- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-25
- Bylos Nr.
- e2A-485-340/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24751-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Atsakovas
- A. S., S. J., R. V., A. J., E. J., M. M. V.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams A. S., S. J., R. V., A. J., E. J., M. M. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas ieškiniu prašė iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškinyje nurodė, kad 27,89 kv. m bendro ploto, 13,55 kv. m gyvenamojo ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o patikėjimo teise yra valdomas ieškovo. Šiame bute nuo 2001-04-24 gyvenamąją vietą deklaruoja atsakovas A. S., su kuriuo buto nuomos sutartis nesudaryta. 2014-04-14 šio buto kaimynai skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, o 2014-04-25 skundu į Seimo kontrolierių dėl atsakovo A. S. veiksmų subnuomojant butą R. V. su sugyventine S. J. bei trimis mažamečiais vaikais A. J., E. J. ir M. M. V., kurie netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas gyventi kitiems šio namo gyventojams. Gavus šį skundą, ieškovas R. V. ir S. J. įteikė įspėjimą geranoriškai atlaisvinti ginčo butą per 12 dienų, kurį S. J. pasirašyti atsisakė. 2014-05-06 raštu ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto 4 policijos komisariatą dėl informacijos suteikimo apie A. S. bei R. V.. 2014-07-01 Vilniaus miesto 4 policijos komisariatas pateikė ieškovui informaciją, kad R. V. 2014 m. 7 kartus buvo baustas administracine tvarka už tėvų valdžios panaudojimą arba nepanaudojimą priešingai vaiko interesams, viešosios rimties trikdymą, alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose, svetimo turto smulkų pagrobimą, gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimą. R. V. taip pat gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui. Pažymėjo, jog gyvenamosios patalpos nuomininkas gali subnuomoti patalpą tik gavęs su juo kartu gyvenančių šeimos narių ir nuomotojo rašytinį sutikimą, o ieškovas ar Vilniaus miesto savivaldybė tokio sutikimo nėra davusi, todėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuoma R. V. ir S. J. kartu su nepilnamečiais vaikais yra neteisėta. Be to, A. S. nėra sudaręs socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, jis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojasi neturėdamas teisinio pagrindo ir tuo pažeidžia ieškovo teisę naudoti butą savo nuožiūra.
Atsiliepimas
Atsakovai S. J. ir R. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu sutinka, tačiau prašė skirti 3 mėnesių terminą kito būsto paieškai, nes šeimoje auga trys mažamečiai vaikai.
Atsakovas A. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog ginčo bute gyvena nuo 1986 m., ką liudija Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto išduotas orderis Nr. 042752. Šiame bute jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą nuo 1998-07-01. Naujosios Vilnios seniūnija 2006-07-10 įsakymu pripažino A. S. ginčo buto pagrindiniu nuomininku bei įpareigojo AB „Priemiestis“ sudaryti su juo nuomos sutartį. AB „Priemiestis“ šio įsakymo neįvykdė, tačiau faktiniai nuomos santykiai tęsėsi be sutarties ir tęsiasi iki šiol, atsakovas iki šiol pats moka nuomos mokestį už naudojimąsi ginčo butu. Paaiškino, kad jo ir atsakovų R. V., S. J. nesieja jokie subnuomos teisiniai santykiai, nes jie nemoka jam subnuomos mokesčio. 2013 m. pradžioje atsakovas R. V. pasiguodė jam, kad neturi kur gyventi su mažamečiais vaikais, todėl atsakovas jiems leido laikinai gyventi ginčo bute.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisės apsaugos skyrius byloje pateikė išvadą, kurioje nurodė, jog nepilnamečiai vaikai kartu su tėvais S. J. ir R. V. gyvena ginčo bute. Būstas yra vieno kambario, be patogumų, įrengtas kukliai, vaikams sudarytos minimalios gyvenimo sąlygos. S. J. nedirba, R. V. yra vaiko priežiūros atostogose. Vaikų tėvai nurodė, jog jokio kito gyvenamojo būsto neturi, prašė pratęsti iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų terminus iki 2015-06-01 – iki sūnaus A. J. mokslo metų pabaigos. Išvadoje yra nurodyta, kad vaikų tėvams yra išaiškinta, kur turėtų kreiptis iškeldinimo atveju dėl gyvenamojo ploto mažamečiams suteikimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - iškeldino atsakovus S. J., R. V. kartu su nepilnamečiais vaikais A. J., E. J. ir M. M. Valiukevičiūte su visu jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; atidėjo teismo sprendimo šioje dalyje vykdymą iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovų S. J. ir R. V. valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis – po 20,85 Eur. Teismas nurodė, kad atsakovas A. S. nėra pasirašęs rašytinės nuomos sutarties su ieškovu, tačiau faktiškai pastoviai moka mokesčius už naudojimąsi šiuo butu. Byloje nėra pateiktų įrodymų, kad atsakovas A. S., leisdamas įsikelti į butą atsakovams R. V. ir S. J., būtų gavęs ginčo buto savininko Vilniaus miesto savivaldybės ar ieškovo sutikimą, tačiau net ir nustačius šią aplinkybę, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovai R. V. ir S. J. subnuomavo ginčo butą iš A. S., kadangi byloje nėra duomenų, jog atsakovai R. V. ar S. J. už naudojimąsi šia patalpa būtų mokėję subnuomos mokestį A. S.. Apie atsakovų R. V. ir S. J. su nepilnamečiais vaikais apsigyvenimą laikinai ginčo bute atsakovas A. S. ieškovui ar Vilniaus miesto savivaldybei nepranešė, todėl teismas konstatavo, kad šiuo metu šie atsakovai gyvena ginčo patalpoje neturėdami teisėto pagrindo. Teismo vertinimu, ieškovo nurodyta priežastis, kad atsakovas A. S. nėra sudaręs nuomos sutarties, negali būti pagrindu iškeldinti atsakovą A. S. iš ginčo buto, nes byloje nustatyta, kad atsakovas A. S. į ginčo butą įsikėlė 1986 m. ne savavališkai, o kaip pagrindinio šio buto nuomininko šeimos narys, nurodytas gyvenamosios patalpos orderyje (tuo metu galiojusio LR butų kodekso 49 str. 1 d., 54 str. 3 d., 123 str.). Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovas A. S. ginčo buto savininko buvo laikomas iš pradžių pagrindinio buto nuomininko šeimos nariu, turinčiu lygias teises kaip ir nuomininkas, o vėliau ir pagrindiniu buto nuomininku. Aplinkybė, kad su atsakovu A. S. iki šiol nėra sudaryta rašytinė buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis nepaneigia tarp buto savininko ir atsakovo susiformavusių gyvenamosios patalpos nuomos teisinių santykių (CK 6.576 str.). Ginčo buto suteikimą atsakovui A. S. nuomos pagrindais šiuo atveju neginčijimai patvirtina rašytiniai įrodymai – 1986-07-21 Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto išduotas gyvenamosios patalpos orderis Nr. 042752, Vilniaus m. savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūno 2006-07-10 įsakymas Nr. A15-1862. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, liudijančias, kad šeima reikalinga socialinės paramos, kurią gyvenamosios patalpos klausimais ir suteikia pats ieškovas kaip Vilniaus m. savivaldybės gyvenamųjų patalpų patikėtinis nuomodamas butus jos reikalingiems asmenims, teismas sutiko, kad sprendimo vykdymo atidėjimas iki šaltojo sezono pradžios, neproporcingai neribos ieškovo teisių ir įstatymo saugomų interesų, o kartu leis patiems atsakovams R. V. ir S. J. užtikrinti kitą gyvenamąją vietą jų šeimai kartu su nepilnamečiais vaikais. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendimo dalyje dėl R. V. ir S. J. su nepilnamečiais vaikais iškeldinimo iš buto (duomenys neskelbtini), vykdymą atidėjo iki 2015-08-31.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą dalyje dėl A. S. iškeldinimo. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai išplėtė teisės normų taikymo aiškinimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoto principo, jog savivaldybės turtu galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais, t.y. griežtai laikantis įstatymo nuostatų. A. S. rašytinės nuomos sutarties nebuvo sudaręs, nors tai reikalauja CK 6.579 str. ir CK 6.602 str., net ir pripažįstant, kad po pagrindinio buto nuomininko mirties buvo susidarę nuomos teisiniai santykiai, teismas turėjo vertinti ir kitą ieškovo nurodytą aplinkybę, t.y. kad A. S. negyvena ginčo patalpose, vadinasi, vien dėl šios priežasties yra praradęs teisę į šio būsto nuomą. Be to, A. S. išvyko iš ginčo patalpų, bet patalpų nepridavė ir leido jomis naudotis kitiems asmenims, taip sudarydamas neįmanomas sąlygas kitiems greta gyvenantiems. Skunde taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo skundžiamas sprendimas yra iš esmės ydingas, kadangi palikus jį galioti, sukuriama tokia situacija, kai asmenims nepagrįstai leidžiama naudotis Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiomis patalpomis bei sudaroma galimybė atsakovui, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, naudoti butą savo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).
Byloje nustatyta, kad 27,89 kv. m bendro ploto, 13,55 kv. m gyvenamojo ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus m. savivaldybei. Ieškovas butą valdo patikėjimo teise. Šiame bute savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs atsakovas A. S., tačiau faktiškai bute gyvena atsakovai S. J. ir R. V. kartu su nepilnamečiais vaikais A. J., E. J. ir M. M. Valiukevičiūtė. Ieškinyje ieškovas nurodė, jog atsakovas A. S. nėra pasirašęs rašytinės nuomos sutarties su ieškovu, be to, negavęs Vilniaus miesto savivaldybės ar ieškovo sutikimo, maždaug prieš du metus leido ginčo bute apsigyventi S. J. ir R. V. kartu su mažamečiais vaikais. Ieškovas prašė iškeldinti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), A. S. dėl tos priežasties, kad jis nėra sudaręs su ieškovu nuomos sutarties, o atsakovus R. V. ir S. J. kartu su nepilnamečiais vaikais kaip asmenis, kuriems leista įsikelti į ginčo butą be Vilniaus miesto savivaldybės ar ieškovo sutikimo, taip pat kaip asmenis, kurie sudaro namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams neįmanomas sąlygas gyventi.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies - iškeldino atsakovus S. J., R. V. kartu su nepilnamečiais vaikais A. J., E. J. ir M. M. Valiukevičiūte su visu jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio A. Kojelavičiaus g. 192-2, Vilniuje, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; atidėjo teismo sprendimo šioje dalyje vykdymą iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovų S. J. ir R. V. valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis – po 20,85 Eur. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad ieškovo nurodyta priežastis, jog atsakovas A. S. nėra sudaręs nuomos sutarties, negali būti pagrindu iškeldinti atsakovą A. S. iš ginčo buto, nes byloje nustatyta, kad atsakovas A. S. į ginčo butą įsikėlė 1986 m. ne savavališkai, o kaip pagrindinio šio buto nuomininko šeimos narys, nurodytas gyvenamosios patalpos orderyje (tuo metu galiojusio LR butų kodekso 49 str. 1 d., 54 str. 3 d., 123 str.). Pasak teismo, aplinkybė, kad su atsakovu A. S. iki šiol nėra sudaryta rašytinė buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, nepaneigia tarp buto savininko ir atsakovo susiformavusių gyvenamosios patalpos nuomos teisinių santykių (CK 6.576 str.).
Pateiktu apeliaciniu skundu SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas iškeldinti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovą A. S., nesuteikiant jam kito gyvenamojo ploto, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo tik šioje dalyje.
Ieškovas reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo iš minėtų gyvenamųjų patalpų reiškia CK 6.612 str. pagrindu, t. y. kai asmuo savavališkai užima gyvenamąją patalpą (įsikelia į ją be nuomos sutarties). Skunde apeliantas nurodė, jog net ir pripažinus, kad po pagrindinio buto nuomininko mirties buvo susidarę nuomos teisiniai santykiai, teismas turėjo vertinti ir kitą ieškovo nurodytą aplinkybę, t.y. kad A. S. negyvena ginčo patalpose, vadinasi, vien dėl šios priežasties yra praradęs teisę į šio būsto nuomą. Be to, A. S. išvyko iš ginčo patalpų, bet patalpų nepridavė ir leido jomis naudotis kitiems asmenims, taip sudarydamas neįmanomas sąlygas kitiems greta gyvenantiems. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais nesutinka.
Teisėjų kolegija, vertindama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, taip pat atkreipia dėmesį į EŽTT iškeldinimo bylose suformuluotas nuostatas, kad būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybę gerbimą apribojimo forma; bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turėtų turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme; neužtenka taikomą ribojimą vien tik pagrįsti įstatymo norma. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, § 50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinybei priimti asmens nenaudai griežčiausią priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartį, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2012 ir kt.).
Byloje nustatyta, kad atsakovas A. S. į ginčo butą įsikėlė gyventi 1986 metais Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986-07-21 išduoto gyvenamosios patalpos orderio Nr. 042752 pagrindu kaip pagrindinio buto nuomininko A. S. sūnėnas, o 1998-07-01 šioje patalpoje pagrindinio buto nuomininko sutikimu deklaravo savo gyvenamąją vietą. Mirus A. S., 2006-07-10 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūno įsakymu Nr. A15-1862 atsakovas A. S. buvo pripažintas pagrindiniu buto (duomenys neskelbtini), nuomininku, o AB „Priemiestis“ buvo įpareigota su A. S. sudaryti ginčo buto nuomos sutartį.
Pagal CK 6.481 str., jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Šios nuostatos taikomos visiems nuomos santykiams, o byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas per nurodytą 10 dienų terminą po pagrindinio nuomininko A. S. mirties būtų pranešęs atsakovui apie savo prieštaravimus dėl atsakovo tolimesnio gyvenimo ginčo bute. Pažymėtina ir tai, jog nebuvo nutraukta ir su pagrindiniu nuomininku A. S. sudaryta buto nuomos sutartis, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas negali būti traktuojamas savavališkai užėmusiu ginčo butą, jis laikytinas nuomininko A. S. šeimos nariu, turinčiu tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas (CK 6.588 str. 2 d., 5 d., 6 d., 6.589 str. 1 d., 6.590 str. 3 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, nenutraukdamas nuomos sutarties po pagrindinio nuomininko mirties, ieškovas faktiškai pratęsė nuomos santykius su atsakovu.
Byloje nėra duomenų, kodėl UAB „Priemiestis“ nesudarė su atsakovu ginčo buto nuomos sutarties, nors buvo įpareigotas tą padaryti 2006-07-10 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujosios Vilnios seniūno įsakymu Nr. A15-1862. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju apeliantas nepagrįstai pareigą sudaryti naują nuomos sutartį perkėlė pačiam atsakovui A. S.. Byloje nėra duomenų, jog pats SĮ „Vilniaus miesto būstas“ būtų kreipęsis į atsakovą ir siūlęs jam sudaryti buto nuomos sutartį, nors atsakovas visą laiką mokėjo mokesčius už butą. Apeliantas kreipėsi tik dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai sprendė, jog tai, kad su atsakovu iki šiol nėra sudaryta rašytinė nuomos sutartis nepaneigia tarp buto savininko ir atsakovo susiformavusių gyvenamosios patalpos nuomos teisinių santykių (CK 6.576 str.). To nepaneigia ir skunde apelianto nurodyta aplinkybė, kad atsakovas A. S. negyvena ginčo patalpose, kadangi minėtas faktas nepanaikina atsakovo teisės į ginčo buto nuomą.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju tapo teisiškai nereikšmingi.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.