- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-27
- Bylos Nr.
- e2-731-553/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00129-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Suinteresuotas asmuo
- P. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens P. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutarties dalies pripažinti suinteresuotą asmenį P. M. atsakingu dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kanita“ tyčinio bankroto,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kanita“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas S. S.; teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartimi UAB „Kanita“ pripažinta likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja – BUAB „Kanita“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, pateikė prašymą pripažinti BUAB „Kanita“ bankrotą tyčiniu, kaltais dėl tyčinio bendrovės bankroto pripažinti suinteresuotus asmenis – buvusius bendrovės vadovą P. M. ir akcininką T. O..
3. Nurodė, kad apie bendrovės valdymo organų nesąžiningus ketinimus leidžia spręsti aplinkybė, jog bendrovės buveinės registruota vieta – pašto dėžutė, esanti Partizanų g. 61-806, Kaune. Bendrovės valdymo organai valstybės institucijoms ir kitiems asmenims teikė žinomai melagingus duomenis ir informaciją – 2019-2020 m. finansinės atskaitomybės dokumentų rinkiniuose įrašyti žinomai melagingi duomenys apie bendrovės turimo turto vertę – nurodant, jog bendrovė turto neturi, nors Nekilnojamojo turto registro duomenys tvirtina, jog bendrovė paminėtu laikotarpiu turėjo nekilnojamojo turto, kurio vertė viršijo 60 000 Eur.
4. Nurodė ir tai, kad bendrovės vadovo nurodymu į jos vienintelio akcininko T. O. asmeninę banko sąskaitą be jokio pagrindo buvo pervesta daugiau kaip 20 000 Eur UAB „Kanita“ priklausančių lėšų. Pažymėjo, jog buvusios bendrovės vadovės – V. S., teigimu, faktinis bendrovės vadovas buvo jos vienintelis akcininkas – T. O., tuo tarpu paskirti formalūs bendrovės vadovai tik vykdydavo jo nurodymus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apygardos teismas 2023 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymą patenkino – pripažino UAB „Kanita“ bankrotą tyčiniu, kaltu dėl tyčinio bendrovės bankroto sukėlimo pripažino suinteresuotą asmenį P. M..
6. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad antstolė R. P. 2018 m. rugpjūčio 16 d. į UAB „Kanita“ sąskaitą pervedė 20 206,37 Eur sumą, kuri tą pačią dieną bendrovės vadovo P. M. raštišku prašymu pervesta bendrovės akcininkui T. O.. Teismas nustatė, kad šių lėšų pervedimo T. O. metu bendrovė jau turėjo pradelstų įsipareigojimų Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), UAB „Energijos skirstymo operatorius“, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, jog šios lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje.
Šalies argumentai
7. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad bendrovės vadovo P. M. veiksmai, pateikiant antstolei prašymą dėl pinigų pervedimo į akcininko sąskaitą, nesant objektyvių įrodymų dėl šių lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms, vertintini kaip sąmoningas siekis esmingai bloginti bendrovės padėtį bei privesti ją prie bankroto, taip išvengiant įsipareigojimų bendrovės kreditoriams vykdymo, nes kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas UAB „Kanita“ bankrotą tyčiniu pripažino ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nustatęs, jog buvęs bendrovės vadovas P. M. nėra perdavęs nemokumo administratoriui visų bendrovės dokumentų ir turto bei nepagrindė šios pareigos tinkamo neįvykdymo. Pažymėjo, kad dėl to nėra galimybės nustatyti bendrovės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turtą, identifikuoti tikrąsias bankroto priežastis.
9. Nustatęs, kad bendrovės „Kanita“ vadovu nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo P. M., teismas sprendė, jog būtent jis pripažintinas atsakingu dėl tyčinio bendrovės bankroto. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog buvęs bendrovės akcininkas T. O. būtų faktiškai vykdęs bendrovės valdymą ar UAB „Kanita“ bankrotą būtų galima pripažinti tyčiniu dėl jo veiksmų.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Suinteresuotas asmuo P. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutartį dalyje, kuria nustatyta, kad jis atsakingas dėl tyčinio UAB „Kanita“ bankroto sukėlimo, ir priimti naują sprendimą šioje dalyje, kaltu dėl tyčinio UAB „Kanita“ bankroto pripažinti T. O.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Faktinis bendrovės vadovas ir esminių verslo sprendimų priėmėjas buvo vienintelis bendrovės akcininkas T. O., kuris duodavo privalomus nurodymus valdymo organams ir sistemingai atliko vadovo pareigas. Būtent T. O. žinioje iš esmės buvo visi bendrovės buhalteriniai duomenys, taip pat T. O. nurodymu į jo sąskaitą buvo pervesta 20 206,37 Eur bendrovės lėšų.
10.2. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).
10.3. Nemokumo administratorius prašė teismo, be kita ko, dėl tyčinio bankroto kaltu pripažinti ir suinteresuotą asmenį T. O., nurodė, kad bendrovės veiklai visuomet vadovavo būtent T. O., o kiti bendrovės vadovai veikdavo pagal jo nurodymus. Šių duomenų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, teismui pakako fakto, kad P. M. buvo de jure bendrovės vadovas. Pažymėtina, kad P. M. bendrovės vadovu tapo 2017 m. rugsėjo 14 d., tuo tarpu bendrovė įsteigta 2015 m. rugsėjo 24 d., todėl beveik 2 metus nuo veiklos pradžios nieko bendro neturėjo su bendrove.
10.4. Skundžiamoje nutartyje pacituotos Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nuosprendyje nustatytos aplinkybės, kad buvusi bendrovės vadovė V. S. yra paaiškinusi, jog T. O. aktyviai dalyvavo UAB „Kanita“ veikloje, kad dokumentus jai, kaip buhalterinę bendrovės apskaitą tvarkiusiam asmeniui, yra teikę ne tik oficialūs bendrovės vadovai, bet ir T. O.. Paminėtame nuosprendyje kiti liudytojai patvirtino, kad už nekilnojamojo turto pirkimą sumokėjo T. O.. Nurodytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai, kurių nereikia įrodinėti ir kurie patvirtina, kad skundžiama nutartimi T. O. atsakomybės už tyčinį bendrovės bankrotą klausimas nebuvo įvertintas.
10.5. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti, kad T. O. iki pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo buvo vienintelis jos akcininkas, kuriam negalėjo būti nežinoma apie bendrovės finansinę padėtį, tuo labiau kad jis turėjo galimybę naudotis UAB „Kanita“ vidine informacija, asmeninėmis sąsajomis su buvusiais ir esamais bendrovės de jure vadovais.
10.6. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad T. O. turėjo esminę įtaką valdant UAB „Kanita“, todėl teismas privalėjo ji pripažinti de facto bendrovės vadovu. Būtent dėl T. O. ydingo strateginio valdymo ir vadovavimo bendrovė buvo privesta prie bankroto. Be to, jo žinioje buvo daugelis bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl P. M. negali pateikti jų nemokumo administratoriui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
12. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria suinteresuotas asmuo P. M. pripažintas kaltu dėl tyčinio UAB „Kanita“ bankroto. Apeliantas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, motyvuodamas, kad atsakingu dėl tyčinio nurodytos bendrovės bankroto sukėlimo teismas turėjo pripažinti faktinį jos vadovą ir akcininką – suinteresuotą asmenį T. O..
Dėl skundo argumentų
13. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas pripažinti UAB „Kanita“ bankrotą tyčiniu iš esmės buvo grindžiamas suinteresuotų asmenų 2018-2021 m. laikotarpiu atliktais veiksmais – kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į skolininko turtą apribojimu, žinomai melagingų duomenų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose pateikimu, apgaulingu ar aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu, bendrovės bankroto bylos neinicijavimu, bendrovės turto ir dokumentų neperdavimu nemokumo administratoriui. Nurodyti veiksmai buvo atlikti ĮBĮ bei JANĮ galiojimo metu, todėl pirmosios instancijos teismas klausimą dėl UAB „Kanita“ bankroto pripažinimo tyčiniu sprendė vadovaudamasis abiem nurodytais teisės aktais ir jų pagrindu suformuota teismų praktika.
14. Pažymėtina, kad tyčinio bankroto institutą reglamentuojančios ĮBĮ normos neįpareigojo teismo nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, tuo tarpu šį institutą reglamentuojančios JANĮ normos numato, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis). Taigi teismui, nagrinėjančiam klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įpareigojimas įvardinti asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ, kurio 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas toks įpareigojimas. JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma yra materialioji, todėl jos atgalinis veikimas nėra galimas.
15. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs UAB „Kanita“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose nustatytų požymių pagrindu, pagrįstai taikė JANĮ 70 straipsnio 3 dalį, skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodęs asmenį, kurio veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą.
16. Apeliantas skunde neginčija teismo išvados dėl tyčinio UAB „Kanita“ bankroto, tačiau teigia, kad teismas nepagrįstai jį pripažino atsakingu dėl tyčinio bankroto sukėlimo. Nors nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo bendrovės vadovas de jure, skunde apeliantas įrodinėja, jog kaltu JANĮ 70 straipsnio 3 dalies pagrindu turėjo būti pripažintas faktinis bendrovės vadovas ir akcininkas – T. O..
17. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018). Taigi apeliantas, siekdamas pagrįsti kito asmens, kaip de facto vadovo statusą, turėjo įrodyti, kad tas kitas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų nurodytą aplinkybę, apeliantas suinteresuoto asmens T. O. vadovavimą iš esmės grindžia deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.
18. Nors skunde akcentuojama, kad teismas neatsižvelgė, jog iš bendrovės priverstinio nekilnojamojo turto pardavimo likusi 20 206,37 Eur suma buvo pervesta į T. O. priklausančią banko sąskaitą, ši aplinkybė teismo buvo įvertinta. Teismas nustatė, kad nurodyta lėšų suma buvo perleista bendrovei turint pradelstų įsipareigojimų kreditoriams VMI, UAB „Energijos skirstymo operatorius“, kad nėra įrodymų, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės „Kanita“ interesams tenkinti, todėl konstatavo, jog tokiu sprendimu buvo apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į skolininkės turtą (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju reikšminga ne tai, kam tie pinigai buvo pervesti, bet kas priėmė tokį kreditorių interesus pažeidžiantį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sprendimą dėl bendrovės lėšų pervedimo T. O. priėmė apeliantas, todėl pagrįstai pripažino būtent jo atsakomybę už šį sprendimą.
19. Skunde apeliuojama ir į tai, kad apeliantas tiesiog vykdė T. O., kaip bendrovės akcininko ir faktinio vadovo, nurodymus. Tokio skundo argumento kontekste aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės, pateikti 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015. Nurodytoje nutartyje pažymėta, kad vadovas neturi fiduciarinių pareigų bendrovės kreditoriams tuo atveju, jei bendrovė veikia įprastai ir būtent šiuo laikotarpiu jo pagrindinė pareiga yra tenkinti bendrovės dalyvių interesus. Tuo tarpu bendrovės finansinei būklei prastėjant, didėja bendrovės skolinto kapitalo – kreditorių interesų reikšmė, o bendrovės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti.
20. Byloje nustatyta, kad bendrovė „Kanita“ nevykdė mokestinių įsipareigojimų valstybei nuo 2016 m. pabaigos. Kaip minėta pirmiau, bendrovės lėšų pervedimo T. O. metu bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų VMI, UAB „Energijos skirstymo operatorius“, todėl priimant aptariamą sprendimą apeliantas turėjo pareigą prioritetą teikti ne bendrovės „Kanita“ akcininko, o jos kreditorių interesams.
21. Tai, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2-114-919/2021 liudytojais apklausti asmenys nurodė, jog T. O. aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje, disponavo bendrovės dokumentais bei lėšomis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog šis asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovo funkcijas (CPK 185 straipsnis). Šios išvados nepaneigia skundo argumentai, kad T. O. buvo bendrovės akcininkas, todėl žinojo apie bendrovės finansinę padėtį, turėjo prieigą prie bendrovės dokumentų.
22. Byloje nėra duomenų, išskyrus apelianto deklaratyvius teiginius, kad T. O. turėjo esminę įtaką bendrovės valdyme, sprendimų priėmime, kad dėl pastarojo veiksmų apeliantas negali įvykdyti pareigos perduoti nemokumo administratoriui bendrovės turto ir dokumentų, todėl šios aplinkybės laikytinos neįrodytomis (CPK 12, 178 straipsnis).
23. Pagrįstumo stokoja ir apelianto teiginiai, kad T. O. buvo vienintelis bendrovės strategas ir vadovas, tuo tarpu de jure vadovai paklusdavo jo nurodymams, pasitikėjo juo, todėl nemanė, jog bendrovė yra valdoma blogai.
24. Sprendžiant dėl įmonės vadovo, kaip valdymo organo, veiksmų tinkamumo, reikšminga kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (geru pasitikėjimu) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
25. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas į UAB „Kanita“ vadovo pareigas buvo paskirtas prieš savo valią ar neatitinka teismų praktikoje taikomo vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens elgesio standarto (bonus pater familias), pagal kurį asmuo bet kokioje situacijoje privalo elgtis taip, kaip galima tikėtis iš bet kurio kito protingo asmens, t. y. asmuo turi būti objektyviai apdairus ir rūpestingas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad apeliantas nesuvokė prisiimamų juridinio asmens vadovo pareigų bei to kad, nevykdant šių pareigų, jam gali būti taikoma atitinkama teisės aktuose nustatyta atsakomybė.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei tinkamai nustatė bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsakingu dėl tyčinio BUAB „Kanita“ bankroto pripažinti buvusį bendrovės vadovą – P. M., kurio keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.