Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-18 · Administracinė byla Nr. I-6464-811/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-18
Bylos Nr.
I-6464-811/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 18 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,dalyvaujant pareiškėjui A. T. (A. T.), vertėjai Ingridai Kisieliūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. T. 2016-03-17 skundu, kurį patikslino 2016-04-21, 2016-05-05, prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1, 10, 17).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad atskirais laikotarpiais nuo 2013-10-02 iki 2016-04-05 jis buvo gydomas LAVL nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tokį teiginį pareiškėjas grindžia tuo, kad: LAVL jis buvo laikomas perpildytose palatose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų; palatos nesuremontuotos, jose nebuvo tinkamo apšvietimo, taip pat nebuvo ventiliacijos; palatose veisėsi tarakonai; dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo (nebuvo klozeto, o tik anga grindyse) pareiškėjui, kuris yra neįgalus ir turi naudotis ramentais, buvo apsunkinta galimybė juo naudotis; palatose jis buvo laikomas kartu su ŽIV / AIDS sergančiais asmenimis; LAVL pareigūnai į palatas ateidavo ir jose būdavo rūkydami. Teigia, kad LAVL administracija nenagrinėjo pareiškėjo skundų dėl netinkamos LAVL kamerų būklės. Pareiškėjas nurodo, kad dėl nežmoniškų ir asmens orumą pažeidžiančių laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, stresu ir kitais nepatogumais.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23-26).

Paaiškino, kad pareiškėjo keliami reikalavimai nepagrįsti. Sanitarinis mazgas LAVL palatose įrengtas laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V - 82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 p. reikalavimų, sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos skiria 1,5 m sienelė. Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 str. 1 d. Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, taip pat kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžia rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokio pobūdžio informacija iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas TKĮ draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje, ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti iškabinta LAVL, atsakovės atstovė mano, kad LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. TKĮ nenumato galimybės skirstyti asmenų į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras, taip pat nenumato ir specialių rūkymo vietų, todėl TKĮ nustatytas draudimas rūkyti galioja visoje ligoninės teritorijoje. LAVL patalpos, atsižvelgiant į kilusį poreikį ir skiriamus asignavimus, nuolat remontuojamos. Palatų oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka teisės aktų reikalavimus. Palatų langai pritaikyti vėdinimui (atidarant ir uždarant langą), o ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema) užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Palatose apšvietimas įrengtas atsižvelgiant į Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 nuostatas, visose patalpose yra langai. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą 2013-07-29 Leidimą – Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad jos patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Atsakovės atstovė tinkamai vykdo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą, todėl visi tuberkulioze sergantys asmenys yra izoliuoti, privalomai dėvi apsaugines kaukes ir kt. LAVL sudaromos ir įgyvendinamos visos įmanomos apsaugos priemonės, apsaugančios nesergančius pacientus bei darbuotojus. LAVL gydomo asmens izoliavimas nuo kitų asmenų vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu nepateisinamas ir šiuo atveju ypatingos saugos priemonės nereikalingos. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos kilimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais, nepagrįsta prašoma priteisti neturtinės žalos suma ir neįrodytas ryšys tarp LAVL veiksmų / neveikimo bei atsiradusių pasekmių, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismo posėdžio metu, iš esmės remdamasis skunde išdėstytais motyvais, prašė skundą patenkinti

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką atsakovei pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja LAVL, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad atskirais laikotarpiais nuo 2013-10-02 iki 2016-04-05 jis buvo gydomas LAVL sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (per mažas palatų plotas, netinkamas palatų įrengimas, antisanitarinė būklė ir kt.).

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytais atvejais.

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 6 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su patalpų plotu

Pareiškėjas nurodo, kad LAVL jis buvo laikomas perpildytose palatose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų.

Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), kurių 11¹.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Atsakovės atstovė nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, kad gydymosi LAVL metu jam buvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas (b. l. 23-26). Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2013-10-28 iki 2013-11-05 Vidaus ligų skyriaus 3 (19,80 m², 6 lovos) ir 5 (12,14 m2, 3 lovos) palatoje, nuo 2014-10-07 iki 2014-11-04 Vidaus ligų skyriaus 3 (19,80 m², 6 lovos) palatoje, nuo 2016-03-16 iki 2016-04-05 Vidaus ligų skyriaus 1 (22,84 m², 7 lovos) palatoje (b. l. 23-26). Taigi, iš viso pareiškėjas LAVL buvo gydomas 59 dienas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas, pasireiškusias nesuteikiant pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, nepaneigti jokiais byloje esančiais įrodymais, darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis LAVL visais šioje byloje nagrinėjamais laikotarpiais buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² gyvenamąjį plotą. Teismo vertinimu, toks pareiškėjui suteikto gyvenamojo ploto neatitikimas nustatytiems normatyvams, atsižvelgus į pažeidimo trukmę, negali būti vertinamas, kaip vienkartinis ar nežymus, t. y. tokio pobūdžio, iš kurio negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumas nagrinėjamoje skundo dalyje konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo kalinamas LAVL Taisyklių 11¹.4 p. reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu

Pareiškėjas nurodo, kad palatose esantis sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas tinkamai – nebuvo klozeto, o tik anga grindyse, todėl pareiškėjui, kuris yra neįgalus ir turi naudotis ramentais, buvo apsunkinta galimybė juo naudotis.

Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Eksploatavimo taisyklės, kurių 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, jose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015-10-31) 21 p. nustatė, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 47:2011) 32 p. nustatyta, kad įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir HN 134:2015) (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2015-11-01) 12 p. laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Detalesnių reikalavimų sanitarinio mazgo patalpos įrengimui minėta higienos norma nenustato.

Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, esančiame adresu http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas, pateikiamą sąvokos „klozetas“ išaiškinimą, šis žodis reiškia „išvietę su kriaukle”, žodžio „išvietė“ sąvoka reiškia „tualetą“, o sąvoka „unitazas“ – “tualeto kriauklę”.

Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatas, teismas daro išvadą, kad teisės aktai nustato imperatyvų reikalavimą laisvės atėmimo vietos sanitariniame mazge įrengti unitazą (klozetą), kaip atskirą santechnikos įrenginį ir šis įrenginys turi būti įrengtas tokiu būdu, kad jį naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Žemesnės instancijos teismas

EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą.

LAVL atsiliepime į skundą nurodoma, kad LAVL palatose sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Eksploatavimo taisyklių 16.5 p. reikalavimų, nes visose kamerų tipo palatose bei palatose yra įrengta 1,5 m sienelė (b. l. 23-26). Dėl unitazo (klozeto) buvimo / nebuvimo sanitariniame mazge atsakovės atstovė nepasisakė, tačiau pateikė LAVL patalpoje esančio sanitarinio mazgo nuotrauką, iš kurios matyti, kad sanitariniame mazge yra įrengta anga su vandens nuleidimo sistema (b. l. 54). Taigi, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad sanitarinis mazgas LAVL palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, įrengtas pažeidžiant teisės aktuose (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 (iki 2015-10-31 galiojusi įsakymo redakcija) 21 p., HN 47:2011 32 p., HN 134:2015 12 p.) nustatytą reikalavimą įrengti sanitariniame mazge unitazą (klozetą), kurį naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Byloje esančios pareiškėjo Gydymo stacionare istorijos turinys patvirtina, kad pareiškėjas serga kepenų ciroze, o LAVL jis buvo gydomas šios ligos paūmėjimo metu (b. l. 27-29). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo sveikatos būklę, turinčią įtakos didesniems jo poreikiams, kurie nebuvo užtikrinti gydymosi LAVL metu, taip pat į tai, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos, leidžiančios jam tinkamai rūpintis savo asmens higiena, vertina, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytas atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumas, pasireiškęs netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, yra pagrįsti.

Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių

Pareiškėjas teigia, kad LAVL palatose jis buvo laikomas kartu su ŽIV / AIDS sergančiais asmenimis, LAVL pareigūnai į palatas ateidavo ir jose būdavo rūkydami, LAVL palatos buvo nesuremontuotos, jose buvo blogas apšvietimas, nebuvo tinkamo vėdinimo, veisėsi tarakonai.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 str. 2 d. 6, 7 p. nuostatomis, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).

Teismo vertinimu, anksčiau nurodyti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama palatų būkle, yra abstraktaus pobūdžio, nes iš skundo teiginių turinio negalima spręsti, kuriose konkrečiai palatose ir kokie pažeidimai galimai buvo padaryti, todėl tokie skundo teiginiai negali būti teismo tinkamai ištirti ir įvertinti. Pažymėtina, kad higienos normos HN 76:2010 46 p. įtvirtintas reikalavimas LAVL turėti leidimą - higienos pasą. Analogiška nuostata nustatyta Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 str. 4 d. 2 p. Vadovaujantis minėto įstatymo 21 str. 5 d., reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas - higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad LAVL, kurios veiklai būtina turėti leidimą - higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas - higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 66) patvirtina aplinkybę, kad LAVL asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. kad LAVL patalpose gyvenimo sąlygos neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų teikė skundus LAVL administracijai, t. y. prašė pagerinti jo laikymo sąlygas. Pažymėtina, kad šiuo metu palatų, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, būklės, buvusios pareiškėjo gydymo LAVL metu, nėra galimybės nustatyti. Taigi, pareiškėjui nepateikus savo argumentus pagrindžiančių įrodymų ir nepaneigus atsakovės atstovės pateiktų argumentų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, teismas neturi pagrindo teigti, kad LAVL palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (2014-12-23 įstatymo Nr. XII-1529 redakcija, aktuali nuo 2015- 05-01) 19 str. 1 d. 1, 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Minėto straipsnio 4 d. nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 76:2010 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal HN 134:2015 7 p., laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, LAVL administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012).

Atsakovės atstovės atsiliepime į skundą nurodoma, kad vadovaujantis HN 76:2010 ir TKĮ nuostatomis LAVL patalpose rūkyti yra draudžiama (b. l. 23-26). Informacija apie tai yra iškabinta visose LAVL palatose, koridoriuose, bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti užrašai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Minėtas aplinkybes taip pat patvirtina atsakovės atstovės teismui pateikta medžiaga (b. l. 59-63). Taigi, apie draudimą rūkyti LAVL patalpose buvo tinkamai informuoti tiek šioje įstaigoje gydomi asmenys, tiek ir administracijos darbuotojai. Pažymėtina, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad palatose buvo rūkoma. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į LAVL administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad šioje skundo reikalavimo dalyje LAVL administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.

Dėl skundo teiginių, kad LAVL palatose kartu su juo buvo laikomi ŽIV / AIDS sergantys asmenys, teismas pasisako, kad Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatyta, kad: atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai (2 dalis); izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (3 dalis); pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (4 dalis); LAVL atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (5 dalis). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2003-04-30 įsakymu Nr. V-250 patvirtino Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašą, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, jog nuteistieji asmenys, sergantys Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokios konkrečios pasekmės jam kilo dėl to, kad jis buvo laikomas palatoje kartu su ŽIV sergančiu asmeniu Tuo tarpu, kaip matyti iš aukščiau pateikto teisinio reguliavimo, asmenys, sergantys ŽIV liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio sudaryta komisija priėmė sprendimą tokį asmenį izoliuoti. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių byloje nėra nustatyta. Teismas sutinka su LAVL atsiliepime išdėstyta pozicija, kad vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2015-06-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015). Atsižvelgus į tai, kas nurodyta aukščiau, pripažintina, kad nagrinėtoje skundo reikalavimo dalyje LAVL administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose palatose; kamerose palatose sanitarinis mazgas įrengta nesilaikant teisės aktų reikalavimų), pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl darytina išvada, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir patalpų įrengimą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, pagal kurią panašiose bylose, už vieną dieną laikymo netinkamomis sąlygomis LAVL priteisiamas 6–10 Eur žalos atlyginimas (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-1112-442/2016, A-756-556/2016), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 531 Eur (59 dienos x 9 Eur), todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinei žalai atlyginti priteistina 531 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. T. (A. T.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. T. (A. T.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 531 Eur (penkių šimtų trisdešimt vieno euro) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo reikalavimo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė