficialiuoju testamentu Nr.DA-1944 V. T. savo mirties atveju padarė patvarkymą visą turtą palikti atsakovui A. T.. Prieš tai V. T. buvo sudaręs oficialųjį testamentą, 2010-08-10 patvirtintą Vilniaus miesto 36-ojo notaro biuro notarės J. D. Nr.6449, kuriuo visą savo turtą patvarkė palikti ieškovei G. T. P.
Išanalizavęs medicininę testatoriaus V. T. dokumentaciją ir įvertinęs ją kartu su ekspertizės akte nurodytomis testatoriaus sveikatos būklės ir jo psichikos būklės įvertinimais, apibendrinęs liudytojų parodymus, teismas nustatė, kad ekspertizės akto turinys nėra prieštaringas, jo išvados nuoseklios ir išplaukiančios iš tyrimo eigos. Ekspertizės išvadoje nėra galima kategoriška išvada dėl to, kad nebuvo atliekami psichiatriniai testai, tačiau turimi duomenys leidžia duoti tikėtiną išvadą, jog 2012-03-22 sandorio (testamento) sudarymo metu, asmuo galėjo nesuvokti savo veiksmų atlikimo (b.l. 92, 85-86, 2 t). Teismas pabrėžė, kad eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami kiti įrodymai, kuriuos teismas vertina kontekste. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vertindamas tai, kad testatoriui V. T., varginamam onkologinio susirgimo ir išeičių stadijos reiškinių, ekspertizės akte ir medicininėje dokumentacijoje konstatuotam pažintinės veiklos nusilpimui (2012-02-20 įrašas), esant letalinėje (išeičių) stadijoje (2012-03-12 įrašas), esant diagnozuotai kacheksijai (organizmo išsekimui), ascitui (susikaupusiam skysčiui pilvo ertmėje), disfagijai (rijimo sutrikimui), esant taikomam medikamentiniam narkotiniam gydymui maksimaliomis dozėmis, esant stebimam pastoviam būklės blogėjimui (2012-03-13 įrašai - būklė sunki, intoksikacija dar didesnė), kliedesiam (2012-03-15 - įrašas būklė sunki, kartais, mato haliucinacijas), esant stebimiem psichozinio lygio sąmonės sutrikimo epizodam (delyrinis sutrikimas, būdingas onkologinių susirgimų išeičių stadijose dėl vidinės organizmo intoksikacijos, pasireiškiantis sąmonės sutrikimu, regos ir klausos haliucinacijomis, sutrikusiu aplinkos suvokimu), vieną dieną prieš surašant ginčo 2012-03-22 testamentą - 2012-03-21 dienos įraše esant įrašui apie tai, kad V. T. būklė išliko sunki, jį vargino žagsėjimas, jam užeidavo neramumo priepuoliai, kai ligonis nori lipti iš lovos, nors tam visai neturėjo jėgų, tai yra eksperto vertinimu – esant stebimam ryškiam elgsenos neadekvatumui, sujaudinimo, neramumo būsenai, teismas sprendė, jog yra pakankamas pagrindas manyti, jog testatorius ginčo testamento sudarymo ir patvirtinimo metu negalėjo suformuoti ir tinkamai išreikšti laisvos savo valios (CK 5.18 str. 1 d.). Šią išvadą teismas grindė ir tuo, kad testatorius iš palaikomosios slaugos ligoninės buvo išgabentas pažeidžiant ligoninės tvarką, nesant gydančios gydytojos sutikimo, tai patvirtino liudytojos E. Z. liudijimas - ji buvo V. T. gydytoja Juodšilių ligoninėje. Liudytoja nurodė, kad atsakovas buvo atėjęs ir prašė išleisti pacientą pasimatyti su mama, ji jį išleido, nes pacientas pats norėjo pasimatyti su mama - jis buvo išvežtas vežimėlyje. Liudytoja nurodė, kad pacientui norint išvykti iš ligoninės reikėdavo atsižymėti, tačiau šiuo atveju to tai nebuvo padaryta, gydytoja nurodė supratusi, jog pacientas yra ligoninės teritorijoje, gydytojo leidimo išvykti iš ligoninės teritorijos nebuvo ir nebuvo prašoma. Liudytoja nurodė, kad pas V. T. tą dieną ji buvo iš ryto, dar prieš vaistus, po nakties jis buvo išvargęs, pusiau adekvatus (jis pastoviai būdavo ribinėje būklėje), tą dieną jam irgi buvo haliucinacijos. Pacientas apie testamentą ar notaro iškvietimą nekalbėjo, pasirašyti faktiškai ligonis gal ir galėjo, tačiau suvokti ką jis pasirašo nesuprato, todėl ir yra pateiktas raštas, kad jis nepajėgus pasirašyti paciento dokumentų lapuose (b.l.90, 86-87, 2 t.). Liudytoja G. B. paliudijo, kad ji dirba VU onkologijos instituto gydytoja psichiatre, V. T. buvo jos pacientas, pacientą prisimena, nors ne itin ryškiai, bet pamena, kad praeityje jis turėjo problemų su alkoholiu, jam buvo skirti antidepresantai, raminamieji, vėliau jis pats buvo atėjęs konsultuotis ambulatoriškai, tai buvo paskutinis jo gyvenimo pusmetis. Paciento pažintinės funkcijos buvo pažeistos, sudėtingo ilgo sakinio jis nebegalėjo suprasti (b.l. 91, 84-85, 2 t.). Įvertinęs čia aprašytą testatoriaus būseną 2012-03-22 ginčo testamento sudarymo metu, aplinkybes, kuriomis jis buvo pasirašytas ir patvirtintas – o būtent tai, kad testamento tekstas iš anksto buvo paruoštas pagal atsakovo A. T. prašymą, kenčiantis stiprų deginantį fizinį skausmą, būdamas ribinės būklės ir susilpnėjusių pažintinių funkcijų, nepaeinantis testatorius be gydytojų leidimo buvo išgabentas iš ligoninės – vežimėliu privežtas prie automobilio, įsodintas į automobilį, atsakovo nuvežtas pas notarą jo sutartu laiku, atsakovo ir jo sūnaus T. T. už pažastų įvestas į notaro kabinetą ir pasodintas, jam duotas pasirašyti ginčo testamentas. Kaip nurodė notaras, atsakovas ir liudytojas T. T., testatorius pasirašinėjo ilgai ir sunkiai, paklaustas ar supranta ką daro – nurodė, jog supranta, tačiau teismas kritiškai vertina šiuos notaro ir atsakovo bei jo sūnaus paaiškinimus. Jei tokios būklės testatorius ir suprato savo parašo prasmę, teismo vidiniu įsitikinimu, remiantis laisvu įrodymų vertinimo principu ir visų bylos viseto išanalizavimu ir vertinimu, esamomis aplinkybėmis jis ne suformavo savo laisvą vidinę valią, o pakluso pateiktajai. Tokią išvadą teismas darė ir atsižvelgdamas į testatoriaus būklė po testamento pasirašymo – testatorius jautėsi labai blogai, jį krėtė šaltis, jis prašėsi pervežti jį atgal į ligoninę (b.l. 189, 206-208, 1 t.), parvežtas ligoninėje kliedėjo - matė haliucinacijas (b.l.90, 86-87, 2 t.), testamento pasirašymo metu iki kitos nuskausminančios narkotinio morfijaus dozės jam buvo likę apie 10 minučių - jei vaistai būtų leisti po keturių valandų. Iš medicininės dokumentacijos ir gydytojos liudijimo matyti, kad prieš tai injekcija suleista 9 val. ryte, o paskyrimuose nurodyta – kas trys – keturios valandos, testamento įforminimo laikas – 12:49 val., vadinasi nuskausminantys vaistai testatoriui turėjo būti leidžiami 12 val. ar 13 val.
Teismo išvada grindžiama ekspertizės išvada bei medicininėje literatūroje esantys panašių situacijų aprašymai, kad derinant kelis narkotinius analgetinius preparatus ar kitus psichotropinius vaistus, jų veikimas sumuojasi ir pažintinės veiklos slopinimas padidėja. V. T. medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie jo sunkią somatinę būseną, ryškų skausminį sindromą, išsekimą bei vėžinės intoksikacijos požymius iki 2011-03-22 dienos testamento pasirašymo suponavo teismo išvadą, jog testatoriaus valia buvo formuojama ydingai ir 2012-03-22 d. ginčijamą testamentą pripažinti negaliojančiu.
Teismas pažymėjo, kad eksperto išvadoje nurodyta, jog nėra pakankamai objektyvių duomenų apie tai, ar V. T., sudarydamas ieškovių prašomą pripažinti 2010-08-10 d. Vilniaus 36-ojo notarų biure patvirtintą testamentą (ieškovės G. T. P. naudai) galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir savo veiksmus valdyti, tačiau nėra duomenų, kad testatoriaus valia tuo metu būtų buvusi taip paveikta ligos, kaip 2012 m. Nors nepilnametė ieškovė G. T. P. nebuvo testatoriaus kraujo giminaitė, praktiškai visi liudytojai ir pats atsakovas pripažino, kad jų santykiai buvo itin artimi. Net jai su mama išvykus į užsienį, jie bendravo kompiuteriu, testatorius ją vadino anūke, savo karalaite, o liudytoja K. S. patvirtino, kad testatorius ne kartą minėjo jai, jog net jei ir mirs, „žinok – viskas sutvarkyta“, jis „užrašė viską (savo turtą) Gintarei. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog ankstesnio testamento sudarymo metu testatorius išreiškė tikrąją savo valią, priešingų duomenų į bylą nepateikta. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė objektyvių duomenų apie šios minimo testatoriaus valios pasikeitimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašė atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Nurodė, kad teismas nevertino įrodymų, paneigiančių ekspertizės išvadas, tame tarpe liudytojų parodymus. Ekspertizės aktas pagrįstas tik prielaidomis ir medicininės literatūros žiniomis, nepatikrintomis jokiais tyrimais. Tokiomis prielaidomis rėmėsi ir ekspertė V. M., duodama parodymus. Medicininiai duomenys patvirtina tik V. T. fizinio pobūdžio ligą, tačiau ne psichinę ligą. Liudytoja (gydytoja) G. B. patvirtino, kad nedarė jokio tyrimo tikslu nustatyti V. T. psichikos būklės sutrikimą, todėl liudytoja neturėjo vienareikšmiško atsakymo ar V. T. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota, kad V. T. būtų sirgęs psichikos liga, juolab, kad nuo 2010-06-07 jam nustatytas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, kuris iki mirties neperėjo į sunkesnę formą. Šios depresijos požymiai yra natūralūs, įvertinus diagnozuotą susirgimą ir nežinojimą ar pavyks šią ligą įveikti.
Testamento surašymo dieną jokių psichikos sutrikimų medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota ir teismas į tai neatsižvelgė. Teismas apsiribojo nuo visapusiško išsamaus duomenų vertinimo, bet vertino tik pavienius faktus, nes kiekvieną dieną V. T. būklė buvo skirtinga; haliucinacijos buvo tik epizodinės, sąlygotos fizinio skausmo ir nuskausminamųjų vartojimo, tačiau ne psichikos sutrikimo. Dvi dienas iki testamento sudarymo, praėjus dviem savaitėms po testamento sudarymo ir testamento sudarymo dieną (2012-03-22) jokių haliucinacijų nebuvo. Skausmai pradėjo intensyvėti praėjus keturioms dienoms po testamento sudarymo, o ne iki to įvykio. Pirmas įrašas, kad V. T. negali savarankiškai stovėti yra tik 2012-03-30, t.y. praėjus 8 dienom po testamento sudarymo. Likus trims dienoms iki mirties V. T. buvo sąmoningas. Testamento sudarymo dieną jokių psichikos sutrikimų nėra užfiksuota, o liudytoja gydytoja E. Z. patvirtino, kad V. T., kai grįžo iš notaro, buvo adekvatus.
Teismas nevertino ir nepasisakė dėl liudytojų, kurie reguliariai lankėsi V. T. ligoninėje, parodymų, patvirtinančių jo sąmoningumą, gebėjimą suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, paneigiančius ekspertizės akte nurodytą psichinės būklės įvertinimą. Vertinant įrodymus, pirmenybė turi būti teikiama ne ekspertizės išvadai, kurioje yra tik prielaidos ir medicininės literatūros informacija, o liudytojų, mačiusių faktinę būklę, parodymams.
Teismas neteisingai vertino liudytojos E. Z. parodymus, nes neatkreipė dėmesį į tai, kad liudytoja nesuprato kaip tiksliai V. T. su mama pasimatys. Taigi, išvykimo iš ligoninės tvarkos pažeidimą sąlygojo pačios E. Z. nerūpestingumas. Be to, atsakovas nebuvo supažindintas su išvykimo iš ligoninės tvarka. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytoja patvirtino, jog grižus iš notaro ligonis buvo adekvatus. Nors liudytoja nurodė, jog testamento surašymo dieną ligonis turėjo haliucinacijų, tačiau medicininiuose įrašuose tokios informacijos nėra. Be to, medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, kad pacientas negalėjo išreikšti savo sutikimo dėl gydymosi, todėl pacientas galėjo suvokti savo veiksmus ir sudarant testamentą.
Liudytoja G. B. davė parodymus, jog ji neprisimena kada buvo paskutinis paciento apsilankymas, ji nedarė jokio pasichologinio tyrimo ir neturi vienareikšmiško atsakymo ar pacientas galėjo suvokti savo veiksmus. Taigi, šios liudytojos parodymai paremti tik subjektyviu vertinimu.
Notaro D. A. parodymai yra reikšmingiausi. Jie sutapo su atsakovo paaiškinimais ir liudytojo T. T. parodymais. Notaras patvirtino, kad, nežiūrint į tai, kad testamentas buvo paruoštas iš anksto, jis perskaitė turinį, paklausė V. T. ar jis supranta, uždavė kontrolinius klausimus tikslu įvertinti jo gebėjimą suvokti. T. T. žinojo kur važiuoja, ką ketina daryti, kokius teisinius padarinius sukels testamentas.
Nenustačius jokios prievartos, testamentas negalėjo būti pripažintas negaliojančiu. Teismas nevertino liudytojos D. J. parodymų, jog pats V. T. pasakė jai, jog turtą nori palikti broliui, taigi, V. T. valia susiformavo dar ankščiau iki testamento sudarymo ir tai buvo tikroji jo valia. Taip pat teismas nevertino kitų liudytojų parodymų, jog G. P., kuriai buvo paliktas turtas, 2012-03-04 Lietuvoje nebuvo ir ji netgi nedalyvavo laidotuvėse, nesirūpino V. T. smukiomis akimirkomis ir tai galėjo sąlygoti valią palikti turtą broliui. V. T. negalėjo pats savarankiškai nuvykti pas notarą, nes sunkiai vaikščiojo, todėl vien atsakovo jam suteikta pagalba negali liudyti apie V. T. gebėjimą suprasti savo veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino V. T. ir G. P., kurių nesiejo joks kraujo giminystės ryšys, santykius, tačiau apie atsakovo ir V. T. santykius nepasisakė, nevertino priežasčių, sąlygojusių testamento pakeitimą.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad teismas išsamiai pagrindė V. T. ir ieškovės tarpusavio santykius. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo ir V. T. santykiai buvo normalūs. Tiek testamento sudarymas atsakovo, tiek mylimos netikros anūkes naudai būtų protingas. Tai, kad V. T. nesirgo psichine liga nėra reikšminga. Psichinė liga (vidutinio sunkumo depresija) buvo tik vienas iš kriterijų, sprendžiant apie gebėjimą suprasti veiksmų esmę. Pritarė teismo išvadoms.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliantas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 332 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl palikėjo valios sudarant testamentus.
Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tuo apeliacinio skundo argumentais, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, įvertino visus byloje esančius įrodymus, vertino ne pavienius faktus, kaip nurodė apeliantas, bet priešingai, įrodymų visumą.
Akivaizdu, kad iki palikėjo mirties nei ieškovei, nei gydytojams nebuvo poreikio išsamiai vertinti ir fiksuoti V. T. sveikatos būklę tuo aspektu ar jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir šiuos veiksmus valdyti, tuo labiau, kad jie nežinojo apie ketinimus vykti pas notarą ir sudaryti testamentą. Šių įrodymų rinkimo būtinumas atsirado tik po V. T. mirties, iškilus ginčui dėl testatoriaus valios. Dėl to, nesant galimybės betarpiškai ištirti bylai svarbias aplinkybes, tam tikrų prielaidų darymas yra neišvengiamas.
Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog ekspertizės išvada pagrįsta tik prielaidomis. Iš ekspertizės akto matyti, kad išvados paremtos medicininiuose dokumentuose užfiksuotais įrašais, civilinėje byloje esančiais duomenimis bei specialiomis medicininėmis žiniomis apie vartojamų vaistų, specialaus gydymo poveikį, apie pacientų, sergančių letalinės (išeičių) stadijos onkologinio susirgimo, būseną, susijusią su asmenų gebėjimu tinkamai išreikšti valią. Taigi, ekspertizės išvados yra tinkamai motyvuotos, argumentuotos. Pažymėtina, kad abi šalys pripažino, kad šioje byloje, faktams dėl mirusiojo valios ir jo galėjimo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti dėl ligos ir vartojamų medikamentų bei gydymo nustatyti, buvo būtinos specialios žinios, dėl ko ir buvo paskirta pomirtinė psichiatrinė ekspertizė (2 t. b.l. 21). Taigi, teismas pagrįstai nesivadovavo ligonį lankiusių liudytojų, neturinčių specialių žinių, parodymais, kurie iš esmės yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, susiję tik su šių asmenų subjektyviu vertinimu apie V. T. būseną ir jo gebėjimą išreikšti valią.
Apeliantas nepagrįstai suabsoliutina tik duomenų apie V. T. psichikos ligos vertinimą. Šiuo atveju asmens valios nustatymui ne mažiau reikšmingi ir kiti medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie ligonio somatinę sveikatos būklę, jo psichologinę būklę, sergant sunkia nepagydama liga. Visi šie duomenys yra išsamiai aprašyti ir motyvuoti ekspertizės akte, kurio įrodomąja reikšme nėra pagrindo abejoti.
Liudytojos G. B. parodymai taip pat nebuvo įvertinti atsieitai nuo kitų byloje esančių įrodymų. Kaip buvo minėta, nagrinėjamoje situacijoje dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės vienareikšmiai įsitikinti tam tikrų faktų buvimu, todėl ir šios liudytojos paaiškinimai, jog ji negali vienareikšmiai atsakyti ar V. T. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, yra logiškas, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai juos įvertino.
Kaip buvo minėta, nepagrįstas apelianto teiginys, jog sprendžiant dėl V. T. gebėjimo tinkamai išreikšti valią, teismas turėjo vadovautis tik medicininiais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvuotai analizavo V. T. būklę, tame tarpe ir būklę testamento surašymo dieną, vertindamas ne tik medicininius dokumentus, bet ir liudytojos E. Z., betarpiškai apžiūrėjusios ligonį testamento surašymo dieną, parodymus ir liudytojos G. B. (dirba VU onkologijos instituto gydytoja psichiatre ir V. T. buvo jos pacientas) parodymus. Teismas vertino ne šių liudytojų vertinimus ar nuomonę apie paciento gebėjimą išreikšti valią, bet šių liudytojų parodymus apie jiems betarpiškai žinomas aplinkybes, t.y. apie paciento būseną, jo elgesį, o išvadas padarė sistemiškai įvertinus visus byloje esančius įrodymus. Sprendžiant dėl V. T. tikrosios valios, nemažai svarbios ir aplinkybės, kuriomis testamentas buvo pasirašytas. Kritiškai vertinamas apelianto argumentas, kad jis nežinojo apie įprastą ligonio (tuo labiau ligonio, kurio būklė yra labai sunki) išvykimo iš stacionaraus gydymo įstaigos teritorijos tvarką, t.y. kad apie tai tokį išvykimą (o ne apie pasimatymą su motina) būtina pranešti atsakingam šios įstaigos personalui ir gauti leidimą. Apelianto nurodytos aplinkybės apie E. Z. nerūpestingumą, apie paciento sutikimą dėl jam taikomo gydymo (pažymėtina, kad sutikimų formose nėra jo parašų dėl to, kad, kaip nurodyta ligos istorijoje, jis buvo fiziškai nepajėgus tai padaryti – 2 t. b.l. 31), duomenų apie V. T. haliucinacijų buvimo fakto testamento surašymo dieną neįrašymą medicininiuose dokumentuose, nėra susijusios su ginčo dalyku ir nepaneigia nei tinkamai motyvuotų ir pagrįstų eksperto išvadų, nei teismo išvadų, pagrįstu išsamiu įrodymų įvertinimu. Kadangi notaras taip pat neturėjo specialių medicininių žinių, reikalingų objektyviai įvertinti sveikatos būklę, todėl jo parodymai apie vizualiai matomą kliento būseną ir apie kliento atsakymus į notaro užduotus klausimus, negali paneigti kitų byloje esančių rašytinių įrodymų ir ekspertizės išvadų.
Pirmosios instancijos teismas išvadas apie palikėjo valios trūkumą padarė ne dėl to, kad jo atžvilgiu buvo pavartota prievarta, o dėl to, kad dėl taikomo gydymo, vartojamų kelių narkotinių analgetinių preparatų, sunkios somatinės būsenos, ryškaus skausminio sindromo, išsekimo bei vėžinės intoksikacijos požymių testatoriaus valia buvo formuojama ydingai (CK 1.89 str.). Nustatyti faktai apie testamento sudarymo aplinkybes, tame tarpe apie testamento teksto išankstinį parengimą, vaistų vartojimo grafiką, papildomai patvirtino, jog V. T., sudarant ginčijamą 2011-03-22 testamentą, negalėjo laisvai suformuoti vidinės valios. Taigi, nustačius, kad V. T. testamento surašymo dieną negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, teismas pagrįstai 2012-03-22 d. ginčijamą testamentą pripažino negaliojančiu.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad V. T. ir apelianto tarpusavio santykiai buvo geri. Pritartina ieškovės argumentams, kad teismas tinkamai įvertino ir V. T. su ieškove, ir V. T. su atsakovu gerus tarpusavio santykius, dėl ko testamento sudarymas tiek atsakovo, tiek mylimos netikros anūkes naudai nebūtų akivaizdžiai neprotingas. Asmenys yra laisvi pasirinkti kam palikti palikimą ir jų laisvai išreikšta valia turi būti gerbiama. Šios bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamo testamento surašymo metu testatoriaus laisva tikroji valia dėl jo sveikatos būklės nebuvo išreikšta ir negalėjo laisvai susiformuoti. Vien apelianto pamastymai, jog testatoriaus valia galėtų pasikeisti dėl to, kad ieškovė jo neprižiūrėjo, yra tik paties apelianto subjektyvi nuomonė. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarius išvadą, jog ankstesnio testamento sudarymo metu testatorius išreiškė tikrąją savo valią bei kad priešingų duomenų į bylą nepateikta.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Apeliantas sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas paskaičiavimo, kad žyminį mokestį sudaro 284 Lt suma, nes reikalavimai yra neturinio pobūdžio ir dėl jų patenkinimo nėra taikoma restitucija. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, iš apelianto valstybės naudai priteistina likusi nesumokėta 140 Lt žyminio mokesčio suma. Atmetus apeliacinį skundą taip pat atmestinas ir apelianto prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).
Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 1500 Lt atstovavimo išlaidų. Šios išlaidos neviršija 2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymu patvirtintose rekomendacijose numatyto priteistino užmokesčio už teisinę pagalbą dydžio, todėl iš apelianto ieškovės naudai priteistina minėta išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
nutarė
2014-01-30 Vilniaus apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto A. T. valstybės naudai 144 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Priteisti iš apelianto A. T. R. T. naudai 1500 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.