Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Griflit“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2588-302/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Griflit“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Susisiekimo ministerijos, ir akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl nuosavybės pripažinimo į daiktus, kompensacijos bei negautų pajamų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) pripažinti, kad jis nuo 1994 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. buvo pusvagonių, kurių gamykliniai numeriai yra: 3119, 3120, 3130, 3133, 3135, 3138, 3141, 3143, 3144, 3145, 3156, 3159, 3160, 3183, 10001, 10099, 10010, 10011, 10012, 10013, 10014, 10015, 10017, 10309, 13482, 13485, 13500, 13501, 13503, 13506, 13517, 13509, 13523, 13527, 13528, 13529, 13530, 13540, 13541, 13546, 13547, 13548, 13549, 13553, 13554, 13556, 13600, 13602, 13606, 13614, 13631, 13633, 21019, 21757, 23590, 23592, 23595, 23596, 23606, 23607, 23608, 23609, 23610, 23611, 23612, 23613, 23615, 23616, 23621, 23629, 23634, 10310, 10330, 10333, 13264, 10121, 13557, 13558, 13559, 13571, 13572, 13573, 13574, 13575, 13576, 13598, 23635, 23637, 23643, 23644, 23661, 23708, 23709, 23710, 23711, 10326, 13499, 13598, 13574, 13576, savininkas;

2) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ solidariai 6 152 000 Lt bei iš atsakovo Lietuvos Respublikos 6 152 000 Lt kompensacijos ir 16 536 667,68 Lt negautų pajamų.

Ieškovas nurodė, kad jis nuo 1994 m. birželio 30 d. buvo 100 paminėtų pusvagonių savininkas. Už pusvagonius atsiskaitė su Rusijos įmone „Merkurij“ per jos savininką V. G. Ieškovo teigimu, jo nuosavybės teisė į pusvagonius grindžiama buvusiais faktiniais UAB „Griflit“ ir Rusijos individualios įmonės „Merkurij“ pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais. Bendrovės nuosavybės teisę į ginčo pusvagonius įrodo: krovininių vagonų techniniai pasai, 2007 m. spalio 19 d. geležinkelio pusvagonių priėmimo-perdavimo aktas, Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1999 m. balandžio 26 d. aktas „Dėl UAB „Griflit“ dokumentinės revizijos“, vagonų techninės apžiūros aktai, 1994 m. birželio 30 d. patvirtinimas apie atsiskaitymą už pusvagonius, telegrama dėl aštuonių ženklų numerių suteikimo pusvagoniams, SP AB „Lietuvos geležinkeliai“ 1997 m. balandžio 11 d. pažyma dėl pusvagonių numeracijos, AB „Achema“ 1995 m. balandžio 12 d. raštas, AB „Achema“ 1996 m. spalio 11 d. raštas Nr. 084/2513. Ieškovas nurodė, kad teismuose reikalavimus į ginčo pusvagonius yra reiškę AB „Lietuvos geležinkeliai“, UAB „Lauda“, Rusijos individuali įmonė „Merkurij“, tačiau jie neįrodė, kad turi daugiau teisių į ginčo turtą nei UAB „Griflit“. Kadangi ginčo pusvagonių, kuriuos Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi perdavė Lietuvos Respublikos nuosavybėn, valstybė neišsaugojo, iš jų 50-ties pusvagonių buvimo vieta nežinoma, 50 pusvagonių perduota atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“, todėl iš atsakovų prašė priteisti kompensaciją.

Ieškovas teigė, kad teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, būtų pripažįstama, kad 50 ginčo pusvagonių nuo 1964 m. birželio 30 d. yra parduota, o už juos gauta 152 000 Lt, todėl ši suma turi būti grąžinta jam (ieškovui). Prokuroro nutarimu nuo 2001 m. gegužės 9 d. Lietuvoje liko 50 pusvagonių, kurie buvo areštuoti it stovėjo iki 2010 m. gegužės 28 d., t .y., devynerius (9) metus ir aštuoniolika (18) dienų. Kadangi ieškovas iki pusvagonių areštavimo vertėsi vagonų pardavimo ir nuomos veikla, todėl per nurodytą laikotarpį jo negautos pajamos už pusvagonių nuomą sudaro 16 536 667,68 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis ieškinyje nurodytu laikotarpiu ginčo pusvagonius valdė nuosavybės teise. Ieškovo pateiktas 1994 m. birželio 30 d. IĮ „Merkurij“ savininko V. G. pasirašytas raštas neįrodė, kad būtent ginčo pusvagonius IĮ „Merkurij“ perdavė ieškovui. Iš pateikto rašto nėra aišku, kokie konkretūs pusvagoniai minimi. Šis raštas negali būti prilyginamas pirkimo-pardavimo sandoriui, kuriam būtini suderinti kelių asmenų teisiniai veiksmai, tai yra vienos šalies valia perduoti daiktą, kitos – priimti daiktą ir už jį sumokėti (1964 m. CK 253 str.). Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendyje yra nustatyta aplinkybė, kad faktiškai UAB „Griflit“ nebuvo visiškai atsiskaitęs su IĮ „Merkurij“, dėl ko pastarojo vadovas V. G. nesutiko, kad ieškovo vardu būtų įteisinta rašte minimų 150 vnt. pusvagonių nuosavybė UAB „Griflit“ vardu. Svarbus ir kitas nuosprendyje nustatytas faktas, kad UAB „Griflit“ direktorius J. F. pripažintas kaltu ir nuteistas užtai, kad 1996 m. liepos 24 d. suklastojo pirkimo-pardavimo sutartį dėl 100 pusvagonių pirkimo iš IĮ „Merkurij“. Šie teismo nuosprendžiu konstatuoti UAB „Griflit“ direktoriaus neteisėti veiksmai įrodo, kad UAB „Griflit“ 1994 m. birželio 30 d. nebuvo ir negalėjo būti 100 pusvagonių savininkas.

Įmonės „Merkurij“ direktoriaus V. G. bei UAB „Griflit“ vėlesni veiksmai taip pat neįrodo fakto, kad ginčo pusvagoniai UAB „Griflit“ nurodomu laikotarpiu priklausė jam (ieškovui). V. G. teisme, nagrinėjant Generalinės prokuratūros prašymą dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo, įrodinėjo, kad 100 pusvagonių priklauso jo vadovaujamai įmonei „Merkurij“. Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartyje yra nurodyta, kad ieškovai, t. y., IĮ „Merkurij“ ir UAB „Griflit“, pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė teismo panaikinti antstolio N. Gudaičio 1998 m. rugsėjo 23 d. surašytą 97 pusvagonių, priklausančių IĮ „Merkurij“, turto areštą. Iš to teismas sprendė, kad 2006 metais tiek įmonė „Merkurij“, tiek UAB „Griflit“ pripažino pusvagonių priklausomybę įmonei „Merkurij“.

1995 m. balandžio 12 d. AB „Achema“ rašte nurodyta informacija nepagrindė ieškovo nuosavybės teisės į ginčo pusvagonius, nes AB „Achema“ tik nurodė, kokie pusvagoniai stovi AB „Achema“. Be to, toks raštas nėra ir negali būti tinkamas įrodymas, patvirtinantis nuosavybės teisę į kilnojamuosius daiktus. Aplinkybė, jog UAB „Griflit“ pardavė AB „Achema“ 100 pusvagonių, o visi pinigai už juos buvo pervesti į UAB „Griflit“ sąskaitą, nepatvirtina ieškovo nuosavybės į ginčo pusvagonius, nes ieškovas galėjo parduoti pusvagonius ir nebūdamas jų savininku. SP AB „Lietuvos geležinkeliai“ 1997 m. balandžio 11 d. pažymoje nenurodyta, kokie konkrečiai šioje pažymoje minimi pusvagoniai (100 vnt.) buvo perduoti UAB „Griflit“, todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, kad joje rašoma būtent apie ieškovo prašomus pripažinti jo nuosavybe ginčo pusvagonius.

Teismo įsitikinimu, 2007 m. spalio 19 d. priėmimo-perdavimo aktas taip pat negali būti nuosavybės teisę į pusvagonius įrodantis dokumentas. Tuo labiau, kad ginčo objektu esantys priėmimo-perdavimo akte nurodyti pusvagoniai jų perdavimo momentu buvo areštuoti Generalinės prokuratūros 2000 m. rugpjūčio 26 d. ir 2001 m. birželio 21 d. nutarimais ir saugomi prie baudžiamosios bylos.

Techninis pasas taip pat nėra ir negali būti laikomas pagrindu pripažinti nuosavybės teisę į pusvagonius. Įvertus tai į tai, kad ieškovui buvo perduoti pusvagoniai, tikėtina, juos naudoti ir net parduoti, tokių pasų turėjimas yra galimas ir nesant nuosavybės teisės į pusvagonius. Dėl tų pačių aplinkybių ieškovas galėjo turėti ir techninės apžiūros aktus, nes jie suteikė teisę pusvagoniams judėti bendrojo naudojimo keliais, tačiau, priešingai nei nurodo ieškovas, šie aktai neįrodo jo nuosavybės teisių į ginčo pusvagonius.

1999 m. balandžio 26 d. Revizijų departamento prie Finansų ministerijos akte nėra nurodyta, kad 150 vnt. pusvagonių ieškovui priklauso nuosavybės teise. Įrašas telegramoje apie UAB „Griflit“ priklausančius pusvagonius taip pat neįrodo ieškovo nuosavybės teisės į pusvagonius.

Nenustatęs ieškovo nuosavybės teisių į ginčo pusvagonius ir nepatenkinus ieškovo pirmojo reikalavimo, teismas nenustatė ir pagrindų priteisti ieškovui jo prašomus kompensaciją, nuostolius ir negautas pajamas.

Teismas, išnagrinėjęs ginčą iš esmės, pasisakė ir dėl ieškinio senaties termino, nustatęs, kad ieškovas, pateikęs ieškinį 2011 m. birželio 29 d., praleido ieškinio senaties terminą, nes apie areštuotus pusvagonius ieškovui tapo žinoma 1998 m. spalio 5 d.. Teismas sprendė, kad nuo šio momento ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo.

Ieškovas BUAB „GRIFLIT“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo reikalavimus visiškai.

1. Joks kitas subjektas neturi daugiau teisių už UAB „Griflit“ į ginčo pusvagonius ir šias aplinkybes įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apelianto įsitikinimu, nuo 1994 m. birželio 30 d. patvirtinimo apie visišką atsiskaitymą už pusvagonius atsirado jo nuosavybės teisė į ginčo pusvagonius. Nors šis sandoris turi trūkumų, tačiau juo išreikšta tikroji šalių valia perduoti ginčo pusvagonius UAB „Griflit“ valdyti nuosavybės teise. Teismo vertinimas, kad minėtame dokumente nenurodyti ginčo pusvagonių identifikaciniai numeriai ir dėl to negalima nuspręsti ar tai ginčo pusvagoniai, neatitinka protingumo kriterijų ir byloje esančių rašytinių įrodymų viseto;

2. Teismas netinkamai įvertino 1996 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, nepateikė tokio sandorio teisinio vertinimo. Aptariamas sandoris nebuvo pripažintas niekiniu, taip pat nebuvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl sandorio teisinių pasekmių. Kadangi šioje byloje prašymas pripažinti šį sandorį niekiniu nebuvo pareikštas, o savo iniciatyva teismas jo negalėjo nagrinėti, todėl vien tas faktas, kad sandoryje yra suklastotas parašas, nereiškia, kad jis nesukūrė civilinių teisinių pasekmių ir negali būti vertinamas kaip įrodymas UAB „Griflit“ nuosavybės teisei patvirtinti;

3. Aplinkybė, kad ankstesniuose teismų procesuose UAB „Griflit“, atstovaujama J. F., neturėjo aiškios pozicijos dėl ginčo pusvagonių, nereiškia, kad toks nenuoseklumas paneigia jo (apelianto) nuosavybės teisę į ginčo pusvagonius. Procesinė padėtis ar netinkamai pasirinkta bylinėjimosi taktika negali būti pagrindas atsisakyti pripažinti nuosavybės teisę;

4. Nagrinėjant klausimą dėl nuosavybės pripažinimo yra svarbus ne kiekvienas atskiras dokumentas, o jų visetas. Techniniai pasai yra ne vienintelis, bet vienas iš įrodymų, sudarančių vieningą sistemą, pagrindžiančią ieškovo nuosavybės teises. Ginčo pusvagonių perdavimas UAB „Griflit“ 2007 m. spalio 19 d. priėmimo-perdavimo aktu įrodo, kad IĮ „Merkurij“ vadovas ir jos savininkas V. G. patvirtino ankstesnius sandorius, pagal kuriuos nuosavybės teisė į ginčo pusvagonius priklauso UAB „Griflit“. Techninės apžiūros aktai, AP AB „Lietuvos geležinkeliai“ telegrama, 1994 m. vasario 18 d. Rusijos Federacijos centrinio skaičiavimo centro raštas nuosekliai papildo įrodymų visetą dėl jo (apelianto) nuosavybės teisės į ginčo pusvagonius;

5. Teismas neteisingai nustatė teisės į ieškinį atsiradimo momentą ir todėl nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas praleido terminą ieškiniui paduoti. Apelianto įsitikinimu, teisė į ieškinį atsirado po Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003 priimtos nutarties įsiteisėjimo (2010 m. gegužės 28 d.), kuria ginčo pusvagoniai buvo perduoti Lietuvos Respublikai ir nustatyta, kad ginčai dėl jų priklausomybės sprendžiami civilinio proceso tvarka. Taigi ieškovo teisė į ieškinį atsirado nuo pažeidimo momento, o ne nuo įrodinėjamos teisės atsiradimo momento.

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovai Lietuvos Valstybė, atstovaujama Susisiekimo ministerijos, ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo apeliacinio skundo netenkinti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes teismas tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas nebuvo ginčo pusvagonių savininkas. Tinkamai nustatyta ir ta faktinė aplinkybė, jog nuo 1998 m. spalio 5 d. jis (apeliantas) turėjo teisę kreiptis i teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo pusvagonius, todėl šiuo atveju ieškinio senaties terminas jau yra pasibaigęs.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą grindė tuo, jog didelė bylos apimtis bei sudėtingos jos faktinės aplinkybės. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka neturi pagrindo, todėl jo netenkina.

CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nei absoliučių, nei kitokių materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas, nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl apelianto nuosavybės teisių į pusvagonius. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir neįrodo apelianto nuosavybės teisių į ginčo pusvagonius.

Dėl nuosavybės teisių pripažinimo

Kiekviena civilinio proceso šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Nors apeliantas yra bankrutavusi bendrovė ir dėl šios priežasties nagrinėjamas ginčas yra susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, todėl, kaip ne kartą savo sprendimuose yra pažymėjęs kasacinis teismas, tokiose bylose yra viešasis interesas ir teismas privalo būti aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010), tačiau ši aplinkybė, remiantis teismų praktika, negali būti absoliutinama. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).

Iš esmės apeliantas kelią įrodymų vertinimo problemą. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo (apelianto) patiektus rašytinius įrodymus, kurie, jo įsitikinimu, pagrindžia nuosavybės teises į pusvagonius.

Apeliantas nurodo konkretų nuosavybės teisių į ginčo pusvagonius atsiradimo momentą -1994 m. birželio 30 d., teigdamas, kad minėtą dieną sudarytu sandoriu su IĮ „Merkurij“ įsigijo ginčo pusvagonius nuosavybės teise, surašius turto perdavimo aktą ir atsiskaičius už pusvagonius. Minėtu laikotarpiu galiojo 1964 metų redakcijos CK, kurio XV skyriaus nuostatos reglamentavo nuosavybės teisės atsiradimą ir pasibaigimą. Vienas iš tokių pagrindų – sutartis bei jos pagrindu perduodamo turto momentas, o taip pat sutarties įregistravimo momentas, jei sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama (CK 149 str.). Iš apelianto teiginių galiama teigti, kad pusvagonius jis nusipirko (1964 m. CK 253, 256 str.), tačiau tokia rašytinė sutartis į bylą nepateikta (1994-05-17 CK 43 str. 1 p. redakcija, įsigal. 1994-06-10). Apeliantas neteigia buvus tokią sutartį, nenurodo tokios sutarties sudarymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino apelianto pateiktą 1994 m. virželio 30 d. raštą, jo turinį, bylos įrodymų visete, ir padarė pagrįstą išvadą, kad šis raštas nėra pirkimo-pardavimo sutartis ir negali būti jam prilygintas. Jokių įrodymų apie šalių valią sudaryti tokią sutartį, apie jos sudarymo bei vykdymo aplinkybes (sutarties sąlygų aptarimą, apmokėjimą, turto perdavimą ir t. t.) bei tarp apelianto ir IĮ „Merkurij“ egzistavusius faktinius pirkimo-pardavimo teisinius santykius nepateikta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose (CK 41 str., CPK 177, 178 str.). 1994 m. birželio 30 d. IĮ „Merkurij“ savininko V. G. pasirašytas vienašalis rašto turinys neatitinka esminių tokiam sandoriui būtinų reikalavimų: iš rašto turinio nėra aišku už ką įmonės tarpusavy atsiskaičiusios ir dėl ko nereiškia viena kitai pretenzijų. Nors toliau tame pačiame Personalinės įmonės „Merkurij“ direktoriaus V. G. pasirašytame rašte nurodoma, kad 150 vnt. naujų, likusių nepareikalautų Jonavos įmonėje „Azotas“ pusvagonių laiko UAB ,,Griflit“ nuosavybe, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad rašte minimi pusvagoniai nekonkretizuoti, jų numeriai nenurodyti, todėl jų identifikuoti kaip ginčo pusvagonius nėra galimybės, toks raštas neįrodo buvus pusvagonių pirkimo-pardavimo sandorį, o taip pat ir apelianto nuosavybės teises į pusvagonius. V. G. (nukentėjusiojo apklausos protokolas baudž. b. Nr. 1-30/2003) neigė apelianto teiginius apie pirkimo-pardavimo sutartinius įsipareigojimus, parodęs, kad J. F. (UAB „Griflit“ vadovui) išdavė tik įgaliojimą dėl pusvagonių nuomos, žodžiu susitardami, kad pelną, gautą už vagonų nuomą, pasidalins. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis įsiteisėjusiu 2033 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu apie tai, kad faktiškai apeliantas nebuvo atsiskaitęs su IĮ „Merkurij“ ir dėl to V. G. nesutiko apelianto nuosavybės teise įteisinti paminėtame rašte nurodytus pusvagonius. Tokių pusvagonių perdavimą apeliantui patvirtinančių rašytinių įrodymų taip pat nėra. 2003 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003 buvo nustatyta, kad pusvagonius IĮ „Merkurij“ perdavė apeliantui ankščiau, nei surašytas paminėtas raštas - 1994 m. sausio 5 d. perdavimo sutartimi, tačiau ne nuosavybės teise, o suteikiant UAB „Griflit“ teisę vagonus nuomoti ir parduoti kainomis, suderintomis su IĮ „Merkurij“.

Apeliantas nuosavybės teisę į pusvagonius siekia įrodyti taip pat 2007 m. spalio 19 d. perdavimo-priėmimo aktu, sudarytu tarp UAB „Griflit“ ir IĮ „Merkurij“, tačiau toks dokumentas, sudarytas po 13 metų nuo 1994 m. birželio 30 d. surašyto rašto, nepripažįstamas tinkamu įrodymu; jis nepagrindžia apelianto 1994 m. birželio 30 d. nuosavybės teisių į pusvagonius atsiradimo fakto (CPK 177, 178 str.) ir negali būti taikomas retrospektyviai, sprendžiant dėl daug anksčiau buvusių juridinių faktų. Be to, reikšminga tai, kad dalis apelianto pateiktame 2007 m. spalio 19 d. akte nurodytų pusvagonių buvo areštuoti prokuroro 2000 m. liepos 26 d. ir 2001 m. birželio 21 d. nutarimais baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-032-98 ir negalėjo būti perleisti apeliantui. Toks aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra niekinis (CK 1.80 str. 1 d.).

Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nuo 1994 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. IĮ „Merkurij“ perdavė (pardavė) jam ginčo pusvagonius nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje esančiuose dokumentuose (1999 04-26 Revizijų departamento prie Finansų ministerijos aktas, Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003) nustatyti atsiskaitymai, vykę tarp apelianto ir ĮI „Merkurij“, jų paskirtis ir sumos, nenustačius, kad apeliantas mokėjo už nuosavybės teise įsigytus pusvagonius. Nagrinėjamoje byloje yra duomenys (1993 m. kovo 2 d. sutartis, sudaryta dešimčiai metų tarp UAB „Griflit“ ir IĮ „Merkurij“), kad apelianto tuometinis vadovas J. F. turėjo vykdyti atlygintines tarpininkavimo paslaugas - atstovauti įmonės „Merkurij“ interesus ir išnuomoti 200 vnt. geležinkelio vagonų. Nurodytų subjektų sutartiniai teisniai santykiai buvo įteisinami ir kitais vienašaliais ir dvišaliais sandoriais. 1994 m. sausio 5 d. geležinkelio vagonų perdavimo sutartimi IĮ „Merkurij“ perdavė UAB „Griflit“ vagonus, šia sutartimi suteikdamas UAB „Griflit“ teisę vagonus nuomoti ir parduoti kainomis, suderintomis su IĮ „Merkurij“. 1994 m. balandžio 24 d. buvo išduotas vienašalis IĮ „Merkurij“ įgaliojimas UAB „Griflit“ direktoriui J. F., suteikiant teisę sudaryti visus sandorius, susijusius su 150 vnt. pusvagonių panaudojimu. Apeliantas, veikdamas IĮ „Merkurij“ interesais, nuo 1992 m. liepos 15 d. iki 1993 m. liepos 15 d. ir nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. kovo 31 d. buvo išnuomojęs 50 vnt. geležinkelio pusvagonių AB „Azotas“. 1994 m. vasario 15 d. ir 1994 m. gegužės 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimis šiai bendrovei pardavė 100 vnt. pusvagonių. Sandoriai nenuginčyti. Jų bei kitų byloje esančių įrodymų visetas leidžia prieiti prie išvados, kad šalys atsiskaitydavo tarpininkavimo, nuomos bei pusvagonių pirkimo-pardavimo AB ,,Azotas“ sandorių pagrindu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad techniniai pasai, techninės apžiūros aktai nėra nuosavybės teisę įrodantys rašytiniai įrodymai. Tokios galios neturi ir byloje pateikti trečiųjų asmenų raštai, telegramos, kuriuose pusvagoniai įvardijami kaip UAB „Griflit“ nuosavybė, nes jie, nesant kitų, įstatymus atitinkančių ir nuosavybės teises į ginčo turtą pagrindžiančių įrodymų, savaime nuosavybės teisės į ginčo daiktą nesukuria (CPK 177, 178 str.).

Apelianto nuosavybės teisių į ginčo pusvagonius neįrodo ir 1996 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuri įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003 buvo pripažinta suklastotu dokumentu (J. F. nuosavybę į 100 vnt. pusvagonių siekė įteisinti netikro dokumento pagrindu). Sutarties suklastojimo faktas yra nustatytas baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu (CPK 182 str. 2 p.)., todėl tokia sutartis yra absoliučiai negaliojanti, niekinė (CK1.80 str., 1.178 str. 5 d., 6.225 str. 1 d.), nes ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai.

Apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų ir neįrodė nuosavybės teisių į ginčo pusvagonius.

Dėl ieškinio senaties

Nors ieškinys buvo atmestas tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė jo pagrįstumo, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama apeliacinio skundo argumentus, mano esant tikslinga pasisakyti ir dėl ieškinio senaties termino.

Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str.). Apelianto teigimu, jo teisė į ieškinį atsirado 2010 m. gegužės 28 d. kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1-30/2003. Su tuo sutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad apie tariamai pažeistas nuosavybės teises apeliantas sužinojo 1998 m. spalio 5 d., tai patvirtindamas 1998 m. spalio 21 d. ieškinyje dėl turto (pusvagonių) arešto panaikinimo, teigiant, kad 1998 m. rugsėjo 23 d. teismo antstolio areštuoti 97 vagonai priklauso ne UAB „Lauda“ nuosavybės teise, o apeliantui. Kadangi ieškinio senaties terminas pasibaigė 2008 m. spalio 6 d., todėl vien ši faktinė aplinkybė būtų pakankamas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d. ). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas BUAB „Griflit“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, dar 2007 m. spalio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisių pripažinimo, t. y., tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, nepašalinus procesinio pobūdžio trūkumų (civilinės bylos Nr. 2-232-258/2008). Šie veiksmai (neveikimas) ieškinio senaties nenutraukia (CK 1. 130 str. 4 d.). Nagrinėjamas BUAB „Griflit“ ieškinys pirmosios instancijos teismui pateiktas 2011 m. birželio 28 d., praleidus ieškinio senaties terminą, nenurodžius svarbių tokį praleistą terminą pateisinančių įrodymų.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimo išlaidų

Nepatenkinus apeliacinio skundo, bylą laimėjusi šalis (šiuo atveju atsakovai) įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Atsiliepimuose į apeliacinius skundus atsakovai neprašė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos taip pat nebuvo gauti šių asmenų patirtas bylinėjimas išlaidas patvirtinančių rašytinių įrodymų, todėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.