Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant išteisintajam D. D., jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei, privačiam kaltintojui R. K., jo atstovui advokatui Donatui Ramanauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.), baudžiamoji byla nutraukta.

Nukentėjusiojo R. K. pareikštą civilinį ieškinį nuspręsta palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. privataus kaltintojo R. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. birželio mėnesį išleistoje jo parašytoje knygoje „(duomenys neskelbtini)“ aprašė teistų, ar šiuo metu teisiamų asmenų nusikalstamas veikas, jų padarymo aplinkybes, organizuotų grupių kūrimąsi ir veiklą. 2011 m. balandžio 22 d. leidykloje UAB „Spindulio spaustuvė“ buvo atspausdinta ir 5000 egzempliorių tiražu išleista papildyta šios knygos versija „(duomenys neskelbtini)“ (2012-05-09 atspausdintas dar 3000 egzempliorių tiražas). Jos viršelis skiriasi nuo pirminio knygos „(duomenys neskelbtini)“ varianto - ant viršelio pridėtas raudonos spalvos lipdukas su užrašu, kad tai yra „(duomenys neskelbtini)“. Šioje knygoje, dviejuose jos leidimuose (bendras dviejų leidimų egzempliorių skaičius yra 8000 knygų), ne kartą buvo minimas R. K. bei pateikti teiginiai, kuriais R. K. buvo apšmeižtas neva padaręs labai sunkų nusikaltimą. Knygos „(duomenys neskelbtini)“ 335 psl. išspausdintas teiginys - „Taip pat policijos bendradarbiais tapusiems <...>, abejotinos reputacijos verslininkui R. K.“; 337 psl. teiginys – „Visi kaltinamieji buvo teisiami pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą, kuriame numatytos lengvesnės bausmės, o R. K. po minėto nužudymo daugiau nebuvo padaręs jokio nusikaltimo“. 2011 m. lapkričio mėnesį buvo išleista antroji D. D. knyga „(duomenys neskelbtini)“, kurioje pateiktais teiginiais R. K. taip pat buvo apšmeižtas padaręs labai sunkų nusikaltimą. Šios knygos 256 psl. nurodyta: „Vyrai (<...> ir R. K., pravarde (duomenys neskelbtini), kuriam dėl senaties pavyko išvengti bausmės dėl šio nužudymo) iš anksto tinkamai pasiruošė - (duomenys neskelbtini) miške iškasė duobę“; „Smaugė visi paeiliui nužudyme dalyvavę asmenys“. Tokiais teiginiais knygoje „(duomenys neskelbtini)“ ir knygoje „(duomenys neskelbtini)“ D. D. paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis apie R. K., neva jis padarė labai sunkų nusikaltimą, galinčius pakirsti pasitikėjimą R. K., tokiu būdu jį apšmeižė, t. y. D. D. kaltinamas BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu.

Kauno apylinkės teismas 2015-02-27 nuosprendžiu D. D. išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Privatus kaltintojas R. K. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015-02-27 išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį – D. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 2 d., tenkinti civilinį ieškinį, bei priteisti bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai aiškino melagingą žinių paskleidimą, kaltininko tyčią bei esmines Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-01-20 nuosprendžiu jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties esmė ta, kad, konstatavus jos buvimą, nutrūksta baudžiamieji ir baudžiamojo proceso teisiniai santykiai, o kaltininkui nekyla jokių baudžiamųjų teisinių padarinių. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuostatą, jog suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, baudžiamosios atsakomybės klausimas nebegali būti sprendžiamas, o baudžiamasis procesas privalo būti nutrauktas. Apie asmenį, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, negali būti teigiama, kad jis padarė nusikalstamą veiką, negali būti svarstoma jo kaltė ar veiksmai, nes tokio asmens atžvilgiu nėra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriuo būtų konstatuota, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. BPK 3 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta, kad baudžiamasis procesas nepradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui nėra galimybės išteisinti asmenį ar jį reabilituoti. Todėl asmens atžvilgiu apskritai negalima teigti apie nusikalstamos veikos padarymą.

Taigi Vilniaus apygardos teismui 2011-01-20 nuosprendžiu nutraukus baudžiamąją bylą dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino, D. D. 2011-04-22 išleistoje knygoje „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo teisinio pagrindo R. K. apkaltinti nužudymu bei rašyti jį šmeižiančius teiginius „Taip pat policijos bendradarbiais tapusiems <...>, abejotinos reputacijos verslininkui R. K.“, „Visi kaltinamieji buvo teisiami pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą, kuriame numatytos lengvesnės bausmės, o R. K. po minėto nužudymo daugiau nebuvo padaręs jokio nusikaltimo“, 2011 m. lapkričio mėnesį išleistoje knygoje „(duomenys neskelbtini)“ - teiginių „Vyrai (<...> ir R. K., pravarde (duomenys neskelbtini), kuriam dėl senaties pavyko išvengti bausmės dėl šio nužudymo) iš anksto tinkamai pasiruošė - (duomenys neskelbtini) miške iškasė duobę“; „Smaugė visi paeiliui nužudyme dalyvavę asmenys“. Dėl knygos „(duomenys neskelbtini)“ teiginių pažymėjo, kad viename iš sakinių net ir paminėjus, jog buvo taikytas senaties terminas, D. D. negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad R. K. iškasė duobę ir smaugė žmogų. Tokiu būdu šie teiginiai atspindi, jog jis padarė nusikaltimą, yra kaltas, nesant jo kaltės pripažinimo pagal įstatymo reikalavimus.

Skundo autoriaus nuomone, žinių, informacijos neatitikimo tikrovei faktas turi būti vertinamas jų paskleidimo metu. Knyga „(duomenys neskelbtini)“ buvo išleista 2011-04-22, knyga „(duomenys neskelbtini)“ - 2011 m. lapkričio mėnesį. Tuo metu Lietuvos apeliaciniam teismui buvo paduotas apeliacinis skundas dėl 2011-01-20 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, priimto E. B. nužudymo byloje, kurioje R. K. buvo kaltinamas dalyvavęs nužudant E. B.. Lietuvos apeliacinis teismas nutartį dėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio priėmė tik 2013-05-06. Jei pirmosios instancijos nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka, jis įsiteisėja apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną. Kol nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis asmuo negali būti laikomas kaltu, t. y. iki apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo apie asmenį išsakyti teiginiai negali būti formuluojami taip, tarsi asmuo būtų kaltas padaręs nusikalstamą veiką, konkrečius neteisėtus veiksmus. Tokie teiginiai laikytini neobjektyviais, negali būti laikomi tiesa, kol nėra patvirtinti apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Tuo tarpu D. D. rašydamas privataus kaltinimo skunde nurodytus teiginius paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, tuo apšmeiždamas R. K.. Nesant priimto įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, D. D. neturėjo teisės suformuluoti ir paskelbti teiginius, kuriais vienareikšmiškai teigiama, kad R. K. buvo policijos bendradarbis, nužudė E. B., jį smaugdamas.

Nurodė, kad Kauno apylinkės teismas iš esmės klydo, paskelbtų teiginių atitikimą tiesai vertindamas pagal 2013-05-06 Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuotus faktus. Knygose paskleistų teiginių atitikimas tiesai turėjo būti vertinamas pagal tai, ar šie teiginiai atitiko tiesą knygų išleidimo metu (2011 m.), kai tuo metu Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dar nebuvo priimta.

Kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo teiginius, kad pirminis informacijos šaltinis yra ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl D. D. nereikėjo tikrinti informacijos patikimumo. Ikiteisminio tyrimo metu yra renkami duomenys, pagrindžiantys, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir kad šią veiką galimai padarė įtariamas asmuo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys tampa įrodymais tik juos ištyrus teisminio nagrinėjimo metu. Kol nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriame motyvuotai pasisakoma dėl surinktų įrodymų visumos (kurie įrodymai patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes, kurie įrodymai atmetami), ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys negali būti laikomi neginčijamais įrodymais. Remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga publikacijoje galima rašyti, kad asmuo „įtariamas (įtartas), padaręs nusikalstamą veiką“, tačiau remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga negalima rašyti konstatuojamojo pobūdžio teiginių „nužudė“, „smaugė“, „iškasė duobę“. Jei D. D. rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga, tai ja remtis privalėjo objektyviai, rašydamas tiksliai kokie duomenys buvo medžiagoje, t. y. kad R. K. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu nepripažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nebuvo policijos bendradarbis, nebuvo nusikalstamos grupės narys.

Vilniaus apygardos teismas 2011-01-20 nuosprendyje iš R. K. kaltinimo pašalino aplinkybę dėl jo tiesioginio dalyvavimo pasmaugiant E. B., byloje nesant įrodymų, kurie besąlygiškai leistų pripažinti, kad jis tiesioginiais veiksmais prisidėjo prie E. B. nužudymo. Šį nuosprendį Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti. Taigi, D. D. 2011 m. lapkričio mėnesį išleistoje knygoje „(duomenys neskelbtini)“ paskleistas teiginys „Smaugė visi paeiliui nužudyme dalyvavę asmenys“ savaime neatitinka tikrovės, nes tai, kad R. K. nesmaugė E. B. buvo nustatyta dar prieš knygos išleidimą 2011-01-20 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu net ir nesant įsiteisėjusio sprendimo. Tai reiškia, kad šis teiginys jo paskleidimo metu neatitiko tikrovės, šiuo teiginiu jis buvo apšmeižtas.

Dėl knygoje „(duomenys neskelbtini)“ paskleisto teiginio „Taip pat policijos bendradarbiais tapusiems <...>, abejotinos reputacijos verslininkui R. K.“ pažymėjo, kad šioje byloje kaltinamojo iniciatyva pakviesti liudytojai R. G., R. M., D. M. nepatvirtino, kad jis buvo policijos bendradarbis. Priešingai, nurodė nežinantys, ar R. K. buvo policijos bendradarbis. Nors ir dalyvavo tiriant E. B. nužudymą, kitas (duomenys neskelbtini) nusikalstamo susivienijimo veikas, visi šie liudytojai nurodė su R. K. nebendravę. Sąvoka „policijos bendradarbis“ suponuoja išvadą, kad asmuo sutinka duoti parodymus apie savo paties ar kitų organizuotos grupės narių galimai padarytą nusikalstamą veiką, visokeriopai padeda ikiteisminio tyrimo pareigūnams tiriant nusikalstamos veikos aplinkybes, tokiam asmeniui gali būti taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės. Baudžiamojoje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas E. B. nužudymas R. K. visą laiką tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu neigė jam inkriminuojamus kaltinimus (tai nurodyta kaltinamajame akte, pirmos instancijos teismo nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje), duodamas parodymus, teigė, kad jį melagingai bendrininku nurodė buvę verslo partneriai V. V. ir V. S. (pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis), siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl R. K. priklausiusio didelės vertės turto pasisavinimo. Teiginys, kad jis buvo policijos bendradarbis, reiškia, kad jis prisipažino dalyvavęs nužudyme, sutiko bendradarbiauti su tyrėjais, t. y. davė parodymus prieš kitus įtariamuosius, atskleidė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Jei būtų liudijęs prieš organizuotą grupę, jam turėjo būti suteiktas specialaus liudytojo statusas, pritaikytos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės taip, kaip jos yra taikomos kitiems D. D. minimiems asmenims V. S. – V. ir V. V.. Tačiau to nebuvo –R. K. nedalyvavo nužudyme (posėdžio metu kiti kaltinamieji nurodė jį matantys pirmą kartą), nedavė jokių parodymų apie veikos aplinkybes, nukreiptų prieš kitus toje byloje teisiamus asmenis. Jam nebuvo suteiktas specialaus liudytojo statusas, nebuvo pritaikytos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės. Tai patvirtina, kad D. D. knygų išleidimo metu teiginys, kad jis buvo policijos bendradarbis neatitiko tikrovės.

Dėl teiginio „abejotinos reputacijos verslininkas“ pažymėjo, kad liudytojo Š. K. teiginius, jog R. K. apgavo jo močiutę, jis paneigė, pateikdamas rašytinius įrodymus. D. D. nepateikė jokių kitų objektyvių duomenų (institucijų sprendimų, kuriais būtų konstatuotas jo sukčiavimas ar kiti veiksmai, sudarantys pagrindą jį laikyti esant abejotinos reputacijos verslininku), išskyrus kelias publikacijas žiniasklaidoje, kurios nėra aišku kieno parašytos, kokiais šaltiniais remiantis ir apskritai neįrodo, kad jo kaip verslininko, reputacija buvo neigiama. Jis 20 metų buvo įmonės vadovu, per tą laiką įmonė neturėjo jokių teisinių problemų. Ikiteisminio tyrimo dėl E. B. nužudymo medžiagoje, kuri pasak pirmos instancijos teismo buvo „pirminis D. D. informacijos šaltinis“, apie jo, kaip verslininko, blogą reputaciją jokių duomenų išvis nebuvo surinkta.

Taipogi pažymėjo, kad D. D., rašydamas apie jį knygose „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ ir vienoje iš jų išspausdindamas jo nuotrauką, netiesiogiai jį sutapatino ir priskyrė (duomenys neskelbtini) nusikalstamo susivienijimo nariams. Duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo šio nusikalstamo susivienijimo narys nebuvo surinkta ir ikiteisminio tyrimo dėl E. B. nužudymo metu. Pabrėžė, kad jis nepažįsta H. D. nei jo aplinkos žmonių, su jais ir kriminaliniu pasauliu minėtose knygose jį susiejo būtent D. D., tuo padarydamas jam didelę moralinę žalą. Jis pažinojo tik V. S. ir V. V., su kuriais nuo 1998 m. iki 2000 m. siejo bendras verslas. Faktą, kad jis nebuvo priskirtas nusikalstamam susivienijimui šioje byloje patvirtino D. D. iniciatyva iškviesti ir apklausti liudytojai - policijos pareigūnai R. G., R. M., D. M., tyrę E. B. nužudymą.

Kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog D. D. veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir jam nereikėjo tikrinti informacijos patikimumo. Priešingai, jis privalėjo įsitikinti, kad jo rašomi teiginiai atitinka tikrovę. Šiuo atveju jis kaip autorius atsako už savo teiginių autentiškumą, objektyvumą ir turi pareigą patikrinti ar jo rašomi teiginiai atitinka tikrovę. Atsižvelgtina į tai, kad D. D. daug metų dirba žurnalistu, todėl aptarti teisiniai niuansai jam privalo būti žinomi. Tyčios buvimą patvirtina tai, kad jis žinodamas, jog 2011-01-20 Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui savo knygose rašė teiginius, kuriais vienareikšmiškai teigiama, jog R. K. nužudė žmogų. Visa tai rodo, kad D. D. norėjo taip veikti, t. y. siekė paskleisti privataus kaltinimo skunde nurodytus teiginius ir tokiu būdu apšmeižti R. K.. D. D. paskleistų teiginių atitikimas tikrovei privalėjo būti vertinamas pagal teiginių objektyvumą jų paskleidimo metu, o ne praėjus beveik dvejiems metams. Pažymėjo, kad dėl šios 2013-05-06 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties yra paduotas skundas Europos Žmogaus teisių teismui. Pirmosios instancijos teismo rėmimasis kitais žiniasklaidoje publikuotais straipsniais taip pat yra visiškai be pagrindo. Šie straipsniai yra visiškai neobjektyvūs, juose pateikti teiginiai nėra oficialiai patvirtinti.

Teismo posėdyje privatus kaltintojas ir jo atstovas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, išteisintasis ir jo atstovė prašė pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.

Privataus kaltintojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami.

Nagrinėjamu atveju iš privataus kaltintojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisintojo veiksmuose nėra BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Nurodo, kad tikrovės neatitinkančią informaciją D. D. skleidė tyčia, žinodamas, kad skleidžia melagingą informaciją, ir suvokė, kad tokios žinios yra žeminančios bei niekinančios R. K. ir galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir siekė tokių pasekmių, todėl jo veiksmuose yra BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Tačiau su tokiais apeliaciniame skunde dėstomais argumentais nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, privatus kaltintojas iš esmės savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtu duomenų visetu. Šioje dalyje pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Ta aplinkybė, kad apeliantas yra kitokios nuomonės, negu skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, nėra pagrindas aukštesnės instancijos teismui pagrįstai suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

Pagal BK 154 str. 2 d. atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas (taip pat – ir per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje) dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį – bei norėjo paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Vadinasi, jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad D. D. privataus kaltinimo tvarka kaltinamas tuo, kad savo išleistose knygose – 2011-04-22 „(duomenys neskelbtini)“ bei 2011 m. lapkričio mėn. papildytoje šios knygos versijoje „(duomenys neskelbtini)“ išdėstė teiginius, kurie anot R. K. jį šmeižia. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi privataus kaltinimo skunde nurodytus teiginius BK 154 str. 2 d. kontekste, atsižvelgusi į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, bei jų formuluotes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo D. D. veiksmuose, yra teisėtos, pagrįstos ir atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš D. D. parodymų jis nuosekliai aiškino, jog rašydamas knygą rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2011-01-20 nuosprendžiu, pažymėjo tai, kas buvo parašyta nuosprendyje. Neminėjo, kad R. K. bendradarbiavo su policija, jis buvo pavadintas abejotinos reputacijos verslininku, nes palaikė verslo santykius su V. S. ir V. V., kurie nuo 1993 m. minimi kaip (duomenys neskelbtini) nusikalstamo pasaulio atstovai. Be to, pateiktas Š. K. liudijimas, kad R. K. dalyvavęs abejotinuose verslo sandoriuose (t. 1, b. l. 163-164). Anot Š. K., jam yra žinoma, kad R. K. bendrauja su nusikalstamo pasaulio atstovais V. V., V. G.. Nurodė, kad R. K. kaip verslininkas yra nesąžiningas. Š. K. močiutei nusprendus parduoti mišką, R. K. buvo surašytas įgaliojimas tvarkyti reikalus, sandoris įformintas paskolos sutartimi, vėliau R. K. kreipėsi į teismą ir prisiteisė iš jos pinigus. Tokiu būdu močiutė buvo apgauta. Šios aplinkybės D. D. rašant knygą galėjo būti žinomos (t. 1, b. l. 143-144). Iš byloje esančio, 2005-11-07 elektroninėje erdvėje publikuoto straipsnio „(duomenys neskelbtini)“ matyti, kad straipsnyje išdėstytos aplinkybės, kad verslininkams be vargo pavyksta įsiteisinti nelegaliai paklotus pamatus, tereikia kreiptis į teismą ir prašyti priimti sprendimą už akių, tarp šių verslininkų minimas ir R. K. (t. 1, b. l. 19-121). Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio 22 l. taip pat konstatuota, jog byloje yra duomenų, kad kaltinamuosius R. K., V. S. ir V. V. siejo sandoriai, susiję su nekilnojamuoju turtu, dėl ko tarp jų įvyko konfliktai.

Nurodytų aplinkybių kontekste vertinant D. D. knygoje „(duomenys neskelbtini)“ 335 psl. išspausdintą teiginį - „Taip pat policijos bendradarbiais tapusiems <...>, abejotinos reputacijos verslininkui R. K.“ darytina išvada, kad D. D. remdamasis viešai prieinama informacija, susipažinęs su 2011-01-20 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio motyvais, įvertinęs Š. K. išdėstytas aplinkybes, susidarė subjektyvią nuomonę apie R. K. kaip abejotinos reputacijos verslininką, kurią ir išdėstė savo knygoje. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad išteisintasis šioje byloje nesiekė tyčia apšmeižti nukentėjusįjį ir paskleisti tikrovės neatitinkančias žinias apie jį, pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, kadangi savo pateiktai informacijai jis pagrindą, nors ir subjektyvų, turėjo. Tokiu būdu pateikė jo turimos informacijos apie R. K. vertinimą. Priešingai nei skunde nurodo apeliantas, jo pateikti duomenys (2009-07-02 Palangos miesto apylinkės teismo sprendimas už akių, 1997-04-30, 2001-01-04 sutartys, 1998-02-04 įgaliojimas, turto aprašas, Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos sprendimas) nepaneigia liudytojo Š. K. išdėstytų aplinkybių dėl R. K. sąžiningumo vykdant verslo sandorius bei jo bendradarbiavimo su atitinkamais žmonėmis, kas ir lėmė sąvokos „abejotinos reputacijos verslininkas“ susiformavimą.

Tuo tarpu apeliantas vertindamas visą sakinio („Taip pat policijos bendradarbiais tapusiems V. S., V. V., abejotinos reputacijos verslininkui R. K.“) konstrukciją taip pat analizuoja jo atžvilgiu nepagrįstai išsakytą teiginį „policijos bendradarbiais tapusiems“, manydamas, jog autorius jį sugretino su asmenimis, kurie sutiko bendradarbiauti su policijos pareigūnais ir atskleisti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Kaip matyti iš Lietuvių kalbos instituto mokslinės sekretorės dr. V. M. pateikto atsakymo, minėto sakinio interpretacija gali būti įvairi, nustatyti ar prieš visus tris vienarūšius elementus einantis išplėstinis pažyminys „policijos bendradarbiais tapusiems“ priklauso visiems trims vienarūšiams elementams, ar tik dviem pirmiesiems, negalima (t. 1, b. l. 148). Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodyta sakinio interpretacija, iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. D. D., būdamas analizuojamo sakinio autoriumi aiškiai nurodė, jog sakinyje yra kablelis, kuris atskiria įvardintus policijos bendradarbius V. V. ir V. S., o R. K. pavadintas abejotinos reputacijos verslininku (t. 1, b. l. 163). Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tokiu knygos autoriaus pateiktu sakinio konstrukcijos išaiškinimu. Šią išvadą sustiprina toje pačioje knygoje, kurioje parašyti ginčijami teiginiai, 337 psl. esanti pastraipa, kurioje konstatuota, jog: „Tokia palyginti švelnia bausme V. nuteistas todėl, kad ikiteisminio tyrimo metu su V. V. sutiko bendradarbiauti su tyrėjais ir šiems padėjo atskleisti kitus sunkius bei garsius (duomenys neskelbtini) šutvės nusikaltimus“ (t. 1, b. l. 12). Kaip matyti R. K. šiuo atveju nėra įvardinamas kaip asmuo bendradarbiavęs su teisėsauga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokios prasmės BK 154 str. 2 d. kontekste analizuoti R. K. priskyrimo policijos bendradarbiui, todėl skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Skundo autoriaus manymu, knygos „(duomenys neskelbtini)“ 337 psl. išspausdintas teiginys – „Visi kaltinamieji buvo teisiami pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą, kuriame numatytos lengvesnės bausmės, o R. K. po minėto nužudymo daugiau nebuvo padaręs jokio nusikaltimo“ taip pat šmeižia jį, neva jis padarė labai sunkų nusikaltimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad šuo atveju teiginys ištrauktas iš bendro pastraipos konteksto, nevertinant jos įvadinio sakinio, kuris iš esmės nusako visą pastraipos esmę, o būtent: „(duomenys neskelbtini) pravardę turinčiam verslininkui R. K. byla nutraukta dėl senaties“. Taigi, priešingai nei skunde bando nurodyti R. K., knygos autorius aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė jo atžvilgiu priimtą procesinį sprendimą, pakankamai išsamiai supažindindamas skaitytojus su R. K. teisine padėtimi po priimto Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio. Tuo tarpu vėlesniame sakinyje išdėstyta informacinio pobūdžio medžiaga paremta Vilniaus apygardos teismo 2011-01-20 nuosprendyje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, ką iš esmės patvirtino ir D. D.. Kaip matyti minėto nuosprendžio 23 l. nurodyta, kad: „visų kaltinamųjų, dalyvavusių E. B. nužudyme, veiksmai, tame tarpe ir kaltinamųjų R. Z., ir R. K. veiksmai, kvalifikuotini kaip vykdytojų veiksmai pagal Lietuvos Respublikos BK 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr.I-180 redakcija ), tuo metu galiojusį jų veiką reglamentavusį baudžiamąjį įstatymą, kuris yra švelnesnis, nei šiuo metu galiojantis tokią pat veiką reglamentuojantis baudžiamasis įstatymas“. Be to, Vilniaus apygardos teismas aiškiai nurodė, kad: „Kaltinamasis R. K. yra teisiamas už nusikalstamos veikos, padarytos 2000 m. vasaros – rudens laikotarpiu, padarymą, daugiau jis nėra nusikaltęs“ (nuosprendžio 25 l.). Įvertinęs išdėstytas aplinkybės D. D. atitinkamai jas perteikė savo knygos (duomenys neskelbtini)“ 337 psl., nurodydamas jog: „Visi kaltinamieji buvo teisiami pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą, kuriame numatytos lengvesnės bausmės, o R. K. po minėto nužudymo daugiau nebuvo padaręs jokio nusikaltimo“. Vien subjektyvus privataus kaltintojo įsitikinimas, kad tokio pobūdžio sakinys jį šmeižia, negali savaime sudaryti pagrindo kaltinti asmenį nusikalstamos veikos padarymu.

Privataus kaltinimo skunde taip pat cituojamas teiginys iš D. D. knygos „(duomenys neskelbtini)“, kurios 256 psl. nurodyta: „Vyrai (<...> ir R. K., pravarde (duomenys neskelbtini), kuriam dėl senaties pavyko išvengti bausmės dėl šio nužudymo) iš anksto tinkamai pasiruošė – (duomenys neskelbtini) miške iškasė duobę“; „Smaugė visi paeiliui nužudyme dalyvavę asmenys“. Nors R. K. teigimu, D. D. negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad jis iškasė duobę, kadangi jo atžvilgiu byla nutraukta dėl senaties, tačiau kaip matyti iš D. D. paaiškinimų tokį įvykių aprašymą lėmė būtent Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje konstatuotos įrodytomis bylos aplinkybės. Minėto nuosprendžio 23 l. aiškiai nurodyta, kad: „kaltinamasis R. K. padėjo veikos bendrininkams V. S. ir V. V. iškasti duobę, kuri buvo skirta paslėpti po nužudymo E. B., V. S. ir V. V. nužudžius E. B., padėjo jiems jį nutempti prie duobės ir ten jį įmesti, po to padėjo jiems jį užkasti tam paruoštoje duobėje“. Tokiu būdu D. D. iš esmės perteikė teismo procesiniame sprendime konstatuotas faktines aplinkybes, juolab, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepašalino minėtų aplinkybių iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies. Kolegijos vertinimu, D. D. būdamas žurnalistu disponavo informacija, kuri pateikta oficialiame procesiniame dokumente, todėl teismo dokumento citavimas negali būti laikomas šmeižtu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, D. D. veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, kadangi teismo dokumente esančią informaciją jis suvokė kaip patikimą.

Tai, kad D. D. knygos „(duomenys neskelbtini)“ 256 psl. nurodyta: „Smaugė visi paeiliui nužudyme dalyvavę asmenys“ nesuponuoja išvados, jog smaugimo veiksmas pagal minėto sakinio konstrukciją yra priskirtas ir R. K.. Priešingai, minėtame sakinyje R. K. pavardė nėra minima, apeliantas savaip interpretuoja knygoje dėstomas mintis, įžvelgdamas išimtinai jo asmenį galimai neigiamai charakterizuojančią medžiagą. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo prieštarauti apelianto skunde nurodytoms aplinkybėms, jog Vilniaus apygardos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę dėl jo tiesioginio dalyvavimo pasmaugiant E. B., byloje nesant patikimų ir neabejotinų įrodymų. Tačiau kaip jau minėta analizuojamo teiginio kontekste šios aplinkybės nėra reikšmingos.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame nuosprendyje pernelyg daug dėmesio skiriama Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-06 nutartyje išdėstytų aplinkybių konstatavimui, kadangi ši nutartis priimta jau po privataus kaltinimo skunde nurodytų teiginių paskleidimo. Bet kokiu atveju, minėta nutartis tik dar kartą patvirtina, jog D. D. pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2011-01-20 nuosprendyje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų V. S., R. Z., V. V. bei R. K. skundus, juos atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį nepakeistą. Šiuo atveju kvestionuoti įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio ar Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, kaip to norėtų R. K., skundą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, grindžiant D. D. tyčią paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, pateikti rašytiniai duomenys (Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, 2015-10-05 pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, straipsnio kopija iš internetinio portalo tv3.lt „(duomenys neskelbtini)“, laikraštyje „Akistata“ išspausdintas straipsnis „(duomenys neskelbtini)“). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti duomenys iš esmės nesuponuoja išvados dėl tiesioginės tyčios buvimo D. D. veiksmuose dėl jam pateiktų kaltinimų šioje byloje ir neįtakoja skundžiamo nuosprendžio išvadų pagrįstumo.

Apibendrinus išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 154 str. nuostatas, pagrįstai nustatė, jog D. D. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., požymių ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu. Naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Vien privataus kaltintojo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis savaime nereiškia, kad vertinant įrodymus buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję įtakos neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Pagal BPK 3 str. 1 d. 1 p., pradėtas baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad priimamas išteisinamasis nuosprendis, taip pat priimtas ir sprendimas nutraukti bylą BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Toks sprendimas yra perteklinis, jis šalinamas iš rezoliucinės dalies. Nuosprendžio esmė nuo to nesikeičia.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Pašalinti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies sprendimą nutraukti bylą BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu.