Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto ieškovo VĮ „Turto banko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ „Turto banko“ ieškinį atsakovui AB Turto banko profesinei sąjungai dėl atsisakymų duoti sutikimą atleisti iš darbo darbuotojus pripažinimo iš esmės pažeidžiančias darbdavio interesus ir jų panaikinimo, tretieji asmenys V. G., L. M., N. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad tokį ieškinį jis teikia antrą kartą – pirmą kartą aptariamą ieškinio reikalavimą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 14 d. nutartimi paliko nenagrinėtą. Anot ieškovo, nors L. M. ir V. G. deklaruotas įmonės darbuotojų atstovavimo laikas jau pasibaigęs ir dabar nurodyti darbuotojai jau atleisti iš darbo, tačiau ieškovui svarbu įrodyti, kad ginčijami atsisakymai buvo nepagrįsti ir iš esmės pažeidė darbdavio interesus, nes įrodęs profsąjungos neteisėtus veiksmus ir dėl jų patirtą žalą, ieškovas galėtų iš profsąjungos pareikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos darbdavys patyrė todėl, kad pratęsęs L. M. ir V. G. įspėjimų terminus turėjo šiems darbuotojams mokėti vidutinį darbo užmokestį už nedirbtą laiką, kai šie darbo laiku ieškojosi naujo darbo. Ieškovo teigimu, atsakovas 2010 m. gruodžio 3 d. raštu informavo apie tai, kad L. M. ir V. G. yra, atitinkamai, profsąjungos komiteto narys ir komiteto pirmininko pavaduotojas, išrinkti 2009 m. spalio 18 d. dvejų metų kadencijai, t. y. laikotarpiui iki 2011 m. spalio 18 d. Anot ieškovo, po to, kai L. M. ir V. G. buvo atleisti iš darbo ir tokius ieškovo veiksmus apskundė teismui, individualių civilinių bylų nagrinėjimo metu pavyko sužinoti, kad atsakovas nedavęs sutikimo atleisti iš darbo nurodytus asmenis, pasielgė nesąžiningai ir nutylėjo apie tai, kad šie darbuotojai faktiškai jau nebuvo profsąjungos renkamojo organo nariais bei darbuotojų atstovais. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas 2011 m. spalio 17 d. raštu informavo ieškovą apie tai, kad 2011 m. lapkričio 7 d. turi įvykti profsąjungos narių susirinkimas, kuriame bus išrinkti nauji komiteto nariai, ir paprašė leisti sutikimą arba atsisakymą dėl L. M. pateikti po nurodytų rinkimų; ieškovas 2011 m. spalio 18 d. raštu su tuo sutiko, tačiau kai atsakovas nedavė sutikimų atleisti iš darbo nurodytus asmenis, ieškovas dar nežinojo, kad 2011 m. lapkričio 7 d. įvykusiame profsąjungos narių susirinkime šie darbuotojai komiteto nariais perrinkti nebuvo, nes tokių rinkimų apskritai neįvyko. Ieškovas nurodė, kad jis, vadovaudamasis protingumo principu, sutiko su atsakovo 2011 m. spalio 17 d. rašte išsakyta nuostata, jog iki 2011 m. lapkričio 7 d. turėjusių įvykti šios profsąjungos susirinkimo ir naujų rinkimų (protingą laiką) buvę komiteto nariai tęstų savo darbą ir po jų kadencijos pabaigos; tačiau tokia padėtis negali trukti metus ir ilgiau. Ieškovas pažymėjo, kad po 2011 m. spalio 18 d. L. M. ir V. G. negalėjo būti taikoma Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija narystės profsąjungos komitete atžvilgiu. Ieškovo nuomone, profsąjunga apskritai neturėjo teisės svarstyti klausimo duoti ar neduoti sutikimus, o šių sutikimų nedavusi, viršijo savo įgaliojimus. Anot ieškovo, tokiais nesąžiningais veiksmais atsakovas, kurio vardu vienas kito naudai po kadencijų renkamame organe (komitete) pabaigos ir į jį neperrinkti iš anksto tarpusavyje susitarę apgaule veikė L. M. ir V. G., šiurkščiai pažeidė Darbo kodekso 35 straipsnio reikalavimus ir iš esmės pažeidė darbdavio interesus. Be to, ieškovas nurodė, kad DK 303 straipsnyje (2011 m. redakcija) nustatyta garantija buvo savarankiška ketinamų atleisti darbuotojų apsaugos priemonė. Kadangi šia aplinkybe atsakovas motyvavo savo atsisakymus, tai norint panaikinti ginčijamus profsąjungos sprendimus visa apimtimi, šio profsąjungos motyvo teisėtumas taip pat turi būti paneigtas. Ieškovo nuomone, atsakovas sprendimus ginti L. M. ir V. G. priėmė pažeisdamas DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytą imperatyvų reikalavimą, leidžiantį atleidžiamus darbuotojus ginti tik laikotarpiu, kuriam šie išrinkti į darbuotojų atstovaujamąjį organą. Ieškovo teigimu, atsakovas 2011 m. kovo 3 d. darbuotojų atstovų rinkimus į darbo ginčų komisiją suorganizavo bei vykdė pažeisdamas DK 62 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką, todėl tretieji asmenys į komisiją išrinkti neteisėtai. Ieškovas pažymėjo, kad nuginčijus nurodytą atsisakymo motyvą, teismui neliktų reikalo šioje byloje vertinti nė vieno kito profsąjungos atsisakymuose nurodyto motyvo.

Atsakovas AB Turto banko profesinė sąjunga prašė civilinę bylą nutraukti, o jei byla vis dėlto būtų nagrinėjama – ieškinį atmesti. Anot atsakovo, ieškovas ginčija atsisakymus duoti sutikimus atleisti iš darbo darbuotojus, kurie jau seniai nebedirba įmonėje, t. y. šiuo metu darbdaviui nereikalingas profesinės sąjungos sutikimas. Be to, tretieji asmenys dar 2012 m. sausio 4 d. atsistatydino iš komiteto nario pareigų ir tai reiškia, jog ginčijami nesutikimai neteko galios 2012 m. sausio 4 d. Atsakovas pažymėjo, kad darbdavio prašymus svarstė specialus atsakovo valdymo organas – komitetas, kuris šiuo klausimu ir priėmė kolegialius sprendimus, todėl nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad tretieji asmenys vienas kito atžvilgiu patys davė (pasirašė) nesutikimus.

Trečiasis asmuo V. G. prašė bylą nutraukti, o jei byla vis dėlto bus nagrinėjama – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pritaikius ieškinio senatį; skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už nepagrįsto ieškinio pareiškimą. Anot trečiojo asmens, ginčijami nesutikimai jau du metai yra netekę galios, t. y. jau seniai neliko ginčo dalyko. Trečiasis asmuo nurodė, kad ginčijami nesutikimai neteko galios 2012 m. sausio 4 d. – tą dieną ieškovas gavo atsakovo 2012 m. sausio 4 d. raštą „Dėl darbdavio informavimo apie asmenis, pasitraukusius iš renkamų AB Turto banko darbuotojų profesinės sąjungos organų“. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 14 d. paliko nenagrinėtu ieškovo pirmąjį ieškinį, kuriuo buvo ginčijami nagrinėjami nesutikimai, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepriėmė ieškovo kasacinio skundo dėl nurodytos Vilniaus apygardos teismo nutarties. Trečiojo asmens nuomone, taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akivaizdžiai pasisakė, kad Vilniaus apygardos teismas tinkamai pasielgė palikdamas ieškinį nenagrinėtu. Trečiojo asmens teigimu, jis 2012 m. sausio 4 d., t. y. tą pačią dieną, kai turėjo būti atleistas iš darbo įspėjime nurodytą dieną, atsistatydino iš komiteto narių. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad jis niekada nesinaudojo DK 130 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise gauti laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Be to, anot trečiojo asmens, DK 134 straipsnyje įtvirtinta absoliuti profesinės sąjungos teisė duoti sutikimą arba jo neduoti ir net nereikalaujama motyvuoti profesinės sąjungos sutikimo, t. y. tiek sutikimo, tiek nesutikimo atvejais profesinės sąjungos elgesys visada bus teisėtas, nes tokią galimybę nustato įstatymas. Trečiasis asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad pagal DK 134 straipsnio konstrukciją akivaizdu, jog pagal šį straipsnį tikslas ne reikalauti žalos atlyginimo už teisėtus profesinės sąjungos veiksmus, o darbdaviui įgyti teisę atleisti darbuotoją iš darbo. Be to, ieškovas ginčija tik vieną iš keturių nesutikimų motyvų. Trečiasis asmuo nurodė ir tai, kad tiek jis, tiek L. M. iš darbo atleisti remiantis visiškai naujais 2012 m. vasario 21 d. įspėjimais, t. y. ieškovas niekada nerealizavo 2011 m. įteiktų įspėjimų.

Trečiasis asmuo N. V. iš esmės palaikė atsakovo poziciją.

Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad ieškinio reikalavimai, kuriais ginčijami atsakovo atsisakymai duoti sutikimus ir kurie Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartimi palikti nenagrinėti, nėra iš esmės išnagrinėti, todėl aptariami ieškinio reikalavimai gali būti reiškiami ir iš esmės nagrinėjami šioje civilinėje byloje. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentus, kuriais apeliuojama į šios civilinės bylos nutraukimą. Teismas konstatuoja, kad ieškovo nurodyti ieškinio argumentai (ieškinio pagrindas) teismo sprendime nagrinėtini - vertintini (tik) tiek, kiek tai reikalinga išnagrinėti pareikštiems reikalavimams (ieškinio dalykui). DK 134 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio kodekso 19 straipsnis)“ turi būti aiškinama kaip apimanti darbuotojus, išrinktus į profsąjungų (t. y. darbuotojų atstovaujamųjų organų) renkamus organus. Teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į atsakovo profesinės sąjungos atstovavimą (ar neatstovavimą) visiems ieškovo įmonės darbuotojams ar tik daliai darbuotojų, taip pat į profesinės sąjungos dalyvavimą ar nedalyvavimą kolektyviniuose darbo santykiuose. Teismas sprendžia, kad ginčijami atsakovo atsisakymai duoti sutikimus atleisti iš darbo L. M. ir V. G., pasirašyti tinkamų asmenų – profesinė sąjunga, kurios vardu pasirašyti ginčijami atsisakymai, neprieštaravo, o priešingai, pritarė atliktiems veiksmams (Civilinio kodekso 2.136 straipsnis). Išdėstyti motyvai, teismo vertinimu, pakankamai patvirtina, kad DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija turėjo būti taikoma L. M. ir V. G., kaip atsakovo profesinės sąjungos renkamojo organo nariams (nors formaliai ir pasibaigus jų kadencijai, kuri pratęsta neapibrėžtam laikotarpiui). Ieškovas neįrodė, jog atsakovo atsisakymai iš esmės pažeidė jo interesus. Remdamasis nurodytais motyvais teismas sprendžia, kad ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas. Atsisakymas duoti sutikimą sukelia kitokius teisinius padarinius negu sutikimas, todėl, teismo vertinimu, atsisakymo galiojimo trukmė nei pagal įstatymo analogiją, nei pagal esmę negali būti prilyginama sutikimo galiojimo trukmei. Dėl to nesutiktina ir su tais atsakovo bei trečiųjų asmenų argumentais, kuriais teigiama, kad pareikštų ieškinio reikalavimų išnagrinėjimas, t. y. ginčijamų atsisakymų duoti sutikimus teisėtumo įvertinimas, neva nesukeltų teisinių padarinių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Byloje kyla ginčas dėl Darbo kodekso 134 str. 1 d., 303 str. 1 d. (2011-05-19 redakcija galiojusi iki 2013-01-01) nuostatų taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų detaliau nekartoja.

Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 2011-05-19 redakcijos ir vėlesnių iki 2013-01-01 (toliau – DK) DK 134 str. 1 d. numato, jog darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio Kodekso 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Profesinės sąjungos ar darbo tarybos pirmininkas jų kadencijos laikotarpiu taip pat negali būti atleisti iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą be išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo organo ar darbo tarybos sutikimo. Tačiau to paties straipsnio 3 d. numato, jog darbdavys turi teisę teismo tvarka ginčyti darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą. Teismas gali panaikinti tokį sprendimą, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus.

Išanalizavus bylos duomenis, šalių paaiškinimus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sprendžia, jog pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino DK 134 straipsnio 1 dalyje aptariamų „atstovaujamųjų organų“, nurodytų DK 19 straipsnyje, sąvokas bei įgaliojimus, o būtent, kad DK 134 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio kodekso 19 straipsnis)“ turi būti aiškinama kaip apimanti darbuotojus, išrinktus į profsąjungų (t. y. darbuotojų atstovaujamųjų organų) renkamus organus.

Pirmos instancijos teismas nustatė, jog, atsakovo įstatuose nesureguliuoti atvejai, kaip turi būti elgiamasi pasibaigus profesinės sąjungos organų (jų narių) kadencijai – nei Civiliniame kodekse, reglamentuojančiame juridinių asmenų veiklą, nei specialiajame Profesinių sąjungų įstatyme – nenustatyta reikalavimo šį klausimą sureguliuoti profesinių sąjungų įstatuose, taip pat nei atsakovo įstatuose, nei norminiuose teisės aktuose neįtvirtinta taisyklių, lemiančių išvadą, kad pasibaigus profesinės sąjungos renkamojo organo nario kadencijai, toks narys neva iš karto automatiškai praranda visus turėtus įgaliojimus. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog aiškinimas, kad neįvykus susirinkimui/neišrinkus naujų atstovaujamųjų organų narių įgaliojimai automatiškai prarandami, neatitiktų profesinių sąjungų veiklos autonomiškumo principo ir netgi nepagrįstai suvaržytų profesinės sąjungos veiklą.

Kasacinis teismas aiškindamas DK 134 str. numatytos garantijos trukmę susiejo su laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, tačiau taip pat pasisakė jog, ši garantija baigiasi, kai baigiasi darbuotojo įgaliojimai renkamajame organe.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju neįvykus narių susirinkimui, kurio metu turėjo būti perrinkti nauji renkamųjų organų nariai, anksčiau išrinktų narių įgaliojimai savaime nepasibaigia, ką iš esmės ir konstatavo pirmos instancijos teismas teigdamas, jog DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija turėjo būti taikoma L. M. ir V. G., kaip atsakovo profesinės sąjungos renkamojo organo nariams (nors formaliai ir pasibaigus jų kadencijai, kuri pratęsta neapibrėžtam laikotarpiui). Vadovaujantis priešinga logika, jokie asmenys/organai neturėtų įgaliojimų netgi šaukti ir organizuoti susirinkimo ir taip perrinkti naujus renkamųjų organų narius, kadangi atsakovo įstatuose nurodoma, jog būtent komitetas, kurio nariai buvo tretieji asmenys V. G., L. M., šaukia susirinkimą, nustato datą, vietą bei organizavimo tvarką (2 t., b.l. 14-20), o kaip matyti iš atsakovo pranešimo ieškovui, tiek pirmininkas, tiek visi komiteto nariai buvo išrinkti dviejų metų kadencijai nuo 2009-10-18 (1 t., b.l. 9).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neviršijo įgaliojimų atsakydamas duoti sutikimu atleisti komiteto narius, kadangi trečiųjų asmenų įgaliojimai kaip renkamųjų organų narių nebuvo pasibaigę.

Ieškovas prašo atsakovo 2011 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 25 d. atsisakymus duoti sutikimus atleisti iš darbo L. M. ir V. G., įskaitant ir atsisakymuose nurodytą motyvą, kad nurodyti asmenys yra darbuotojų atstovai įmonės darbo ginčų komisijoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovo prašymas, kaip ir apeliacinio skundo argumentas jog pirmos instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, t.y., nenusprendė dėl trečiųjų asmenų narystės įmonės darbo ginčų komisijoje teisėtumo, iš esmės yra nepagrįsti, kadangi tokio savarankiško reikalavimo ieškovas savo ieškinyje nepareiškė, t.y. jis prašė pripažinti neteisėtais atsisakymus duoti sutikimus atleisti iš darbo L. M. ir V. G., kas ir yra šio ginčo objektas – atsisakymai, o ne atskiri jų motyvai. Suprantama, kad ieškovas negali suformuluoti ir pareikšti tokio savarankiško reikalavimo, kadangi motyvas pats savaime negali būti ginčo objektas. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas civilinio proceso tvarka negali būti nagrinėjami ieškinio reikalavimai, kuriais siekiama (tik) suteikti teisinį įvertinimą atsakovo veiksmams. Pabrėžtina, jog DK aiškiai numato atsisakymo duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą panaikinimo tvarką – kuomet darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus, o ne todėl, jog pats atsisakymas ar jo motyvai, darbdavio nuomone, yra netinkamai ar nepakankamai pagrįsti. Šiame kontekste pasisakytina dėl ieškovo teiginių, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovus, tuo pagridnu, jog jie yra darbuotojų atstovai įmonės darbo ginčų komisijoje. Atsakovas, priimdamas sprendimus gali klysti, netinkamai suprasti ir taikyti įstatymo nuostatas, tačiau esminis tokio jo sprendimo panaikinimo kriterijus visgi lieka klausimas – ar tokiu sprendimu ieškovo interesai buvo iš esmės pažeisti. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, jog ieškovui laikantis pozicijos, jog atsakovo narių įgaliojimai neprasitęsė, jis apskritai neturėjo prašyti renkamojo organo sutikimo, o norėdamas atleisti ginčų komisijos narius turėjo vadovautis DK 303 str. 1 d. (2011-05-19 redakcijos galiojusios iki 2013-01-01) nuostatomis. DK 303 str. 1 d. numatė, jog darbuotojų išrinkti darbo ginčų komisijos nariai darbdavio iniciatyva negali būti atleidžiami iš darbo, jei nėra jų kaltės pagal šio Kodekso 129 straipsnį, išskyrus atvejį, kai darbovietė yra likviduojama. Pagal 129 str. 2 d. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Ieškovui manant, kad yra nurodytos svarbios priežastys ir asmenys nebėra renkamojo organo nariai, jis galėjo atleisti juos minėta tvarka. Tuo tarpu atleistiesiems manant, kad jų atleidimas neteisėtas pagal DK 129 str. ar 134 str., jie savo teises būtų galėję ginti teismine tvarka.

Išnagrinėjus visus bylos duomenis, nei pirmos instancijos teismas, nei teisėjų kolegija nenustė jokių aplinkybių, todėl laikytina, jog ieškovas tokių ir neįrodė, kuriomis remiantis būtų galimą daryti išvadą, jog atsakovo 2011 m. lapkričio 8 d. ir lapkričio 25 d. sprendimai iš esmės pažeidė ieškovo interesus. Vien tas argumentas, jog ieškovas atsakovui nesutikus negalėjo atleisti trečiųjų asmenų L. M. ir V. G. ir turėjo šiems mokėti darbo užmokestį, negali būti laikomas pagrindu teigti, jog ieškovo interesai buvo iš esmės pažeisti.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumo; materialinės ar procesinės teisės normų netinkamo aiškinimo bei taikymo, kas turėtų įtakos skundžiamo teismo sprendimo pakeitimą ar jo panaikinimą. Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai dėl ginčo susiformuoti nesudaro, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.