- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-15
- Bylos Nr.
- 2A-141-280/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-04184-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- P. C.
- Atsakovas
- T. C.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Čeknienės, Laimanto Misūno, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo P. C. (P. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-03-07 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1288-494-2019 pagal ieškovo P. C. ieškinį atsakovei T. C. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės nustatymo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
pripažinti ieškovo P. C. teisę į bendrąją dalinę nuosavybę ir nustatyti jo teisę į: 1/2 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas - (duomenys neskelbtini)(toliau – žemes sklypas); 1/2 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas);
pripažinus ieškovo P. C., teisę į bendrąją dalinę nuosavybę ir nustačius jo teisę į 1/2 žemės sklypo ir 1/2 gyvenamojo namo, įpareigoti atsakovę T. C., eisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į kompetentingas institucijas surašant deklaraciją apie gyvenamojo namo statybos užbaigimą ir registruoti šio namo baigtą statybą Nekilnojamojo turto registre bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 1990 m. lapkričio 10 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką, 2003-01-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta. Po santuokos nutraukimo šalys susitaikė ir nuo tų pačių 2003 metų pavasario liko faktiškai gyventi kartu. 2008-04-18 ieškovas ir atsakovė įsigijo žemės sklypą adresu - (duomenys neskelbtini)(toliau - Žemės sklypas), jame pastatė gyvenamąjį namą ir nuo 2015 metų pavasarį įsikėlė į jį gyventi.
3. Nuo 2015 m. balandžio mėnesio ieškovas nuolat atsakovės prašydavo, kad jų abiejų bendrai užgyventas turtas - žemės sklypas bei gyvenamasis namas turėtų būti laikomas ir oficialiai registruojamas kaip bendroji dalinė nuosavybė lygiomis dalimis, t. y. po ½, tačiau atsakovė, nemotyvuodama kodėl, atsisakė pripažinti, kad tiek žemės sklypas, tiek ir gyvenamasis namas turi būti laikoma tiek ieškovo, tiek ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe, todėl ieškovui teko kreiptis į teismą.
II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2019-03-07 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovo P. C. atsakovei T. C. 1550 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 800 Eur žyminio mokesčio bei 10,92 Eur pašto išlaidų vastybei. Teismas nurodė sprendimui įsiteisėjus panaikinti atsakovės T. C. turto atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
5. Pirmosios instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus nustatė, kad ieškovas ir atsakovė po santuokos nutraukimo (2003-01-27) iki 2017 metų pavasario gyveno kartu kaip sugyventiniai, vedė bendrą ūkį ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini), o vėliau gyvenamąjame name, (duomenys neskelbtini) Tačiau šalių gyvenimas kartu dar nepatvirtina, jog tarp šalių kaip bendraturčių buvo susitarimas įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (toliau – CK) 4.72 straipsnis, 6.969, 6.971 straipsniai).
6. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas 2008-04-18 pirkimo - pardavimo sutartimi įgytas atsakovės vardu bei atsakovės asmeninės nuosavybės teise įregistruotas VĮ „Registrų centras“, už žemės sklypo įregistravimą VĮ „Registrų centre“ sumokėjo atsakovė (b.l. 137, t.2). Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad atsakovė už žemės sklypą pardavėjams sumokėjo grynais pinigais 5000 Lt dar iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo.
7. Ginčo dėl to, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu (2008-04-18) tiek ieškovas, tiek atsakovė dirbo, gaudavo gerą atlyginimą tarp šalių nekilo. Kad atsakovė turėjo piniginių lėšų prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį patvirtina ir išrašai iš atsakovės sąskaitų SEB bankas (b.l. 48-54, t.2). Jokių įrodymų, kad ieškovas kartu su atsakove dalyvavo sudarant notaro biure pirkimo-pardavimo sutartį, į bylą nepateikta. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad už įsigyjamą žemės sklypą sumokėjo būtent ieškovas iš savo asmeninių lėšų, kaip ir nepatvirtina, kad atsakovas pirko namo pamatus. Todėl teismas padarė išvadą, kad ginčo žemės sklypas yra atsakovės asmeninė nuosavybė.
8. Byloje buvo nustatyta, kad šalys po skyrybų gyvendamos kartu, sudarė kelias kredito sutartis: 2006-10-30 sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)AB „Swedbank“ (toliau – bankas) ieškovui ir atsakovei suteikė 20000,00 Lt kreditą automobilio „M. B.“ įsigyjimui ieškovo nuosavybės teise (ginčo dėl to nėra); 2008-04-18 kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)dėl 61374,00 Lt kredito, kurio paskirtis suteikto kredito grąžinimui 11328,86 Lt ir sodo namo remontui; 2008-07-23 sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)–dėl 20000,00 Lt kredito, kurio paskirtis vartojamoji paskola sodo namo apdailai; 2013-07-26 sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)dėl 15000,00 Lt kredito, kurio paskirtis vartojimo poreikiams (paskolos grąžinimo terminas – 2016-07-17). Visi šalių paimti kreditai bankui buvo grąžinti nustatytais terminais.
9. Nustatė, kad per visą tą laiką ieškovas bankui sumokėjo iš savo asmeninių lėšų 20691,99 Lt, o atsakovė – 87056,32 Lt. Ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pagal kredito sutartį Nr.(duomenys neskelbtini)jis bankui sumokėjo neišmokėtą 11328,86 Lt likutį kredito, skirtą automobilio pirkimui. Ieškovo sumokėta dalis kredito, paimto sodo namo statybai, sudaro tik nedidelę dalį.
10. Ieškovas, laikydamas save ginčo nekilnojamojo turto bendrasavininku, nemokėjo žemės mokesčio, nedalyvavo nei išduodant leidimą gyvenamojo namo statybai, nei rengiant gyvenamojo namo projektą, neprisidėjo ir vėliau prie gyvenamojo namo išlaikymo, nemokėjo komunalinių mokesčių. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad būtent atsakovė mokėjo žemės mokestį, sodininkų bendrijos nario mokesčius, atsakovės vardu buvo išduotas leidimas namo statybai ir parengtas namo projektas, atsakovė mokėjo ne tik už name sunaudotą elektros energiją, komunalinių atliekų tvarkymą, bet ir komunalinius mokesčius ir už jai priklausantį asmeninės teise butą, kuriame šalys gyveno kartu, interneto, televizijos paslaugas. Šių aplinkybių ieškovas neginčijo.
Šalies argumentai
11. Ieškovas 2015 m. sudarė kredito sutartį savo vardu ir nurodė, kad pinigai buvo skirti pabaigti namo statybos darbus, tačiau teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pagal 2015-05-13 tarp ieškovo ir AB DNB bankas sudarytą kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)(b.l. 76-79, t.1) jam suteiktą 5790 Eur kreditą vartojimo reikmėms jis panaudojo ginčo gyvenamojo namo statybai ar įrengimui, taip pat įrodymų, kad namo statybos darbams, jo įrengimui ieškovas išleido 14000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
12. Tai, kad šalys gyveno kartu, kad atsakovas dalyvavo gyvenamojo namo statyboje, pirko statybines medžiagas (b.l.139-198, t.1; b.l. 2-11, t.2), atliko tam tikrus statybos darbus, ką patvirtino byloje apklausti liudytojai, kad ieškovas 2013-07-25 (o ne 2009-04-27 kaip ieškinyje nurodė ieškovas) su „(duomenys neskelbtini)“ sudarė Gyvybės draudimo sutartį, kurioje kaip naudos gavėją nurodė atsakovę, patvirtina šalių bendrą gyvenimą kartu, ieškovo pagalbą statant atsakovei priklausantį gyvenamąjį namą, tačiau sprendė, kad šios nustatytos aplinkybės neįrodo, kad šalys turėjo tikslą įsigyti ginčo gyvenamąjį namą kaip bendraturčiai.
13. Ieškovas patvirtino, kad atsakovė pirko statybines medžiagas iš savo lėšų, tai patvirtina ir atsakovės pateikti kvitai, čekiai (b.l.3-14, 20-21, 26-29, t.3). Taip pat į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad nuo pat ginčo žemės sklypo įsigijimo, gyvenamojo namo statybų pradžios, ieškovas, laikydamas save ginčo nekilnojamojo turto bendraturčiu, būtų reiškęs kokias nors pretenzijas dėl to atsakovei.
14. Nustatęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šalys- ieškovas ir atsakovė, nors ir gyvendami kartu, nebuvo sudarę jungtinės veiklos sutarties-susitarimo įsigyti žemės sklypą ir jame pasistatyti gyvenamąjį namą kaip bendraturčiai ir kad šio susitarimo dalyvis – ieškovas būtų atlikęs nuoseklius veiksmus nurodytam tikslui pasiekti, todėl ieškinį atmetė.
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Ieškovas P. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-03-07 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1288-494/2019 ir priimti naują sprendimą - patenkinti ieškovo ieškinį; prašo priteisti ieškovo naudai iš atsakovės T. C. visas ieškovo patirtas atstovavimo ir bylinėjimo išlaidas.
16. Nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, darydamas kai kurias teisingas išvadas dėl byloje nustatinėtų faktinių aplinkybių, t. y. bendrosios ieškovo ir atsakovės jungtinės veiklos buvimo nuo 2003 iki 2017 metų, kad ieškovas savo jėgomis ir dalimi savo piniginių lėšų statė ginčo objektą — gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), visą tą laiką gyveno su atsakove ir vedė bendrą ūkį, aktualiu ginčo laikotarpiu ieškovo pajamos buvo pakankamos ginčo objektui statyti ir įrenginėti ir t. t., vis tik netinkamai taikė materialinės teisės nuostatas dėl to, kad esą tarp ginčo šalių nebuvo susitarimo dėl ginčo objektų, įgijimo (sukūrimo) bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.
17. Po santuokos nutraukimo, t. y. nuo 2003-01-27 iki 2017 metų pavasario ieškovas ir atsakovė gyveno kartu kaip sugyventiniai, jie vedė bendrą ūkį, pirmiausiai ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o vėliau ir gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini)
18. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, 2008-04-18, tiek ieškovas, tiek ir atsakovė dirbo, gaudavo gerą atlyginimą. Iš prie ieškovo ieškinio pridedamų priedų matyti, kad ieškovas dokumentais pagrindė išlaidas, patirtas už statybines ir apdailos medžiagas, reikalingas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai ir apdailai (14000,00 Eur) sumai.
19. Tiek ieškovas, tiek ir atsakovė abu kartu bendrai su kredito įstaigomis sudarė sutartis dėl kreditų gavimo (kreditai yra pilnai grąžinti): a) 2006-10-10-30 sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp AB Swedbank ir ieškovo bei atsakovės dėl 20.000,00 Lt kredito suteikimo; b) 2008-04-18 kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)sudaryta tarp banko ir ieškovo bei atsakovės dėl 61374,00 Lt kredito gavimo; c) 2008-07-23 sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)tarp banko ir ieškovo bei atsakovės dėl 20000,00 Lt kredito suteikimo; 2013-07-26 kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)tarp banko ir ieškovo bei atsakovės dėl 15000,00 Lt kredito suteikimo. Visi šalių paimti kreditai bankui buvo grąžinti nustatytais terminais. Atsakovės pateiktais dokumentais nustatyta, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2009 iki 2013 metų pervedė ieškovui į sąskaitą 18466,71 Eur.
20. Faktinę aplinkybę, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovė gyveno kartu, kad ieškovas dalyvavo gyvenamojo namo statyboje, pirko statybines medžiagas, atliko statybos darbus, patvirtino apklausti liudytojai, be to, ieškovas 2013-07-25 su „(duomenys neskelbtini)“ sudarė Gyvybės draudimo sutartį, kurioje kaip naudos gavėją nurodė atsakovę. Visi šie duomenys, pasak teismo, patvirtina šalių bendrą gyvenimą kartu, ieškovo pagalbą statant gyvenamąjį namą. Šalys nesusituokę gyveno drauge, ūkį tvarkė kartu, kūrė bendrą turtą savo asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu ir tai pirmosios instancijos teismui turėjo būti kaip pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
21. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ignoravo liudytojų parodymus, kad šalys namo statybą pradėjo 2007-2008 metais, ieškovas atliko statybos darbus, šiltino namą, darė vidaus apdailos darbus, pirko šaldytuvą, į namą ieškovas persikėlė 2015 metų pavasarį, o atsakovė apie 2016 metus bei, kad šalių santykiai tuomet buvo geri, kad jie gyveno kaip vyras ir žmona.
22. Aukščiau išdėstyti ir liudytojų teisme duoti paaiškinimai rodo, kad ieškovas ir atsakovė siekė vieno ir to paties tikslo - persikelti gyventi iš miesto į gamtą. Tokiu būdu bylos šalys ieškojo ne tik žemės sklypo, bet ir jį įsigijus, pradėjo statyti gyvenamąjį namą. Ginčo šalių vaikai — dukros, apklaustos kaip liudytojos, kurioms geriausiai buvo žinomi jų tėvų (ieškovo ir atsakovės) tarpusavio santykiai, patvirtino, kad tėvai abu turėjo svajonę turėti savo individualų namą gamtoje (soduose), todėl abu, pakankamai gerai uždirbdami, ieškojo žemės sklypo, o jį įsigijus pradėjo gyvenamojo namo statybas.
Žemesnės instancijos teismas
23. Ieškovo ir atsakovės bendras gyvenimas kartu, ūkio vedimas ir rūpinimasis vienas kitu, ką pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu, lėmė, kad ieškovas besąlygiškai pasitikėjo atsakove, kuriai ir paliko spręsti formalius ginčo žemės sklypo įsigijimo, įforminimo, registracijos klausimus. Ieškovas dar 2008-04-17 (diena prieš sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį) iš ieškovui priklausančios asmeninės atsiskaitomosios banko sąskaitos, esančios AB banke „Swedbank“, išėmė 30000,00 Lt, iš kurių dalis sumos buvo skirta mokėjimui pagal pirkimo-pardavimo sutartį dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo, o likusi dalis buvo skirta pradiniams gyvenamojo pastato statymo darbams pradėti. Atsakovės teiginiai, kad ji asmeninėmis lėšomis sumokėjo už žemės sklypą niekuo nepagrįsti.
24. Ieškovas pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)už įsigytą automobilį sumokėjo visas įmokas. Tačiau teismas ignoravo aplinkybę, kad pagal minėtą kredito sutartį lėšos buvo skirtos pirkti automobiliui, skirtą abiems šalims, t. y. tiek ieškovui, tiek ir atsakovei. Ši transporto priemonė, kaip matyti iš pridedamo priedo (priedas Nr. 1) buvo parduota dar 2014-01-15, o gautos lėšos taip pat buvo naudojamos ieškovo ir atsakovės bendroms reikmėms tenkinti. Šios faktinės aplinkybės atsakovė niekaip nepaneigė. Tuo, kad atsakovė įmokas bankui pervesdavo į ieškovo sąskaitą, o ieškovas gautas įmokas pervesdavo bankui, patvirtinami ieškovo ieškinyje išdėstyti teiginiai, kad ieškovas su atsakove buvo pasiskirstę vaidmenimis dėl bendrai paimtų kreditų grąžinimo, dėl asmeninių ir bendrų piniginių lėšų naudojimo, kad ginčo šalys savo veiksmais ir valia buvo sukūrę tarpusavio pasitikėjimu grindžiamą santykių atmosferą.
25. Net ir tuo atveju, jeigu vertinti pirmosios instancijos teismo teiginį, kad „<...> ieškovo sumokėta dalis kredito, paimto sodo namo statybai, sudaro tik nedidelį dalį <...>“ kaip teisingą, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, nustatęs, kad iš tikrųjų ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso mažiau nei 1/2 ginčo turto, teismas turėjo ir galėjo neperžengdamas ieškinio reikalavimų ribų nustatyti kitokią ieškovui priklausančios dalies bendrojoje nuosavybėje proporciją, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu apskritai nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
26. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad ieškovas, skirtingai nei atsakovė, visiškai neprisidėjo savo lėšomis prie būsto išlaikymo, jo pagerinimo, įrenginėjimo, ignoravo byloje esančius faktinius duomenis, kurie įrodo ieškovo aktyvų ir nuolatinį dalyvavimą kartu su atsakove ne tik kuriant, bet ir išlaikant bendrąją dalinę nuosavybę, kuri yra šios bylos ginčo objektas. Faktiškai gyvenamojo namo statybos prasidėjo statybos leidimo gavimo (2009 metai) metu, ko neneigia ir atsakovė. Šios statybos vyko ūkiniu būdu, t. y. ieškovas pats vienas pagal išgales pastatė gyvenamąjį namą, tvarkė sklypą, rūpinosi namo gerove ir tai pagrindžia ieškinio priedas Nr. 15. Ieškovas kartu su atsakove gyvendamas minėtame name savo vardu sudarė Elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl interneto paslaugos (ieškinio priedas Nr. 16). Sutinka, kad atsakovės lėšomis buvo apmokama didesnė dalis komunalinių ir kitų paslaugų, tačiau teismas negalėjo ignoruoti ir kitos svarbios ir byloje rašytiniais įrodymais pagrįstos faktinės aplinkybės, kad nuo žemės sklypo įsigijimo, t. y. 2008-04-18, ieškovas sistemingai organizavo, vykdė gyvenamojo pastato statybas, vidaus ir išorės apdailos darbus.
27. Pasibaigus Kredito sutarčių pagrindu gautoms finansavimo lėšoms, didžioji dalis statybinių medžiagų ir kitų priemonių apdailai, įrengimams ir pan. buvo įsigyjami iš ieškovo gaunamų asmeninių pajamų. O būtent, šias faktines aplinkybes patvirtina minėtu laikotarpiu ieškovo vardu išrašytos sąskaitos-faktūros, įvairūs kvitai už statybines, apdailos medžiagas, įrengimus ir kt. Papildomai iš ieškovui priklausančios atsiskaitomosios banko sąskaitos, esančios AB Swedbank, buvo atliekami nuskaičiavimai už pirktas statybines medžiagas ir kt.
28. Ieškovas už statybines, apdailos medžiagas atsiskaitydavo ir grynaisiais, atlikdavo mokėjimus už statybos darbus dirbusiems specialistams, atsakovė prie ginčo turto įsigijimo irgi prisidėjo, ieškovas to neneigia. Šalys tarėsi, kad vienai dukrai liks butas (duomenys neskelbtini), o kitai - ginčo namas. Taigi šios ir kitos aplinkybės rodo, kad ieškovas ir atsakovė nuolat ir nepertraukiamai, gyvendami jau ne santuokoje nuo 2003 metų, turėjo tikslą įsigyti ginčo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą kaip bendraturčiai.
Atsiliepimas
29. Atsiliepimu į apeliacinį skundą T. C. prašo 2019-03-07 Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1288-494/2018 palikti nepakeistą, apelianto P. C. apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš apelianto (ieškovo) apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
30. Mano, kad Vilniaus regiono apylinkes teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, nenukrypdamas nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, nors ir pripažino, kad šalys gyveno kartu, pagrįstai sprendė, kad tarp mūsų nebuvo susitarimo dėl jungtinės veiklos nei įsigyjant žemės sklypą, nei perkant statybines medžiagas ar statant ginčo statinį.
31. Nurodo, kad susitarimo dėl žemės sklypo pirkimo su apeliantu sudarę nebuvo, nederino jokių su tuo susijusių aplinkybių, rinko, apžiūrinėjo ir pirko sklypą viena, ieškovas nedalyvavo šiuose veiksmuose, neprisidėjo ir piniginėmis lėšomis nei prie žemės sklypo pirkimo, nei jo registravimo. Ginčo pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinta notaro, nėra nuginčyta, todėl prilyginama oficialiam rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
32. Įsigijusi žemės sklypą, ji viena įregistravo viešame registre, kreipėsi dėl statybų leidimo, projekto, specialiųjų projektavimo sąlygų statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti, pradėjo gyvenamojo namo statybas. Ieškovas atliko tik statybos prižiūrėtojo darbus, pats atliko kai kuriuos statybų darbus, atsakovės pavedimu už jos pinigines lėšas pirkdavo statybines medžiagas.
33. Teigia, kad ieškovas niekuomet savęs nelaikė turto savininku, nesinaudojo žemės sklypu, nebaigtos statybos statiniu kaip savais, neprižiūrėjo šio turto, nedirbo, netvarkė, nemokėjo nei komunalinių mokesčių, nei įmokų pagal kredito sutartis, žemės mokesčio, sodų bendrijos nario mokesčio ir kitų rinkliavų, tvirtina tai, kad atsakovė viena nuo žemės sklypo įsigijimo dienos (2008 m.) mokėjo ir iki šiol moka.
34. Tvirtina, kad atsakovas negalėjo prisidėti nei prie žemės sklypo įsigijimo, nei prie neįregistruoto statinio statybų, nes buvo nemokus: turėjo itin didelių (11 328,86 Lt) įsiskolinimų pagal 2006-10-30 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)(t. 1, b:l. 45); turėjo įsiskolinimų tiek atsakovei, tiek ir sprendimą vykdančiam antstoliui. Statybų metu ieškovas neturėjo jokių finansinių galimybių prisidėti prie statybų, byloje esantys kvitai, čekiai patvirtina, jog statybinių medžiagų įsigijimą apmokėjo atsakovė ir išimtinai už savo piniginės lėšas statė neįregistruotą nebaigtos statybos statinį, o ieškovas tik vykdė jos pavedimus.
35. Su liudytojais atsakovė yra konfliktiškuose santykiuose, jie atsakovės atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, sukėlė atsakovei skausmą, grasino susidorojimu, su seserimi atsakovė nebendrauja nuo 2017 m. Nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad ieškovas mokėjo už statybos darbus iš savo asmeninių lėšų, ar kad turėjo su atsakove bendrą tikslą - įgyti nuosavybę ir kartu atliko nuoseklius veiksmus šiam tikslui pasiekti.
36. Apeliantas pripažino ir patvirtino, kad jis nuo žemės sklypo įregistravimo dienos žinojo apie tai, jog jis nuosavybės teise registruotas atsakovės vardu, tačiau niekuomet nereiškė jokių pretenzijų dėl nuosavybės teisių, neginčijo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, neatliko jokių veiksmų, kurie leistų jį identifikuoti kaip turto savininką.
Žemesnės instancijos teismas
37. Teismas, atmesdamas ieškinį, įvertino tiek į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, susijusius su šalių finansine padėtimi turto įsigijimo metu, dalyvavimu įsigyjant nekilnojamojo turto objektą, piniginių lėšų kilmę, mokėtus mokesčius ir kt., tiek liudytojų parodymus bei šalių paaiškinimus, nurodytus tiek procesiniuose dokumentuose, tiek išsakytus teismo posėdžių metu, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, kad tarp šalių nebuvo susitarimo įgyti turtą bendrosios nuosavybės teise, susitarimo dėl veiklos rezultato įforminimo, dėl ko ginčo turtas negali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
38. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
39. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas prie apeliacinio skundo pateikė papildomus rašytinius įrodymus: VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo 2019-03-08 raštą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, VĮ „Registrų centras“ raštą. Įvertinusi prašomo pridėti dokumentų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog naujų įrodymo būtinybė iškilo vėliau, kad šių dokumentų nebuvo galima pateikti anksčiau. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nepagrįstas, todėl prašymas netenkintinas.
40. Ginčas tarp šalių kilo dėl nesusituokusių asmenų bendro turto kūrimo bendromis jų lėšomis ir darbu, dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir atsakovės vardu įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
41. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys po santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės kartu gyveno nuo 2003 iki 2017 metų. Atsakovei asmeninės nuosavybės teise nuo 2008-04-18 priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį ji įsigijo 2008-04-18 notarinės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Jame buvo pastatytas ginčo gyvenamasis namas, kuris nėra įregistruotas viešame registre. Leidimas gyvenamojo namo statybai išduotas atsakovei.
42. Kadangi ginčo turtas buvo įgytas šalims gyvenant kartu, vedant bendrą ūkį, ieškovas mano, kad yra pagrindas pripažinti, kad bendro gyvenimo metu su atsakove įsigytas ir kaip atsakovės asmeninis įregistruotas turtas turi bendrosios dalinės nuosavybės statusą ir turi būti tarp šalių dalinamas lygiomis dalimis.
43. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus atmetė, konstatavęs, jog byloje neįrodyta buvus šalių susitarimui ir bendram siekiui ginčo turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir įrodymų vertinimui pritaria.
44. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015). Tai reiškia, kad, skirtingai nei sutuoktiniams, kartu gyvenantiems nesusituokusiems asmenims netaikoma kartu gyvenant įgyto turto bendrumo prezumpcija (CK 3.87 straipsnis). Todėl tokių asmenų gyvenimo kartu negalima tapatinti su jungtinės veiklos sudarymu, o bendro gyvenimo nutraukimo su tokios sutarties pasibaigimu. Dėl nuosavybės teisės į objektą ar jo dalį turi būti sprendžiama ne pagal gyvenimo ar negyvenimo kartu faktą ar trukmę, o pagal susitarimo sukurti kiekvieną nuosavybės teisių objektą, kaip bendrą nuosavybę, egzistavimą ar neegzistavimą.
45. Nagrinėjamu atveju pareikšto reikalavimo pripažinti ieškinyje nurodomą atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą bendrąja daline šalių nuosavybe, šį turtą padalinant tarp šalių ir nustatant, kad kiekvienam iš jų tenka po ½ dalį šio turto, faktinį pagrindą ieškovas įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais. Atsakovė, grįsdama savo atsikirtimus, juos taip pat grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais.
46. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalims gyvenant kartu, atsakovė asmeninės nuosavybės teise 2008-04-18 sudarydama pirkimo – pardavimo sutartį, įgijo savo vardu žemės sklypą, už jį sumokėdama 5000 Lt grynais. Atsakovei žemės sklypą registravus asmeninės nuosavybės teise, ieškovas turėjo įrodyti, kad buvo šalių susitarimas dėl šio turto įsigyjimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jis nenurodo, kas kliudė turtą forminti bendrosios dalinės nuosavybės teise tuomet, tik nurodė, kad pasitikėjo atsakove.
47. Ieškovas reikalavimą pripažinti žemės sklypą bendraja daline nusavybe kartu su atsakove grindė tuo, kad jis prieš žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymą, išėmė iš sąskaitos 30000 Lt ir taip prisidėjo prie žemės sklypo pirkimo.Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kuomet buvo perkamas ginčo žemės sklypas, abi šalys gaudavo gerą atlyginimą, atsakovė pati turėjo piniginių lėšų įsigyti ginčo žemės sklypui. Vien faktas, kad ieškovas išėmė iš savo sąskaitos pinigines lėšas, nepatvirtina, jog jos buvo panaudotos pirkti ginčo žemės sklypui, nes nepateikta duomenų apie tai, kad ieškovas mokėjo žemės sklypo pardavėjui. Ieškovas net nenurodė kokią jis sumą perdavė atsakovei žemės sklypo įgijimui ar tiesiogiai sumokėjo žemės sklypo savininkams. Taip pat jis nepaaiškino ir to, kodėl jo nurodomomis aplinkybėmis žemės sklypas nebuvo perkamas jo vardu, kodėl atsakovės, kodėl ja besąlygiškai pasitikėjo, kai tarp jų jau buvę rimtų nesutarimų, atvedusių iki santuokos nutraukimo.
48. Nors ieškovas teigė, kad žemės sklypą jie buvo nutarę įsigyti bendrai, tačiau šalys prieš 5 metus buvo nutraukę santuoką, todėl atsakovui turėjo būti suprantama, kad jam nedalyvaujant sandorio sudaryme, jo neįregistravus kartu su atsakove, jis į tą turtą negalės pretenduoti. Niekur jis viešai nedeklaravo savo teisių į nekilnojamąjį turtą. Nenustačius, kad ieškovas dalyvavo žemės sklypo įsigijimo procese, galima daryti išvadą, kad jis net nesiekė, kad ginčo sklypas būtų registruotas ir jo vardu, nors įregistravimo metu šalys ir gyveno drauge. Taigi nenustatytas šalių susitarimas įgyti turtą bendros nuosavybės teisėmis. Ieškovas apsiribojo tik pagalba atsakovei, tikėdamas, kad ji savo turtą paliks jų vaikams.
49. Byloje ieškovo kviesti liudytojai patvirtino, kad šalys gyveno kaip šeima, kartu vedė bendrą ūkį, kartu nusprendė įgyti žemės sklypą, tačiau atsakovė su liudytojais – dukterimis šiuo metu yra itin konfliktiškuose santykiuose dėl smurto prieš ją naudojimo ir po šio konflikto jokių santykių nebepalaiko; su liudytoja apklausta seserimi ji nebendrauja keletą metų, todėl šių liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs nagrinėjant ginčą. Tik kilus šiems konfliktams susipyko šalys, pradėjo reikšti turtines pretenzijas.
50. Kolegijos vertinimu, atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai – notaro patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, turto registracijos dokumentai, banko sąskaitos išrašas, jos paaiškinimai pagrindė žemės sklypo įsigijimo aplinkybes. Bylos duomenimis, įsigyjant žemės sklypą, visus klausimus, susijusius su nuosavybės įsigijimu, tvarkė viena atsakovė, kuri po turto įsigijimo ir sumokėjo už jo registraciją ir mokėjo visus su tuo susijusius kitus mokesčius. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad ginčo sklypas negali būti pripažįstamas bendrąja nuosavybe ieškovo ir atsakovės jungtinės veiklos rezultate.
51. Ieškovas ieškiniu taip pat siekė gyvenamojo namo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir šio nekilnojamojo turto padalinimo. Byloje nustatyta, kad 2009 m. gavus statybos leidimą, atsakovei priklausančiame žemės sklype ūkiniu būdu buvo pradėtas statyti gyvenamasis namas. Ieškovo teigimu, jis vykdė, organizavo gyvenamojo namo statybą, vidaus ir išorės darbus, iš savo lėšų pirko dalį statybinių medžiagų. Šių aplinkybių neneigė atsakovė, tik nurodė, kad ieškovas visus darbus atliko jos pavedimu ir atsakovės lėšomis, nes jis tuo metu buvo netekęs darbo. Atsakovas įsivedė name internetą. Taigi ieškovo ir atsakovės teigimu, apeliantas savo darbu, žiniomis, piniginėmis lėšomis perkant medžiagas, samdant darbininkus ir su jais atsiskaitant, faktiškai prisidėjo prie namo ieškovės žemės sklype statybos. Šalių bendra veikla tęsėsi iki 2017 m. pavasario, kuomet sugyventinių santykiai nutrūko.
52. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, pastačius naują statinį, nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, taip pat visos savininko teisių garantijos gali būti įgyjamos tik tokiu atveju, jei statybos procesas vyko pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. jeigu statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2011). Savavališkai, pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu, taigi nuosavybės teisė į tokį objektą CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).
53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008-06-19 Vilniaus rajono svivaldybės administracijos specialiose architektūros ir planavimo skyriaus išduotose projektavimo sąlygose statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti, statytojas (užsakovas): T. C., objektas: vienbutis gyvenamasis namas, statybos vieta: (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad statinių statybos linijos, turi būti ne arčiau 5 m nuo sklypo ribos prie privažiavimo kelio. 2015 m. prašymas patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento atmestas. Bylos duomenimis, atsakovė šiuo metu nėra ginčo namo savininkė, ginčo namas nėra suformuotas kaip teisėtas nekilnojamas daiktas ir daiktinės teisės į jį nėra įregistruotos viešame registre.
54. Byloje esanti 2018 m. neregistruoto vienbučio gyvenamojo namo atitikimo statinio projektui ir statybą leidžiančiam projektui išvada nurodo, kad ginčo vienbutis gyvenamasis namas pastatytas pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius turint statybą leidžiantį dokumentą: nesilaikant projekte ir specialiosiose sąlygose nurodyto 5 m atstumo nuo sklypo ribos prie privažiavimo kelio, pastatas statytas be statybų vadovo. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 punktą pažeidžiant esminius projekto sprendinius pastatytas statinys yra laikomas savavališka statyba. Taigi nagrinėjamu atveju, esant esminiams statinio projekto pažeidimams, ginčo gyvenamasis namas yra laikomas savavališka statyba.
55. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, šalys, pastatę ginčo namą savavališkai, pažeisdami statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, t. y. nesuformavę statinio Statybos įstatymo nustatyta tvarka, neturi teisės jį įregistruoti viešame registre kaip nekilnojamąjį daiktą ir civilinės apyvartos objektą, atitinkamai jie negali būti laikomi įgijusiais nuosavybės teisės į pirmiau išdėstytus reikalavimus atitinkantį objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-706/2016).
56. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo namas yra pastatytas savavališkai, pažeidžiant statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus, t. y. nesuformavus statinio Statybos įstatymo nustatyta tvarka, jis negali tapti nuosavybės teisės objektu (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Byloje nesant duomenų, kad ginčo namas sukurtas laikantis statybą reglamentuojančių teisės aktų, reikalavimas pripažinti teises į dalinę nuosavybę ir nustatyti ieškovo teisę į ½ dalį namo negali būti tenkinamas, kaip ir reikalavimas įpareigoti atsakovę įregistruoti tokias teises. Jeigu ieškovas statė ginčo statinį, siekdamas įgyti į jį nuosavybės teises tokiu būdu, jis turi pagrįsti, kad namas pastatytas teisėtai. Kol nenustatyta, kad statyba teisėta, statinio negalima laikyti nekilnojamuoju daiktu.
57. Kadangi byloje nustatyta, kad ieškovas prisidėjo ūkiniu būdu statant ginčo gyvenamąjį namą atsakovei priklausančiame žemės sklype, organizavo, prižiūrėjo statybos darbus, padengė dalį namo statybai gauto kredito, pirko statybines medžiagas, todėl šiai dienai pagal byloje nustatytas aplinkybes jis turi tik teisę reikalauti, kad atsakovė jam kompensuotų atliktus ieškovės turtui įgyti turėtas išlaidas, kurios turi būti įrodinėjamos bendra tvarka, pagal CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles. Šioje byloje reikalavimo dėl jo turėtų išlaidų atlyginimo ieškovas nebuvo pareiškęs. Be to, atsakovė nurodė aplinkybes, kurių ieškovas nepaneigė, kad jis negalėjo reikšmingai prisidėti prie namo statybos dėl asmeninių skolų turėjimo. Ieškinio reikalavimo suformavimas yra ieškovo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu toliau nepasisako.
58. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
59. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindą pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
60. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, iš jo priteistinos atsakovės patirtos 1550 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys) apeliacinės instancijos teisme. Teismas priteistiną sumą nuo prašomos 2000 Eur mažina iki išlaidų, patirtų pirmos instancijos teisme dydžio, nes atsiliepimas į apeliacinį skundą negali būti vertinamas kaip reikalaujantis didesnių teisinės pagalbos apimčių nei advokato teisinės paslaugos šios bylos pirmos instancijos teisme (CPK 93 str.4 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019-03-07 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei T. C., a.k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovo P. C. a.k. (duomenys neskelbtini) 1550 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.