Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2591-602/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-06-17
Bylos Nr.: A-2591-602/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00459-2014-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Arūnas Dirvonas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Atsakovas: Turto vertinimo priežiūros tarnybos, Audito, Turto vertinimo priežiūros tarnyba Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas: J. M.

Administracinė byla Nr. A-2591-602/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00459-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–11) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. GT-77(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos J. M. skyrimo“ (toliau – ir 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimas) (I t., b. l. 13–19) ir priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

Nesutikdamas su 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu, kuriuo jam buvo paskirta nuobauda – pastaba, pareiškėjas nurodė, kad Garbės teismas, vertindamas jo atliktų turto vertinimo veiksmų atitiktį teisės aktams, pažeidė teisės principą lex retro non agit. Garbės teismas drausminės nuobaudos skyrimo pagrindu nurodė 2012 m. redakcijos Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnį, kuris turto vertinimo teisinių santykių susikūrimo metu (2010 m. gruodžio 14 d.) negaliojo. Paaiškino, jog nagrinėjamu atveju turto vertinimas pagal 2010 m. gruodžio 14 d. parengtas ataskaitas buvo atliktas galiojant 1999 m. redakcijos Įstatymui ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto 2000 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr.27-7 patvirtintam Turto vertintojo profesinės etikos kodeksui (toliau – ir Etikos kodeksas), pagal kuriuos profesinės etikos pažeidimu buvo laikoma tik profesinės etikos taisyklių, nurodytų Etikos kodekse, pažeidimas, o drausmines nuobaudas už Įstatymo ir 1996 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir 1996 m. Metodika) pažeidimus Garbės teismui leista skirti tik 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad 2013 m. gruodžio 5 d. sprendime nurodyti Įstatymo ir 1996 m. Metodikos pažeidimai yra nepagrįsti. Nesutiko, jog pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 1996 m. Metodikos 33 punkto reikalavimus, kadangi turto vertinimo atskaitose Nr. 1065 ir Nr. 1066 nėra aiškiai ir suprantamai apibūdinti vertinamo objekto ir lyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai, nėra atskleisti lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientai ir konkrečių koeficientų reikšmių skaičiavimai. Pažymėjo, jog pagal 1996 m. Metodikos 80–81 punktus, atsižvelgiant į vertinimo užsakovo ir vertintojo susitarimą, ataskaita gali būti pateikiama ir glausta forma. Pareiškėjo įsitikinimu, šis Garbės teismo nurodytas pažeidimas yra formalus, neturintis įtakos ataskaitų kokybei ar transporto priemonių verčių nustatymui, be to, Garbės teismas nepagrindė, kad šiais veiksmais buvo pažeistas Etikos kodeksas. Pabrėžė, kad skaičiavimų nedetalizavimas nelėmė nepagrįstos išvados dėl turto vertės.

Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad pažeidė 1996 m. Metodikos 18 ir 19 punktus, nes neapžiūrėjo vertinamo turto. Atkreipė dėmesį, jog buvo atliekamas retrospektyvinis turto vertinimas, o Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. IK-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir 2012 m. Metodika), įsigaliojusios 2012 m. gegužės 1 d., 44 punkte prie retrospektyvinio vertinimo nurodyta, kad jeigu neįmanoma atlikti objekto apžiūros, nes objektas yra sunaikintas arba jo savininkui (valdytojui) arba užsakovui nėra žinoma objekto buvimo vieta (atliekant kilnojamojo turto vertinimą), arba objekto apžiūros dieną jo fizinės charakteristikos yra pasikeitusios ir neatspindi buvusios faktinės objekto būklės vertinimo dieną (praeityje), tokiu atveju vertintojas gali remtis objekto savininko arba užsakovo pateiktomis objekto nuotraukomis ir kitais dokumentais, kuriais patvirtinamos objekto tapatumo ir fizinės charakteristikos. Be to, turto vertinimo metu galiojusiuose Europos turto vertinimo standartuose (EVS 2009) numatyta galimybė, esant užsakovo prašymui, turto vertę nustatyti remiantis užsakovo ar trečiųjų asmenų pateiktu vertinimu tiesiogiai neapžiūrint turto. Pareiškėjo nuomone, kadangi dabartinis teisinis reglamentavimas numato galimybę, vykdant retrospektyvinį vertinimą, neapžiūrėti turto ir tai nėra laikoma turto vertinimo teisės aktų pažeidimu, todėl ši aplinkybė turi būti vertintina turto vertintojo naudai ir konstatuotina, kad turto vertintojas ne tik nepažeidė teisės aktų, neapžiūrėjęs turto, tačiau tai nėra draudžiama veikla pagal šiuo metu galiojančius įstatymus.

Pasak pareiškėjo, tai, kad Įstatyme nėra nustatyti Garbės teismo taikomų drausminių nuobaudų skyrimo terminai, yra teisinio reguliavimo spraga, kuri turėtų būti užpildyta, taikant įstatymo analogiją, t. y. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių senaties terminą. Atkreipė dėmesį, jog kitų laisvųjų profesijų atstovams, kuriems taip pat taikomi profesinės etikos reikalavimai ir jų veiklą vertina atitinkami garbės teismai, įstatymai numato maksimalų nuobaudų taikymo laiką, skaičiuojamą nuo veikos padarymo datos. Pabrėžė, kad ataskaitos buvo parengtos 2010 m. gruodžio 14 d., taigi, net jeigu teisės pažeidimas ir būtų padarytas, Garbės teismas negali priimti sprendimo dėl drausminės nuobaudos skyrimo.

Pareiškėjo įsitikinimu, 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimas naikintinas ir dėl to, jog buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimų. Garbės teismas pasisakė dėl ginčo ataskaitų atitikimo Įstatymo ir 1996 m. Metodikos reikalavimams ir dėl turto vertintojų veiksmų, kai dėl tų pačių reikalavimų atitikimo, bei dėl turto vertintojų veiksmų jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-124-200/2013, konstatuodamas, jog turtas įvertintas vadovaujantis Įstatymu, vertinimas atliktas kvalifikuotų turto vertintojų. Vilniaus apygardos teismo išvada dėl to, kad ataskaitos atitinka Įstatymo reikalavimus, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiui taps prejudicine. Pareiškėjo įsitikinimu, kadangi Garbės teismas negalėjo vertinti ataskaitų bei turto vertintojo veiksmų, drausminės bylos nagrinėjimas turėjo būti nutrauktas.

Atsiliepimas

Atsakovė Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba, atsakovė) atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. 1. 58–65) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė pažymėjo, kad ginčo ataskaitų parengimo metu galioję teisės aktai numatė atsakomybę ne tik už Etikos kodekso nuostatų pažeidimus, bet ir už kitų turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, įskaitant, bet neapsiribojant, už Įstatymo ir 1996 m. Metodikos pažeidimus. Paaiškino, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. atsakomybę už turto vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus taikė VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas, kuris nuo 2012 m. gegužės 1 d. pertvarkytas į Tarnybą. Iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiame Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo numatyta instituto teisė naikinti ir stabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimų galiojimą, o šios teisės įgyvendinimo tvarka buvo reglamentuojama Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114 (toliau – ir Taisyklės). Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, už turto vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus atsakomybę taiko Garbės teismas, kuriam galimybė diferencijuoti drausminę atsakomybę nustatyta Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje. Atsakovė nurodė, kad vertindamas materialinę teisę, Garbės teismas vadovavosi ataskaitos surašymo metu galiojusia Įstatymo redakcija. Pažymėjo, kad 2012 m. įsigaliojo ne visiškai naujas Įstatymas, o tik nauja šio Įstatymo redakcija, kuri sušvelnino turto vertintojų atsakomybę už turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo pageidavimu pritaikius turto vertinimo sutarčių sudarymo ar ataskaitų surašymo metu galiojusią nuobaudą už turto vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, jam būtų skirta žymiai griežtesnė nuobauda – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas, o ne pastaba.

Tarnyba taip pat pabrėžė, jog tai, kad ataskaitos yra normalios (ne glaustos) apimties, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta pačiose ataskaitose, be to, glaustos apimties vertinimo ataskaitos forma nepanaikina fundamentalios pareigos vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą. Pažymėjo, kad net ir glaustos formos vertinimo ataskaita turėjo atitikti Įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o 1996 m. Metodikoje pateikiamas glaustos apimties vertinimo ataskaitos apibūdinimas interpretuotinas kaip vertinimo ataskaitos lakoniškumo ar kitokio formato pasirinkimas, tačiau ne kaip Įstatymo 23 straipsnyje nustatytų reikalavimų ataskaitos formai ir turiniui išimtis. Atsakovės nuomone, iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiame Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytas reikalavimas vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą savo esme yra esminis, todėl net ir glaustos apimties vertinimo ataskaitose turi būti nurodytas turto vertės pagrindimas, t. y. turi būti pateikiama informacija, iš kurios būtų aišku, su kuo lyginamas vertinamas turtas, kokios taikomos lyginamųjų objektų pataisos ir kodėl. Nagrinėjamu atveju ataskaitose taikyti pataisų koeficientai nebuvo atskleisti, be to, nepateikta informacija, būtina vertinamam turtui palyginti su lyginamaisiais objektais. Tarnybos teigimu, reikalavimas būtent vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą negali būti laikomas formaliu, kadangi vertinimo ataskaitose apskaičiuota vertė naudojama civiliniuose ir kituose teisiniuose bei komerciniuose santykiuose ir gali sukelti neigiamų pasekmių užsakovui arba kitiems tretiesiems asmenims, todėl nustatyta vertė visada turi būti pagrįsta ir įrodoma kilus ginčui dėl jos pagrįstumo.

Anot Tarnybos, nors šiuo metu galiojanti 2012 m. Metodika numato tam tikras išimtis, leidžiančias neapžiūrėti vertinamo turto, tačiau nagrinėjamu atveju šios išimtys negalėtų būti pritaikytos, nes vertinami automobiliai nėra sunaikinti ir jų buvimo vietos žinomos, be to, vertinami automobiliai nebuvo apžiūrėti dėl to, kad leidimo apžiūrai nebuvo suteikęs turto savininkas, o ne dėl to, kad automobilių fizinės charakteristikos yra pasikeitusios ir neatspindi buvusios faktinės objekto būklės vertinimo dieną (praeityje).

Atsakovė atkreipė dėmesį, jog LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 nustatė 3 metų vertintojų drausminės atsakomybės senatį nuo pažeidimo padarymo, taigi šiuo atveju minėtas terminas pažeistas nebuvo, kadangi ataskaitos surašytos 2010 m. gruodžio 14 d., o Garbės teismo sprendimas priimtas 2013 m. gruodžio 5 d.

Dėl VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo atsakovė pažymėjo, kad nuosprendis pareiškėjo nurodomoje baudžiamojoje byloje negalėjo būti priimtas tuo pačiu klausimu, kurį nagrinėjo Garbės teismas, kadangi Garbės teismas nagrinėja vertintojų elgesio atitiktį turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, o bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja turto vertinimo ataskaitas kaip įrodymus, kitų įrodymų visumos kontekste, be to, pareiškėjas nebuvo minėtos baudžiamosios bylos proceso dalyvis, todėl negalėjo būti nagrinėjama jo elgesio atitiktis turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Tarnyba pabrėžė, jog konstatavimas, kad ataskaitos nėra nuginčytos nereiškia, kad vertintojo veiksmai, atliekant vertinimus, atitiko turto vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo J. M. skundą tenkino - panaikino Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. GT-77(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos J. M. skyrimo“.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad 2010 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Delfa“ vardu surašė vertinimo ataskaitą Nr. 1066, kurioje UAB „Senamiesčio ūkis“ priklausantis automobilis „Toyota Camry“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2005 m. liepos 21 d. lyginamosios vertės metodu įvertintas 13 000 Lt (I t., b. l. 34–45), ir vertinimo ataskaitą Nr. 1065, kurioje UAB „Senamiesčio ūkis“ priklausantis automobilis „Mercedes Benz 609“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2008 m. lapkričio 26 d. lyginamosios vertės metodu įvertintas 21 500 Lt (I t., b. l. 22–33).

2013 m. liepos 23 d. Tarnyba gavo advokatės V. B., atstovaujančios UAB „Senamiesčio ūkis“, paklausimą dėl minėtų ataskaitų atitikties turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams (I t., b. l. 90–92).

Tarnyba 2013 m. spalio 2 d. raštais kreipėsi į UAB „Delfa“ ir pareiškėją, prašydama pateikti paaiškinimus dėl ataskaitų rengimo (I t., b. l. 96–98, 99–101).

2013 m. spalio 18 d. Tarnyba gavo pareiškėjo paaiškinimus apie ataskaitų Nr. 1065 ir Nr. 1066 (toliau – ir Ataskaitos) rengimą (I t., b. l. 105–110).

Tarnyba, įvertinusi Ataskaitas ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, 2013 m. spalio 23 d. išvadoje Nr. GT-85(13)-I konstatavo, jog pareiškėjas, rengdamas Ataskaitas, nesilaikė Įstatymo ir 1996 m. Metodikos reikalavimų, t. y. pažeidė iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusio Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 1996 m. Metodikos 33, 18, 19 punktų reikalavimus (I t., b. l. 117–121). Atsakovė teikimu kreipėsi į Garbės teismą dėl drausminės bylos pareiškėjui iškėlimo (I t., b. l. 122).

Garbės teismas 2013 m. spalio 24 d. parengiamajame posėdyje nusprendė, jog yra pagrindas kelti pareiškėjui turto vertintojui J. M. drausmės bylą (I t., b. l. 123), o 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. GT-77(13)-S konstatavo, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitas, pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 1996 m. Metodikos 33, 18, 19 punktų reikalavimus, todėl vadovaudamasis nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punktu, nutarė už šiuos pažeidimus skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą – pastabą. Minėtų teisės aktų reikalavimų pažeidimą Garbės teismas motyvavo tuo, kad Atskaitose nėra aiškiai ir suprantamai apibūdintos vertinamo objekto ir lyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai (nėra dalies informacijos, kuri leistų palyginti vertinamą automobilį su pasirinktais lyginamaisiais objektais), be to, nėra atskleisti lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientai ir konkrečių koeficientų reikšmių skaičiavimai. Skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė ir 1996 m. Metodikos 18 ir 19 punktus, kadangi vertinamas turtas apžiūrėtas nebuvo (I t., b. l. 144–150).

Žemesnės instancijos teismas

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, jog atsakomybė negalima pasibaigus nuobaudos skyrimo terminui, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje (2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013) yra išaiškinęs, jog, nesant specialaus įstatymo, nustatančio turto vertintojo drausminės atsakomybės terminą, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, turi būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatos, konkrečiai – šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų terminas drausminei nuobaudai skirti. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu, jog ataskaitos surašytos 2010 m. gruodžio 14 d., o Garbės teismo sprendimas priimtas 2013 m. gruodžio 5 d., teismas padarė išvadą, jog absoliutus atsakovo sprendimo negaliojimo pagrindas nenustatytas, todėl vertintini kiti ginčijamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo aspektai.

Atsižvelgęs į iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusio Įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktus, 27 ir 28 straipsnių nuostatas bei į Taisyklių 20.3 punkto nuostatas, teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog pagal 1999 m. Įstatymą atsakomybė vertintojams buvo taikoma tik už Etikos kodekso pažeidimus, yra nepagrįsti, nes turto vertintojo pažymėjimo galiojimas galėjo būti panaikinamas ir konstatavus kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą, pažeidimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat atsižvelgė į nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 25 straipsnio nuostatą, kad turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos priežiūrą atlieka priežiūros įstaiga, t. y. Tarnyba bei į Įstatymo 28 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintą Garbės teismo pareigą nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas, o 3 punkte – pareigą priimti sprendimus dėl drausminių nuobaudų turto arba verslo vertintojui skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo. Pažymėjo, kad Garbės teismas, nagrinėdamas vertintojo drausmės bylą vadovaujasi 2012 m. įstatymo nuostatomis, tačiau pažeidimus vertina pagal jų padarymo metu galiojusius teisės aktus, kaip ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju.

Vadovaudamasi iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusio Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir 1996 m. Metodikos 33 punktu bei įvertinęs Ataskaitų Nr. 1065 ir Nr. 1066 turinį, nagrinėjamu atveju teismas pritaria Tarnybos bei Garbės teismo išvadoms, jog ataskaitoje Nr. 1066 nėra dalies informacijos, kuri leistų palyginti vertinamą automobilį su pasirinktais lyginamaisiais objektais, t. y. nenurodyti duomenys apie variklio tūrį (lyginamųjų objektų Nr. 2 ir 5), pavarų dėžės tipą (vertinamo automobilio), ridą (lyginamojo objekto Nr. 2) bei komplektaciją (vertinamo automobilio, lyginamųjų objektų Nr. 3 ir 4). Nors vertinamas turtas ir lyginamieji objektai skiriasi variklio tūriu, degalų tipu, pavarų dėžės tipu, rida ir komplektacija, ataskaitoje Nr. 1066 neatskleidžiami lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientai ir nenurodoma, kaip jie apskaičiuoti. Be to, ataskaitoje Nr. 1065 nenurodyti duomenys apie galią (lyginamųjų objektų Nr. 3 ir 5) ir bendrąją masę (lyginamųjų objektų Nr. 2, 3, 4 ir 5) ir nors vertinamas turtas ir lyginamieji objektai skiriasi galia, bendrąja mase ir rida, tačiau ataskaitoje Nr. 1065 neatskleidžiami lyginamųjų objektų kainų pataisų koeficientai ir nenurodoma, kaip jie apskaičiuoti. Pabrėžia, kad nors pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju jis pateikė glaustą ataskaitą pagal 1996 m. Metodikos 80, 81 punktus, tačiau turto vertinimo techninėse užduotyse nurodyta, jog turto vertinimo ataskaitos forma – normalios apimties (I t., b. l. 30, 42), be to, teismo vertinimu, net ir teikiant glaustos formos turto vertinimo ataskaitą, vertintojas neatleidžiamas nuo pareigos ataskaitoje pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą (1999 m. Įstatymo 23 str. 2 d. 10 p.), paaiškinti ir argumentuoti vertinimo metodo (metodų) pasirinkimą, paaiškinti ir pagrįsti pagrindinius veiksnius, sąlygojančius turto vertę (Metodikos 79 p.). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad 1999 m. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto bei 1996 m. Metodikos 33 punkto pažeidimai buvo nustatyti pagrįstai.

Atsižvelgęs į 1996 m. Metodikos 18 ir 19 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas surašė kilnojamojo turto apžiūrėjimo žiniaraščius, tačiau iš pastarųjų matyti, kad vertinami automobiliai nebuvo apžiūrėti (I t., b. l. 73, 85), taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas 1996 m. Metodikos 18 ir 19 punktų nepažeidė. Vadovaudamasis 2012 m. Metodikos 44 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo nė viena iš 2012 m. Metodikos 44 punkte nurodytų sąlygų, todėl vertinamų automobilių patikra privalėjo būti atlikta, o pareiškėjo argumentus, kad pagal dabar galiojančios 2012 m. Metodikos 44 punktą turto apžiūra nebūtų privaloma, atmetė, kaip nepagrįstus.

Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į LVAT 2014 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2322/2014 ir pažymėjo, kad vertinant tik taikytinas sankcijas 2012 m. Įstatymas yra palankesnis pareiškėjui, tačiau atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo skirta pati švelniausia iš galimų nuobaudų – pastaba, kai pagal ankstesnį reguliavimą vienintelės atsakomybės forma turto vertintojui buvo jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Taigi sprendžiant, ar nebuvo pažeistas lex retro non agit principas, t. y. ar pareiškėjui buvo pritaikytas švelnesnis įstatymas, svarbu įvertinti ne tik taikytinas sankcijas, tačiau ir aplinkybę, ar už šiuo atveju nustatytus pažeidimus pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui apskritai kiltų kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. ar už tokio pobūdžio ir sunkumo pažeidimus, kurie buvo nustatyti, pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui būtų taikyta atsakomybė ir panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas.

Teismas nurodė, kad siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Pagal šį teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012).

Pažymėjo, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą (Taisyklių 20.3 p.), turto vertintojo pažymėjimo galiojimo panaikinimas turto vertintojui kaip atsakomybės forma galėjo būti taikoma kaip griežtas ir veiksmingas atsakas į turto vertintojo priešingą teisei ar profesinei etikai veiką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo parinka pati švelniausia drausminė nuobauda, įtvirtinta 2012 m. Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte, – pastaba. Atkreipė dėmesį, jog 2013 m. gruodžio 5 d. sprendime, skirdamas pačią švelniausią drausminę nuobaudą pareiškėjui, Garbės teismas nurodė, kad vadovaujasi proporcingumo principu, pagal kurį Garbės teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi vertintojo padarytų pažeidimų mastui ir pasekmėms. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo padarytų pažeidimų mastas ir pasekmės nebuvo tokio pobūdžio, jog tokia atsakomybės rūšis kaip turto vertintojo pažymėjimo galiojimo panaikinimas būtų vertinamas kaip proporcingas vertintojo padarytų Įstatyme numatytų pažeidimų mastui ir pasekmėms, todėl pagal ankstesnį reglamentavimą pareiškėjui neigiamos teisinės pasekmės apskritai nebūtų kilusios, t. y. už padarytus pažeidimus pagal tuo metu galiojusius teisės aktus jam nebūtų panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas. Atsakomybės taikymas pareiškėjui pagal pasikeitusį reglamentavimą (pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojančią Įstatymo redakciją), kai tokia atsakomybė pagal pažeidimo metu galiojusius teisės aktus nebūtų pritaikyta, vertintinas kaip pareiškėjo teisinės padėties pabloginimas, kas sudaro pagrindą panaikinti 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą.

Konstatavęs, kad 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimas naikinamas, kaip priimtas pažeidus lex retro non agit principą, teismas papildomai nenagrinėjo kitų pareiškėjo argumentų, vertindamas pastaruosius kaip teisiškai nereikšmingus.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino, o pareiškėjui nepateikus patirtų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, nesprendė klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III.

Atsakovė Turto vertinimo priežiūros tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (II t., b. l. 2–7).

Atsiliepimas

Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teigiama, kad visi Garbės teismo sprendime nurodyti pareiškėjo padaryti pažeidimai konstatuoti pagrįstai. Tačiau atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl drausminės atsakomybės taikymo nagrinėjamu atveju negalimumo, kadangi, pagal Ataskaitų surašymo metu galiojusį reglamentavimą (reglamentavimą iki 2012 m. gegužės 1 d.), atsakomybė už Garbės teismo sprendime konstatuotus pažeidimus pareiškėjui apskritai nebūtų kilusi.

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiai argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas LVAT 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi, kuri prieštarauja LVAT praktikai, teigiančiai, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojantis reglamentavimas yra palankesnis vertintojams. Šis nukrypimas nuo suformuotos praktikos nebuvo sąlygotas naujų teisės aktų priėmimo ar kitų objektyvių su teisinio reguliavimo raida susijusių aplinkybių, todėl vertintinas kritiškai.

Atsakovė savo argumentus grindžia vadovaudamasi LVAT 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012, ir atsižvelgdama į paminėtas LVAT nutartis, daro išvadą, kad LVAT 2014 m. lapkričio 4 d. nutartis prieštarauja susiformavusiai praktikai tos pačios kategorijos bylose.

Atkreipia dėmesį į tai, kad keisti susiformavusią praktiką LVAT 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi nebuvo jokių objektyvių su teisinio reguliavimo raida susijusių aplinkybių. Pažymi, kad aukščiau nurodytose LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. nutartyse teisinio reguliavimo pasikeitimai po 2012 m. gegužės 1 d. išsamiai išnagrinėti, išsamiai pasisakyta dėl to, kad teisinis reglamentavimas vertintojams tapo palankesnis. Šis teisinis reglamentavimas nėra pakitęs – nebuvo pakeisti, papildyti, panaikinti ar priimti nauji teisės aktai, susiję su vertintojų atsakomybės reguliavimu, todėl nesuprantama, dėl kokių objektyvių priežasčių LVAT pozicija 2012 m. lapkričio 4 d. nutartyje iš esmės skiriasi nuo suformuotos LVAT praktikos.

Pažymi, kad teismų praktikos pokyčiai, nesant objektyvių su teisinio reguliavimo raida susijusių aplinkybių, teisinėje valstybėje sukuria teisinį netikrumą ir nestabilumą. Teisinis netikrumas ir nestabilumas pakerta galimybes priežiūros institucijoms užtikrinti vertinimo paslaugų kokybę – priežiūros institucijos vadovaujasi suformuota teismų praktika, todėl ją pakeitus, nesant su teisinio reguliavimo raida susijusių objektyvių aplinkybių, nelieka tikrumo, jog prisitaikius prie pakitusios teismų praktikos, pastaroji vėl nebus keičiama kardinaliai priešinga kryptimi.

2. Garbės teismo sprendime konstatuoti pažeidimai susiję su esminių vertintojams nustatytų pareigų nesilaikymu, todėl pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą už tokius pažeidimus neabejotinai būtų pritaikyta griežčiausia atsakomybė – vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo panaikinimas. Kaip pavyzdį nurodo LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-596/2011, kuri patvirtina, kad vien vertinamo turto neapžiūrėjimas pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą buvo pakankamas pagrindas griežčiausiai atsakomybei taikyti.

Atkreipia dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu patvirtino, jog visi Garbės teismo sprendime nurodyti pažeidimai konstatuoti pagrįstai.

3. Skirdamas drausminę nuobaudą, Garbės teismas nurodė, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai yra esminiai. Už Garbės teismo sprendime konstatuotus pažeidimus pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reguliavimą Garbės teismas būtų priverstas pareiškėjui pritaikyti vienintelę ir griežčiausią atsakomybės formą, tačiau skirdamas drausminę nuobaudą, Garbės teismas praktiškai įgyvendino lex benignior retro agit principą – atsižvelgė į tai, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. vertintojo naudai pasikeitė teisinis reguliavimas ir skyrė švelnesnę drausminę nuobaudą nei privalėtų pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reguliavimą, taip suteikdamas vertintojui galimybę pasitaisyti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas J. M. nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą (II t., b. l. 8–12) bei prašo priteisti iš atsakovės pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl LVAT 2014 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuri prieštarauja LVAT praktikai, būtent LVAT 2014 m. balandžio 29 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A756-565/2014 ir 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012.

Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimais bei LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuleteniu Nr. 22.

Nurodo, kad atsakovo nurodytų situacijų administracinėse bylose Nr. A756-565/2014 ir Nr. A556-2199/2012 negalima vertinti kaip analogiškų nagrinėjamai bylai, nes skiriasi, vertintojų padaryti pažeidimai ir jiems skirtos sankcijos. Be to, minėtose bylose priimtose LVAT nutartyse pabrėžiama, kad būtina atsižvelgti į individualiai susiklosčiusią turto vertintojo situaciją, todėl pareiškėjo vertinimu nei pirmosios instancijos teismo sprendimas, nei LVAT 2014 m. lapkričio 4 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-565/2014 neprieštarauja aukščiau minėtų LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. nutarčių išaiškinimams dėl individualios situacijos vertinimo, nes teismas sprendime rėmėsi LVAT 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi tik tiek, kad nurodė, jog nepaisant to, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, įvestos naujos nuobaudų rūšys, kurios yra švelnesnės, tačiau vertinant ar jos palankesnės pareiškėjui, turi būti vertinama individuali pareiškėjo situaciją.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su atsakovės argumentu, kad už Garbės teismo sprendime konstatuotus pažeidimus pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui būtų pritaikyta griežčiausia atsakomybė ir, kad skirdamas drausminę nuobaudą, Garbės teismas praktiškai įgyvendino lex benignior retro agit principą – atsižvelgė į tai, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. vertintojo naudai pasikeitė teisinis reguliavimas ir skyrė švelnesnę drausminę nuobaudą nei privalėtų pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reguliavimą, taip suteikdamas vertintojui galimybę pasitaisyti.

Nurodo, kad atsakovės išdėstyti teiginiai visiškai nesutampa su faktinėmis aplinkybėmis ir byloje esančiais įrodymais, ir tai laiko tik gynybine atsakovės pozicija, siekiant paneigti ginčijamo sprendimo neteisėtumą.

Pažymi, kad Garbės teismo sprendime dėl nuobaudos skyrimo nurodoma, jog nuobauda skiriama, vadovaujantis proporcingumo principu, tačiau nenurodoma, kad taikomas lex benignior retro agit principas.

Teigia, kad Garbės Teismo nurodyti pažeidimai dėl turto vertės pagrindimo, yra formalūs, neturintys įtakos Ataskaitų kokybei ar transporto priemonių verčių nustatymui. Pareiškėjui akivaizdu, kad skaičiavimų nedetalizavimas pačioje ataskaitoje nelėmė nepagrįstos išvados dėl turto vertės, kas ir yra turto vertinimo tikslas. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai yra nustatyti ne siekiant turto vertintojui atlikti formalias procedūras, o tam, jog būtų įgyvendinti įstatymo tikslai - tinkamas turto vertės nustatymas, taikant atitinkamą metodiką. Be to, pažymi, kad LVAT 2014 m. lapkričio 4 d. nutartyje buvo konstatuoti tapatūs pažeidimai, už kuriuos LVAT vertinimu nuobauda iš viso neturi būti skiriama.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pateikia analogiškus argumentus dėl VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto pažeidimo, priimant Garbės teismo ginčijamą sprendimą, bei dėl administracinės atsakomybės taikymo senaties termino pažeidimo.

Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti ATPK 35 straipsnyje nustatytą senatį arba kituose teisės aktuose nustatytą atsakomybės taikymo senatį, remdamasis LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013, tačiau, pasak pareiškėjo, nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa su minėtos LVAT išnagrinėtos bylos aplinkybėmis, todėl apeliacinės instancijos teismo prašo detaliau įvertinti, ar turto vertintojo statusas gali būti sulyginamas su valstybės tarnautojo statusu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. GT-77(13)-S (I t., b. l. 13–19), kuriuo pareiškėjui J. M. paskirta drausminė nuobauda – pastaba, teisėtumo.

Drausmės byla pareiškėjui iškelta Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2013 m. spalio 23 d. teikimu Nr. GT-85(13)-T (I t., b. l. 122). Garbės teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vertino dvi pareiškėjo parengtas turto vertinimo ataskaitas: 2010 m. gruodžio 14 d. Kilnojamojo turto, automobilio Mercedes Benz 609, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertės 2008 m. lapkričio 26 dienai nustatymo ataskaitą Nr. 1065 (I t., b. l. 22–33); 2010 m. gruodžio 14 d. Kilnojamojo turto, automobilio Toyota Camry, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertės 2005 m. gegužės 21 dienai nustatymo ataskaitą Nr. 1066 (I t., b. l. 34–45). Garbės teismo sprendime konstatuota, kad rengiant abi ataskaitas pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (nutarimo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 18, 19, 33 punktai. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda (pastaba), numatyta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdamas į ABTĮ 136 straipsnio nuostatas, jog apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, konstatuodamas, kad 2013 m. gruodžio 5 d. Garbės teismo sprendimas naikintinas, kaip priimtas pažeidus lex retro non agit principą, tačiau apeliacinės instancijos teismas iš dalies keičia ir papildo pirmosios instancijos teismo motyvus ir dėl šių aplinkybių pasisako plačiau.

Pažymėtina, kad ginčo teisiniai santykiai nagrinėjamu atveju susiklostė drausminės atsakomybės taikymo pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą srityje. Šių ginčo teisinių santykių pobūdis ir procesinių dokumentų turinys lemia, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia turi būti išsprendžiamas klausimas, ar pagal taikytinus teisės aktus ir susiklosčiusią faktinę situaciją, priimant ginčijamą Garbės teismo sprendimą, egzistavo teisinis pagrindas taikyti drausminę atsakomybę pareiškėjui.

Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija vadovaujasi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016, kuriuo išplėstinė teisėjų kolegija išplėtojo ir pakoregavo administracinių teismų praktiką dėl turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymo už pažeidimus, padarytus iki Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2011 m. birželio 22 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. gegužės 1 d.

Kaip matyti iš pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių, drausmės bylos iškėlimo pareiškėjui (turto vertintojui) procedūra inicijuota ir ginčijamas Garbės teismo sprendimas priimtas, galiojant naujos redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija), o nagrinėjamam ginčui aktualų turto vertinimą pareiškėjas atliko ir turto vertinimo ataskaitas parengė galiojant ankstesnei – iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiai – Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcijai (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija).

Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, galioja tik paskelbti įstatymai. Kaip ne kartą yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šioje konstitucinėje normoje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit) (pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). LVAT yra išaiškinęs, kad šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą bei stabilumą. Pagal šį principą, subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012). Be to, reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas, svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais (pvz., LVAT 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju išdėstytos nuostatos reiškia, kad siekiant užtikrinti asmens teisinio statuso aiškumą ir stabilumą, nepažeisti teisinio tikrumo reikalavimų, turto vertintojo drausminės atsakomybės materialinės teisinės sąlygos turi egzistuoti atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų atlikimo momentu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo veiksmai atliekant ginčui aktualų turto vertinimą ir materialinės teisinės jam taikomos drausminės atsakomybės sąlygos vertintinos pirmiausia atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, kuris galiojo minėtų pareiškėjo veiksmų atlikimo metu, t. y. pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą. Turto vertinimo veiksmų atlikimo laikas yra atitinkamų turto vertinimo ataskaitų parengimo data.

Kaip matyti iš pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių, ginčijamame Garbės teismo sprendime drausminė atsakomybė pareiškėjui pritaikyta už turto vertinimo ataskaitų parengimo metu galiojusių teisės aktų (jų dalių) pažeidimą. Taigi Garbės teismas šiuo aspektu tinkamai nustatė taikytiną Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Turto vertinimo metodikos redakciją ir pagrįstai ja vadovavosi. Tačiau, kaip išplaukia iš ginčo esmės, šiuo atveju turi būti įvertinama, ar tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas (iš esmės teisinis reguliavimas, galiojęs iki 2012 m. gegužės 1 d.) sudarė pagrindą taikyti drausminę atsakomybę turto vertintojams.

Minėtu LVAT 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad asmuo, besiverčiantis turto vertinimo veikla, realizuoja oriam asmens gyvenimui svarbią sąlygą – užsiima savo laisva valia pasirinkta ir jam priimtiniausia darbine veikla, užtikrinančia materialinę gerovę, dvasinį, socialinį komfortą – taigi, be kita ko, įgyvendina konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą (įtvirtintą Konstitucijos 46 str. 1 d.). Todėl neabejotina, kad drausminės atsakomybės taikymas už turto vertinimo veiklos pažeidimus daro didelę įtaką turto vertintojo teisiniam statusui ir gali iš esmės riboti jo teisę verstis šia veikla (pavyzdžiui, panaikinus turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą). Taigi paisant iš konstitucinio teisinės valstybės principo, drausminės atsakomybės už turto vertinimo reikalavimų nesilaikymą taikymo pagrindai ir sąlygos, inter alia teisinio poveikio priemonės, gali būti nustatytos tik įstatyme. Tik esant įstatyme įtvirtintiems turto vertintojų drausminės atsakomybės pagrindams ir sąlygoms, nurodytoms teisinio poveikio priemonėms, galimas konkrečios drausminės nuobaudos paskyrimas turto vertintojui už teisės aktų reikalavimų pažeidimą.

Atsižvelgdama į LVAT 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016, išanalizavusi aktualų nagrinėjamai bylai turto vertinimo veiksmų atlikimo (ataskaitų parengimo) metu galiojusį teisinį reguliavimą – inter alia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija), Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisykles (finansų ministro 2009 m. rusėjo 15 d. įsakymo Nr. 1K-306 redakcija), teisėjų kolegija sprendžia, jog turto vertintojų drausminė atsakomybė nebuvo sureglamentuota taip, kaip to reikalauja konstitucinis teisinės valstybės principas ir jo suponuojami kiti konstituciniai bei tarptautinės teisės imperatyvai.

Pažymėtina, kad Turto vertinimo reikalavimų pažeidimais pripažintų veiksmų atlikimo metu galiojęs Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) aiškiai, nedviprasmiškai ir tiksliai nenustatė turto vertintojų drausminės atsakomybės pagrindų, t. y. nebuvo numatytos pažeidimų dispozicijos ir sankcijos (nuobaudos) už konkrečių teisės normų pažeidimus, taip pat subjektas, turintis teisę skirti drausmines nuobaudas, nereglamentuoti drausminės atsakomybės taikymo procedūros esminiai elementai.

Ginčijamame Garbės teismo sprendime drausminė atsakomybė pareiškėjui pritaikyta už Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto, Turto vertinimo metodikos (1999 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimo redakcija) 18, 19, 33 punktų pažeidimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad turto vertinimo ataskaitoje, be kita ko, turi būti turto vertės nustatymo pagrindimas. Pagal Turto vertinimo metodikos (1999 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimo redakcija) 18 punktą, apžiūrint turtą, paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Apžiūrėjus turtą, surašomas vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis, kurį pasirašo turto vertintojas ir turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) ar asmuo, turintis patikėjimo teisę į tą turtą. Nesant turto savininko, turto apžiūrėjimo aktą (žiniaraštį) pasirašo užsakovas (užsakovo atstovas). Tos pačios Metodikos 19 punkte nustatyta, kad turto apžiūrėjimo akte arba žiniaraštyje nurodoma vertinamo turto adresas, savininkas, kiti turto teisinio ir fizinio identifikavimo duomenys, apžiūrėjimo data, turto fizinė būklė, o pagal 33 punktą, vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti. Taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje. Išanalizavusi ginčijamo Garbės teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija nenustatė, kad jame būtų nurodytos kokios nors kitos, nei paminėtosios Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Turto vertinimo metodikos nuostatos. Ginčijamo Garbės teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje (I t., b. l. 18) nurodyta, kad teisės normomis nustatytų pareigų nevykdymas yra teisės pažeidimas, vertintojas nesilaikė jo veiklą reguliuojančių teisės normų reikalavimų ir tai turi drausminio nusižengimo požymių, tačiau nenurodytas joks įstatyminis tokių konstatuojamųjų nuostatų pagrindas.

Pažymėtina, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) 1 straipsnyje nurodyta šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto ir verslo, nepaisant jų nuosavybės formos, vertinimo principus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdus, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas bei atsakomybę. Tos pačios redakcijos įstatymo 12 straipsnyje reglamentuojamos turtą vertinančių įmonių ir vertintojų pareigos, t. y. savo veikloje vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu; sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą; laikyti paslaptyje komercinę informaciją, kurią sužinojo atlikdamas turto vertinimą, ir nenaudoti jos asmeninei ar kitų asmenų naudai; šią informaciją atskleisti tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka; visais atvejais pateikti užsakovui įmonės, atliekančios turto vertinimą, kvalifikacijos atestatą, įmonės civilinės atsakomybės draudimo polisą, turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos įstatymo nuostatos yra pernelyg abstraktaus pobūdžio ir neformuluoja konkrečių drausminės atsakomybės taikymo taisyklių, todėl vien tik šių teisinių nuostatų pagrindu drausminės atsakomybės taikymas negalimas. Tokias išvadas padarė ir LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016.

Išplėstinė teisėjų kolegija aukščiau nurodytoje administracinėje byloje taip pat pažymėjo, kad Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse (finansų ministro 2009 m. rusėjo 15 d. įsakymo Nr. 1K-306 redakcija) numatyta turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo tvarka (atvejai, procedūra, subjektas), negali būti prilyginama turto vertintojų drausminės atsakomybės pagrindams, atitinkantiems teisinės valstybės principo keliamus reikalavimus, kadangi ši tvarka, be kita ko, įtvirtinta žemesnės nei įstatymas galios teisės akte.

Taigi turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymas ir drausminės nuobaudos skyrimas, vadovaujantis įstatymu, kuriame nėra aiškiai ir tiesiogiai apibrėžtų drausminės atsakomybės pagrindų, taip pat poįstatyminiu teisės aktu, vertintinas, kaip neatitinkantis esminių teisinės valstybės principo reikalavimų ir prieštaraujantis Konstitucijai. Todėl spręstina, kad ginčijamas Garbės teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui pritaikyta drausminė atsakomybė, priimtas nesant įstatyminio pagrindo, veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus).

Nagrinėjamoje byloje teisinio poveikio priemonė pareiškėjui ginčijamu sprendimu paskirta pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą. Pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – pastaba, numatyta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad kaip konstatuota anksčiau šiame procesiniame sprendime, pagal pareiškėjo veiksmų atlikimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, drausminės atsakomybės taikymas turto vertintojams neatitiko konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymas iki šio įstatymo įsigaliojimo (2012 m. gegužės 1 d.) susiklosčiusiai teisiškai reikšmingai situacijai (t. y. už turto vertinimo veiksmus, atliktus iki 2012 m. gegužės 1 d.) vertintinas, kaip konstitucinio principo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) pažeidimas, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Atsižvelgdama į tai, kad Garbės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. GT-77(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos J. M.“ yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, teisėjų kolegija sprendžia, kad šis sprendimas turėjo būti panaikintinas vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nustačiusi esminį Garbės teismo sprendimo panaikinimo pagrindą, teisėjų kolegija šioje byloje nevertina kitų atsakovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, tačiau šia nutartimi iš dalies keičiami ir papildomi jo motyvai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jam bylinėjimosi išlaidas (II t., b. l. 12), tačiau nepateikė šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė teismui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Atsakovės Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArūnas DirvonasVeslava Ruskan