- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-18
- Bylos Nr.
- A-525-730-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01061-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Lygių
- Pareiškėjas
- J. G.
- Trečiasis asmuo
- A. R., Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. R., Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. G. su skundu (I t., b. l. 1−6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir Kontrolieriaus tarnyba) 2011 m. balandžio 5 d. pažymą Nr. (11)-SN-13 „Dėl A. R. skundo tyrimo“.
Nurodė, kad pažyma surašyta pažeidžiant Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio imperatyvias nuostatas, kadangi pažymos konstatuojamos dalies 2 punkte pateikta išvada argumentuojama A. R. skundo papildyme nurodytais faktais ir argumentais, dėl kurių Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba) direktorius nebuvo prašomas pateikti paaiškinimų. Pažymėjo, jog V. L. ir A. R. darbo funkcijos skirtingos. V. L. didesnis kabinetas suteiktas dėl to, kad 2010 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. T1-179 jai buvo pavesta vykdyti penkių skyrių veiklos kontrolę, organizuoti skyrių darbą rengiant pasitarimus, o A. R. pavaldžių darbuotojų neturėjo. 2009 m. gegužės mėnesį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) valstybės tarnautojų vertinimo komisija pritarė Akreditavimo tarnybos direktoriaus J. G. siūlymui skirti A. R. antrą kvalifikacinę klasę, tačiau Ministerija 2009 metais Akreditavimo tarnybos biudžetą sumažinus du kartus, Akreditavimo tarnybos direktorius buvo privestas atleisti penkis darbuotojus. Dėl šios priežasties, A. R. nebuvo suteikta antra kvalifikacinė klasė. Paaiškino, kad aukštesnės klasės nesuteikimas A. R. nėra susijęs su 2010 metais įvykusiu V. L. priėmimu į direktoriaus pavaduotojo pareigas ir vėlesniu jos perkėlimu į aukštesnės kategorijos pareigas, nes tuo metu jau buvo žinomos Akreditavimo tarnybos finansinės galimybės ir nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Ministerija nenumatė mažinti ir nemažino biudžetinių įstaigų finansavimo, kaip tai buvo daroma 2009 metų pirmame ir antrame pusmetyje. Skundžiamoje pažymoje nepagrįstai nurodyta, kad Akreditavimo tarnybos vidaus tvarkos taisyklių nuostatos, numatančios, kad šių taisyklių 5.3−5.9 punktai taikomi tik vienam iš pavaduotojų, yra diskriminacinės. Paaiškino, kad Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. T l-207 nauja redakcija išdėstytų Akreditavimo tarnybos vidaus tvarkos taisyklių 32 punkte numatyta išimtis, kad taisyklių 5.3−5.9 punktų reikalavimai netaikomi direktoriaus pavaduotojui, buvo nustatyti atsižvelgiant į direktoriaus pavaduotojo (šiuo atveju V. L.) pareigybės paskirtį ir funkcijas. V. L. privalėjo dažnai išvykti iš Akreditavimo tarnybos, nes atstovavo Akreditavimo tarnybos poziciją darbo grupėje, rengiant Lietuvos Respublikos poziciją dėl pacientų saugos direktyvos, ji buvo atsakinga už strateginį planavimą Akreditavimo tarnyboje, vykdė kitas funkcijas. Be to, pilna prieiga prie kompiuterinės dokumentų apskaitos sistemos „Kontora“ (toliau – „Kontora“) V. L. buvo priskirta, nes jos funkcijos apėmė daugelį Akreditavimo tarnybos veiklos sričių, ji yra darbuotoja pavaduojanti direktorių. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad skundžiamoje pažymoje nepagrįstai konstatuota, jog A. R. buvo sudarytos kliūtys efektyviai atlikti savo darbines funkcijas. Kontrolieriaus tarnyba, viršydama savo kompetenciją ir kvestionuodama A. R. metinį tarnybinės veiklos vertinimą, nepagrįstai teigė, kad, nors A. R. nepadarė jokių pažeidimų, neturėjo konfliktų su Akreditavimo tarnybos darbuotojais, buvo įvertintas tik patenkinamai. Neatitinka tikrovės ir Kontrolieriaus tarnybos teiginys, jog A. R. veikla nebuvo papildomai įvertinta vertinimo komisijoje. Tai buvo padaryta 2011 m. sausio 28 d. Tai įrodo komisijos vertinimo išvada Nr. PI 1-4-(2.7.), protokolas Nr. P9-2-(2.8) ir garso įrašas. A. R. nepagrįstai teigė, kad 2010 metų antrojoje pusėje jam nebuvo apmokamos tarnybinės komandiruotės. Paaiškino, kad A. R. komandiruočių išlaidų apmokėti neprašė, tuo tarpu V. L. 2010 metais į tarnybines komandiruotes Lietuvoje nevyko, o jos užsienio komandiruočių išlaidos buvo apmokėtos iš tarptautinio projekto EUNetPaS lėšų. Vadovaujantis Akreditavimo tarnybos darbo reglamento, patvirtinto 2010 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. T l-177, 21.2 punktu, į Akreditavimo tarnybos 2010 m. veiklos priemonių plano ataskaitą neįtraukti nei A. R., nei V. L. 2010 metų darbai, todėl tai nėra susiję nei su A. R. žeminimu, nei diskriminacija. Nurodė, kad panaikinti vieną Akreditavimo tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybę buvo būtina įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. pasitarimo protokolo Nr. 66 nutarimą „Dėl įstaigų prie ministerijų“ (Nr. 10-1316-02-N), vykdant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. lapkričio 11 d. pavedimą Nr. 17-1074. Sveikatos apsaugos ministras 2011 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-36 pritarė Akreditavimo tarnybos direktorius 2010 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. D12-697-(3.29.) pasiūlytam naujos Akreditavimo tarnybos struktūros projektui ir patvirtino naują struktūrą. Tuo pagrindu panaikinta A. R. pareigybė ir įsteigta vyriausiojo specialisto, vykdančio sveikatos priežiūros technologijų vertinimą, pareigybė. Tačiau A. R. neatitiko šiai Medicinos technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 133−135), kuriuo prašė palikti skundą nenagrinėtu arba atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Akreditavimo tarnybos direktorius J. G. savo veiksmais padarė Įstatymo 6 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose numatytus pažeidimus, todėl vadovaujantis Įstatymo 24 straipsnio 6 punktu, buvo priimtas sprendimas jį įspėti. Teigė, jog A. R. persekiojimo dėl skundo padavimo aplinkybes pagrindžia rašytiniai dokumentai. Pažymėjo, jog tuo metu, kai iki A. R. atleidimo iš užimamų pareigų buvo likusios dvi savaitės, J. G. įsakymu jam vienam paskyrė didelės apimties ir svarbos teisinį – analitinį darbą, be to, darbas nebuvo priskirtas tiesioginėms pastarojo tarnybinėms funkcijoms, jam įvykdyti nustatytas nepagrįstai trumpas terminas. Be to, per likusias 2 savaites iki atleidimo, A. R. nei karto nebuvo leista išvykti iš darbo anksčiau laiko ar gauti laisvadienį naujo darbo paieškoms. Taip pat nurodė, kad Akreditavimo tarnybos direktorius nepagrįstai vilkino A. R. prašomų dokumentų, susijusių su jo tarnybinės veiklos vertinimu, išdavimą. Pabrėžė, kad 2010 metais V. L. į direktoriaus pavaduotojo pareigas buvo priimta, suteikiant jai iš pradžių 17, o vėliau, tais pačiais metais, 18 pareigybės kategoriją. Šios aplinkybės prieštarauja pareiškėjo teiginiui, jog 2009 metais A. R. antra kvalifikacinė klasė nebuvo suteikta dėl sumažinto finansavimo ir lėšų trūkumo. Taip pat nurodė, jog Akreditavimo tarnybos direktorius neturėjo teisės priekaištauti A. R. dėl jo „dažnų“ ligų, jei bendras ligos laikotarpis neviršijo Lietuvos Respublikos darbo kodekse numatyto maksimalaus laikotarpio. Teigė, jog Akreditavimo tarnybos direktorius tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje nepagrįstai siūlė atsisakyti A. R. pareigybės. Dėl tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo nurodė, jog A. R. turėjo rašyti prašymą, kuriame atsisako išlaidų apmokėjimo, kitaip jis į jas nebūtų siunčiamas. Atkreipė dėmesį į tai, kad A. R. Akreditavimo tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigose dirbo anksčiau nei V. L., o Sveikatos apsaugos ministras netvirtino, kuri iš dviejų Akreditavimo tarnybos direktoriaus pavaduotojų pareigybių bus panaikinta.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 136−143), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Kontrolieriaus tarnyba nepagrįstai nesiaiškino papildomai pateiktos informacijos yra nepagrįstas, nes papildomai pateikta informacija buvo susijusi su besitęsiančiais persekiojimo veiksmais (iki paskutinės darbo dienos 2011 m. kovo 30 d.), o skundo išnagrinėjimo Kontrolieriaus tarnyboje terminas baigėsi 2011 m. balandžio 5 d. Paaiškino, kad į jo kabinetą buvo perkelta ne V. L., o vieno iš skyrių vedėja L. N.. Dėl skundo 2.2.2.1. punkto nurodė, jog tai nebuvo naujas veiklos baras, kadangi pagrindines funkcijas, numatytas Medicinos prietaisų direktyvoje, įstaiga vykdė ir anksčiau. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo paminėti Sveikatos priežiūros technologijų vertinimo strategijų kūrimas ir Sveikatos priežiūros įstaigų akreditavimo projekto rengimas nebuvo naujos veiklos Akreditavimo tarnybai. Nurodė, jog tai, kad A. R. ankstesnė pareigybė (direktoriaus pavaduotojas licencijavimui) buvo panaikinta, siekiant sudaryti sąlygas V. L. tapti direktoriaus pavaduotoja, patvirtina direktoriaus pavaduotojo etatas, kuris buvo atkurtas po vieno mėnesio nuo panaikinimo. Be to, 2010 metais, nepaisant finansavimo sumažinimo, lėšų buvo skiriama pakankamai. Teigė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog kvalifikacinės klasės nesuteikimas A. R. dėl lėšų trūkumo 2009 metais ir V. L. perkėlimas į direktoriaus pavaduotojos pareigas 2010 metais nėra susiję, kadangi V. L. 2009 m. kovo mėnesį buvo įsteigta skyriaus vedėjo pareigybė su 15 pareigybės kategorija, 2010 m. vasario mėnesį jai buvo įsteigta direktoriaus pavaduotojo pareigybė su 17 pareigybės kategorija, o V. L. tapus direktoriaus pavaduotoja, direktorius patvirtino dar aukštesnę pareigybės kategoriją – 18, kaip ir įstaigos vadovo, nors jos vykdytos funkcijos, lyginant su 2010 m. vasario mėnesiu, nepasikeitė. Atkreipė dėmesį, kad direktoriaus taikyti diskriminaciniai reikalavimai pasireiškė ir darbo laiko pradžios privalomu fiksavimu įjungiant kompiuterį, nors, 2009 metais Personalo ir planavimo skyriaus vedėjos pareigas vykdžiusiai V. L. tokie reikalavimai taikomi nebuvo. Pažymėjo, jog direktorius V. L. sudarė prieigą prie „Kontoros“ ne tik jai tapus direktoriaus pavaduotoja, bet ir dar esant Personalo ir planavimo skyriaus vedėja. A. R. prieiga buvo apribota, nors, pagal pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, jam buvo privalu vertinti įstaigos veiklos kokybę. Dėl komandiruočių pažymėjo, kad direktorius sutiko leisti į komandiruotes, jeigu tai (netgi transportas) įstaigai nieko nekainuos. Dėl šios priežasties, A. R. į komandiruotes vyko savo lėšomis ir savo automobiliu, negaunant jokios kompensacijos už benziną. Dėl skundo 2.7 punkto nurodė, kad 2011 m. sausio 13 d. pateikė ataskaitą raštu Nr. D4-71 pagal 2010 metų veiklos priemonių planą, patvirtintą 2010 m. birželio 1 d. direktoriaus įsakymu Nr. T1-464, tačiau ataskaita nepagrįstai nebuvo įtraukta į veiklos priemonių ataskaitą. Pabrėžė, kad direktorius, siūlydamas Sveikatos apsaugos ministrui naujos Akreditavimo tarnybos struktūros projektą, diskriminuodamas dėl lyties, pasiūlė panaikinti būtent Vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigybę, nors A. R. turi pirmenybę prieš V. L.: jis dirba direktoriaus pavaduotojo pareigose nuo 2007 m. kovo mėnesio, o V. L. − nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio, be to, jis turi didesnę darbo patirtį, gerai išmano įstaigos valdymo principus, turėdamas tinkamą išsilavinimą ir savarankiškai tobulindamasis nesudarė galimybės Akreditavimo tarnybos direktoriui turėti priekaištų jo veiklai. Be to, vertinant naujai įsteigtos Medicinos technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės specialiuosius požymius, matyti, jog pareigybės aprašymas parengtas taip, kad būtų pretekstas šių pareigų nesiūlyti A. R..
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. (IV t., b. l. 76−86) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2011 m. balandžio 5 d. pažymą Nr. (11)-SN-13 „Dėl A. R. skundo tyrimo“.
Teismas rėmėsi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad skundą dėl pažeistų lygių teisių turi teisę paduoti asmuo, kai jis mano, jog jo lygios teisės buvo pažeistos. Ši nuostata garantuoja asmeniui teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolierių ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo lygios teisės buvo pažeistos, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo lygių teisių pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad būtina nustatyti, kuo pasireiškia asmens nurodytas lygių teisių pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos jo lygios teisės gynimo, turi jo nurodytas lygias teises, ar šios jo lygios teisės objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Taip pat pažymėjo, kad lygių galimybių kontrolieriaus kompetenciją apibrėžiančio Įstatymo nuostatos patvirtina, jog atsakovas kompetentingas nagrinėti tik tuos skundus, kuriuose keliamas klausimas dėl atitinkamų veiksmų ar (ir) sprendimų atitikties Įstatymo reikalavimams. Savo ruožtu, atlikus skundo tyrimą, turi būti pateikiamas tik skundžiamų veiksmų ir (ar) sprendimų teisinis įvertinimas Įstatyme įtvirtintų reikalavimų atžvilgiu.
Teismas taip pat atsižvelgė į Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad sprendžiant ginčą dėl Įstatymo pažeidimo, esminę reikšmę turi konkretaus pažeidimo sudėties nustatymas. Todėl tiriant skundą, turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, atskleidžiančios pažeidimo objektyviąją pusę, nurodyti teisės aktų pažeidimą pagrindžiantys įrodymai, įvertinti asmenų teikiami paaiškinimai. Pažymėjo, kad darbdavio veiksmai turi būti vertinami tik diskriminacijos dėl lyties aspektu. Ginčo atveju, įvertinus pažymoje atsakovo išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, jog atsakovas nagrinėjamoje situacijoje neatskleidė pažeidimų objektyviosios pusės Įstatymo nustatytų reikalavimų atžvilgiu. Atsakovo išvados konstatuojamoji dalis iš esmės yra pagrįsta tik trečiojo suinteresuoto asmens A. R. skunde nurodytomis aplinkybėmis, nepateikiant savo ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimo Įstatymo pažeidimo kontekste, nėra nurodyti pareiškėjui inkriminuojamų teisės aktų pažeidimus patvirtinantys įrodymai.
Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas neatsižvelgė į tai, kad dėl dalies skunde nurodytų pažeidimų yra praėję Įstatymo 20 straipsnyje nustatyti terminai. Pastebėjo, kad atsakovas, konstatuodamas pažeidimus, nenurodo pažeidimo padarymo datos.
Įvertinęs bylos medžiagą ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismas pripažino, kad dėl pažymos 1.1−1.3 punktuose konstatuotų pažeidimų yra praleistas Įstatymo 20 straipsnyje nustatytas terminas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėjo atsisakyti nagrinėti skundą Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Skundo tyrimo metu išaiškėjus šioms aplinkybės, skundas turėjo būti paliktas nenagrinėtu (Įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Kartu pažymėta, kad nors atsakovas privalo nustatyti ir įrodymais pagrįsti visus įstatymo pažeidimo sudėties elementus, šiuo atveju atsakovas nenurodė kokie įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą, t. y. A. R. diskriminaciją dėl lyties.
Dėl pažymos 1.4 punkto, teismas pažymėjo, kad pats pažeidimas pateikiamas abstrakčiai, nenurodant pažeidimo laikotarpio bei veiksmų kvalifikavimo diskriminaciniu dėl lyties aspektu. Bylos duomenimis nustatyta, kad Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. Tl-665 patvirtinta dokumentų valdymo sistemos „Kontora“ naudojimo tvarkos aprašas, 2010 m. lapkričio 12d. įsakymu Nr. Tl-936 ir 2011 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. Tl-18 įsakymu pakeistas tvarkos aprašas. Pareiškėjas teikė paaiškinimus, nurodydamas, kad nuo 2008 metų Akreditavimo tarnyboje visi dokumentai yra registruojami ir išsiunčiam laikantis „vieno langelio“ principo. Akreditavimo tarnyboje 2007 m. gegužės mėnesį įdiegta kompiuterinė dokumentų apskaitos sistema „Kontora“, sudaranti sąlygas visus dokumentus klasifikuoti ir nukreipti darbuotojams pagal jų pareigybės aprašymuose nustatytas funkcijas. Visiems Akreditavimo tarnybos darbuotojams dokumentų prieinamumas keitėsi, atsižvelgiant į atliekamus darbus ir pareigybės aprašymus, kuriems keičiantis, buvo keičiamas ir dokumentų prieinamumas. Tačiau atsakovas šių paaiškinimų bei pateiktų duomenų nevertino. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad išvados yra pagrįstos bei motyvuotos.
Vertindamas dėl pažymos 1.5 punktą, teismas priminė, kad darbdavio veiksmai yra pripažįstami pažeidžiančiais moterų ir vyrų lygias teises, jeigu jis dėl asmens lyties organizuodamas darbą, sukuria darbuotojui blogesnes (geresnes) darbo sąlygas, skiria darbuotojui drausminę nuobaudą, keičia darbo sąlygas, perkelia į kitą darbą arba nutraukia darbo sutartį. Ginčo atveju atsakovas tik nurodė pareiškėjo veiksmus, tačiau jų nevertino Įstatymo 6 straipsnio kontekste. Kartu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nurodęs atsakovui, jog priekaištų A. R. 2010 metų raštu nėra pareiškęs, tačiau žodžiu ne kartą reikalavo tinkamai vykdyti KVS procedūrų keitimą, atsižvelgiant į besikeičiančius teisės aktus. Taip pat nurodė, kad dėl A. R. aplaidumo, 2010 metų pabaigoje jo darbą teko pavesti skyrių vedėjams. Tačiau atsakovas nurodytų aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.
Dėl pažymos 1.6 punkto, teismas pastebėjo, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kad A. R. komandiruočių išlaidų apmokėti neprašė, o V. L. 2010 m. birželio 1 d. įsakymo pagrindu buvo komandiruota 2010 m.birželio 2−5 dienomis į Madridą dalyvauti V-oje Tarptautinėje pacientų saugos konferencijoje, komandiruotės išlaidas apmokant iš tarptautinio projekto EUNetPaS lėšų.
Vertindamas pažymos 1.7 punktą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktais duomenimis nustatyta, kad Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2010 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. Tl-177 patvirtino darbo reglamento 21.2 punkte nustatyta, kad Tarnybos metų veiklos priemonių plano ataskaitos susideda iš skyrių ataskaitų, kur pateikiama informacija apie Tarnybos veiklos priemonių plano ir papildomų darbų vykdymą atitinkamu laikotarpiu. Pažymėjo, kad A. R. pareigos yra direktoriaus pavaduotojo. Todėl neaišku, kokių duomenų pagrindu ir kaip pasireiškė A. R. diskriminacija lyties atžvilgiu priimant Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriui 2010 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. Tl-177.
Vertindamas atsakovo išvadas pažymos 1.8 punkte, teismas pastebėjo, kad lygių galimybių kontrolieriaus atliekamu tyrimu ir pateikiamu atitinkamų skundžiamų veiksmų ar (ir) sprendimų teisiniu įvertinimu nėra siekiama išspręsti tarp darbdavio ir darbuotojo kilusių tarnybinių ginčų. Atsakovas yra kompetentingas nagrinėti tik tuos skundus, kuriuose yra keliamas klausimas dėl atitinkamų veiksmų ar (ir) sprendimų atitikties Įstatymo reikalavimams. Atlikus skundo tyrimą turi būti pateikiamas tik skundžiamų veiksmų ir (ar) sprendimų teisinis įvertinimas Įstatyme įtvirtintų reikalavimų atžvilgiu. Tačiau atsakovas ir šiuo atveju pareiškėjo veiksmų diskriminaciniu aspektu nevertino. Šie duomenys patvirtino, kad pažymoje konstatuojamos išvados nėra motyvuotos bei pagrįstos, todėl šių išvadų pagrindu priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad atsakovas taip pat pripažino, kad pareiškėjas buvo persekiojamas dėl skundo pateikimo dėl galimos diskriminacijos Kontrolieriaus tarnybai. Atsakovas pripažino, kad pažymos 2.1−2.4 punktuose nurodytais veiksmais J. G. padarė pažeidimą, numatytą Įstatymo 6 straipsnio 4 punkte. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. R. 2001 m. kovo 21 d. raštu papildžius skundą dėl persekiojimo teikiant skundą, pareiškėjas nebuvo informuotas apie papildomai pateiktą skundą. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 2¹ straipsnyje įtvirtinta prezumpcija ir ji gali būti paneigta tik suteikiant galimybę skundžiamai institucijai teikti paaiškinimus bei įrodymus. Teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 p.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, kuriame išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija darė išvadą, kad ginčo atveju nėra duomenų, paneigiančių skundo teiginius, jog administracinės procedūros metu atsakovas neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam, t. y. susipažinti su papildomu skundu, duoti paaiškinimus dėl ginčytinų aplinkybių bei teikti įrodymus, siekiant paneigti Įstatymo 2¹ straipsnyje įtvirtintą prezumpciją. Taip pat pažymėta, kad Įstatymo 2¹ straipsnyje įtvirtinta taisyklė neatleidžia atsakovo nuo pareigos asmens skundo tyrimo metu išsiaiškinti visas būtinas aplinkybes ir visas savo išvadas pagrįsti surinktais įrodymais. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis vienareikšmiškai ir akivaizdžiai nurodo, kad skundo tyrimo eigoje būtent lygių galimybių kontrolierius privalo nustatyti asmens skunde minimų sprendimų ar skundžiamų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą, kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis sprendimai arba veiksmai padaryti, ar skunde minimi sprendimai arba veiksmai prieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams, kas padarė pažeidimą, dėl kokių priežasčių (ar tikslų) tai padaryta, koks pažeidimų mastas, kaip pažeidimą padariusieji asmenys aiškina savo veiksmus, kokie faktai ar įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą, t. y. lygių galimybių kontrolierius privalo nustatyti ir įrodymais pagrįsti visus įstatymo pažeidimo sudėties elementus. Baigęs tyrimą visas tyrimo eigoje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus lygių galimybių kontrolierius turi pateikti tyrimo baigiamajame dokumente – pažymoje. Būtent šiame dokumente turi būti užfiksuota visa įstatymo pažeidimo sudėtis. Todėl nagrinėjamu atveju nenustačius visų Įstatymo pažeidimo sudėties elementų, atsakovo skundžiamoje pažymoje nurodyti Akreditavimo tarnybos direktoriaus J. G. veiksmai negali būti pripažinti pažeidžiančiais Įstatymo 6 straipsnio 2, 3, 4 punkto reikalavimus, o lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas pareiškėją įspėti dėl padaryto pažeidimo – pagrįstu.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
III.
Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pateikė apeliacinį skundą (VI t., b. l. 88−92), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2867-562/2012.
Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje byloje panaikino dėl procedūrinių teisės normų pažeidimo (netinkamos pareiškėjo pakeitimo tvarkos). Tačiau skundžiamame sprendime teismas kvestionavo jau įvertintas faktines aplinkybes ir taip priėmė sprendimą, prieštaraujantį aukštesnės instancijos teismo nutarčiai.
2) Teismo išvada, kad pažymoje konstatuoti pažeidimai nepatvirtinti įrodymais, nepagrįsta. Kontrolieriaus tarnyba, priimdama sprendimą, rėmėsi išimtinai faktinėmis aplinkybėmis, kurių autentiškumo nėra apskundusi nei viena proceso šalis.
3) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad dėl pažymos 1.1−1.3 punktuose nurodytų pažeidimų yra suėję Įstatymo 20 straipsnyje nustatyti terminai. Tame pačiame straipsnyje įtvirtinta lygių galimybių kontrolieriaus teisė atlikti tyrimą ir suėjus šiems terminams.
4) Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog V. L. didesnis kabinetas buvo suteiktas dėl to, jog ji, turėjo pavaldžių darbuotojų, todėl jos kabinete turėjo būti organizuojami susirinkimai. Teismas nesirėmė įrodymais, kad V. L. perkelta ne į A. R., o visai kitą kabinetą. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl to turėjo būti pablogintos A. R. darbo sąlygos. Be to, perkėlimo į kitą kabinetą metu, V. L. dar neužėmė direktoriaus pavaduotojo pareigų.
5) Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, kad 2009 metais buvo nurodyta, kad 2010 metais Akreditavimo tarnybos finansavimas bus toks kaip 2009 metais arba 10 procentų mažesnis, ir neva dėl šios priežasties buvo atleisti keli darbuotojai, o A. R. nesuteikta antra kvalifikacinė klasė. Tokia išvada neatitinka byloje esančių įrodymų. Be to, atsakovas vertino ne kiekvieną konkretų pareiškėjo veiksmą, o konkretų laikotarpį, ir darė išvadą, jog J. G. sudarydamas sąlygas vienam asmeniu dėl jo lyties kilti karjeros laiptais, nepagrįstai blogino kito asmens darbo sąlygas.
6) Teismas neįvertino, kad prieiga prie vidaus dokumentų A. R. pagal jo funkcijas buvo reikalinga visuomet, tuo tarpu V. L., dar dirbant Personalo ir planavimo skyriaus vedėjos pareigose, tokia prieiga, neapsiribojant tik prieiga prie personalo dokumentų, buvo perteklinė.
7) Teismo išvada, kad atsakovas pažeidė skundo tyrimo procedūrą, nesuteikdamas galimybės J. G. pateikti paaiškinimų, nepagrįsta, nes atsakovas turi tik teisę, o ne pareigą kreiptis į asmenį, kurio veiksmai nagrinėjami ir reikalauti paaiškinimo. Sprendimas priimtas ir pažyma surašyta laikantis visų Įstatymo reikalavimų. Pažymi, kad tai, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas turi įrodyti skundžiamas asmuo.
8) Sprendime klaidingai nurodyta, kad tyrimą atliko, pažymą surašė ir J. G. įspėti nutarė Akreditavimo tarnyba.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 95−97), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
Žemesnės instancijos teismas
1) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi nenagrinėjo bylos iš esmės, todėl skundžiamas sprendimas minėtai nutarčiai neprieštarauja.
2) Atsakovas pažymoje visiškai nepasisakė dėl praleisto termino, t. y. nepriėmė sprendimo nagrinėti A. R. skundo nežiūrint to, kad dėl dalies skundžiamų veiksmų pasibaigę Įstatymo 20 straipsnyje nustatyti terminai ir apskritai neapibrėžė skundžiamų veiksmų chronologinių terminų. Todėl teismo išvada, kad dėl dalies pažymoje nurodytų pažeidimų yra praėjęs įstatymo nustatytas terminas, teisėta ir pagrįsta.
3) Tinkamas ir aiškus chronologinių ribų apibrėžimas betarpiškai susijęs su tyrimo objektu. Tuo tarpu pareiškėjas ne tik pripažįsta, kad ignoravo Įstatymu nustatytus veiksmų apskundimo terminus, bet ir, prieštaraudamas pažymos konstatuojamajai daliai, lygino nesulyginamus dalykus – V. L. kaip vyr. specialistės ir kaip skyriaus vedėjos darbo sąlygas su A. R., visą laikotarpį buvusio direktoriaus pavaduotoju, darbo sąlygas.
4) Apeliantas pripažino, kad sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 24 straipsnio nuostatomis, kurios reglamentuoja ir skundo ištyrimo negalimumą, trūkstant objektyvių duomenų apie padarytą pažeidimą. Taip apeliantas pats nurodo, kad dalis pažymos, kurioje konstatuotas Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies pažeidimas, priimta vadovaujantis punktu, kuris numato skundo nutraukimo pagrindą, trūkstant objektyvių duomenų apie padarytą pažeidimą. Be to, dėl aplinkybių, kurios konstatuotos, kaip įstatymo 6 straipsnio 4 dalies pažeidimas, nei pareiškėjas, nei Akreditavimo tarnyba nebuvo prašomi pasisakyti. Taip juos eliminavus iš skundo nagrinėjimo proceso, jie niekaip negalėjo įrodyti, kad skunde nurodytų aplinkybių nebuvo. Apeliantas klaidina teismą, teigdamas, kad pareiškėjas kaip Akreditavimo tarnybos direktorius teismo proceso metu neįrodinėjo, kad aplinkybių, konstatuotų kaip įstatymo 6 straipsnio 4 dalies pažeidimo, nebuvo. Pareiškėjas, kaip Akreditavimo tarnybos direktorius pasirašė atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą, tą pačia poziciją išdėstė ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 98−100), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2867-562/2012 ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiami argumentai iš esmės analogiški Kontrolieriaus tarnybos apeliaciniame skunde pateiktiems. Papildomai nurodo:
1) nei vienoje šios bylos nagrinėjimo instancijoje nebuvo keliamas klausimas dėl galimai praleistų terminų, taip pripažįstant, kad Kontrolieriaus tarnybos ištirtos skunde nurodytos aplinkybės, pateikti paaiškinimai bei liudytojų parodymai atitiko konstatuotų pažeidimų pobūdį, laiką ir Įstatymo 22 straipsnyje reglamentuotą skundo ištyrimo laikotarpį.
2) A. R., vykdydamas jam pavestas funkcijas, įstaigos veiklos kokybės gerinimo klausimais savo kabinete nuolat organizuodavo pasitarimus su padalinių vadovais ir valstybės tarnautojais. Be to, motyvas, kad V. L. du kartus didesnis kabinetas buvo reikalingas dėl pasitarimų nepagrįstas dėl to, kad Akreditavimo tarnyboje yra dvi pasitarimų salės, kuriose ir vykdavo pasitarimai.
3) Byloje esantys įrodymai, pareiškėjo paaiškinimai ir dalies jų nebuvimas, žinant teisę pateikti paaiškinimus, siekiant įrodyti diskriminavimo nebuvimą, parodo, kad pareiškėjas, skirtingos lyties asmenims užėmus lygiavertes pareigas, vienam jų sudarydamas sąlygas kilti karjeros laiptais, kito darbo sąlygas nepagrįstai blogino.
4) Iš A. R. buvo reikalaujama teikti siūlymus dėl Akreditavimo tarnybos veiklos tobulinimo, tačiau nebuvo sudarytos galimybės pagal atliekamas funkcijas turėti pilną prieigą prie dokumentų, nors V. L., kuriai pagal funkcijas tokia prieiga nepriklausė, ji buvo suteikta. Tai įrodo, kad sprendimai suteikti ar riboti prieigas šiems asmenims priklausė nuo asmeninės pareiškėjo valios ir noro, ir nebuvo sąlygojami tarnybinių funkcijų vykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pažymos (I t., b. l. 9−16), kuria pareiškėją Akreditavimo tarnybos direktorių J. G. nuspręsta įspėti dėl Įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2009 m. liepos 23 d.) 6 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose numatytų pažeidimų. Pareiškėjas teismo prašė pažymą panaikinti. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, visas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, teismų praktika ir aiškiai sudėliodamas argumentaciją, detaliai pasisakydamas dėl kiekvieno iš pažymos konstatuojamosios dalies punktų, kuriose fiksuotos pažeidimai − aplinkybės, atsakovo vertintos kaip trečiajam suinteresuotam asmeniui A. R. sudarančios nepalankias (prastesnes) darbo sąlygas, lyginant su lygiavertes pareigas užimančia V. L., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai ir bei pagrįstai darė išvadą, kad pažyma yra neteisėta, nes ją priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.), pareiškėjo skundą tenkino ir pažymą panaikino. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, jų nekartos ir dėl visų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų argumentų iš naujo atskirai nepasisakys.
Šios bylos kontekste pirmiausia svarbu pažymėti, jog lygių galimybių kontrolieriaus kompetenciją apibrėžiančių Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) ir Įstatymo nuostatų sisteminė analizė patvirtina, kad atsakovas yra kompetentingas nagrinėti tik tuos skundus, kuriuose yra keliamas klausimas dėl atitinkamų veiksmų ar (ir) sprendimų atitikties Lygių galimybių įstatymo ir (ar) Įstatymo reikalavimams. Savo ruožtu, atlikus skundo tyrimą turi būti pateikiamas tik skundžiamų veiksmų ir (ar) sprendimų teisinis įvertinimas Lygių galimybių įstatyme ir (ar) Įstatyme įtvirtintų reikalavimų atžvilgiu, tokiu tyrimu ir pateikiamu atitinkamų skundžiamų veiksmų ar (ir) sprendimų teisiniu įvertinimu, nėra siekiama išspręsti tarp inter alia darbdavio ir darbuotojo kilusių tarnybinių ginčų (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio mėn. 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1360/2010).
Pirmasis apeliacinio skundo argumentas, kad vertindamas faktines bylos aplinkybes ir priėmęs skundžiamą sprendimą teismas priėmė sprendimą, prieštaraujantį aukštesnės instancijos teismo nutarčiai, priimtoje šioje administracinėje byloje, atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-403/2013 (IV t., b. l. 43−51) konstatavęs esant procesinį pažeidimą – skundą padavus ne tam asmeniui, kuriam priklauso reikalavimo teisė, bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir ginčo esmės, t. y. pažymos pagrįstumo ir teisėtumo klausimo, nevertino. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas, pirmiausia pašalinęs apeliacinės instancijos teismo nurodytą procesinį pažeidimą – 2012 m. birželio 19 d. teismo posėdyje išklausęs J. G. nuomonės dėl netinkamo pareiškėjo Akreditavimo tarnybos pakeitimo tinkamu pareiškėju J. G., protokoline nutartimi pakeitė netinkamą pareiškėją tinkamu (IV t., b. l. 61) ir 2012 m. birželio 20 d. nutartimi Akreditavimo tarnybą į bylą įtraukęs trečiuoju suinteresuotu asmeniu (IV t., b. l. 63), priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai vertino pažymos teisėtumą ir pagrįstumą, bei visapusiškai ir nuosekliai ištyręs visą bylos medžiagą, konstatavo, kad pažyma naikintina, nes priimta pažeidžiant pagrindines procedūras.
Antrasis apeliacinio skundo argumentas, kad teismo išvada, jog pažymoje konstatuoti pažeidimai nepatvirtinti įrodymais, taip pat atmestinas. Teismas šią išvadą priėjo įvertinęs bylos visumą, konkrečiai nurodė, kurie atsakovo konstatuoti pažeidimai nepagrįsti įrodymais arba konstatuoti neatsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus nurodytas aplinkybes paneigiančius įrodymus.
Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad atsakovas, remiantis Įstatymo 20 straipsniu, turi teisę atlikti tyrimą ir suėjus Įstatyme, tame pačiame straipsnyje, nustatytiems terminams, teisėjų kolegija pažymi, jog sistemiškai vertinant Įstatymo nuostatas, tinkamas ir aiškus terminų apibrėžimas yra ypač reikšmingas tinkamam tyrimo objektui nustatyti ir atitinkamai teisėtam sprendimui dėl galimo Įstatymo pažeidimo priimti. Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 20 straipsnyje numatyta, kad skundą galima paduoti per 3 mėnesius nuo skundžiamų veiksmų padarymo. Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, nenagrinėjami, jeigu lygių galimybių kontrolierius nenusprendžia kitaip. Šios nuostatos analizė leidžia daryti išvadą, jog pagal bendrą taisyklę, skundai paduoti praėjus 3 mėnesiams po skundžiamų veiksmų padarymo nenagrinėjami, tačiau tam tikrais atvejais, atsakovui pripažinus esant svarbių aplinkybių gali būti nagrinėjamas ir skundas, paduotas praleidus minėtą terminą, tačiau dėl to turi būti priimamas motyvuotas procesinis sprendimas, tai nurodoma ir galutiniame sprendime – pažymoje. Kitoks šios nuostatos aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui galint visais atvejais nagrinėti skundus, paduotus praleidus minėtą terminą, šį įstatymo leidėjo numatytą terminą padarytų netikslingu. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta ir, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas apskritai nevertino ir nenurodė 1.1−1.3 pažymos punktuose konstatuotų pažeidimų – skundžiamų veiksmų padarymo datos, nors jos objektyviai galėjo būti nustatytos ir įvertintos.
Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neatsižvelgė į faktą, kad V. L. pavaldume buvo keturi vedėjai ir trys papildomos veiklos sritys, dėl ko jos kabinete dažnai vykdavo pasitarimai. Šis pažeidimas konstatuotas pažymos 1.1 punkte, kuris, kaip minėta, išvis neturėjo būti tiriamas, nes skundas dėl jo paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą. Tie patys argumentai leidžia atmesti ir atsakovo nesutikimą su teismo išvada, kad nebuvo atsižvelgta į tai, kad 2009 metais buvo nurodyta, kad Akreditavimo tarnyba 2010 metais bus finansuojama taip pat kaip 2009 metais arba 10 procentų mažiau. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nors šią aplinkybę ir vertino (ją paminėjo pažymos 1.2 punkte), tačiau nepagrįstai konstatavo, kad šie Akreditavimo tarnybos argumentai prieštarauja teiginiui apie lėšų trūkumą ir nepaneigia fakto, jog 2009 m. gegužės mėnesį dėl nurodytų priežasčių atsisakius A. R. suteikti kvalifikacinę klasę, o 2010 metų rudenį V. L. priėmus į direktoriaus pavaduotojo pareigas ir vėliau tais pačiais metais jai suteikiant aukštesnę kategoriją, A. R. buvo diskriminuojamas dėl lyties.
Pasisakant dėl Įstatymo pažeidimo, kuris, pasak atsakovo, pasireiškė A. R. sumažinant prieigą prie vidaus dokumentų, taip sudarant kliūtis efektyviai atlikti jo darbines funkcijas, pažymėtina, jog teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Akreditavimo tarnyboje patvirtintą naują dokumentų valdymo tvarką, toks pakeitimas buvo objektyviai reikalingas, būtinas ir negali būti vertinamas kaip Įstatymo ir A. R. teisių pažeidimas.
Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas pažeidė skundo tyrimo procedūrą, nesuteikdamas galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimų dėl Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatytų pažeidimų. Atsakovas teigia, kad jis turi teisę, tačiau ne pareigą kreiptis į asmenį, kurio veiksmai nagrinėjami ir reikalauti pasiaiškinimo, remiasi Įstatymo 2¹ straipsnyje numatyta prezumpcija. Minėtoje Įstatymo nuostatoje nurodyta, jog teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus, taip pat asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Skundžiamas asmuo ar institucija turi įrodyti, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ši Įstatyme įtvirtinta taisyklė neatleidžia atsakovo nuo pareigos asmens skundo tyrimo metu išsiaiškinti visas būtinas aplinkybes ir visas savo išvadas pagrįsti surinktais įrodymais. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis vienareikšmiškai ir akivaizdžiai nurodo, kad skundo tyrimo eigoje būtent lygių galimybių kontrolierius privalo nustatyti asmens skunde minimų sprendimų ar skundžiamų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą, kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis sprendimai arba veiksmai padaryti, ar skunde minimi sprendimai arba veiksmai prieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams, kas padarė pažeidimą, dėl kokių priežasčių (ar tikslų) tai padaryta, koks pažeidimų mastas, kaip pažeidimą padariusieji asmenys aiškina savo veiksmus, kokie faktai ar įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą, t. y. lygių galimybių kontrolierius privalo nustatyti ir įrodymais pagrįsti visus įstatymo pažeidimo sudėties elementus. Baigęs tyrimą visas tyrimo eigoje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus lygių galimybių kontrolierius turi pateikti tyrimo baigiamajame dokumente – pažymoje (Įstatymo 23 str. 4 d.). Būtent šiame dokumente turi būti užfiksuota visa įstatymo pažeidimo sudėtis. Ir tik tuomet, kai ginčas persikelia į teismą ar kitą kompetentingą instituciją, vadovaujantis Įstatymo 2¹ straipsnyje įtvirtinta taisykle, lygių galimybių kontrolieriaus sprendimu įstatymo pažeidimu apkaltintas asmuo turi įrodyti, kad jis įstatymo pažeidimo nepadarė (žr. pvz. 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525–825/2008). Taigi, atsakovas pažymos 2.1−2.4 punktuose konstatuodamas Įstatymo 6 straipsnio 4 punkto pažeidimus, nors nesuteikė galimybės dėl jų pasisakyti pareiškėjui, pažeidė skundo tyrimo procedūrą, dėl ko ši pažymos dalis taip pat neteisėta ir naikintina.
Dėl apeliacinio skundo argumento, kad skundžiamame teismo sprendime klaidingai nurodyta, jog tyrimą atliko, pažymą surašė ir pareiškėją įspėti nusprendė Akreditavimo tarnyba (4 teismo sprendimo lapas), pažymėtina, kad ši klaida, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji padaryta tik vienoje sprendimo vietoje, nelemia iš esmės klaidingo bylos aplinkybių vertinimo ir nedaro įtakos galutiniam sprendimui, todėl laikytina rašymo apsirikimu, kuris nelemia teismo sprendimo neteisėtumo ir atitinkamai negali būti pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.
Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas pažymą kaip neteisėtą, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria
atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.