- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-17
- Bylos Nr.
- I-5874-629/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00459-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Violeta Petkevičienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Turto vertinimo priežiūros tarnybos
- Advokatai
- Kęstutis Dapkevičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės, Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjui J. M. ir jo atstovui advokatui Kęstučiui Dapkevičiui, atsakovės Turto vertinimo priežiūros tarnybos atstovams Linai Lizūnaitei ir Remigijui Rekertai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–11) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. GT-77(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos J. M. skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. GT-77(13)-S) ir priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.
Nesutikdamas su Sprendimu Nr. GT-77(13)-S, kuriuo jam buvo paskirta nuobauda – pastaba, pareiškėjas nurodė, kad Garbės teismas, vertindamas jo atliktų turto vertinimo veiksmų atitiktį teisės aktams, pažeidė teisės principą lex retro non agit. Garbės teismas drausminės nuobaudos skyrimo pagrindu nurodė 2012 m. redakcijos Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 str., kuris turto vertinimo teisinių santykių susikūrimo metu (2010 m. gruodžio 14 d.) negaliojo. Paaiškino, jog nagrinėjamu atveju turto vertinimas pagal 2010 m. gruodžio 14 d. parengtas ataskaitas buvo atliktas galiojant 1999 m. redakcijos Įstatymui ir VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto 2000 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr.27-7 patvirtintam Turto vertintojo profesinės etikos kodeksui (toliau – ir Etikos kodeksas), pagal kuriuos profesinės etikos pažeidimu buvo laikoma tik profesinės etikos taisyklių, nurodytų Etikos kodekse, pažeidimai, o drausmines nuobaudas už Įstatymo ir 1996 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir 1996 m. Metodika) pažeidimus Garbės teismui leista skirti tik 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams.
Be to, pareiškėjo nuomone, Sprendime Nr. GT-77(13)-S nurodyti Įstatymo ir 1996 m. Metodikos pažeidimai yra nepagrįsti. Pareiškėjas nesutinka, jog pažeidė Įstatymo 23 str. 2 d. 10 p. ir Metodikos 33 p. reikalavimus, kadangi turto vertinimo atskaitose Nr. 1065 ir Nr. 1066 nėra aiškiai ir suprantamai apibūdinti vertinamo objekto ir lyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai, nėra atskleisti lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientai ir konkrečių koeficientų reikšmių skaičiavimai. Pažymėjo, jog pagal 1996 m. Metodikos 80–81 p. atsižvelgiant į vertinimo užsakovo ir vertintojo susitarimą ataskaita gali būti pateikiama ir glausta forma. Pareiškėjo įsitikinimu, šis Garbės teismo nurodytas pažeidimas yra formalus, neturintis įtakos ataskaitų kokybei ar transporto priemonių verčių nustatymui, be to, Garbės teismas nepagrindė, kad šiais veiksmais buvo pažeistas Etikos kodeksas. Pabrėžė, kad skaičiavimų nedetalizavimas nelėmė nepagrįstos išvados dėl turto vertės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad pažeidė 1996 m. Metodikos 18 ir 19 p., nes neapžiūrėjo vertinamo turto. Atkreipė dėmesį, jog buvo atliekamas retrospektyvinis turto vertinimas, o Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. IK-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir 2012 m. Metodika), įsigaliojusios 2012 m. gegužės 1 d., 44 p. prie retrospektyvinio vertinimo nurodyta, kad jeigu neįmanoma atlikti objekto apžiūros, nes objektas yra sunaikintas arba jo savininkui (valdytojui) arba užsakovui nėra žinoma objekto buvimo vieta (atliekant kilnojamojo turto vertinimą), arba objekto apžiūros dieną jo fizinės charakteristikos yra pasikeitusios ir neatspindi buvusios faktinės objekto būklės vertinimo dieną (praeityje), tokiu atveju vertintojas gali remtis objekto savininko arba užsakovo pateiktomis objekto nuotraukomis ir kitais dokumentais, kuriais patvirtinamos objekto tapatumo ir fizinės charakteristikos. Be to, turto vertinimo metu galiojusiuose Europos turto vertinimo standartuose (EVS 2009) numatyta galimybė, esant užsakovo prašymui, turto vertę nustatyti remiantis užsakovo ar trečiųjų asmenų pateiktu vertinimu tiesiogiai neapžiūrint turto. Pareiškėjo nuomone, kadangi dabartinis teisinis reglamentavimas numato galimybę vykdant retrospektyvinį vertinimą neapžiūrėti turto ir tai nėra laikoma turto vertinimo teisės aktų pažeidimu, todėl ši aplinkybė turi būti vertintina turto vertintojo naudai ir konstatuotina, kad turto vertintojas ne tik nepažeidė teisės aktų, neapžiūrėjęs turto, tačiau tai nėra draudžiama veikla pagal šiuo metu galiojančius įstatymus.
Pasak pareiškėjo, tai, kad Įstatyme nėra nustatyti Garbės teismo taikomų drausminių nuobaudų skyrimo terminai, yra teisinio reguliavimo spraga, kuri turėtų būti užpildyta taikant įstatymo analogiją, t. y. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 str. nustatytą 6 mėnesių senaties terminą. Atkreipė dėmesį, jog kitų laisvųjų profesijų atstovams, kuriems taip pat taikomi profesinės etikos reikalavimai ir jų veiklą vertina atitinkami garbės teismai, įstatymai numato maksimalų nuobaudų taikymo laiką, skaičiuojamą nuo veikos padarymo datos. Pabrėžė, kad ataskaitos buvo parengtos 2010 m. gruodžio 14 d., taigi, net jeigu teisės pažeidimas ir būtų padarytas, Garbės teismas negali priimti sprendimo dėl drausminės nuobaudos skyrimo.
Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas Nr. GT-77(13)-S naikintinas ir dėl to, jog buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 str. 3 d. 3 p. reikalavimų, nes Garbės teismas pasisakė dėl ginčo ataskaitų atitikimo Įstatymo ir 1996 m. Metodikos reikalavimams ir dėl turto vertintojų veiksmų, kai dėl tų pačių reikalavimų atitikimo, bei dėl turto vertintojų veiksmų jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-124-200/2013, konstatuodamas, jog turtas įvertintas vadovaujantis Įstatymu, vertinimas atliktas kvalifikuotų turto vertintojų. Vilniaus apygardos teismo išvada dėl to, kad ataskaitos atitinka Įstatymo reikalavimus, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiui taps prejudicine. Pareiškėjo įsitikinimu, kadangi Garbės teismas negalėjo vertinti ataskaitų bei turto vertintojo veiksmų, drausminės bylos nagrinėjimas turėjo būti nutrauktas.
Atsiliepimas
Atsakovė Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba, atsakovė) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. 1. 58–65) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė pažymėjo, kad ginčo ataskaitų parengimo metu galioję teisės aktai numatė atsakomybę ne tik už Etikos kodekso nuostatų pažeidimus, bet ir už kitų turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, įskaitant, bet neapsiribojant, už Įstatymo ir 1996 m. Metodikos pažeidimus. Paaiškino, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. atsakomybę už turto vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus taikė VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas, kuris nuo 2012 m. gegužės 1 d. pertvarkytas į Tarnybą. Iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiame Įstatymo 28 str. 1 d. 3 p. buvo numatyta instituto teisė naikinti ir stabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimų galiojimą, o šios teisės įgyvendinimo tvarka buvo reglamentuojama Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114 (toliau – ir Taisyklės). Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, už turto vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus atsakomybę taiko Garbės teismas, kuriam galimybė diferencijuoti drausminę atsakomybę nustatyta Įstatymo 29 str. 4 d. Atsakovė nurodė, kad vertindamas materialinę teisę, Garbės teismas vadovavosi ataskaitos surašymo metu galiojusia Įstatymo redakcija. Pažymėjo, kad 2012 m. įsigaliojo ne visiškai naujas Įstatymas, o tik nauja šio Įstatymo redakcija, kuri sušvelnino turto vertintojų atsakomybę už turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo pageidavimu pritaikius turto vertinimo sutarčių sudarymo ar ataskaitų surašymo metu galiojusią nuobaudą už turto vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, jam būtų skirta žymiai griežtesnė nuobauda – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas, o ne pastaba.
Tarnyba taip pat pabrėžė, jog tai, kad ataskaitos yra normalios (ne glaustos) apimties, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta pačiose ataskaitose, be to, glaustos apimties vertinimo ataskaitos forma nepanaikina fundamentalios pareigos vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą. Pažymėjo, kad net ir glaustos formos vertinimo ataskaita turėjo atitikti Įstatymo 23 str. nustatytus reikalavimus, o 1996 m. Metodikoje pateikiamas glaustos apimties vertinimo ataskaitos apibūdinimas interpretuotinas kaip vertinimo ataskaitos lakoniškumo ar kitokio formato pasirinkimas, tačiau ne kaip Įstatymo 23 str. nustatytų reikalavimų ataskaitos formai ir turiniui išimtis. Atsakovės nuomone, iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiame Įstatymo 23 str. 2 d. 10 p. nustatytas reikalavimas vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą savo esme yra esminis, todėl net ir glaustos apimties vertinimo ataskaitose turi būti nurodytas turto vertės pagrindimas, t. y. turi būti pateikiama informacija, iš kurios būtų aišku, su kuo lyginamas vertinamas turtas, kokios taikomos lyginamųjų objektų pataisos ir kodėl. Nagrinėjamu atveju ataskaitose taikyti pataisų koeficientai nebuvo atskleisti, be to, nepateikta informacija, būtina vertinamam turtui palyginti su lyginamaisiais objektais. Tarnybos teigimu, reikalavimas būtent vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą negali būti laikomas formaliu, kadangi vertinimo ataskaitose apskaičiuota vertė naudojama civiliniuose ir kituose teisiniuose bei komerciniuose santykiuose ir gali sukelti neigiamų pasekmių užsakovui arba kitiems tretiesiems asmenims, todėl nustatyta vertė visada turi būti pagrįsta ir įrodoma kilus ginčui dėl jos pagrįstumo.
Anot Tarnybos, nors šiuo metu galiojanti 2012 m. Metodika numato tam tikras išimtis, leidžiančias neapžiūrėti vertinamo turto, tačiau nagrinėjamu atveju šios išimtys negalėtų būti pritaikytos, nes vertinami automobiliai nėra sunaikinti ir jų buvimo vietos žinomos, be to, vertinami automobiliai nebuvo apžiūrėti dėl to, kad leidimo apžiūrai nebuvo suteikęs turto savininkas, o ne dėl to, kad automobilių fizinės charakteristikos yra pasikeitusios ir neatspindi buvusios faktinės objekto būklės vertinimo dieną (praeityje).
Atsakovė atkreipė dėmesį, jog LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 nustatė 3 metų vertintojų drausminės atsakomybės senatį nuo pažeidimo padarymo, taigi šiuo atveju minėtas terminas pažeistas nebuvo, kadangi ataskaitos surašytos 2010 m. gruodžio 14 d., o Garbės teismo Sprendimas Nr. GT-77(13)-S priimtas 2013 m. gruodžio 5 d.
Dėl VAĮ 14 str. 3 d. 3 p. taikymo atsakovė nurodė, kad nuosprendis pareiškėjo nurodomoje baudžiamojoje byloje negalėjo būti priimtas tuo pačiu klausimu, kurį nagrinėjo Garbės teismas, kadangi Garbės teismas nagrinėja vertintojų elgesio atitiktį turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, o bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja turto vertinimo ataskaitas kaip įrodymus, kitų įrodymų visumos kontekste, be to, pareiškėjas nebuvo minėtos baudžiamosios bylos proceso dalyvis, todėl negalėjo būti nagrinėjama jo elgesio atitiktis turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Tarnyba pabrėžė, jog konstatavimas, kad ataskaitos nėra nuginčytos nereiškia, kad vertintojo veiksmai atliekant vertinimus atitiko turto vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovai prašė skundą atmesti, remdamiesi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas iš esmės kilęs dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. GT-77(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos J. M. skyrimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas UAB „Delfa“ vardu surašė vertinimo ataskaitą Nr. 1066, kurioje UAB „Senamiesčio ūkis“ priklausantis automobilis „Toyota Camry“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2005 m. liepos 21 d. lyginamosios vertės metodu įvertintas 13 000 Lt (b. l. 66–77), ir vertinimo ataskaitą Nr. 1065, kurioje UAB „Senamiesčio ūkis“ priklausantis automobilis „Mercedes Benz 609“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2008 m. lapkričio 26 d. lyginamosios vertės metodu įvertintas 21 500 Lt (b. l. 78–89).
2013 m. liepos 23 d. Tarnyba gavo advokatės V. B., atstovaujančios UAB „Senamiesčio ūkis“, paklausimą dėl minėtų ataskaitų atitikties turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams (b. l. 90–92).
Tarnyba 2013 m. spalio 2 d. raštais kreipėsi į UAB „Delfa“ ir pareiškėją, prašydama pateikti paaiškinimus dėl ataskaitų rengimo (b. l. 96–98, 99–101).
2013 m. spalio 18 d. Tarnyba gavo pareiškėjo paaiškinimus apie ataskaitų Nr. 1065 ir Nr. 1066 (toliau – ir Ataskaitos) rengimą (b. l. 105–110).
Tarnyba, įvertinusi Ataskaitas ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, 2013 m. spalio 23 d. išvadoje Nr. GT-85(13)-I konstatavo, jog pareiškėjas, rengdamas Ataskaitas, nesilaikė Įstatymo ir 1996 m. Metodikos reikalavimų, t. y. pažeidė iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusio Įstatymo 23 str. 2 d. 10 p. ir 1996 m. Metodikos 33, 18, 19 p. (b. l. 117–121). Atsakovė teikimu kreipėsi į Garbės teismą dėl drausminė bylos pareiškėjui iškėlimo (b. l. 122).
Garbės teismas 2013 m. spalio 24 d. parengiamajame posėdyje nusprendė, jog yra pagrindas kelti pareiškėjui turto vertintojui J. M. drausmės bylą (b. l. 123).
Pareiškėjas Garbės teismui pateiktame paaiškinime su Tarnybos išvadoje nurodytais pažeidimais nesutiko ir prašė drausminę bylą nutraukti, kadangi suėjęs nuobaudos skyrimo terminas (b. l. 126–132).
Garbės teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. GT-77(13)-S konstatavo, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitas, pažeidė Įstatymo 23 str. 2 d. 10 p. ir 1996 m. Metodikos 33, 18, 19 p. reikalavimus, todėl vadovaudamasis nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsiteisėjusio Įstatymo 29 str. 4 d. 1 p. nutarė už šiuos pažeidimus skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą – pastabą. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 23 str. 2 d. 10 p. ir 1996 m. Metodikos 33 p. reikalavimus, kadangi Atskaitose nėra aiškiai ir suprantamai apibūdintos vertinamo objekto ir lyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai (nėra dalies informacijos, kuri leistų palyginti vertinamą automobilį su pasirinktais lyginamaisiais objektais), be to, nėra atskleisti lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientai ir konkrečių koeficientų reikšmių skaičiavimai. Skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė ir 1996 m. Metodikos 18 ir 19 p., kadangi vertinamas turtas apžiūrėtas nebuvo (b. l. 144–150).
Pareiškėjas, ginčydamas Sprendimo Nr. GT-77(13)-S neteisėtumą ir nepagrįstumą, taip pat remiasi ir absoliučiu atsakovo sprendimo negaliojimo pagrindu, t. y. kad atsakomybė negalima pasibaigus nuobaudos skyrimo terminui. Nesant Įstatyme nustatytų Garbės teismo taikomų drausminių nuobaudų skyrimo terminų, pastarąjį terminą pareiškėjas, taikydamas įstatymo analogiją, kildina iš Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 str., kuriame įtvirtintas 6 mėnesių senaties terminas. Teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje (2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013) yra išaiškinęs, jog, nesant specialaus įstatymo, nustatančio turto vertintojo drausminės atsakomybės terminą, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d., turi būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, konkrečiai – šio įstatymo 30 str. 1 d. nustatytas trejų metų terminas drausminei nuobaudai skirti. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu, jog ataskaitos surašytos 2010 m. gruodžio 14 d., o Garbės teismo Sprendimas Nr. GT-77(13)-S priimtas 2013 m. gruodžio 5 d., teismas daro išvadą, jog absoliutus atsakovo sprendimo negaliojimo pagrindas nenustatytas, todėl vertintini kiti ginčijamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo aspektai.
Žemesnės instancijos teismas
Iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojęs Įstatymas turto vertintoją, be kita ko, įpareigojo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Etikos kodeksu; sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą (12 str. 1 ir 2 p.). Pagal Įstatymo 27 str. turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliko Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas. Šio Įstatymo 28 str. 1 d. buvo nustatyta, kad turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija turi teisę išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimus ir panaikinti jų sustabdymą (3 p.). Taisyklių 20.3 p. buvo įtvirtinta, jog turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinamas, jeigu turto vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto ir (arba) verslo vertinimą arba turto vertintojų veiklą, ir tai patvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai, nuosprendžiai, Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą ir tai, remdamasis dokumentais pagrįstais asmenų skundais, patvirtina instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje instituto direktoriui kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Taigi pareiškėjo argumentai, kad pagal 1999 m. Įstatymą atsakomybė vertintojams buvo taikoma tik už Etikos kodekso pažeidimus, atmestini kaip nepagrįsti, nes turto vertintojo pažymėjimo galiojimas galėjo būti panaikinamas ir konstatavus kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą, pažeidimą.
Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame Įstatyme nustatyta, kad turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos priežiūrą atlieka priežiūros įstaiga (25 str.), t. y. Tarnyba (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 1K-116 1 p.). Įstatymo 28 str. 5 d. 2 p. įtvirtinta Garbės teismo pareiga nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas, o 3 p. – pareiga priimti sprendimus dėl drausminių nuobaudų turto arba verslo vertintojui skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo. Taigi Garbės teismas, nagrinėdamas vertintojo drausmės bylą vadovaujasi 2012 m. įstatymo nuostatomis, tačiau pažeidimus vertina pagal jų padarymo metu galiojusius teisės aktus, kaip ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusio Įstatymo 23 str. 2 d. 10 p. turto vertinimo ataskaitoje turi būti turto vertės nustatymo pagrindimas. Šį straipsnį detalizuoja 1996 m. Metodikos 33 p., kuriame nurodyta, kad vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti. Taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje.
Teismas, įvertinęs Ataskaitų Nr. 1065 ir Nr. 1066 turinį, nagrinėjamu atveju pritaria Tarnybos bei Garbės teismo išvadoms, jog ataskaitoje Nr. 1066 nėra dalies informacijos, kuri leistų palyginti vertinamą automobilį su pasirinktais lyginamaisiais objektais, t. y. nenurodyti duomenys apie variklio tūrį (lyginamųjų objektų Nr. 2 ir 5), pavarų dėžės tipą (vertinamo automobilio), ridą (lyginamojo objekto Nr. 2) bei komplektaciją (vertinamo automobilio, lyginamųjų objektų Nr. 3 ir 4). Nors vertinamas turtas ir lyginamieji objektai skiriasi variklio tūriu, degalų tipu, pavarų dėžės tipu, rida ir komplektacija, ataskaitoje Nr. 1066 neatskleidžiami lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientai ir nenurodoma, kaip jie apskaičiuoti. Be to, ataskaitoje Nr. 1065 nenurodyti duomenys apie galią (lyginamųjų objektų Nr. 3 ir 5) ir bendrąją masę (lyginamųjų objektų Nr. 2, 3, 4 ir 5) ir nors vertinamas turtas ir lyginamieji objektai skiriasi galia, bendrąja mase ir rida, tačiau ataskaitoje Nr. 1065 neatskleidžiami lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientai ir nenurodoma, kaip jie apskaičiuoti. Nors pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju jis pateikė glaustą ataskaitą pagal 1996 m. Metodikos 80, 81 p., tačiau turto vertinimo techninėse užduotyse nurodyta, jog turto vertinimo ataskaitos forma – normalios apimties (b. l. 30, 42), be to, teismo vertinimu, net ir teikiant glaustos formos turto vertinimo ataskaitą, vertintojas neatleidžiamas nuo pareigos ataskaitoje pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą (1999 m. Įstatymo 23 str. 2 d. 10 p.), paaiškinti ir argumentuoti vertinimo metodo (metodų) pasirinkimą, paaiškinti ir pagrįsti pagrindinius veiksnius, sąlygojančius turto vertę (Metodikos 79 p.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 1999 m. Įstatymo 23 str. 2 d. 10 p. bei 1996 m. Metodikos 33 p. pažeidimai buvo nustatyti pagrįstai.
Garbės teismas skundžiamame sprendime taip pat nurodė, jog buvo pažeisti 1996 m. Metodikos 18 ir 19 p., kadangi pareiškėjas neapžiūrėjo vertinamo turto. Pagal 1996 m. Metodikos 18 p. apžiūrint turtą, paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Apžiūrėjus turtą, surašomas vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis, kurį pasirašo turto vertintojas ir turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Nesant turto savininko, turto apžiūrėjimo aktą (žiniaraštį) pasirašo užsakovas (užsakovo atstovas). 1996 m. Metodikos 19 p. nustatyta, kad turto apžiūrėjimo akte arba žiniaraštyje nurodoma vertinamo turto adresas, savininkas, kiti turto teisinio ir fizinio identifikavimo duomenys, apžiūrėjimo data, turto fizinė būklė.
Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas surašė kilnojamojo turto apžiūrėjimo žiniaraščius, tačiau iš pastarųjų matyti, kad vertinami automobiliai nebuvo apžiūrėti (b. l. 73, 85), taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas 1996 m. Metodikos 18 ir 19 p. nepažeidė. Atmestini ir pareiškėjo argumentai, kad pagal dabar galiojančios 2012 m. Metodikos 44 p. turto apžiūra nebūtų privaloma. Atkreiptinas dėmesys, jog 2012 m. Metodikos 44 p. nustato sąlygas, kurioms esant apžiūra neatliekama, t. y. neįmanoma atlikti objekto apžiūros, nes objektas yra sunaikintas arba jo savininkui (valdytojui) arba užsakovui nėra žinoma objekto buvimo vieta (atliekant kilnojamojo turto vertinimą), arba objekto apžiūros dieną jo fizinės charakteristikos yra pasikeitusios ir neatspindi buvusios faktinės objekto būklės vertinimo dieną (praeityje). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo nė viena iš 2012 m. Metodikos 44 p. sąlygų, todėl vertinamų automobilių patikra privalėjo būti atlikta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog 1996 m. Metodikos 18 ir 19 p. pažeidimai nustatyti taip pat pagrįstai.
Nors nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, įvestos naujos nuobaudų rūšys, kurios yra švelnesnės, lyginant su ankstesne Įstatymo redakcija, ir 2012 m. Įstatyme nenumatyta atgalinio veikimo galia, tačiau sprendžiant klausimą, ar vėliau įsigaliojęs teisinis reguliavimas yra palankesnis pareiškėjui ir jo teisinei padėčiai, lyginant su galima turto arba verslo vertintojo atsakomybe už ataskaitą, kuri buvo parengta pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją, yra būtina įvertinti ne tik tai, ar objektyviai vėliau įsigaliojęs reguliavimas numatė švelnesnį reguliavimą, bet šiuo atveju būtina atsižvelgti į individualiai susiklosčiusią pareiškėjo situaciją ir įvertinti, ar nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija, kurioje buvo numatyta daugiau atsakomybės formų, švelnino pareiškėjo padėtį. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje (2014 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2322/2014).
Vertinant tik taikytinas sankcijas 2012 m. Įstatymas yra palankesnis pareiškėjui, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo skirta pati švelniausia iš galimų nuobaudų – pastaba, kai pagal ankstesnį reguliavimą vienintelės atsakomybės forma turto vertintojui buvo jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Taigi sprendžiant, ar nebuvo pažeistas lex retro non agit principas, t. y. ar pareiškėjui buvo pritaikytas švelnesnis įstatymas, svarbu įvertinti ne tik taikytinas sankcijas, tačiau ir aplinkybę, ar už šiuo atveju nustatytus pažeidimus pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui apskritai kiltų kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. ar už tokio pobūdžio ir sunkumo pažeidimus, kurie buvo nustatyti, pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui būtų taikyta atsakomybė ir panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas.
Siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Pagal šį teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (LVAT 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012).
Pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą (Taisyklių 20.3 p.), turto vertintojo pažymėjimo galiojimo panaikinimas turto vertintojui kaip atsakomybės forma galėjo būti taikoma kaip griežtas ir veiksmingas atsakas į turto vertintojo priešingą teisei ar profesinei etikai veiką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo parinka pati švelniausia drausminė nuobauda, įtvirtinta 2012 m. Įstatymo 29 str. 4 d. 1 p., – pastaba. Atkreiptinas dėmesys, jog Sprendime Nr. GT-77(13)-S, skirdamas pačia švelniausią drausminę nuobaudą pareiškėjui, Garbės teismas nurodė, kad vadovaujasi proporcingumo principu, pagal kurį Garbės teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi vertintojo padarytų pažeidimų mastui ir pasekmėms. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo padarytų pažeidimų mastas ir pasekmės nebuvo tokio pobūdžio, jog tokia atsakomybės rūšis kaip turto vertintojo pažymėjimo galiojimo panaikinimas būtų vertinamas kaip proporcingas vertintojo padarytų Įstatyme numatytų pažeidimų mastui ir pasekmėms, todėl pagal ankstesnį reglamentavimą pareiškėjui neigiamos teisinės pasekmės apskritai nebūtų kilusios, t. y. už padarytus pažeidimus pagal tuo metu galiojusius teisės aktus jam nebūtų panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas. Atsakomybės taikymas pareiškėjui pagal pasikeitusį reglamentavimą (pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojančią Įstatymo redakciją), kai tokia atsakomybė pagal pažeidimo metu galiojusius teisės aktus nebūtų pritaikyta, vertintinas kaip pareiškėjo teisinės padėties pabloginimas, kas sudaro pagrindą panaikinti Sprendimą Nr. GT-77(13)-S.
Kadangi Sprendimas Nr. GT-77(13)-S naikinamas kaip priimtas pažeidus lex retro non agit principą, teismas papildomai nenagrinėja kitų pareiškėjo argumentų, vertindamas pastaruosius kaip teisiškai nereikšmingus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepateikė teismui patirtų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl nagrinėjamu atveju klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nespręstinas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. M. skundą tenkinti visiškai.
Panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. GT-77(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos J. M. skyrimo“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.