- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-15
- Bylos Nr.
- eI2-5892-505/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00037-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- B. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Vailionės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. (B. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas B. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 23S229936 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimu buvo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP) nustatytu pagrindu. Teigė, jog Sprendimas buvo priimtas nurodant, kad jis 2023 m. sausio 23 d., ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir bendrovė, UAB „(duomenys neskelbtini)“) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
Šalies argumentai
Pažymėjo, jog, priešingai, nei teigia atsakovas, jis neteikė tikrovės neatitinkančių duomenų, kadangi jo atvykimo į Lietuvą tikslas buvo darbas. Pareiškėjas įsidarbino tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir pradėjo dirbti bendrovėje pagal darbo sutartį, dėl to jis pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu. Sutiko su Migracijos departamento teiginiu, kad jis pradėjo dirbti nuo 2023 m. sausio 25 d., tačiau 2023 m. kovo 31 d. darbo sutartis buvo nutraukta, nors darbo sutarties nutraukimo priežasčių darbdavys nepaaiškino. Akcentavo, kad jis faktiškai 3 mėnesius dirbo bendrovėje pilnu etatu ir gavo darbo užmokestį bei nieko neįtardamas ir toliau planavo dirbti, tačiau netrukus darbdavys jam pranešė, kad įmonė susidūrė su laikinais sunkumais, todėl kurį laiką teks palaukti, kol galės grįžti į darbą. Pastebėjo, kad jo atvykimo į Lietuvą tikslas buvo darbas ir pajamų gavimas. Pareiškėjas sugaišo nemažai laiko ir išnaudojo nemažai piniginių lėšų dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, nes turėjo surinkti nemažai dokumentų, atvykti į Lietuvą, apsigyventi, dėl to nusprendė laukti, kol atsiras darbas ir jis galės dirbti. Mano, jog Migracijos departamentas nepagrįstai panaikino jam leidimą laikinai gyventi, kadangi tokia situacija dėl atlyginimo nemokėjimo susiklostė dėl objektyvių bei nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, kurios turėjo būti pripažintos svarbiomis. Be to, atsakovas neprašė jo papildomai pagrįsti turimų lėšų, neprašė pateikti papildomų dokumentų, kad jis pagrįstų turimas pragyvenimo lėšas be gaunamo atlyginimo. Reiškė pretenzijas dėl to, kad Migracijos departamentas nepranešė apie tai, jog jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi priešingu atveju pareiškėjas nebūtų laukęs darbdavio pažadų, o būtų susiradęs kitą darbą. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo prieš priimdamas Sprendimą suteikti galimybę jam pateikti paaiškinimus, privalėjo leisti ištaisyti trūkumus bei leisti susirasti naują darbą, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neproporcinga priemonė. Mano, jog Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. O ir šiuo atveju turi būti taikomas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą pažymėjo, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. sausio 23 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas). 2023 m. kovo 6 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas), galiojantis nuo (duomenys neskelbtini).
Paaiškino, kad ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pastebėjo, kad Sprendimas buvo priimtas nustačius, jog pareiškėjui nė vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Teigė, jog, teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Kadangi užsieniečiui sulygtas darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų. Pažymėjo, jog, nors pareiškėjas teigė, kad teikė tik tikrovę atitinkančius duomenis, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis buvo nustatyta, kad jam yra mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, jis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad pagal aktualų teisinį reglamentavimą Migracijos departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar į jo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo leidimo panaikinimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Akcentavo, kad pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis ĮUTP reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.
Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis. Taigi, atsakovo įsitikinimu, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 23S229936, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nuo (duomenys neskelbtini) dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209).
2022 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas su bendrove sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatytas (duomenys neskelbtini)dydžio darbo užmokestis.
Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (tarpininkavimo rašto Nr. 20221227-191433), 2022 m. gruodžio 27 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2212-LLG-4838 ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Prašyme nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas prašyme taip pat nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – bendrovėje gautas (duomenys neskelbtini) darbo užmokestis.
Tarpininkavimo rašte Nr. 20221227-191433 nurodoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209), ekonominės veiklos rūšies sritis, pagal Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, pagal kurią užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – paslaugos, ekonominės veiklos rūšis (rūšys), pagal kurią (kurias) užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – krovininis kelių transportas (4941), numatant mokėti mėnesinį darbo užmokestį – (duomenys neskelbtini). Įsipareigojama, kad užsieniečio darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį. Taip pat įsipareigojama, jog už užsienietį bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.
2023 m. kovo 6 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).
Nustatyta, jog pareiškėjas bendrovėje įdarbintas nuo (duomenys neskelbtini), iš kurios (duomenys neskelbtini) buvo atleistas ir išmokėta (duomenys neskelbtini) atleidimo išmoka. Pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) vėl įdarbintas bendrovėje, tačiau darbo užmokestis už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjui sumokėtas tik (duomenys neskelbtini)dydžio, nuo (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) dydžio, nuo (duomenys neskelbtini) darbo užmokestis iš viso pareiškėjui nebuvo mokamas.
2023 m. gruodžio 20 d. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 23S229936, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei tuo pagrindu, kad neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu ĮUTP nustatytu pagrindu vadovaujantis ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 bei 14 punktais. Sprendimo motyvuose nurodoma, jog duomenys apie užsienietį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Vertinti duomenys tik po leidimo laikinai gyventi išdavimo datos. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmuo bendrovėje įdarbintas nuo (duomenys neskelbtini), iš kurios (duomenys neskelbtini) buvo atleistas ir išmokėta (duomenys neskelbtini) atleidimo išmoka. Pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) vėl įdarbintas bendrovėje, tačiau darbo užmokestis už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjui sumokėtas tik (duomenys neskelbtini) dydžio, nuo (duomenys neskelbtini) dydžio, nuo (duomenys neskelbtini) darbo užmokestis iš viso nebuvo / nėra mokamas, kas reiškia, kad užsienietis bendrovėje faktiškai nedirbo. Tai leidžia konstatuoti, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kuriame nurodė, kad ketina dirbti bendrovėje pagal darbo sutartį ir jo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvoje bus darbo užmokestis, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Užsieniečio prašyme ir bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini). Taip pat Sprendime pažymėta, kad, užsieniečiui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA) (2022 m. – 730 Eur, 2023 m. – 840 Eur).
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, spręsta, jog, išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo bendrovėje pagrindu, jam nuo (duomenys neskelbtini) iki šiol darbo užmokestis nemokėtas iš viso, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi ir nurodęs, jog jo pragyvenimo Lietuvoje lėšų šaltinis bus darbo užmokestis, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir nuo (duomenys neskelbtini) bendrovėje faktiškai nedirba, todėl neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu ĮUTP nustatytu pagrindu.
Sprendime, vertinant individualią pareiškėjo situaciją, nustatyta, kad jis turėjo Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo (duomenys neskelbtini)., šiuo metu turi nuo (duomenys neskelbtini) galiojantį Leidimą, taigi pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, be to, nenustatyta šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (nėra duomenų Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse). Taip pat, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, B. B. (duomenys neskelbtini) išvyko iš Lietuvos.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. ĮUTP 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas); užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu ĮUTP nustatytu pagrindu (14 punktas).
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, ĮUTP 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki (duomenys neskelbtini). Išimtys ĮUTP, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
ĮUTP (administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui, – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis ĮUTP įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, kaip pirmiau jau minėta, ĮUTP 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys ĮUTP, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
Atsakovas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje atlikęs duomenų patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas bendrovėje buvo įdarbintas nuo (duomenys neskelbtini) buvo atleistas ir išmokėta (duomenys neskelbtini) atleidimo išmoka. Pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) vėl įdarbintas bendrovėje, tačiau darbo užmokestis už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjui sumokėtas tik (duomenys neskelbtini) dydžio, nuo (duomenys neskelbtini) dydžio, nuo (duomenys neskelbtini) darbo užmokestis iš viso pareiškėjui nebuvo mokamas. Iš teismui pateiktų 2023 m. gruodžio 19 d. suformuotų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad pareiškėjui jo darbdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo jo įdarbinimo iki duomenų sugeneravimo laikotarpio nė vieną mėnesį nemokėjo tarpininkavimo rašte nurodytos (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio sumos. Taigi, iš įvardytų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, jis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio jis nenurodė). Be to, nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Darbinės pajamos nurodytos kaip vienintelis pajamų šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai), kadangi ne mažą laiko tarpą pareiškėjas nedirba pagal profesiją.
Atsižvelgdama į pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento vertinimu, jog nustatyti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio. Taigi, byloje nepateikta įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti pateisintas pareiškėjo interesas likti Lietuvoje.
Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka ĮUTP reikalavimus. „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus ĮUTP keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti ĮUTP numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų ĮUTP 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui Leidimas pagrįstai panaikintas trimis savarankiškais pagrindais.
Pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl galimybės pateikti paaiškinimus administracinės procedūros metu ir dėl išankstinio informavimo apie planuojamą jo atžvilgiu priimti administracinį sprendimą nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą administracinį sprendimą, kadangi užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (pvz., Leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus Leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją. Teismas pažymi, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
Apraše nurodyta, kad, paaiškėjus bent vienam iš ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu ĮUTP nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi (aktualios ginčui redakcijos Aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 130 punktas). Be to, pareiškėjui sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus teismui kartu su papildomais rašytiniais duomenimis, kurie teismo įvertinti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio (dabartinis VAĮ 10 straipsnis) reikalavimų, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).
LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat matyti, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, dėl to pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo B. B. (B. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.