Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Inga Liubinienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-447-579/2015

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-80-1-00050-2010-8

2015 m. birželio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei, nuteistajam K. L., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, nukentėjusiajam J. P., jo atstovui advokatui Alfredui Besuspariui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo K. L. ir nukentėjusiojo J. P. apeliacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 nuosprendžio, kuriuo K. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 22 straipsnį ir 144 straipsnį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant K. L. viso bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. K. L. uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš K. L. priteista nukentėjusiajam J. P. 2367,93 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. L. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 31 d. apie 0.05 val. (duomenys neskelbtini) sen., kelio (duomenys neskelbtini) 95-ame kilometre, vairuodamas automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 134 punkto reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, jog nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, turėdamas techninę galimybę stabdydamas išvengti pėsčiojo J. P. partrenkimo, nes matomumo atstumai buvo didesni už atstumus, reikalingus kaltinamojo nurodytu greičiu važiuojančio automobilio greičiui sumažinti iki pėsčiojo judėjimo greičio, t. y. atsiradus kliūčiai, kurią turėjo galimybę laiku pastebėti, ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, automobilio priekinės dalies dešine puse – bamperiu, priekiniu dešiniuoju sparnu partrenkė ir sužalojo ta pačia kryptimi važiuojamąja kelio dalimi tamsiu paros metu be šviesą atspindinčių atšvaitų ėjusį pėsčiąjį J. P., kuris eismo įvykio vietoje mirė.

Be to, K. L. nuteistas pagal BK 22 straipsnį 144 straipsnį už tai, kad 2010 m. liepos 31 d. apie 0.05 val. (duomenys neskelbtini) sen., kelyje (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkęs pėsčiąjį J. P., tai yra sukėlęs pavojų, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju asmeniu, kai grėsė realus pavojus jo gyvybei, pasikėsino palikti be pagalbos, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. L. ir nukentėjusiojo J. P. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo K. L. apeliacinio skundo

Sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, pirmiausia reikia atsakyti į klausimus, kuria kelio dalimi ėjo pėsčiasis ir ar vairuotojas turėjo galimybę pastebėti kelyje esančią kliūtį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog J. P. tamsiu paros metu be šviesą atspindinčių atšvaitų ėjo transporto priemonių važiavimo kryptimi kelio važiuojamosios dalies pakraščiu. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-03-31 ekspertizės akte Nr. 11-676(14) konstatuota, kad pėsčiasis J. P. buvo partrenktas važiuojamojoje kelio dalyje, dešinėje pusėje, tikėtina, ties dešiniuoju jos pakraščiu. Partrenkimas įvyko prieš pirmąjį kelio važiuojamojoje dalyje užfiksuotą objektą – pintą krepšį (t. 3, b. l. 91-95). Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priedų matyti, kad krepšys užfiksuotas dešiniame kelio važiuojamosios dalies pakraštyje, ties ištisine linija. Automobilio detalės, pėsčiojo daiktai taip pat užfiksuoti arba kelio važiuojamosios dalies pakraštyje, arba kelkraštyje. Pėsčiojo lavonas rastas gulintis šalikelėje, 2,90 m atstumu nuo asfaltuotos kelios dalies (t. 1, b. l. 4-13). Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertinami liudytojo R. M. parodymai, kad apie 24 val. pėsčiasis ėjo link kelio važiuojamosios dalies vidurio. Nors nuteistasis teigia, kad J. P. nematė, tačiau teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadoms, kad jis turėjo galimybę pamatyti kelyje esančią kliūtį. Pastebėtina, kad eismo įvykis įvyko vasarą tamsiu paros metu, tačiau esant mėnulio pilnačiai, atviroje vietovėje tiesiame kelio ruože. Eismo įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad matomumas iš vairuotojo vietos esant tamsiam paros metui įjungus artimų šviesų žibintus 100-120 metrų, tolimų šviesų žibintus – 150-200 metrų (t. 1, b. l. 4). Liudytojas M. B. paaiškino, kad matomumas eismo įvykio vietoje matuojamas tokiu automobiliu, kuris yra įvykio vietoje. Nors modelių yra įvairių, tačiau lengvojo automobilio žibintų išsidėstymas daugmaž panašus, sunkvežimio aukštesnis, autobusų – skirtingas aukštis. Šio liudytojo, kuris buvo atvykęs į eismo įvykio vietą tam, kad pakonsultuotų, kaip teisingai įforminti eismo įvykio dokumentus, parodymai paaiškina, kokiu būdu buvo nustatytas matomumas. Ikiteisminio tyrimo metu matomumo nustatymo klausimai nebuvo ginčijami, nors tyrimas vyko ilgą laiko tarpą, kelis kartus buvo nutrauktas. K. L. tvirtino, kad jo automobilio šviesos veikė gerai, jis važiavo įsijungęs artimų šviesų žibintus, matomumas buvo 70 metrų. Liudytojai G. P. ir E. M. paaiškino, kad važiuodami link Prienų pamatė ant kelio besimėtančius daiktus – krepšelį, automobilio detales, dėl ko, apvažiavę šiuos daiktus, sustojo ir nuėjo pažiūrėti, kas yra atsitikę. Taigi, šie liudytojai, kaip pažymėjo apylinkės teismas, važiuodami panašiu kaip ir K. L. greičiu, pamatė net ant kelio besimėtančius smulkius daiktus. Kelyje esančią kliūtį (pėsčiąjį) matė ir ta pačia kryptimi važiavęs R. M.. Šis liudytojas paaiškino, kad apvažiavo kelio važiuojamąja dalimi ėjusį pėsčiąjį. Tuo tarpu K. L. išvis neigė matęs J. P., teigė nesupratęs, kad partrenkė žmogų, kadangi išgirdo tik bumbtelėjimą, pamanė, kad atsitrenkė akmuo. Tokius jo teiginius teisėjų kolegija vertina kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pastebėtina, kad K. L. bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nebuvo nuoširdus ir nuoseklus. Visų pirma, jis iš eismo įvykio vietos pasišalino, neigė patrenkęs žmogų. Iškart po eismo įvykio nuteistasis ėmėsi priemonių suremontuoti transporto priemonę, taip siekdamas nuslėpti, jog vairuodamas „Mitsubishi Pajero“ automobilį sukėlė eismo įvykį. Jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitėsi. Tas pats pasakytina ir apie liudytojos R. G., su kuria jis kartu važiavo, parodymus. Teisiamojo posėdžio metu K. L. teigė, kad jį apakinus priešpriešais atvažiuojančio automobilio tolimosioms šviesoms, jis staigiai stabdė automobilį. Ikiteisminio tyrimo metu tokios aplinkybės jis nenurodė. Kad vairuotojas būtų staigiai stabdęs nenurodė ir liudytoja R. G. apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Liudytoja R. G. kiekvienos apklausos metu skirtingai nurodydavo, ar K. L., važiuojant iš (duomenys neskelbtini), buvo sustojęs ir išlipęs iš automobilio. Ji teigė, kad jokio bumbtelėjimo negirdėjo, kas teisėjų kolegijai yra visiškai neįtikima, įvertinus tai, jog automobiliu buvo kliudytas ir nublokštas žmogus bei paties automobilio apgadinimus. Todėl tiek nuteistojo, tiek jo sugyventinės liudytojos R. G. parodymai yra vertinami kritiškai.

Ikiteisminio tyrimo metu siekiant patikrinti, kokiu didžiausiu atstumu K. L., vairuodamas automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytu apklausoje 70 – 80 km/h greičiu galėjo pamatyti priekyje kelyje ėjusį pėsčiąjį, buvo atliekami du eksperimentai (t. 2, b. l. 75-83, t. 2, b. l. 129-134), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių eksperimentų rezultatais nesirėmė. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadoms, kad didžiausias atstumas, kuriuo vairuotojas objektyviai gali pamatyti pėsčiąjį, nėra susietas su automobilio važiavimo greičiu. Ekspertinėje praktikoje laikoma, kad važiuojant skirtingu greičiu vairuotojo regėjimas iš esmės nesikeičia. Nuo judėjimo greičio priklauso tik stabdymo kelias, vairuotojo gebėjimas sustabdyti automobilį iki kliūties ar ją apvažiuoti. Todėl visiškai nepagrįstai matomumas buvo matuojamas važiuojant skirtingais, K. L. nurodytais greičiais. Matavimams atlikti buvo naudojamos primityvios priemonės, kurios esant didesniam važiavimo greičiui persislenka neaiškų atstumą, todėl didėja ir tokių matavimų paklaida. Todėl eksperimentų rezultatai nelaikytini patikimais.

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, įvertinusi liudytojų R. M., G. P., E. M. parodymus, eismo įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad pėsčiasis sudarė pastebimą kliūtį.

Konstatavus, kad J. P. sudarė pastebimą kliūtį, būtina atsakyti į klausimą, ar vairuotojas turėjo techninę galimybę stabdydamas automobilį išvengti pėsčiojo partrenkimo. Byloje buvo pateiktos net kelios specialisto išvados ir ekspertizės aktas. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-11-24 specialisto išvada Nr. 11-1978 (11) (t. 2, b. l. 87-90), 2012-11-16 specialisto išvada Nr. 11-2004 (12) (t. 2, b. l. 140-142), 2013-03-08 specialisto išvada Nr. 11-686 (13) (t. 3, b. l. 26-29) padarytos remiantis eksperimentų metu gautais rezultatais. Kadangi šie rezultatai dėl aukščiau paminėtų priežasčių vertinami kaip nepatikimi, neobjektyvūs, jų pagrindu padarytomis specialistų išvadomis taip pat nesivadovaujama, juolab, kad jos iš dalies prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010-11-03 specialisto išvadai Nr. 11-2669 (10), 2014-03-31 ekspertizės akto Nr. 11-676 (14) išvadoms. 2010-11-03 specialisto išvadoje Nr. 11-2669 (10) konstatuota, kad buvusioje kelio eismo situacijoje pėsčiojo J. P. veiksmai – tamsiu paros metu, neapšviestame kelio ruože sudarė kliūtį tuo metu šiuo keliu važiuojančiam ir link jo artėjančiam automobiliui „Mitsubishi Pajero“ vairuojam K. L., techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Šioje kelio situacijoje automobilio „Mitsubishi Pajero“ vairuotojo K. L. veiksmai – važiuodamas jo paties nurodytu 70-80 km/h greičiu ir artėdamas prie kliūtį kelio važiuojamojoje dalyje sudariusio pėsčiojo J. P., laiku nesumažino vairuojamos transporto priemonės greičio tam, kad išvengti jo partrenkimo, kada jis tokią galimybę turėjo, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, jeigu kliūtį sudariusio pėsčiojo matomumas buvo didesnis kaip 59,5-72,2 m atitinkamai važiavimo greičiui (t. 2, b. l. 2-6). 2014-03-31 ekspertizės akte Nr. 11-676 (14) konstatuota, kad nurodytomis aplinkybėmis vairuotojas K. L. turėjo techninę galimybę stabdydamas išvengti pėsčiojo J. P. partrenkimo, nes nurodyti matomumo atstumai visais atvejais yra didesni už atstumus, reikalingus nurodomu greičiu važiuojančio automobilio greičiui sumažinti iki pėsčiojo judėjimo greičio. Techniniu požiūriu pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiui buvo pėsčiojo J. P. veiksmai – tamsiu paros metu judėdamas keliu pagal transporto priemonių judėjimo kryptį be reikiamų šviesą atspindinčių atšvaitų iš paskos artėjančių transporto priemonių vairuotojams sudarė pavojingą, sunkiai pastebimą kliūtį. Techniniu požiūriu automobilio „Mitsubishi Pajero“ vairuotojo K. L. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su pėsčiojo J. P. partrenkimu tuo atveju, jei prieš eismo įvykį susidariusioje eismo situacijoje vairuotojas K. L. turėjo objektyvią galimybę matyti kelyje esantį ir kliūtį sudariusį pėsčiąjį atstumu, ne mažesniu nei reikia automobilio greičiui sumažinti iki priekyje esančio pėsčiojo judėjimo greičio (t. 3. b. l. 91-95).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad vairuotojas, būdamas atidus, važiuodamas saugiu greičiu, turėjo galimybę išvengti užvažiavimo ant pėsčiojo. O tuo atveju, kai vairuotoją priešpriešais atvažiuojančio automobilio šviesos apakina taip, kad jis negali matyti jo kelyje galimų kliūčių, jis privalo sustabdyti automobilį nekeisdamas jo judėjimo krypties. Tačiau apeliantas to nepadarė.

Aptarti duomenys patvirtina, kad kelių eismo taisykles pažeidė abu eismo dalyviai – tiek pėsčiasis, tiek automobilio vairuotojas Padariniai – eismo įvykio metu žuvo pėsčiasis J. P.. Tokiu atveju išvadai apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga, nagrinėjamu atveju, dėl kurio eismo dalyvio veiksmų žuvo pėsčiasis. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio kelių eismo taisyklių pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais. Jei nukentėjusysis nebūtų pažeidęs KET 44 ir 48 punktų reikalavimų, t. y., jei būtų ėjęs kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu prieš transporto priemonių važiavimo kryptį, eidamas neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu būtų nešęsis šviečiantį žibintą arba vilkėjęs ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būtų prie drabužių prisisegęs kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą, eismo įvykio, nebūtų. Taigi pėsčiojo kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji BK 281 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo sąlyga. Nuteistojo teiginius, kad J. P. tamsiu paros metu ėjo kelio važiuojamąja dalimi būdamas neblaivus, paneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. M 770/10 (02), kurioje konstatuota, kad žuvusysis prieš mirtį buvo blaivus (t. 1, 134-142). Apeliantas, vairuodamas automobilį, ir atsiradus kelyje kliūtį sudarančiam pėsčiajam, nestabdė automobilio ir tuo pažeidė KET 134 punkto reikalavimus. Pažymėtina, kad KET 134 punktas įpareigoja automobilio vairuotoją atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį, ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar ją saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šis įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Taigi K. L. padarytas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas taip pat buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Tad abiejų eismo dalyvių padaryti pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Jei nukentėjusysis būtų likęs gyvas, o apelianto turtui, sveikatai ar gyvybei būtų padaryta žala, jis taip pat galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Tačiau J. P. žuvo, todėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik K. L.. Atsižvelgiat į šias aplinkybes daroma išvada, kad apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo argumentais, kad eismo įvykio vietos apžiūros protokolas yra niekinis, ir kad specialistai, ekspertai ir teismas neturėjo juo remtis. Tai, kad šiame protokole nepasirašė visi eismo įvykio vietos apžiūros metu dalyvavę asmenys, jokiu būdu nereiškia, kad jame užfiksuoti duomenys yra neteisingi. Be to, minėti pareigūnai paaiškino, kad nelaukė, kol bus užpildyti visi reikiami dokumentai. 2010-07-31 už eismo įvykių įforminimą buvo atsakinga Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Birštono policijos komisariato viešosios tvarkos poskyrio specialistė R. Š.. Ji ir surašė ginčijamą protokolą. Vyr. patrulis S. Ž. sudarė eismo įvykio vietos schemą. Pastebėtina, kad liudytojai R. Š., V. M., M. B., E. J. buvo apklausti po eismo įvykio praėjus kiek daugiau nei ketveriems metams, todėl natūralu, kad visų smulkmenų apie eismo įvykio vietos apžiūros rezultatų fiksavimą neprisimena, juolab, kad pagal priskirtas pareigas dažnai tenka dalyvauti atliekant tokius procesinius veiksmus. Tačiau vien dėl to tvirtinti, kad eismo įvykio vietos apžiūra buvo atlikta netinkamai ar protokole užfiksuoti duomenys yra neteisingi nėra pagrindo. Pareigūnų nekompetencija grindžiama tuo, kad protokole neužfiksuotas dviratis, kuriuo neva važiavo, ar kurį stūmėsi J. P.. Prokurorė E. J. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad jokio dviračio nebuvo, apie tai ikiteisminio tyrimo metu neužsiminė ir nei vienas byloje apklaustas liudytojas. Ir tik teisiamojo posėdžio metu, praėjus ketveriems metams po eismo įvykio, liudytojas G. P. ėmė tvirtinti, kad matė ir gulintį dviratį, nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, duodamas išsamius parodymus apie kelyje matytus daiktus, apie tai nieko nesakė. Todėl teismas šia liudytojo G. P. parodymų dalimi netiki. Jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, priešingai – juos paneigia. Kartu su G. P. važiavęs E. M., nurodydamas daiktus, kuriuos matė eismo įvykio vietoje, dviračio neįvardijo, kaip ir liudytojas R. M., matęs kelio važiuojamąja dalimi einantį pėsčiąjį. Žuvusiojo brolis J. P. tvirtino, kad nukentėjusysis nemokėjo važiuoti dviračiu, jo neturėjo. Įvertinus šiuos duomenis, daroma išvada, kad teigti, jog protokole neužfiksuoti visai tyrimui reikšmingi objektai, kad jis surašytas netinkamai, kad juo negalėjo remtis ekspertai ir teismas, nėra pagrindo. Tai, jog VTMT prie LR TM Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. S 385/10 (01) konstatuota, jog nuoplovose nuo automobilio priekinio stiklo, dešinės pusės durelių, priekinio žibinto ir grotelių žmogaus kraujo nerasta, vėlgi neįrodo, kad automobilis kontaktavo su kokiu kitu objektu, o ne pėsčiuoju J. P.. Pažymėtina, kad automobilis po eismo įvykio skubiai buvo remontuojamas, dažomas (taip bandant paslėpti kontakto su pėsčiuoju pėdsakus), tad natūralu, kad apžiūros metu ant jo kraujo nerasta, o kad eismo įvykis kilo J. P. tiesiogiai kontaktuojant su „Mitsubishi Pajero“ automobiliu, patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-03-31 ekspertizės aktas Nr. 11-3003(13), kuriame konstatuota, kad tikėtinas toks J. P. kūno sužalojimų padarymo mechanizmas: automobilis „Mitsubishi Pajero“ priekinės dalies dešine puse, pirmiausia bamperiu smūgiavo į vertikalioje padėtyje esančio ir nugara į automobilį pasisukusio J. P. kairę blauzdą, padarydamas blauzdos nubrozdinimus, kairiojo šeivikaulio lūžimą, šlaunies užpakalinio paviršiaus nubrozdinimą. Po to priekinio dešiniojo sparno priekine dalimi suduotas slystantis smūgis į dubens sritį, dėl ko išsiskyrė kairė kryžkaulio-klubikaulio jungtis, lūžo IV-V juosmens slankstelių geterinės ataugos. Dėl smūgio į kairę kūno pusę iš nugaros pėsčiojo J. P. kūnas buvo sukamas apie vertikalią ašį pagal laikrodžio rodyklės kryptį ir verčiamas ant automobilio priekinės dalies (ant priekinio dešiniojo sparno) ir, kai prie besisukančio ir virstančio pėsčiojo kūno priartėjo automobilio priekinis dešinysis statramstis ir veidrodėlis, pėsčiasis nugaros dešine puse jau buvo pasuktas į šias dalis. Smūgis į pėsčiojo dešinę mentę iš nugaros automobilio dešiniuoju užpakalinio vaizdo veidrodėliu padarė sumušimą mentės srityje ir mentės lūžimą. Pėsčiojo galvai pakaušio sritimi atsitrenkiant į priekinį dešinį automobilio statramstį, buvo padaryta žaizda pakaušyje ir daugybiniai skeveldriniai kaukolės pakauškaulio lūžimai, nueinantys į pamato užpakalinę daubą. (t. 3, b. l. 96-99).

Apeliantas keldamas abejones dėl eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų teisingumo, teigia, kad nebuvo įrodyta, jog protokole aprašyta antena, veidrodėlis priklausė būtent jo automobiliui. Šie nuteistojo teiginiai visiškai nepagrįsti. Kad tirti pateikta antenos dalis, paimta 2010-07-31 eismo įvykio vietos tyrimo metu (duomenys neskelbtini) sen., kelio (duomenys neskelbtini) 95 km., ir antenos dalis su valdymo mechanizmu, išimta iš automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš atidalinimą sudarė vieną visumą, patvirtina Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos 2010-09-02 specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1657, kuria abejoti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Būtent pagal įvykio vietoje rastą veidrodėlį, buvo nustatyta, kad eismo įvykį sukėlė automobilis „Mitsubishi Pajero“, o kaip tik tokios markės automobilį ir vairavo K. L.. Pažymėtina, kad skiriant kompleksinę teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizę, ekspertams yra pateikiama baudžiamosios bylos medžiaga, todėl tai, kad nutartyje nebuvo nurodytas vienas iš automobilio apgadinimų, o ekspertai konstatavo jį esant remdamiesi baudžiamosios bylos medžiaga, nereiškia, kad jų padarytos išvados yra neteisėtos ir kad teismas jomis negali remtis.

Nusikalstama veika, numatyta BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra neatsargi. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad K. L. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Įvertinus nuteistojo parodymus, daroma išvada, kad jis nesuvokė, jog pažeidžia Kelių eismo taisykles ir dėl to nenumatė, jog dėl šio pažeidimo gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turėjo ir galėjo numatyti galimus padarinius ir jų išvengti.

Taigi, įvertinusi aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegiją daro išvadą, kad apelianto kaltė pažeidus kelių eismo saugumo taisykles vairuojant transporto priemonę ir sukėlus eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus, pilnai įrodyta. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino automobilio „Mitsubishi Pajero“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoją kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pritaria apylinkės teismo išvadoms, kad nuteistasis padarė ir BK 22 straipsnyje ir 144 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Nustatyta, kad K. L., sukėlęs pavojų, tai yra automobiliu partrenkęs pėsčiąjį J. P., ir turėdamas pareigą juo rūpintis, ką numatė KET 231.5 punkto reikalavimai, bei turėdamas galimybę tai atlikti, iš eismo įvykio vietos pabėgo ir tokiu būdu nukentėjusiajam nepagelbėjo. Nors apeliantas neigia supratęs, jog partrenkė žmogų, tikina girdėjęs tik bumbtelėjimą, o išlipęs kelio važiuojamojoje dalyje nieko nematė, teisėjų kolegija tokiais jo teiginiais netiki. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad J. P. kontaktavo su automobilio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešine puse – bamperiu, priekiniu dešiniuoju sparnu, priekiniu dešiniuoju statramsčiu, dešiniuoju užpakalinio vaizdo veidrodėliu, šį nulauždamas. Todėl neįtikima, kad vairuotojas būtų nejautęs tokio kontakto su pėsčiuoju, nematęs ir nesupratęs, kad šį partrenkė. Kad K. L. suprato partrenkęs nukentėjusįjį, patvirtina ir tolimesni jo veiksmai, t. y., automobilis iškart (ankstų rytą) perduodamas meistrui, kuris remontavo būtent tas automobilio dalis, su kuriomis kaip nurodyta ekspertizės akte, kontaktavo pėsčiasis eismo įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas išsamiais motyvais paneigė nuteistojo teiginius apie tarp jo ir A. B. buvusį išankstinį susitarimą dėl automobilio remonto, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad, sukėlęs pavojų pėsčiojo gyvybei ir turėdamas pareigą jam padėti, K. L. šios pareigos sąmoningai nevykdė, suvokdamas, kad nukentėjusiajam gresia pavojus gyvybei, bei turėdamas galimybę jam padėti. Todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad K. L. veikė tyčia.

Dėl nukentėjusiojo J. P. apeliacinio skundo

Nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiojo J. P. prašymo K. L. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Objektyvių duomenų, kad nuteistasis būtų vairavęs transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio nėra. Nors K. L. veiksmai, t. y., kad jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, slėpė nusikaltimo pėdsakus, prieš eismo įvykį su drauge buvo picerijoje, kur prekiaujama ir alkoholiu, gali sudaryti įspūdį, kad jis vairavo automobilį neblaivus, tačiau tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra, o nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiamas.

Skirdamas bausmę nuteistajam, apylinkės teismas BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgęs į nusikalstamų veikų pobūdį (neatsargus nusikaltimas ir pasikėsinimas padaryti nesunkų nusikaltimą), pavojingumo laipsnį, jų padarymo aplinkybes, kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę (nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys) ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bei įvertinęs K. L. asmenybę (anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, dirba, charakterizuojamas teigiamai), apylinkės teismas pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę artimesnę sankcijos minimumui. Pažymėtina, kad nuo eismo įvykio padarymo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau nei ketveri metai. Duomenų, kad per šį laikotarpį nuteistasis būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas, negauta. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas manyti, kad K. L. daugiau nenusikals, todėl apelianto atžvilgiu pagrįstai pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

Nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiojo J. P. teiginiais, kad nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas (vieneri metai) yra per trumpas. Kaip ir anksčiau minėta, nuo eismo įvykio yra praėjęs jau gana ilgas laiko tarpas. Duomenų, kad per šį laikotarpį K. L., naudodamasis teise vairuoti transporto priemones, būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų, šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles, teismui nepateikta. Todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo ilginti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino ir taip griežtinti nuteistajam K. L. baudžiamąją atsakomybę.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam J. P. klausimą.

Apeliantas buvo pareiškęs 4117,24 eurų (14216 litų) civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, pateikė patirtą žalą pagrindžiančius dokumentus, tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusysis įrengė bendrą kapavietę žuvusiam broliui ir seniai mirusiai motinai, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl paramos mirties atveju“ buvo mokama 8 MGL dydžio pašalpa, pagrįstai priteisė tik dalį patirtų išlaidų už kapavietės sutvarkymą ir 8 MGL dydžio suma sumažino priteistinos turtinės žalos dydį.

J. P. argumentai apie, jo nuomone, netinkamą įstatymų nuostatų taikymą nustatant jam padarytos neturtinės žalos dydį yra nepagrįsti. Neturtinės žalos sąvoka pateikta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jos dydžio nustatymo kriterijai – to paties straipsnio 2 dalyje. Nustatant neturtinės žalos dydį įstatymas įpareigoja teismą atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Byloje nustatyta, kad neturtinė žala apeliantui buvo padaryta atimant gyvybę jo artimam žmogui – broliui, su kuriuo jis kartu gyveno ir kuriuo rūpinosi. Dėl brolio netekties nukentėjusysis neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą, skaudžius išgyvenimus. Tačiau kartu teismas įvertino ir tai, kad dėl eismo įvykio kaltas buvo ir J. P.. Be to, ir pats apeliantas tinkamai nepasirūpino negalią turinčiu broliu išleisdamas jį vieną be šviesą atspindinčių atšvaitų ar žibintuvėlio. Pėsčiasis žuvo dėl neatsargių nuteistojo K. L. veiksmų, o pagal teismų praktiką asmeniui veikiant neatsargiai padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės kaltės atveju. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, dėl nusikaltimo kilusios pasekmės neturi būti suabsoliutinamos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas į visus įstatyme nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus atsižvelgė tinkamai. Teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl jį didinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismui pateikta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nukentėjusiajam J. P.. Pažymoje nurodyta, kad šias išlaidas sudaro advokato darbo užmokestis – 80,71 Eur. Šios išlaidos išieškotinos iš nuteistojo (BPK 106 straipsnis).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo K. L., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 28,95 Eur (t. 5, b. l. 71). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš K. L. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo K. L. ir nukentėjusiojo J. P. apeliacinius skundus atmesti.

išieškoti iš K. L. 80,71 Eur (aštuoniasdešimt eurų 71 ct) Valstybei už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajam J. P. apeliacinės instancijos teisme.